Kazkada vaikelis atrode, kaip plano dalis. Vis darbas darbas darbas ir vel darbas... Ne darboholike as, tik kazkaip nepastebimai darbas tampa gyvenimu. Kas keisciausia, tai dirbame galvodami apie savo vaiku, kuriu dar nera, ateiti... Dirbi, nes nori vaiku. Vaiku negali tureti, nes vis ,,dar ne laikas,,. Kaip iseiti is to uzburto rato?

Gytute, tai kaip sekasi ? Ar abu pagalvojot ?

[quote=Mambolino,2006 11 17, 16:41]
[quote=Linalexite,2006 11 13, 13:57]
Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...
As irgi su tokiom baimem gyvenu vat nesenai darbe buvo vertinimo pokalbis, tiek daug visko priplanavom su direktorium, nauju funkciju darbe dave, atsakomybe didesnis ir atlyginimas... o as vis galvoju, kad as noriu mazylio, kad tie planai tai tik zodziai, as ju neigyvendinsiu, nes galiu ir i dekretines iki to laiko iseit, taoi ka pagalvos direktorius?? o be to, savo angeliuka pirma praradau geguzes men., tad turbut vadovas net nesitiki , kad vel taipgreit noriu kito... na nezinau kaip cia toliau viska daryt

[/quote]

[quote=Makmint,2006 11 19, 18:51]
Kazkada vaikelis atrode, kaip plano dalis. Vis darbas darbas darbas ir vel darbas... Ne darboholike as, tik kazkaip nepastebimai darbas tampa gyvenimu. Kas keisciausia, tai dirbame galvodami apie savo vaiku, kuriu dar nera, ateiti... Dirbi, nes nori vaiku. Vaiku negali tureti, nes vis ,,dar ne laikas,,. Kaip iseiti is to uzburto rato?

[/quote]
Mar ir taip buvo. Vis dar ne laikas, dar ne laikas, o paskui pasirodo, kad laikas kaip ir jau baigiasi, pagalvoji, kad draugų vaikai jau paaugę, o man po vieno nesivystančio, dabar jau ir pastoti kiek laiko nepavyksta. Metai po metų bėga, organizmas ne jaunyn eina. Ir va tada pagalvoji, kad reikėjo anksčiau pradėti planuoti, o ne darbais ir mokslais tipo būt užsiėmus. Viskas įmanoma ir vaikelis tampa gyvenimo dalimi į kurią telpa ir darbas ir mokslas (jei reikia). Bet gaila, kad tas supratimas man atėjo vėlai, na bet tikiuosi,kad ne per vėlai. Dabar man visai vienodai, ką pagalovos darbe valdžia jei kokią svarbią įstaigai akimirką išeisiu į dekretą. Niekas medalio už tai, kad visą save sudėsiu į darbą tikrai neduos, o vaikelis jau pats savaime didžiausia gyvenime dovana. Tubūt, kai noras buti nustelbia visus kitus, tada ir laikas planuoti

o gal reikia neplanuoti...?
visi planuoja...
o tos kurios neplanuoja - uj uj uj kokius vaikiukus gimdo! pavydas net ima!

sakiau kazkada, pries metus kokius - be 30 jokiu vaiku...
gavosi netycia - bet labai butu faina jei butu buves...

dabar tai taip
siaubas, kai pagalvoju- vaiksciociau jau 5-am menesy......... buciau stora stora!
ir tokia laiminga!!!!!!!!!!!!!!!!!

Zvirbliuke, tau viskas dar ateity!
Kaip ir mums visoms!

Nu nusprendem tya pati vakara - kad laikas- jau ir bandom --- tai dar men...nesulaukiau - bet testa dariau - ir nieko - tai zinai net verkiau -
Siaip del pozymiu - tai krutine skaudi - bet taip buna ir pries men.... - tai ziuresiu po savaites - ar ateis ar ne.. Jau svajoju kaip busiu
Kai vyrui pasakiau kad nieko - neparode testas - tai jis ziauriai nusimine,....
Kaip ir as.

Sveikutes.Kiek cia daug prirasyta baimiu As savo brangiajam jau 2 metai (2,5 metu gyvenam kartu),kaip zyziu kad noriu Visko buvo.Ir sapnu,po kuriu tekdavo brangiajam isgirsti kokie tie maziukai GRAZUS,ir asaru.Galvojau, stogas nuvaziuos! Jau taip nebenorejau gerti kontraceptiniu
Gal mano busimasis vyras labai atsakingai i tai ziuri,nes tik pries metus nusipirkom buta?Sunku,mano manymu,prakalbinti vyra.Ka jis galvoja,svajoja.Pasako viena karta ir viskas.O jei as nenugirdau ta viena karta tai As kartais neisgirstu,uzsisvajoju
Manasis sake, kad vaikai tik po vestuviu. Na tai ir ikliuvo savo "spastus" .Labai laukiu,kada baigsis antibaby`niai vaistukai.O jie baigsis jau sausi.Jau isivaizduoju kaip sokinesiu is laimes kai mazytis bus pilvelyje.
Tik va nesu tikra kokius vitaminus reikia gerti ir ruostis TO ISSAPNUOTOJO LELIUKO atejimui.Zinau tik apie folio rugsti.Girdejau,kad gerai butu pradeti ja gerti dar pries pastojant.Gal kas naudingu patarimu galetu parasyti.
Papildyta:
Nieko nebijau,nors per praktika (buvo 2men) kiekviena diena matydavau gimdymus,gimdymo istoriju prisiskaiciau supermamoje.Bet tas noras tik dideja.Dar draugystes pradzioje busimoji anyta sake:"Esi moteris,zinai kaip vyra apgaut."Tai taip ji apie savo sunu kalbejo ,nes pati troksta anuku.

as tai esu nusistacus pries toki pastojimo buda

As taip pat ,todel ir laukiu vestuviu

manau kiekviena moteris tiek bijo kiek ir dziaugiasi...tai turbut naturalu.as visa nestuma bijojau persileisti,ar ko nors panasaus,nes labai norejau vaikelio.bet aciu Dievui viskas baigesi gerai,turiu dabar nuostabiausia dukryte...

[quote=Mambolino,2006 11 17, 15:41]
[quote=Linalexite,2006 11 13, 13:57]
Mes jau darom bet mane kankina nerimas del mano darbo kolektyvo, kaip jie sureguos ar sefai nesupyks kad paliksiu darbo vieta... as zinau kad ne ju reikalas kada man bet vis del to...
As irgi su tokiom baimem gyvenu vat nesenai darbe buvo vertinimo pokalbis, tiek daug visko priplanavom su direktorium, nauju funkciju darbe dave, atsakomybe didesnis ir atlyginimas... o as vis galvoju, kad as noriu mazylio, kad tie planai tai tik zodziai, as ju neigyvendinsiu, nes galiu ir i dekretines iki to laiko iseit, taoi ka pagalvos direktorius?? o be to, savo angeliuka pirma praradau geguzes men., tad turbut vadovas net nesitiki , kad vel taipgreit noriu kito... na nezinau kaip cia toliau viska daryt

[/quote]

Mambolino ir kitos mamytes, drasiau. Laukit savu mazyliu. As irgi mazuli praradau si geguzi( butu gimes per Kaledas ), bet vel rugpjuti pradejau lauktis ir dabar viskas gerai Praejusi geguzi musu seima patyre praradima, o ateinanti geguzi musu namus aplankys svente - mazutis grazutis leliukas

Gytute, nenusimink !

Gal tiesiog ne ta diena pabandet, o gal dabar laikas netinkamas.

As, pavyzdziui, svae nuteikineju, kad mums pavyks pavasari, kai jau bus silciau ir visokiu persalimu ir kitokiu nesamoniu rizika bus mazesne. Juk pirmus 3 menesius labai svarbu jokios infekcijos nepasigaut.

Tai nenusiminkit ir jus!! Sulauksim pavasario ir tada visos
Papildyta:



Sveikinu!!!!

valio uz tave dziaugiuos kad jums pavyko...


O va as savo vyrui vakar parejus jau kai gulejom lovoj pasakiau kad susirgau - ir apsiverkiau,,,, o jis mano kad mums bus sunku susilaukti vaikelio - nes pas ji giminej yra 2 seimos kurios negali tureti vaiku.... o tie giminaiciai yra tai mano uosvio brolis ir sesuo...
Bet as nors liudziu - bet tikiu kad mums pavyks... tik klausimas kada... Bet tikiu.

Butinai pavyks!

Aš irgi turiu baimių ir tai yra pagrįsta tuo kad prieš 1,5 mėn palaidojom 5 mėn vyro brolio vaikutį Gimė su stipria širdies yda plius visokių kitokių neišsivystymų nuo to. Nėštumas buvo normalus, gydytoja irgi nieko blogo nematė - šiaip man tos echoskopijos iš viso kelia įtarimą ar jie iš vis ten ką nors konkrečiai mato ar tik bendrą vaizdą - maždaug širdis plaka vadinasi viskas gerai nes neįsivaizduoju kaip galima nematyti apsigimimo kai pusė širdies neišsivysčiusios plius nematyti kad kitų kai kurių organų trūksta Todėl nesutinku su kažkuria čia pasisakiusia kad jeigu gydytoja nemato reikalo tai nėra ko ten lįsti pas genetikus. Aš esu tos nuomonės kad geriau jau lyšną kartą pasitikrinti negu paskui paleisti į gyvenimą invaliduką ir pačiai vargti. Bet kokia netektis yra sunki, bet vis tiek turbūt mažesnė trauma netekti dar negimusio kūdikėlio negu pagimdžius ir kelis mėnesius prasūpavus ant rankų
Aš bijau to kad jeigu man taip atsitiktų man neužtektų jėgų tai pergyventi, nesijaučiu tokia stipri

Karmen, suprantu tave.
Nors man paciai (ir niekam is mano pazistamu ar artimuju) neteko susidurti su tokiu praradimu, bet visiskai palaikau tavo nuomone del to, kad geriau dazniu ir nuosekliau tikrintis, nei paskui ilgai ilgai gailetis, kad to nepadarei...
O siaip, tai viskas bus gerai!

Aciu uz sveikinimus viskas visoms bus gerai mergaites - tik reikia sulaukt momento, kada jums bus skirta turet mazyli

labai del taves dziaugiuos

as praradau savo pilvuka pries pora savaiteliu, tai dabar laukiu kol praeis nors pora men kad vel galeciau pastoti,tikiuos kad kaip ir tau mums pasiseks

vilmiki, labai tikiuosi, kad tau pasiseks

Nepaisant to kas mums ir aplink mus vyksta reikia tikėt kad viskas bus gerai nes kitaip galima išprotėt nuo pesimistinių minčių

aciukas, as irgi tikiuos, tik kad labai jau letai tas laikas bega

ma irgi jau 28 eina.... ir as bijau....

Man irgi bus 28 po kelių mėnesių

nu o mes antra menesiuka vel bandome - tai ziuresim ar per sventes ateis pas mus stebuklelis ar ne???
Tik dabar - nuo preito nepavykusio kartelio - man kazkokia keistra depresija,,,,ner nuotaikos - o ir y darba atrodo nera nori eiti,,,,,,, bet noriu tiketi - kad galesiu savo vyra pries naujus metus nustebinti....TIKIUOSI

Sveikos!!!
Man neseniai buvo daryta abrazija (nesivystantis nestumas) , tai baimiu yra pilna. Bet stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi orientuotis i teigiamus dalykus, pvz., po savaites ateis Kaledos, po Kaledu atostogausiu.
Linkiu ir jums apsupti save tik tuo, kas malonu ir gera, o apie baimes galvoti kuo maziau.
As anksciau labai bijojau, kad nepastosiu. Kai mylejomes, tik apie tai ir galvojau. Rezultate - jokio pastojimo. Po musu vestuviu nuvaziavome i medaus menesi taip vadinama, atsipalaidavome, apie pastojima negalvojau. Ir ta pati menesi nesulaukiau mmm... (tik deja vaikuti praradau ).
Tai ka as noriu pasakyti...kai yra ivairiu baimiu, organizmas uzsiciklina, ir baimes materializuojasi. Tai kam save programuoti?

Ceja, auksiniai zodziai, kad nereikia apie tai galvot ir tokiu budu programuot saves nesekmei . Tik viena beda: nera taip paprasta apie tai negalvot Diena dirbu (apie tai negalvoju), vakare einu sportuot arba i uzsienio kalbos kursus (irgi negalvoju), bet vis tiek tenka po visko grizt namo ir cia jau nori to ar nenori, tenka apie tai pagalvot
As, aisku, nuteikineju save, kad viskas bus gerai. Bet, juk jei viskas butu gerai, tai ir saves nuteikinet nereiktu. Ar ne taip?

Nu cia as i kazkokia melancholija puoliau. Atsiprasau! Aisku, kad viskas mums visoms bus gerai!

Gytute, o man susidare ispudis, kad tu save del to kaltini Saulyte, niekas cia nekaltas! Vadinasi, taip turi buti. Gal tiesiog reikia sulaukti savo laiko! Tik nepulk i depresija! Kaip jau sakiau anksciau, kazkodel manau, kad kai tik ateis pavasaris, bus sviesiau ir silciau, tada mes visos kitoj temoj susitiksim! :-)

Aciu tau uz palaikyma - ir supratima STELLA.

Viskas taip, mergyt, bet kas ivyko, tas ivyko. Visos mes patyreme psihologine ir fizine trauma, tikrai. As puikiai tave suprantu, irgi stengiuosi sugalvoti sau uzsiemimus, darbelius, uzsirasiau i anglu kursus(kaip ir tu), nuo sausio juos lankysiu. Vakarais po visu darbu vel apie tai galvoju, netycia pradedu skaiciuoti savaites. Viena diena geresne, kita sunksesne. Viena diena lygtai pasimirsta kas ivyko, o kita diena verkiu. Nieko nepadarysi - toks jau tas gyvenimas. Reika issiverkti - taip, mes visos turime tam pilna teise - o po to susikaupti ir apie tai negalvoti. O jei ir galvoti, tai kaip apie neisvengiama naturalu dalyka, nes gamta yra protinga. Kitas kartas bus sekmingas. Dabar reikia deti visas pastangas, kad tai nepasikartotu - ir pirmiausia nesinervuoti, nusiraminti - kam reikalinga nervuota mama?
O baimes tikrai turi pagrinda, bet deja baimes niekam nepadeda, o tik trukdo. Mes turime buti stiprios ir galvoti tik apie teigiamus dalykus!

Sveiki,
Man 22m. gyvenu su draugu, kuriam 29m. Galvojame apie vestuves.
As labai noreciau pastoti.. Labai vaikelio nori mano draugas... Bet taip pat labai daug visokiu abejoniu, pvz.: kaip mes ji islaikysime, kaip gyvensime, kaip reaguos artimieji... as kazkaip visko bijau...
Baisiausia yra tai, kad as dar studijuoju ir neturiu darbo. Kazkur girdejau, kad norin gauti geresnes socialines garantijas, reikia minimaliai tris menesiu pries pastojima kazkur dirbti ir dirbti iki dekretinio... ar tai tiesa?

nu taip reikia, bet jei pas jus yra didelis noras, o abu jau esate tikrai nebe vaikai, negalvokit apie tai, o pirmyn - as pazistu daug poru, kurios susilauke studentaudamos leliuku ir yra laimingos

sveikutes ! visas su sventem ir viliuosi uz visas kad sulauksite kaledinio stebuklo !

O nerimas ir mano palydovas ir istorija tokia : labai daug draugiu susilauke atzalu,o taipogi darbe viena po kitos koleges eina i dekreta ,tik va mums nesiseka . dar maza to suzinojau, kad dvi mano drauges jau ilga laika nesulaukia rezultato,viena ju net vaiksto i klinikas . Tai patikekit ,nera minutes kai negalvoju ,net verkti norisi
kartais pagalvoju kad perdauk stengiames ir reikia daryti pertrauka ,bet manau ,kad "paranojisku" minciu ir tada neisvenksiu

visas su sventem - o mano nerimas,,,,taigi vakar dariausi vakare testa - ir viena juostele teislindo...bet dariau anksciau laiko - nes mmm....,.turetu pasirodyt iki nauju,,,,bet as tikesiuosi kad nepasirodys

Su Naujais !!

Gutute, kaip tau sekesi? Gal jau 2 juosteles turi??

dar nera II,,, bet viena diena kai kas veluoja - tai nenoriu dar dziaugtis,,ir nenoriu dar karteli daryti testo - bijau nusivilti,,,nes krutine tai jau jautri,,,bet tarpais ir ta pilva pamaudziau - tai bijau kad nebutu tos nelaukiamos..mmmm........ tai sia savaite dar kenciu,,o jei savaitgali dar nesirgsuu - tai jau darysiu testuka
Papildyta:


visoms mums uzeiina sunkiu momentu - apie kuriuos ir tegalvojame,,,,manau mums visoms reikia istvermes ir dideles kantrybes,,,ir pavyks.

Sveikutės, matau čia visos nekantriai laukiančios ateinančių mažylių. skaičiau jūsų laiškučius ir džiaugiausiu tokiu jūsų užsidegimu. mane pastaruoju metu apniko visai nykios mintys. vyras švelniai vis užsimena apie antra mažyliuką, bet mūsiškiui dar tik 1,5 metukų. kažkaip tas būvimas namie mane išvargino ir tik dabar pradedu susigrąžinti gyvenimą. Nesakau, kad nemyliu vaikučių, bet mane baugina du pametinukai namie. bijau, kad nepultų depresija, kad nesusitvarkysiu viena ir pan.

nors as nei vieno neturiu dar vaikelio - bet giminaite turi du ,viena pagimde ir po poros menesiu vel pastojo - nu tai nieko - matos kad sunkoka - bet susitvarko,,,
tai manau gal imanoma susitvarkyti,,,tik va klausmas kaip pacios savijauta butu tokiu atveju,,,truktu poilsio manau - bet dziaugsmas - atpirktu viska...nes butu jau du mazi angeliukai

ir man vasario men... ir kazkaip labai daug tu baimiu ir abejoniu... dabar galvoju kad kuo esi jaunesnis ir kvailesnis tuo lengviau susilaukti kudikio, ne tada negalvoji taip giliai, atsakymu buna daugiau nei klausimu, o su amziumi viskas sudetingeja ir klausimu buna daugiau nei atsakymu, pradedi ieskot slieku ten kur budamas 20 ar 22 net nesusimastai...

bet tikiuos kad mano kudikelis bus gudrus ir ras kelia pas mus tada kai jis pamatys kad jam bus gera gyventi musu seimoje

sekmes visoms

Sveikos mamos ir ne mamos...
As dar nenescia, bet nors ir visai jauna,jau po truputuka planuoju kada turet leliuka
Bet labai dažnai apima baimė,kad vaikas gali buti nesveikas...na nežinau iš kur čia man taip paskutiniu metu net sapnuojas tokios nesamones:kad be ranku, be koju kaip save nuramint?gal jau i psichologa kreiptis? nes baigiu save itikinti, kad jau mano vaikiukas tikrai bus kaskoks kitoks....
P.S. atsiprasau, jei tokia tema buvo nelabai dar moku cia elgtis

Sveikute, iievapie, nesijaudink manau kad ne vienai busimai mamai sapnuojasi tokie sapnai... as karta atsibudau kaip ne sava,visus nes atidaviau savo ... tiesiog reiktu rasti kur kitur nukreipti mintis ir galvoti apie gera, nes ir taip uztenka tu liudnu akimirku kasdienybeje

As jau nerimauju beveik 3 metai . Aisku, pirmaisias menesiais po kiekvienu mmm - depresija, gyvenau vien tuo, kad gal si men mums pasiseks , bet vis tekdavo nusivilti... Dabar kazkaip kitaip i tai ziuriu. Nors dar nesu , dabar man labiau rupi, kaip pastojus isnesioti vaikeli ir nepersileisti Tokio smugio tikriausiai neiskesciau..

mano pirmasis buvo apsigimes(pas engeliukus)kai laukiausi antro net neabejojau kad bus sveikas,nes tureti maziuka noras didesnis uz baime

visiškai pritariu

Sveikos mamos ir dar ne.
Metai eina, o aš vis pagalvoju, kad laikas būtų ir vaikelį pradėti planuoti (man tuoj bus 27 m.). Bet kyla visokių baimių ir abejonių: gąsdina nėštumas ir gimdymas, tai, kad visiškai pasikeis gyvenimas... Vyras irgi kažkaip jau nieko prieš būtų, nors entuziazmu irgi netrykšta. Oi, labai sunku. Kartais pagalvoji, jei būtų koks netyčiukas, būtų geriausia, bet taip sąmoningai imti ir nebesisaugoti - baugoka.
Ar jus irgi kankina/kankino tokios mintys? Kaip jums yra/buvo? Kaip ryžtis?

labutis, mes jau taip pat vis dažniau pagalvojam apie , labai norisi jau , bet kažkaip labai baisu viskas, neramina ta nežinomybė, bet kartu taip norisi visa tai kuo greičiau patirti, manau tai yra labai natūralu

vat pries 2metus tai apie vaikus dar nei pagalvoti negalejau,po metu jau buvo noras 50 ant 50.o va pernai na 2006 jau buvau tikra kad noriu leliuko.Buvo planuotas ir visa kita tik va baigesi nestumas nesivystanciu Ka padarysi reiks bandyt dar karta

Sveikos aš iš planuojančių antrą ir kitus vaikučius skyrelio.
Sūnelį pagimdžiau beveik 24, buvo pusiau planuotas - pusiau netyčiukas Nerimas kaip viskas bus yra natūralus. Žmonės tokie jau yra - bijo naujovių, o ypač tokių, kurios keičia iš esmės ne tik tavo bet ir artimųjų gyvenimus.
Dabar man 28, ir jau 2 m. nebesisaugom o antras leliukas kaip neateina tai neateina, taip kad imamės veiksmų
Visus nerimus, skausmus, baimes šimtą kartų atperka vaikiukas, patikėkit
Aš nuo nėštumo lankiau nemokamus kursus, kuriuos vedė psichoterapeutė. Jie buvo grynai apie psichologiją, susirinkusios nėštukės dalinosi savo baimėm, pamastymais, o psichologė visa tai komentavo ir mokė kaip su tuo tvarkytis - man tai labai padėjo
Paramos vaikams centre, Latvių g. man juos pasiūlė mano ginekologė, ar dabar tokie vyksta nežinau

Manau visos jau mamos, patars ir padrasins planuoti vaikiuką

man asmeniškai baisiausia, kad nepavyks pastoti, o jei pastosiu, kad mažyliui ko nenutiktų, o paskui įsivažiuoju ir pradedu baimintis gimdymo, traumų ir tai be galo

tavo baimes man atrodo budingos visoms pardedancioms, mes irgi jau planuojam, buvo pradzioj baisu, bet dabar apie tai jau nebegalvoju ir labai laukiu savo maziuko

na manau turi būt didelis noras turėt vaikutį, glaust prie savęs jo šiltą kūnelį, suvokt, kad dabar reikės laiką skirt ne sau, draugams ir pomėgiams, o tam mažam žmogučiui ir tuo pačiu rasti laiko draugams, pomėgiams ir svarbiausia šalia esančiam artimam žmogui. Aš nepastojau 1,5 metų žinoma jaudinomės, bet visada žinojom, kad norim vaikų, norim jiems atiduot savo šilumą, meilę, žinias ir jei nepavyks turėt savų buvom nusprendę įsivaikint, taip ir baimių nebeliko ir vaikutis atėjo. Kartais būna labai sunku, alpsti kaip nori miego ar griūni iš skausmo, o mažas zirzliukas ropoja iš paskos ir zyzia, bet paiimi į rankas ir viskas kas bloga nuslopsta nes prie taves priglunda šiltas TAVO vaiko kūnelis. Linkiu visoms abejojančioms kuo greičiau tai pajust, o baimė... tai tada net į gatvę negalima išeit, juk gali krist plyta ir užmuš... nereikia šauktis blogų dalykų

Man klausimas nesuprantamas!!!!Ka reiskia noriu, bet bijau?? Koks briedas! Jau 27m. arteja. Nu ir kas. Kiti ir 35m. nera subrende matinystei. Jei bijai, kad gali nepastoti- ir nepastosi. Kitos nebijo ir nepastoja. Ne taip greitai tie vaikai uzkimba!O dar visokios baimes... Sorry, nesuprantu! Kazkoks nesusitupejimas!

Aisku, galima svelniai analizuoti "baime tureti vaiku" ir linguoti i tema, bet as taip nemoku!

Tai tik nuomone