Dvylika laukimo mėnesių arba laiškas Tau
Niekada nebuvau didelė vaikų mylėtoja. Bet, matyt, kaip ir kiekvienai moteriškos lyties būtybei žemėje ateina toks laikas kada norisi tureti šalia dalelę savęs; kažkuom rūpintis, sekti pasakas, padainuoti per muzikos pamokas mokykloje išmoktas lopšines.
Vienas spalvotas ir šviesus rugpjūčio rytas man atrodė toks ypatingas. Jaučiau, kad nuo šios akimirkos viskas keisis. Įprastas gyvenimas liks praeityje. Štai taip tos dvi mažytės, neryškios, rausvos juosteles apvertė mano rutinos persunktą gyvenimą aukštyn kojomis. Aš švytėjau iš laimės. Išdidžiai eidavau pakėlus galvą ir šią naujieną skelbdavau kiekvienam sutiktam pažįstamam žmogui, nors Tu buvai dar mažytis kaip aguonos grūdelis ir šiltai sėdėjai mamytės (kaip keista buvo save taip vadinti) pilvelyje.
Neilgai gyvenau euforijoje. Norėčiau tą dieną išbraukti iš savo gyvenimo. Deja... Skausmai ir pasirodęs kraujas pranašavo nelaimę. Gydytojai diagnozavo gręsianti persileidimą. Teko gultis į ligoninę. Mačiau Tavo plakančią širdelę, maldavau Tavęs neišeiti ir likti su manim. Juk tiktai Tu i mano pasaulėlį atnešei tiek džiaugsmo.
Gydytojos žodžiai, Nebematau plakančios širdelės darysim išvalymą, man buvo tolygūs mirties nuosprendžiui. Pasaulis nustojo suktis, žemė slydo iš po kojų ir pro ašaras nebemačiau kur einu. Sesele palydejo iki palatos. Gulėdama ant operacinės stalo, jutau kaip pamažu užmiegu, tyliai svajojau nebeprabusti, norėjau pamatyti Tave mažą žmogutį ir paklausti kodėl pabėgai toks mažas, tik septynių savaitėlių, kodėl nenorėjai užaugti? Kodėl leidai išdraskyti jiems Tavo mažą namelį? Kodėl?
Širdies skausmas buvo neišpasakojamas. Liūdnos mintys kankino ne vieną savaitę. Niekaip negalėjau apsiprasti. O dar namie sukrauti Tau pirkti pirmieji rūbeliai taip draskė širdį.
Nepaklausiau gydytojų. Kvietėm abu su tėveliu Tave sugrįžti. Matyt įkyrėjo Tau mano prašymai ir vieną dieną vėl apsigyvenai naujai įrengtuose Tau namučiuose.
Per sekančius deynis laukimo mėnesius buvo visko; ir džaugsmo, ir liūdesio, ir baimės, kad vėl neišeitum. Laukiau Tavęs, svajojau kuo greičiau susitikti. Su šviesiu pavydu skaitydvau tas istorijas, kuriose gimdymas trukdavo vos keletą valandų. Gimdyti nebijojau. Juk tai yra natūralu. Nuskausminamųjų taip pat nenorėjau, norėjau pajusti visą žmogaus į pasaulį atėjimo skonį. Tai man turėjo būti tarsi savęs išbandymas.
Liepos šeštosios vakaras buvo įprastas. Šiaip ne taip parpuškavau iš svečių. Metas jau buvo miegoti, tik niekaip neužmigau. Apie antrą valandą pradėjau keistai mausti pilvą. Išsigandau niekada nenorėjau gimdyti naktį, be to Tavo tėvelio nebuvo šalia. Jis buvo išvykęs į komandiruotę Austrijoj ir Tau liepęs palaukti jo sugrįžtant. Skausmo nebuvo, tai pavyko keletą valandėlių nusnausti. Apie ketvirtą valandą maudenimai tapo reguliarūs, bet niekaip negalėjau patikėti, kad jau metas Tau ateiti į šį pasaulį. Vis laukiau kol viskas nurims.
Aušo šviesus ir šiltas liepos septintosios rytas. Tik apie septintą valandą ryto nutariau dėl viso pikto nuvažiuoti į klinikas pasitikrinti. Po apžiūros jau manęs nebeišleido. Tiesiai buvau nusiųsta gimdyklon. Tik akušerei rašant, mano pavardę ir nėštumo savaičių skaičių gimdymo skyriaus lentoje, supratau, kad taip lengvai šiandien nebeišsisuksiu, kad mano pilvelio gyventojas jau tik keli žingsneliai iki mamytės glėbio. Tik pasiekus gimdyklą gydytoja džiugiai pranešė: Jau penki centimetrai. Tu arti. Jau pusė kelio nueita.
Bet operatorė kartojo tą patį: Su abonentu neįmanoma susisiekti, prašome pabandyti vėliau. Kada vėliau? Negalim mes laukti to vėliau. Tu jau čia pat, o tėvelis nieko nežino...
Gulėjau gimdykloje ir svarsčiau nejaugi čia tas baisusis gimdymas? O kur skausmas? Nejaugi aš viena iš laimingųjų, kuriai nelemta jo patirti. Nuotaiką gimdykloje palaikė Tavo abi močiutės atbildėję į susitikimą su savo anūku.
- atsidarymas aštuoni centimetrai, pranešė akušerė.
- nuleisim vandenis, - nusprendė gydytoja.
- ar skaudės, - paklausiau aš.
Su lig tais žodžiais pajutau tik malonią šilumą. Ir tik nubėgus vandenims pajutau to apkalbėtojo gimdymo skonį. Nesaldu, bet kentėti galima.
Tu atėjai greitai. Kai ant krūtinės padėjo melsvai raudoną, drėgną ir šiltą rėkiantį varliuką, supratau, kad esu laimingiausia pasaulyje gyva būtybė šią akimirką. Tada užsimiršo viskas: ir skausmingas Tavo pabėgimas, ir nėštumo baimės, ir gimdymo skausmas, ir daugybė siūlių, nes Tu taip skubėjai ateiti. Prispaudus prie krūtinės laikiau tą išsvajotąjį mažą stebuklą...
Neužmiršiu niekada Tavo gležno kūnelio ir galvytės tilpusios i saują, Tavo pirmo maitinimo dar gimdykloje, kai Tu godžiai valgei įsikabinęs į mane savo mažais piršteliais, Tavo pirmos šypsenos, Tavo pirmo juoko. Dar bus ateityje daug pirmų įvykių ir kiekvienas jų mamai suteiks po kruopelytę džiausmo ir laimės.
Dar ligoninėje įgyjau keistą įprotį žiūrėti į Tave miegantį. Ir iki šiol man tai pats nuostabiausias vaizdas. Ir dabar, Tau miegant, rašau šią istoriją, kurią užaugęs skaitysi.
Myliu Tave, mano SŪNAU.
Tavo Mama
kaip gražu...... 
be žodžių... Tik ašara akyse susitvenkė... Sūnus tikrai džiaugsis kada nosr tuo laišku 
Labai labai gražu 
Labai gražios nuotraukytės 
.bet reziume laikau dabar as maza abigaile savo glebyje ir dekoju dievuliui uz si stebukla.tad linkiu ir jums visokeriopos sekmes augant.mano mazyle dar tik 7 savaiciu.sekmes 
