sveiki
turim tokią problemą metukų laiko dukra paniškai bijo durų skambučio arba iš laukinės pusės rakinamų durų garso. man neramu kad ji taip išsigąsta rodos labai elementaraus buitinio triukšmo, bet ji keturiom pradeda tokiu greičiu ropoti į tolimiausią kampą ir iš baimės pradeda verkti. visada paimu ant rankų nuraminu, bet man keitas toks vaiko elgesys
laukti kol išaugs ar turėčiau imtis kokių nors priemonių ?

šiaip ji nuo gimimo jautriai reaguodavo į staigius garsus, visai mažytė būdama krūpčiodavo nuo staigaus netikėto garso. esam buvę pas neurologą, buvo rekomendacijos maudant porą savaičių pilti į vandenį valeriono tinktūros ir gaminančioj vaistinėj padaryto kažkokio syrupo gerti, nepasakyčiau kad kas pasikeitė
šiaip vaikas labai emocionalus jei juokiasi tai iš visos širdies jei verkia tai ašaros per sekundę upeliais pradeda bėgti. žiūriu į savo vaiką ir netikiu kaip profesionaliai moka aplinkinius sugraudinti. ar galima išgyditi tą "verksmingumą" del smulkmenų.
Pati vaikystėje buvau tokia ašarotoja, man nuolat trūkdavo tėvų dėmesio, apkabinimų,pavydėdavau dėmesio jaunesniai sesei, tai tokiom priemonėm mėgindavau jo gauti, bet vaikui esu labai dėmesinga ir švelni, stengiuos dažnai apkabinti, pagostyti ir be to ji mūsų jaunėlė o pavydo scenos kad apkabinu vyresniają būtent mažoji rodo. ar čia paveldima ir nieko nepakeisiu savo švelnumu?

Si baime praeis. Svarbu, kad vaika apkabintumete, kai issigasta- kad jaustusi ne viena, kai baisu. Svelnumo per daug nebus.
Toks temperamento bruozas kaip emocionalumas (emocijos kyla labai greit, buna stiprios) yra paveldimas.