Psakymas norim mergaites,ir uzrasas profilyje tikiuosi dukryte jau rodo jusu nesubrendima vaikui,turite laukti sveiko,o ne to ar ano. Net is sono negraziai skamba,toks vaizdas kad jai gims berniukas bus didziulis nusivylimas.

svarbiausia sveikas ir isvis reikia dziaugtis, kad turi.

o del planavimo, gerai paplanuoti, bet kai per daug i tai isijauti, ziuri, kad laiko tam vis nelieka, nes vis dar kazkoks planas chuliganas yra. kaip kazkuri rase, pirma vaikuti gal nebuvo sunku suplanuot, bet vat kada antram ateis laikas, dar nzn, tiesiog laukiu, kada savaime ateis laikas kada suprasiu, kad jau reik nors jei butu, butu dar vienas dziaugsmas

Dziaugiuosi ,kad pirmas gavosi netyciukas ,nes kazi kada buciau prisiruosus. Stabdziai buvo kaip ir daugumai ,tai ir nesikartosiu.O dabar matyt mastymas pasikeite ,tai i viska ziuriu kazkaip paprasciau ,ramiau gal sakyciau brandziau Matyt antram pasiryzti tai jau jokiu problemu.

O pas mane kiek baimiu del nestumo ir vaiko auginimo yra Nebezinau , akip jas vyti salin... Bijau , kad galiu but nevaisinga, kad vaikelis gali gimti nesveikas, kad nemokesiu pasirupinti gimusiu vaiku, kad per mano nemokejima rupintis jis gali susirgt ivairkiomis ligomis, ar netgi numirt jei kanors netinkamai darysiu
Papildyta:

Ryztis buvo nesunku. Tiesiog abu supratome, kad norime buti kartu ilgai ir laimingai ir norime sveiko vaiko. Nepastojimo stazas 5 metai su kapeikom, daktarai, vaistai, stimuliacijos, operacijos, tukstanciai litu, desimtys tukastanciu litu... Tai kad, tokioms seimoms kaip musu - ryztas yra toks dalykas, kuris kazkada ivyko, labai seniai ir kurio deka mes supratome, kad lauksime savo atzalu dar ilgai-ilgai... Ir tikimybe sulaukti 50 x 50...

Žinai, ir man baisu buvo tas antras - kaip jau ir rašei patogus gyvenimas, viskas nusistovėję ir čia bac, viskas nuo pradžių.. Na bet susikaupiau ir pasakiau reikia, na ir va... Žinoma, bemiegės naktys, bet už tai džiaugsmas begalinis

oi kokia artima tema ypatingai šiuo metu prabilom apie vedybas ir vaikelį. vedybos man kažkoks savaime suprantamas veiksmas, nėra nei džiaugsmo protrūkio, nei liūdesio, tiesiog kaip buvo, taip ir tebėra. kitas svarbus klausimas - atžala. buvau pas gydytoją, galiu bet kada pradėti "daryti" vaikelį, kadangi bet kokiu atveju netrukus reiks daryti pertrauką nuo KT, nes vartoju nemažai metelių. Ir va šioj vietoj atsiranda tokia baimė, kad nežinau kur dėtis. Jauni mes dar, po 23 kol kas (po gimdymo abiem jau būtų po 24, jeigu pastočiau artimiausiu metu). Darbą turiu, stažas užtarnautas, tiesa nestebuklingas atlyginimas, bet manau svarbiausia, kad jis yra. savo srity jokios karjeros nepadarysiu, o darbas jau šiek tiek įsikyrėjo, nes metai iš metų dirbu monotoniškai, be paskatinimų, be jokių kilimų aukštyn. bandau realistiškai nusiteikti, kad dekretas būtų puiki nauja pradžia, galbūt ir mokytis galėčiau kažko naujo. bet va užeina bangom tokiom, kad baisu dėl finansų (šiandien yra, o rytoj?), galų gale kas nutiks po 5-15 metų, ar galėsiu jam suteikti visko ko reiks? bijau depresijos po gimdymo, bijau kad draugas gali pasikeisti į blogą pusę (visko juk būna) ir tų baimių tiek daug pas mane...bet būna tokių šviesių dienų, atrodo svaigstu nuo minties apie vaiką ir va kaip rytoj turėčiau pradėti naują pakuotę, o jos dar neturiu net nusipirkusi ir kažkaip lyg ir nebesinori jų gerti, bet tos baimės tokios stiprios, kad atrodo nerealu tiek metų besisaugojus nuo to paimti vieną dieną ir nebesisaugoti na gal supras kas nors ką noriu pasakyti

Aš vaikiuko noriu jau senokai, maždaug metai, bet buvo priežasčių atidėlioti, ir nuo gegužės jau planavom, gaminom. Ir pagaminę džiaugėmės, nors aš nelabai tikėjau, kažko nesijauyčiau nėščia nors tu ką. Ir taip iki 8tos savaitės, kada pradėjo teplioti, ir gydytojai visas viltis paskandino - nesivystantis nėštumas. Persileidimas įvyko iškarto, viskas baigėsi gerai, ir galiu bet kada vėl pastoti, ko labai laukiu, ir kalbant į temą noras ir baimės dėl pačio leliuko dingo, baimės liko tik, kad nepasikartotų daugiau tai, kas nutiko.. tai yra žiauru, skausminga tiek fiziškai, tiek emociškai, tai yra tikrai baisu, kai prisimeni. Taigi dėl pasiryžimo, aš tam subrendau per porą metų, vis galvodavau apie leliuką, vis pasvajodavau, bet norėjosi savo stogo virš galvos, normaliai finansiškai pajėgti išlaikyti tiek save tiek būsimą leliųką, ir pasiryžimo man nebereikia, ryžto pilna esu, noriu ir labai laukiu

Kaip viskas šioje temoje artima ir pažįstama... ir visos baimės ir visi svarstymai. Bet jau kuris laikas nepalieka mintys apie mažą žmogiuką šalia mūsų. Tik vis tie klausimai - ar viskas bus gerai, ar mažiukas gims sveikas, gal reikia pabaigti mokslus ir tada laukti vaikelio, ar pajėgsim išsilaikyti trise? Nors aš jo jau laukiu. Labai laukiu ir vis galvoju, ar tas VĖLIAU nebus PER VĖLU...

Visada galvojau - pirma karjera, paskui namai. Pirma reikia baigt mokslus, pasidaryt bent jau nedidelę karjerą, susikaupt pinigų, įsigyt būstą... Matau, kad ir kaip norint iki 30ties to nepadarysiu. Mokslus baigiau, bet noris mokytis ir toliau, darbą turiu, bet milijonų neuždirbu, butą nuomoju, nes savam įsigyti šansų nedaug, o ir baisu dėl ateities. Gyvename šiandien. Esu laiminga turėdama tiek, kiek turiu. Laikas nestovi vietoj. Dievulis jei davė burnytę, duos ir pavalgyt - taip nuolat kalba MB, ir tai paskatino mane dvejoti mažiau. Nesakysiu, kad nebijau. Bijau labai labai. Bet ir labai noriu. Noriu ne aš viena, norim abu. Net sakyčiau norim visi trys, tik trečias dar kažkur svajonėse.

Svarbiausia, kad nebutu per velu, to visoms ir linkiu Mes irgi vis atideliojome, bet dabar yra kazkas kas mane tiesiog is vidaus skatina, kad tik greiciau, nezinau ar tai nuojauta ar didelis noras, bet labai norime. Nors galejome ir anksciau bet vis laukeme geresniu laiku, norejom stogo virs galvos...,o dabar jau yra sienos su stogu, tik be langu ir neaisku kada viskas bus uzbaigta, bet toks noras, kad jau nebesvarbu tas bustas ir karjera, nes dar tikrai ne pensininkai esam

Toks tas ryžtas - ateina suvokimas, kad tiesiog JAU laikas. Svarbu, kad suvokimas būtų abipusis.

Pirmam vaikučiui man net nereikėjo ryžtis. Visada svajojau apie tai, kad noriu daug vaikų bet kai sužinojau, kad laukiuosi, kažkokia baimė ir panika apniko kaip čia viskas bus bijot pradėjau net bet jaučiu, kad ir antro pradėjus lauktis supanikuosiu, nors ir be galo antro laukiu

Labutis esamos ir būsimos mamytės
Aš irgi senai svajojau apie vaikelį.. dar nebuvom vedę, gal kai buvau 19 metų, daugiau nieko kito vyrui (tuometiniam draugui) nekalbėdaua, kaip tik tai, jog noriu mažylio.. Aišku jis greit mano norus nuvijo tolyn, kaldamas į galvą kad neturim nieko dar, esam jauni ir panašiai.. Tada susiprotėjau (ačiū Dievui) ir paklausiau saviškio, kitais metais susituokėm, man 20 buvo Ir padirbėję, įstoję mokytis, susitvarkę butą, nusprendėm jau šiais metais susilaukti stebuklo Ir nėra jokios baimės ar abejonių Laukiu nesulaukiu kada būsiu apdovanota šiuo stebuklu

As kai ir pasiryzus, bet vat mb buvo tas ryztas labai smarkus pries 2 metus uzejes, taciau, po 2 nesekmingu nestumu jis vengia apie tai kalbeti...o as ir pati kazko bijau, atrodo, jei paklausiu, o jis sakys, be abejo, bandom, ka tada reikes daryt?

Bandyt, bandyt ir dar karta bandyt... Vaikai tai yra stebuklas ir musu gyvenimo tikslas. Tad niekada negalima nuleist ranku ir bandyt kas bebutu

Reikia imt jauti uz ragu, nes taip niekada neateis laikas... Suprantu, kad ir mb baisu po tiek patirties, bet negali gi visada nesisekti tik nzn kaip pradeti pokalbi ir is jo neisprievartauti to vaiko, nes jau yra sakes, kad jei nori tai galim, bet as noriu kad ir jos to trokstu, o ne tik del manes...

Mane panika kartais vis apima po kiekvienų mėnesinių, kai žinau, kad vėl naujas ciklas, nauja galimybė... Kartais tyčia "nusuku" tą vaisingiausią dieną, nes nesijaučiu pasirengus. Kartais kaip tik atvirkščiai. Kai turi pernelyg daug kontrolės ir save gerai pažįsti, pernelyg baisu, viskas tavo rankose. Kažkieno GYVYBĖ mano rankose. Daug lengviau būtų jei tai būtų nesuplanuojamas, nesukontroliuojmas procesas...

Tikrai puikiai suprantu ta jausma, jau esam suplanave ta diena kada jau "vaisingos" imsimes veiklos, bet kuo arciau ta diena buna tuo baisiau, geriau jau nezinoti
Atrodo ko cia nervuotis, vyras yra, paciai jau greitai 30 metu, darbas yra, pats tas laikas pradeti...bet baimes akys dideles, labiausiai del finansu, ar uzteks tu pinigeliu vaikui, ar nebus klaida vaika parsinesti i nuomojama buta ir pan.

Visiškai jums pritariu... aš jau seniai pasvajoju apie leliuką, bet laukiau o momento kada abu norėsim... O dabar praėjus beveik metams po vestuvių abu nusprendėm kad jau laikas... Tikiuosi gandrai greitai atskris pas mus

Manau, tiesiog bijote permainu. Mazas zmogiukas visiskai pakeis jusu gyvenimus. Bet kai jis pagaliau pas jus atkeliaus, visi klausimai ir problemos dazniausiai issispes savaime. Sekmes!

Vajej, koks savas jausmas... as sakau, kad netyciukas viska pakeistu, bet kaip ta netyciuka netycia padaryt?


Labai linkiu, kad jie jus aplankytu

Ateis laikas - bus ir vaikas kazkaip vadovavaus sita taisykle ir tikrai atejo laikas ir abu su mb nusprendem "pirkt" leliuka, tada viskas vyko greitai ir dabar jau turiu metuku sunu jau kartais ir apie antra pasvajoju turbut vel atejo laikas

sakyciau jums pasiseke. ne kiekvienai porai nusprendus ''pirkti'' ta leliuka jis ir gaunamas.. ir svajot gali nesvajojes, su tais begaliniais norais ir atejusiu laiku.

o del baimes, tikriausiai gasdina visada , tai, kas nauja, nezinoma, nepatirta. Ir kaip sakoma - nezinomybe visada baisesne uz realybe.

mes jau mb jau seniai zinojom jog greti metu planuosim zirniuka,pastaruoju metu jis labai pradejo primetinet,ziurek matai?ir tu galetai buti grazi mamyte ar isvydes vaikisku prekiu ,sakydavao ir mums to reikia,na ir panaisiai,pati taip pat norejau leliuko,bet to neparodziau,gal but dar nebuvau pasiruosus ir buvau stabdis,vis sakydavau po vestuviu tik,o dbr kai jau liko iki ju tik 2 menesiai,nuspredem planuoti savo zirniuka,kuris jau dbr laukiamas ir labai bus mylimas esam abu jauni,bet turim galinybes augint,tads ir nelaukem nieko,busim grazus jauni teveliai kas svarbiausia kad mes to abu norime,tad tiesiog ir paprastai nusprem kad jau pasiruose

Sveikos, merginos
Pasiskaitinėjau jūsų mintis. Kaip aš visas suptrantu. Tikriausiai jau toks sutvėrimas tos moterys - mąstyti, galvoti, jaudintis Man 27 metai, ir jau vis dažniau apie vaikiuką galvoju. Aišku baimių irgi įvairių, viena iš jų – finansai. Nuomuojamės vieno kambario butą. O su vaikučiu, kaži ar norėtųsi tokiame gyventi. Reikėtų daugiau erdvės.
Bet merginos, kaip jūs manot, ar gerai galvoja tos poros, kurios galvoja, kad pirmiausia reikia kaip sakoma „ant kojų atsistoti“, o tik tada planuoti vaiką, kad jam galėtum suteikti visą ką geriausią.
Ir dar vienas klausimukas toms, kurios jau turi vaikiukų. Kai jūs planavot vaikiuką, ar tikrinotės pas gydytojus prieš pastojant? Pas kokius ėjot, kokius tyrimus astlikinėjot?

Liepsnele, mano sesuo su vyru kuo puikiausiai sulaukė ir antro vaikelio ankštame butuke, o dabar į savo namą persikraustė. Vaikučiai, atrodo, net į galvą nespėjo paimti, kad neerdviai gyvena

O šiap ir mes patys - nuomojamės pusantro kambario butą, ir jau primetėm, kur lovytę pastatytume, jeigu ištitų tokia laimė. Taip kad... aš manau, kad geriau neatidėliot.

mes irgi nuomojam vieno kambario butą. Savo įsigyt tikrai nešviečia. Ir uždirbam ne milijonus. Žvalgausi po truputį 2 kambarių, bet.. Ir nelabai randu, ir savininkus čia turiu superinius, kas yra stabdis.. Taigi kol kas apsisprendėm čia pasilikt. Ir irgi primetėm kur maždaug statytume lovelę ir pan. O ir vaiko nelaikysi juk bent pirmus metus atskirame kambary, o paskiau gal situacija keisis į ta pusę, kad išeitų paskolą pasiimt.
O jeigu iš mano mamos patirties - tai tėvai užaugino 3 dukras viename kambary ir dar bendroj virtuvėj. Taigi gyvenom 5iese. Ar jaučiu dėl to traumą? Ne, buvo ankšta taip, bet tada neatrodė, kad turi būti kitaip..
O as dabar skaitinėjau temą kitą, apie finansus, tai ten mamytes rašo, kad vaikui per mėnesį gimus , reikia apie 1000 litų