sveiki,

mano dukryte, jai 7 men., jau nuo tada kai pradejo skirti zmones, bijo mano tecio. Siaip pabuna ant ranku pas mano mama, pa vyro tevus, vyro broli labai myli, bet mano tetis tik paima ant ranku, ir pradeda verkti. Jei paimu atgal pas save, vengia i ji ziuret, tik kartais atsargiai su nustebimu apziuri ji, biski paciupineja, ir nusisuka... Nezinau kas isprovokavo ta baime... mano tetis siaip storas labai, gal jai baisu kad kazkas toks didelis taip arti... matau kaip mano tetis isgyvena del to, jis jautrus zmogus, vaikai jam viskas...

nezinau ar tokie dalykai turi itakos, bet nestumo pabaigoj as pykau del perdeto tevu demesio. Tiesiog nenorejau bendrauti, gal vaikiukui tas jausmas kazkaip islieka? na bet su mano mama ji bendrauja normaliai.

be manes ji yra buvus tik su savo teciu, siaip labai prie manes prisirisus, bet gal tai normalu tokiam amziuj.

labiausiai pergyvenu del tecio... kaip elgtis? kaip ji paguost? Kaip vaika prie jo pripratint?

Si vaiko baime praeis po kurio laiko savaime, taciau gali uztrukti ir iki 1 metu. Tegul senelis pabendrauja is tolo, neimdamas ant ranku. Gali buti, kad vaikas prisibijo senelio del isvaizdos (tai visiskai normalu), o gali buti, kad vaikas jaucia senelio nerima (rasote, kad senelis jautrus zmogus, turbut nerimauja, kaip anukele ji priims, i ji reaguos, o vaikas tai pajunta, ir jai tampa neramu, nesaugu, del to pravirksta.)
Tai, kad nestumo metu pykote ant tevu tikrai neturi jokios itakos

Mano vyresnele nuo 5 men iki kokiu metu bijojo beveik visu vyru... ypac barzdotu...siuos pamacius net klykti pradedavo... viskas praejo, svarbiausia, manau nedaryti vaikui "spaudimo", o senelis manau turetu suprasti kad taip kartais buna... sekmes! ir nenusiminkit!

Mano pupa ir dabar "bijo", t.y. drovisi visų svetimų žmonių, nors ant nosies du metai. O su seneliu (mano uošviu) apsipranta tik pabuvusi kartu dvi tris valandas, bet kol jį mato kambaryje, niekada visiškai neatsipalaiduoja, kaip su močiute...
Nors - priprasti labai padeda dažnas matymas (taip pripratinom prie močiutės, nes metinukė jos irgi bijojo...)

mums jau irgi beveik 2 metai, bet nuo pat pirmų dienų bijom visų ūsuotų vyrų

o mums 10 men. svetimu nebijo kur vaziavom nei vieno,atvirksciai sypsosi jiems....o mociuciu bijo.Pirma gal nuo 7 men. verkdavo kai likdavo viena su vyro motina,o dabar pries menesi pradejo verkt kai ir su mano motina pasilieka kartais na tai reikia kur isbegt,o ji zliumbia,nusiramina tik kai paimu ant ranku,tada ramiai ziuri i bobutes su vyru,mano drauge viena lieka be jokiu asaru,o va su jom... siaubas kazkoks,tikiuos kad tai laikina,nes jos visur veziuotis su savim negaliesiu o be to ir mociutes viena karta,kita pavargo su verkancia ir pastebejau kad vengia ja ziuret... nors gal jei dazniau matytusi butu geriau

Mūsų mažiai,taip pat 7 mėnesiai,ji baisiausiai bijo vyro mamos.Ją pamačius puola į ašaras.O mano mama tiesiog džiaugiasi.Gal dėl to kad ją mato dažnai.Nors senelį mato retai,bet jo nebijo.Tad sunku suprast kodėl taip yra.Bet aš manau ,kad močiutės,ar seneliai turėtu kuo dažniau bendrauti su anūkais,ir jie jų nebebijos.