Sveikos, supermamos, noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir paklaust, gal yra daugiau besijaučiančių panašiai

Man jau 29 metai, bet tik dabar pradedam galvoti apie pirmą vaikutį. Kol buvau jaunesnė, kažkaip atrodė, kad viskas turi vykti savaime, kad nereikia nieko ypatingai planuot. Bet, su metais , kažkaip gauni daugiau įvairios informacijos, o su ja ir visokio nerimo daugiau atsiranda.

Tai va, kaip jau sakiau dar tik dabar pradedam galvot apie pirmą mažiuką, o mane kažkodėl kankina nerimas dėl to, ar mažiukas bus sveikas, juk aš jau nebe jaunuolė

Pasidalinkit savo patirtim! Ar aš čia vienintelė tokia bailiukė?

Sveika... kadangi as turejau nesivystanti nestuma, tai mano baimes isvis nerealios dabar. Kartu ir labai noriu, bet labai bijau, kad blogai nesibaigtu, kad vaikiukas sveikas butu, kad kad... as pilna visokiu abejoniu baimiu, bet kartu ir begalinio noro tureti : Aisku, turiu optimizmo, planuojam maziuka, bet ivairiausiu baimiu taip pat pilna...

Labukas, ar kalbėjai apie tai su kuo nors? Man kažkaip nedrąsu kam nors apie tai pasakot, nes draugės, kurios jau turi vaikų, yra tikros, kad viska bus tik gerai ir nėra ko baimintis. O tos, kuriosneturi vaikų, joms dar neaktualu ir neįdomu apie tai kalbėt. O taip norisi kam nors pasipasakot...
Gaila, kad pirmas kartas tau nebuvo sėkmingas, bet reikia tikėtis, kad antras bus tik sėkmingas!!

Na, as kalbuosi apie tai tik su man artimiausiais zmonemis - vyru, mama, sese ir pora geriausiu draugiu (joms neaktualu, bet tiesiog mane isklauso)... Aisku, daugiausia ziniu ir naudos bei optimizmo man suteikia SM... nes cia daug mergyciu su ivairiom problemom, laimingom liudnu istoriju pabaigom, be to, suzinai, ka galima padaryti, ko paklausti ginekologes ir t.t. Tiesiog matai, kad aplink tokiu kaip tu, kad turi kas isklausys, patars, pasidalins patirtim.

beje, o tu ko kokreciai baiminiesi?

gerai, kad turi supratingų draugių !!

Kadangi man jau 29 metai, o visi rekomenduoja pirmą vaiką pagimdyt iki 30 metų, tai didžiausia mano baimė yra įvairūs apsigimimai Jau pradėjau gert folio rūgštį, bet kžkokia paranoja užėjus ir nieko negaliu padaryt su savim Net gimdymo skausmas neatrodo toks baisus

O kaip tu jautiesi? Nenoriu pilt druskos ant žaizdos, bet, jei nori ir gali, papsakok kas tau pirmą kartą nepasisekė.

Pirmą vaiką gimdžiau 32 metų, tačiau jokių genetinių tyrimų man tada nesiūlė ir nerekomendavo. Jei labai bijai ir nėštumo metu nori apsidrausti ,gali užsirašyti mokamai genetikų konsultacijai.

klausyk, mism marpl, o ka tie genetikai pasako? ar tiksliai jie ten viska mato, at kokiu 50 proc tikslumu??

kaip tau buvo, ar pirmo metu niekas nebandė sakyt, kad vėlokai susiruošei vaikučius gimdyt? Ar pačiai nebuvo jokių baimių?

Sveikute
Manau tikrai nera ko bijoti , bet kokio amziaus planuojant vaikuti yra tokiu baimiu, bet del ju gi neatsisakoma buti tevais Galvok tik apie gera ir pati jausies gerai ir kiti bus laimingi

Apie genetinius tyrimus gali pasiskaityti čia: http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=1232

Niekas nieko man nesakė, tik byloj buvo labai juokingas įrašas - pagyvenusi pirmkartė". Atvirai pasakius, perskaičius apstulbau, nes tada tikrai nesijaučiau sena, o ir dabar, beje, tokia nesijaučiu. Baimių yra visada ir visokių, tik nereikia joms pasiduoti. Nors....mano viena pažįstama, kuri atrodytų nepatenka į rizikos grupę (jai 28 metai) antrą vaikelį pagimdė su Dauno sindromu. Niekad negali žinoti, todėl (jei bijai) siūlau apsidraust.

rasiau toki ilga pasakojima ir nuluzo internetas... :

Ok, pakartosiu viska is naujo... mano istorija tokia, kad nestumas ejosi kaip ir gerai, gerai jauciausi, kartai pavemdavau, bet siaip viskas buvo ok Labai dziaugemes ir t.t. Ginekologas sake, kad viskas gerai. Na, man kazkaip vis norejosi, kad padarytu echo ir paziuretu, bet jis sake, kad viskas tvarkoj ir ziuresim tik kokia 16-17 savaite... Na, jis sako, jis zino... o as ir gerai jauciausi... Bet siaip kazkokia paranoja buvo man... Tai va, jau 14 savaite WC pastebejau kazkokiu rudu isskyru. Nieko bloga negalvojau, bet tiesiog pasiskambijau ginekologui del viso pikto, jis paprase, kad atvaziuociau, irgi del viso pikto.. Ir ka... ziuri echo ir mato... kad leliukas nustojes vystytis kazkur 10 savaite... Sekancia diena padare abrazija ir vsio... Man buvo labai slykstu, nes as esu abortu priese ir nesvarbu, kad tai buvo butina, kad jokio skausmo nejauciau... tiesiog jauciausi labai purvina ir slyksti pati sau... net ir dabar slykstu prisiminus... Aciu Dievui, mano gimda ir visa kita labai greitai atsistate, nes vaikstau pas ginekologe (kita nei per ) beveik kas 1-2 menesius. Esu sveika ir t.t. Na, buvo visokiu ciklo sutrikimu vasara, bet atradom, kad man truksta progesterono, taigi geriu Duphastona ir tikimes, kad jis mums pades...

Koknreciu priezasciu, kodel maziuskas nesvyste nezinau... niekas nieko netyre, o ir nebutu nieko istyre, nes jis 4 savaites buvo mano pilvely negyvas, tai jokie tyrimai nebutu dave tikslaus atsakymo.

Ir baisiausia man ne tai, kad mes praradom savo maziuka, o tai, kad 4 savaites as ji nesiojau negyva ir dziaugiausi savo ... net ir dabar susigraudinu prisiminus butent si fakta...

Tai va, tokia ta mano istorija. bet jau 8 menesiai po TO, ziuriu optimistiskai i viska, tikiuosi geriausio, nors ir pilna baimes, bet dar didesnis yra noras tureti :

Užuojauta, Amade. Manau, kad baimė ir nerimas tokiu atveju bus tik dar didesnis nei toms, kurios nerimauja teoriškai, tačiau bandyti būtinai verta, nes nebūtinai šį kartą nepasiseks. Svarbiausia, nenuleisti rankų, nes kas nebando, tas neturi. Reikės tik itin atidžiai save stebėti. Baimė dings tik tada, kai sėkmingai išnešiosi ir pagimdysi. Tai irgi labai atsakingas ir rizikingas darbas, nors kai kurie aiškina, kad nėštumas - ne liga. Visai kitaip tokie žmonės aiškintų, jeigu susidurtų patys su tokia situacija.

Na, matai, as SM dar liudnesniu istoriju nei savo skaicius... Bet aisku, man pakanka ir to, ka isgyvenau... Tikrai galvodavau, kad persileidimas tai labai retas atvejis, kai kazka sunkaus pakeli, ar siaip nesisaugai. Dabar jau man atrodo, kad sekmingas nestumas yra retas reiskinys... Aisku, mes planuojam : ir tikiu, kad pavyks... taciau pilna visokiu baimiu... Zinau, kad kai busiu spjausiu i visus darbus ir labiausiai galvosiu apie savo ... Taciau tik viena smulkmena - reikia pastoti...

Amade, tu esi tikra šaunuolė!! Gaila, kad taip nutiko, bet žinok, kad viskas pas tave bus gerai!!

Žaviuosi moterų stiprybe. Kiek mus likimas nemtėtytų į viskas puses, mes vistiek esm stiprios ir siekiam savo tikslo tai yra labai gerai.

O aš tai užsirašysiu genetiniam tyrimam iš kart, kai tik pavyks pastoti

Na, ir as zinau, kad atsiranda tu visokiu baimiu visai be reikalo, tiesiog is niekur. Ypac ju padaugeja, kai apsidairius aplink, pamatai laimingus busimuju tevu veidus, sveikus, linksmai kryksciancius vaikucius, mamas, tecius, isdidziai stumiancius vezimelius.... O dar ypac ipila alyvos i ugni visokios netaktiskos paciu gydytoju replikos bei uzuominos apie amziu.
As ilgai nenorejau vaiku, nes turejau kitu planu gyvenime, o be to, maniau, kad turiu sutikti tinkama vyra, o tada su juo susilaukti seimos. Ka gi, sis procesas uztruko. Na ir tegu! Uztat manau, kad teisinga zmogu issirinkau. Taciau, kol visgi nutarem, kad tikrai reikia mazylio, praejo nemazai laiko. Beje, tai buvo labiau mano iniciatyva. Ir kagi, gimdziau 33m. Sekmingai isnesiojau ir pagimdziau nuostabu berniuka. Labai norejau ir tiesiog neprileisdavau sau jokios negatyvios minties! O tu negatyviu bjaurybiu, buvo tikrai nemazai ir islysdavo jos kazkaip slapcia ir megindavo mane kamuoti. Tada as tvirtai pasakydavau sau, kad su Dievulio zinia man ir mano kudikiui viskas bus gerai. Ir tuo tikejau.
Stenkites galvoti tik pozityviai ir nepasiduokit baimes inspiruotoms analizems, nes galima visiskai nusipaistyti i lankas vien tik is nerimo, kas is esmes, yra tik nemaloni emocija. Kadangi emocijos trumpalaikes, neleiskite joms tapti ilgalaikiais jausmais, ka iskrapstyti is saves gali tapti kur kas sunkiau. Sekmes!

Teisingai sesuoToma sako. Reikia prisiverst galvot pozityviai. Tik kaip tai padaryt? Kartais taip norisi pad8saut ir pasakyt, kad viskas tik blogai...

Jus nerimaujant pries pastojant. O gal labiau vertetu nerimauti, ar is viso pastosi.

po pirmo persileidimo ir as pradejau nerimauti....
ir dar nerimauju - del gimdymo ir skausmu, nes man abrazija padare be nuskausminimo (tiesiog nesugebejo suleisti vaistu), tai dabar ir neramu, kaip ten kas gali buti....

Kadangi su sunkumais pastojant dar neteko susidurti, tai, kažkodėl, dėl to visai nesijaudinu. Bet aišku, jei pasirodys, kad ne viskas taip paprasta, kaip dabar atrodo, tų baimių ir nerimo dar padaugės...

Ko gero mes visos turim savų baimių. Man irgi jų kyla, tik stengiuos jų neprisileisti per arti. Tikiuos, kad greit pastosiu. Labai to noriu.
Kartais kyla kvailos mintys, kad galiu viaso nepastoti, (apsaugok Viešpatie) Bet vistiek tikiuos. O šiaip, tai ir aš nebe jauniklė. 27 ant nosies - pats laikas pasirūpinti šeimos pagausėjimu.
Amade, tu labai stipri. Ne kiekviena būtų tokia optimistė... Šaunuolė....
Mergytės, būkim stiprios ir optimistės ir viskas bus gerai - pamatysit

as irgi visko bijau.. bijau kad galiu nepastoti, bijau kad vaikelis gali gimti nesveikas.. visko bijau ir net nezinau kodel bet tikiuosi kad viskas bus gerai

Sveikutes,
Zinokit jaučiu irgi toki nerimą. Man 25 ir noriu mažylio. Esu 3 metai santuokoj, tai gymines knysa prota: o kada, o kodėl ir pan. klausimais Ir vyras ištikruju nori tapt teveliu
Bet as turiu dar bedeliu su sveikatyte tai opinis kolitas ir akmenukas tulžies puslei.
Su kolitu žinau, kad gimdo, nors pačios jaučiasi nevisada gerai, bet su vaikiukais viskas ok
O va su akmenuku, girdejau kad negerai, kad reikia ji šalint ir as jau ruošiuos

nera cia ko bijot.Bijodama gali tik prisaukti nelaimes Man ka tik suejo 29 ir as laukiuos leliuko(pries tai turejau persileidima(buvo nesivystantis)) ir baimiu pas mane nera.Tiesa buvo baime apie 9 sav kad nepersileisciau,bet dabar net negalvoju apie tai.Savo jauciu,jauciu kaip juda,vystosi gerai.Gydytoja nesiule man kreiptis pas genetikus,nes paziurejus echo pasake,kad nemato reikalo man pas juos lankytis.O ir siaip esu girdejus is mediku labai priestaringu nuomoniu apie genetikus ir ju klaidas

Aciu uz komplimentus Nesu as jau tokia stipri, nes as is tiesu turiu labai daug baimiu. Ne tiek del paciu , kiek del to AR MUMS PAVYKS pastoti. Aisku, lankausi pas ginekologe daznai, sprendziam sia problemyte, ji sako, kad viskas tikrai bus gerai. Kol neisitikinsiu praktiskai, tol turesiu ta baime... Tiesiog is esmes as ziuriu optimistiskai su kartais praplaukianciais debeseliais...

as irgi nerimauju del panasiu dalyku, bet stengiuosi vyti blogas mintis ir mastyti pozityviai, nes nors gal cia ir nesamone - musu mintys yra labai galingas "irankis"

Nusiteikit merginos pozityviai ir laukit (o svarbiausia) sulaukit savo stebuklelio

man dabar 28 ir aš tragiškai bijau pastoti bijau ir tiek... dėl visko

Iijo, o ko tu bijai? Turbut vis tik yra vienas dalykas (o gal keletas), del kuri7 labiausiai nerimauji? Gal tai pvz. nerimas prarasti idealia figura, ar nepriklausomybe? Apie tai niekas nekalba, bet, mamau, kad tai irgi gali buti svarbu...

visko skausmo, prarast figūrą, kad vaikutis nebus sveikas, kad vienas iš mūsų neteks darbo, todėl teks varganai gyventi, galiausiai, kad kuris nors mirs, kad nebūsiu gera mama, netinkama išauklėsiu... žodž, dar net nepastojau, o jau permąsčiau būsimo vaikelio gyvenimą iki 25 metų prarast nepriklausomybę taip pat

matosi,kad tu niekad nebuvai Kai suzinosi,kad laukies -viskas dings,visos fobijos.Kai pamatysi savo zirniu pirma karta per echo,kai pajusi pirmus judesiukus,tada ir pasisnekesim ar labai svarbi ta tavo figura pries toki dziaugsma,koki suteikia

Tai, kad ne jūs vienos visko bijot, merginos. Aš irgi visko bijau...
Ypač tai bijau skausmo... Vien pagalvojus apie gimdymą, visokius tyrimus, vaikščiojimus pas daktarus ir t.t negera pasidaro. Brrrr
Jau kaip aš nemėgstu poliklinikų ir daktarų, nu negaliu...., o dar draugės kai papasakoja apie gimdymą, tai išvis plaukai pasišiaušia...

abejoju, kad man dings esu pesimistė pagal būdą, taigi viena mano pusė gal ir džiaugsis, o kita - nerimaus, kad gali kas ne taip būti

labutis
man siek tiek ramiau pasidare, jog ne viena as bijau nestumo, perskaicius jusu mintis su vyru taip pat norime pradeti leliuka, bet abiems baisu, atrodo o gal veliau, bet juk niekda nebus tinkamas metas.. as pati labiausiai bijau to, kad nesusitvarkysiu su gimusiu leliuku, nes esu 'zalia' sitoj srity, dar baisu del pokyciu, visgi bus jau trys seimos nariai. ir toji didele atsakomybe - isauginti zmogu, iskiepyti vertybes, nesu tikra kad tai galesiu..ir tuo paciu negaliu sulaukti kada pamatysiu dvi juosteles teste..

As labai laukiu kada pastosiu taip noriu maziaus ar mazes, tik nerimauju ar pavyks man susitvarkyti su juo ir ismokti daryti tai kaip butu geriausia leliui, juk su pirmu vaiku yra sunkiausia kai viska reik ismokt kaip elgtis su lelium

Lijo, kažkodėl man atrodo, kad Tu bijai paties gyvenimo. Gal pirmiausiai reiktų susidorot su savo baimėmis, o tik paskui planuot vaikelį, nes tos baimės persiduoda iš kartos į kartą O dėl to būsimo vaikelio gyvenimo....žinai, yra toks labai teisingas posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas iš jo planų juokiasi. Reikia pabandyti gyvent šia diena, nes niekas nežino kas gali nutikti ryt ir neleist baimei užnuodyt savo dienų, valandų, minučių... Pabandyk.

o as tai labiau bijua ne pastoti o kad nepastosiu visai

Super zodziai, MMarpl Zinoma, kad bijom pokyciu, to ko niekad nepatyrem, bijom, nes prarasim savo iprasta gyvenima, bijom busimu rupesciu, o gal per daug atsakingai ziurim i pareigas vaikui....Bandykim nugaleti tokias baimes, nes....bijodami jas ir prisisauksim. Beje, isties didelis noras TURETI tas baimes ir nugali. Sekmes visoms, tik neabejokit savimi
As irgi- vyresne mama, gimdziau pirmaji 35m.

O aš galvoju,kad nėra ko bijoti.Iš kiekvienos padėties visada yra išeitis.Kiekvienas vaikelis savo dalį atsineša.O galvot kas bus jei bus kvaila.Nebūkim kaip tos Elzės išmintingosios.Kažkaip papraščiau reikia į gyvenimą žiūrėt.Aš va turiu tris ir dar vieno noriu,nors neseniai tik nesivystantį nėštumą turėjau Kas sužino,kad ketvirto noriu,tai vos ne pirštu į smilkinį sukioja,tip[o nėra jokių garantijų...tokiais laikais...O kokie gi jau čia laikai?....Kokių dar garantijų...Man tai laikai visai neblogi,geresnio nei ankščiau....O pagalvės po rūra nuo visų gyvenimo negandų nepasidėsi....taigi,pirmyn ir jokių baimių

Lijo, nesupyk, bet su tokiom mintim tu niekada ir neprisiruosi tureti : Nes niekada nebusi niekuo 100% tikra. Jau geriau sakyk, kad tiesiog Nenori, o ne bijai tokiu dalyku kaip kad kada nors gal neturesi darbo ar kad nebusi gera mama... Man tokie pasakymai tai visiskai vaikiski... sorry, nenoriu izeisti...

... gal tu ir teisi, sakydama, kad bijau gyvenimo teisi, kad baimės persiduoda iš kartos į kartą bet iš kartos į kartą persiduoda ir išmintis, kuri ateina su metais...



supykau ir manau, kad pasigimdyti negalvojant apie ateitį yra kvailystė ir niekdarystė... eiti miegoti su mintim, kad tuoj darysim vaikelį - pritempta ir netikra aš ir nesiekiu prisiruošti , tiesiog su nerimu laukiu, kada ta diena ateis...

Man vasara taip pat buvo nesivystantis.Gydytoja nuramino kad antra karta l.retai tai pasikartoja.Taigi kol kas ilsinu savo organizma ir ruosiuosi.Palauksiu pusmetuka ir vel bandysim kol sulauksim dvieju juosteliu:)Auksciau galva ir viskas bus ok!!

Na, bet del ateities niekada nebusi tikras, as tikrai nenorejau izeisti... na, as irgi bijau, kad galbut neturesim darbu, galbut kazkuris numirsim ar dar velniai zino kas atsitiks... Bet del to man tureti vaiku noras nemazeja... Gal tu tiesiog NENORI tureti vaiku, nes nenori ar bijai buti uz kazka atsakinga ir kad kazkas butu visiskai priklausomas nuo taves... Nes as irgi turiu tokia drauge, kuri sako, kad is esmes vaiku nori, bet dabar dar ne laikas ir sako lygiai tokias paciau globalias priezastis...
na, bet as tikrai tikiu, kad vaikiukas bus jums labiau dziaugsmas nei baime...



O as bijau... nes ... is visu nestumu nesekmingai baigiasi, tarkim apie 20%... ir mes patekom i si nedideli skaiciu. Kokia garantija, kad to nepasikartos?... Aisku, bandom, tikim ir labai labai norim :

grynai mano atvejis Mane vyras prikalbino, pati lyg ir norejau vaiko, bet del savo baimiu turbut dar ilgai buciau tempus guma. . As galvojau, gal darysim kokius metus ir taip apsiprasiu siu ta mintim, bet mazius pasigamino is pirmo karto


Cia ne visoms taip. As kai buvau nejutau jokios euforijos, o kaip tik ziauriai bijojau visko, net naktim nemiegojau del baimes gimdyt Dabar tai juokinga, bet tada net pagalvodavau, kad nenoriu vaiko, nors planuotas. Visokiu nesamoniu man uzeidavo i galva ir tai buvo nevaldoma Visa tai praejo mazdaug menuo po gimdymo ir tik tada atejo mano didziule meile mazuliui

As manau, kad moteriai yra svarbu graziai atrodyt nepriklausomai nuo to, ar dar tik lauki leliuko, ar jau ji turi ir priziuri. Todel nepulciau sakyti, kad baime susigadinti figura yra nereiksminga. Man paciai yra kazkodel zymiai baisiau netapti tokia, kuri viska atiduos savo vaikui, o pati vaikscios nesusisukavus, nepasitempus, su purvinu chalatu . Aisku, vaikeliui daug visko reikia (ir materialine prasme, ir psichologine), bet, mamytes, nepamirskit saves!! Jusu vaikuciams jusu labai reikia!! O jei jus busit grazios, nepasileidusios, tai ir aplinkiniams bus malonu salia jusu!!

va matai, ir tu bijai visos esame skirtingos - skirtingu gyvenimo suvokimu ir potyriais... bet šiaip čia parašiau ne dėl diskusijų, o tam, kad galbūt kažkuri, bijanti taip pat, kaip ir aš, pasijus ne tokia vieniša savo išgyvenimuose



na va - aš nesu viena tokia ir dabar žinau net istorijos tęsinį ačiū

norim pradeti leliuka - bet man kaip kvaisai lenda i galva tokie dalykai apie kuriuos tureciau net negalvoti -= o as galvoju kas dirbs vietoj manes kai as pastosiu... Nepagalvokit darboholike - nesu - tiesiog tokios mintys kartais aplanko..
Manau turiu nusispjauti - koks mano reikalas - juk as savo gyvenima kuriu patiii...
Cia gavos toks kaip issisnekejimas

Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...

Taip pat labai bijau ne pacio nestumo, bet kas manes laukia po gimdymo... ar susitvarkysiu su ar gims ir uzaugs sveikas ir t.t.

Na, as irgi galiu save priskirt prie Jūsų
Labai noriu ir jau planuojame vyksta kūrybinis procesas
šiuo metu ieškausi naujo darbo ir galvoju, na va , įsidarbinsiu, o po to pastosiu, kaip darbdaviui į akis žiūrėt
na dar neramu ir dėl pačio neštumo, neštumo po persileidimo..
kaip čia nekreipt į visą tai dėmesio???
matyt, reik tiesiog pamatyt II

As irgi bijau. Daug ko bijau, net sunku but isvardint, bet labiausiai nerimauju ar trecia kart bus viskas ok, ir ar pastosiu. Bijau, nes nestumo eigos negaliu kontroliuoti. O taip megstu galeti viska itakoti. Kartais ir galvoju, kad netekau savo leliuku, todel kad perdaug plesausi.

O del to ar mokesi susitvarkyti su leliuku. ZINOMA MOKESIT. Leliukui svarbiausia MEILE, o mamos motiniski instingtai veikia, ir tik ji geriausiai zinos ko reikia, ir kaip reikia jos vaikui.

Manau turim nebijoti - del nieko nepergyventi - turim pastoti - o tada kas bus - tas.

Svarbiausia kad mums gerai butu -
siandien ryte savo vyrui sakau - nu as jau pagalvojau -"tipo kad jau pradedam nesisaugotii - ir sakau tu pagalvok siandien darbe
nu tai vakare ziuresiuu -

manau visos moterys bijo priesh tai... bet buna gyvenime ir baisiau...

as pamenu kai , tai irgi pergyvenau... isstoresiu, siaubas, kaip atrodysiu, kas bus, o dar berti pradejo veida siaubingai...
bet po ....... tas skausmas visas baimes panaikino...
zinau, kad jei ishstoresiu, tai turesiu tiek valios, kad maziuliukui buciau nuostabi mamyte ir pasportuosiu, ir pasimaitinsiu sveikiau, pakentesiu priesh sokoladus...
juk ir vyrui reikia buti graziai...
o kai mamyte grazi su mazuliu ant ranku - tai vyras susileis... myles, myles ir myles!

[quote=Linalexite,2006 11 13, 13:57]
Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...


As irgi su tokiom baimem gyvenu vat nesenai darbe buvo vertinimo pokalbis, tiek daug visko priplanavom su direktorium, nauju funkciju darbe dave, atsakomybe didesnis ir atlyginimas... o as vis galvoju, kad as noriu mazylio, kad tie planai tai tik zodziai, as ju neigyvendinsiu, nes galiu ir i dekretines iki to laiko iseit, taoi ka pagalvos direktorius?? o be to, savo angeliuka pirma praradau geguzes men., tad turbut vadovas net nesitiki , kad vel taipgreit noriu kito... na nezinau kaip cia toliau viska daryt