Paprasciausiai ignoruoju

kitos iseities nera

Labai liuks pasiūlymas

Į savo mamos nuomonę atsižvelgiu, bet tai ir palieka tik jos nuomonė!

per daug nepatarinėja, tai ir nėra dėl ko nervuotis

Po n metų, kai savo vaikams dalinsit patarimus, kaip reikia JŲ vaikus auginti, prisiminkit šią temą .

Tip top situacija mano

Cia tai labai puikus patarimas... as ir vis galvoju, kaip cia prisiminus, kai mano dukra ar busimoji anyta lauksis savo vaiku ir kaip man reikes nekisti trigrasio Rasau mazajai dienorasti, tai vienam puslapyje esu irasiusi didelem raidem, kad mama neturi kistis i savo dukters vaiku auklejima. Jei dukra paklaus patarimo, patarima ir duoti, o ne aiskinti, kaip turi daryti. Jauciu, kai musu anukai augs, tada ir knygos ir teorijos bus vis tiek siek tiek pasikeitusios... reikes is naujo pradeti skaityti tas knygas

Bet mano atveju-tai anyta.Kai gime sunus labai jau patarinejo,kadangi nieks i jos patarimus nekreipe demesio,dar ir vyras pasake,kad mes ir patys mokam susitvarkyti nustojo.

Bet tikrai, kartais visai nuostabių patarimų galima gauti, tačiau didžioji dauguma tai jo, geriau dainelę mintyse padainuoti

Papildyta:

Oi, negaliu, lūžtu už pilvo susiėmusi Ir kaip čia reikės taip padaryti, kad nesikišti

as irgi vadovaujuosi sita praktika

Mes dar laukiame vaikelio, o pamokymu ikyriu jau netruksta, turbur neisvengiama. kol kas geriausias budas, apsimest kad isklausai:) o daryt savo.

Man tik sužinojus,kad esu mama iškart pradėjo savo daineles : to negalima,ano nedaryk,vaikui kenki (pvz: megzti negalima, nes vaikui apie kakliuką apsivynios virkštelė) tai aš jai gražiai pasakiau,kad ji man labiau kenkia su savo tokiom pamokom,nes daug nervų suėda. Tai tuo viska ir baigėsi,pati suprato ką kalbėjo

Nu as ir pasakiau, kad nelabai teisinga informacija ir daug kas pasikeite, dabar yra daug informacijos tiesai is mediku ir tu sriciu atstovu, taigi kiekviena patarima dazniausiai turiu paneigti ir paaiskinu kas ir kaip, o mane net pavadino opia... Nesuprantu kodel taip nori patarineti kai uzaugino tik viena vaika ir dar sovietmeciu, tuo labiau, kad as ne siaip uzsispyrus nepriimu patarimu o issamiai paaiskinu kodel tai jau nebetinka

Aš su mama ir su anyta problemų neturėjau.Savo nuomonės niekada nekišo, tik patarė. Anyta visada tarėsi kaip ir ką daryt, nes ji sūnų prižiūrėjo ilgai. Mama leido sau daugiau aiškinti iš pradžių bet pasakiau, kad tai man nepriimtina ir dabar tik pataria. Be to, ji pati medikė tai labai padeda su patarimais dėl sveikatytės.


Bet kaimynės tai užknisdavo kai sūnus mažesnis buvo
Tai aš jį per plonai aprengus vasarą, tai kankinu, nes nešyklėj nešioju tai dar kas netaip. O svarbiausia, kad su jom net nebendrauju.

stengiuosi išklausyti, bet daryti savaip,

Keistos situacijos. Net neįsivaizduoju, kad galėtų man kas nors patarinėti - aš suaugęs žmogus, turiu vyrą, namus, darbą, iš tėvų pinigų neprašau, pasigimdžiau vaiką - kokią ir kas turi teisę patarinėti jei aš neprašau patarimo? Tai tas pats, kas atėjus į mano namus baldus perstumdyti be mano prašymo ar leidimo. Paskaičius susidaro įspūdis, kad visos 16-os apsivaikavot. Jei man kokia tetulė imtų primygtinai patarinėti, kaip maitinti iš krūties ir t.t.t.t, pasijausčiau žiauriai nuvertinta, negerbiama ir pan. ir tai be užuolankų pasakyčiau nieko nelaukdama. Turbūt esu pakankamai bjauri, kad man nedrįsta patarinėti ar man girdint stebėtis mano elgesiu su vaikais.

Tačiau sąžiningai sakau - kelis kartis patarimo esu klausus tiek mamos, tiek anytos. Deja, atsakymai man buvo nepriimtini, tai vis tiek padariau kaip man atrodė geriau.

ups, prisiminiau vyro tetulė bandė nusistebėti (su priekaišto gaida), kodėl mano beibis nuo gimimo dieną miega tik lauke. Užteko mano žvilgsnio, tei net atsakymo nesulaukus išnyko iš kambario.

Tvirtybės, mergaitės!

Papildyta:



tik sitaip
linkiu kantrybes

Motulės klausau, bet savaip darau

Dažniausiai patyliu, nesinori ginčytis, vis tik senas žmogus manosi daugiau žinantis, gera linkintis. kartasi koks patarimas ir praverčia.

aš matyt irgi pernelyg bjauri, tai jeigu ir nepatinka kaip aš darau, tai nutyli bet mano vaikas yra mano, ir aš sprendžiu kaip jį auginti. Neįkyrius patarimus mielai išklausau, bet sprendžiu pati su MB

Jums gerai, jei nesusidurete su nurodineti megstanciais zmonemis ar esate tokio charakterio, kad kiti bijo nurodineti. As va nesu. O anyta siaubingai nurodineja, be to, yra labai izeidi. Pyktis nenoriu, tai tenka isklausyti "patarimu" mintyse patarinejant, kur jai eiti

O tie patarimai yra kazkur tarp kvailoku iki visiskai absurdisku, pvz, nepalik kudikio vieno - issigas (tai man ji mieganti kartu i tualeta nestis?), nerenk bodziukais - per daug aptempti, jei nevystysi - jo kojos bus kreivos, jei nedesi kepures - ausys bus atlepusios, ko uzdejai kepure - juk karsta, duok ciulptuka, neduok ciulptuko, atsikratyk suns, kad kudikis nuo jo nesusirgtu...

Uz paskutini iki siol jai neatleidau.

oijojoj kaip sunku(ypac kai daugiausia laiko gyveni su uosve)...
pamoku netruksta.anksciau kazkaip paklausydavau, bet dabar suprato, kad nereik kistis, bet visko buna...
buvo pasakyta viena kart:kai jus auginot -auklejot savaip, o as - aukleju kaip man atrodo gerai...nepatiko..o ir as nesistengiu, kad jai patiktu.. musu seima yra musu seima, tik tiek , kad pas ja gyvenam(bet nesam islaikomi)

visažinių patarimų ir aš sulaukiu, ale labai greitai atkertu, kad nuo sovietmečio labai daug kas keitėsi, ir kad aš pati puikiai žinau kas geriausia mano vaikui kažkaip labai greitai nuo manęs atstoja tokie įkyruoliai.

Paskaitinejau tema (kad isitikinciau, jog ne man vienai tokios problemos ) ir va ka radau:



Nu cia jau ir mano anyta taip nesugalvotu

Gyvenant atskirai tai kuo maziau mamytes, uosvytes ir panasiai zino, tuo geriau. AUgini taip kai ptau atrodo teisinga. Jei ka protingo patars - o.k. aciu, jei neprotingo - irgi labai aciu Tik kai negyveni kartu, tai visazines taip ir nesuzino, ar nuo 5 men ju patarimu klausai ir vaika kotletais maitini, kad gelezies gautu, ar ne

Iš ties labai džiaugiamės, jog turime supratingas močiūtes, kurios jei ir bando kažką patart, tai labiau daro klausiamaja forma:)

na as jau pakankamai tolerantiska, bet ar artejantis ruduo mane veikia, ar kas, jau tuoj turbut sprogsiu nuo panasiu nesamoniu:
*nelaikyk vaiko ilgai ant puodo, nes bus hemarojus
* kodel kelniu guma po pilvu, o ne aukstai? Taip stumiamos zarnos aukstyn ir spaudziama sirdis
tiesa, cia jau ne mociutes patirtis, o promociutes, su kuria tenka gyventi..

Kartais nebekreipiu demesio, o dazniausiai paklausau mano mociute labai gera, duoda daug vertingu patarimu, dazniausiai del santykiu su vyru (mat as nueinu su ja pasisneket, pasiskundziu, kad susipykom, ar dar ka). Mamos patarimu taip pat beveik visada klausau (mama - gydytoja).

Mano girdėtas topinis patarimas buvo, kad jei vaikas yra labai judrus, jam reikia duoti panadolio Bet tam žmogui, iš kurio jį girdėjau, taip patarė kažkokia kaimynė gydytoja. Jau įsivaizduoju kokią stipriai pasenusią tarybinę gydytoją.



Mano anyta taip pat sakydavo. Labai nervino, bet stengiausi rami išlikti. Sėdi ir mintyse kartoji, kad ji jau pagyvenusi moteris, jos laikais visi klausydavo tėvų, senelių, ji nemoka naudotis internetu, tai nieko ir nežino, ką šiais laikais pataria gydytojai. Žino tik tiek, kiek viena boba sakė

Dar labai negera būdavo, kai lygindavo, kaip ji vaikus augino, kad tiems jau 7mėn cepelinų duodavo ragauti. Kad kaimynės 8 (ar 9) mėn vaikas jau viską valgo nuo tėvų stalo, o aš tik košytes duodu. Kad reikia vaiką į vaikštynę dėti...

Nėra bloga moteris mano anyta, suprantu, kad nori gero vaikui, bet tai, kaip ji nevertina manęs, kaip mamos, labai kerta per nervus.

ir kas cia blogo, kad lygina? Drauges irgi savo vaikus lygina, kuris ka tiek metu valge, ka mokejo... Bent as su draugem savo vaikucius lygindavom. Ir su giminem irgi. Gi net mamos forume pasigiria, kad "mano tai jau.....". Ar tiesiog jums nepatinka, kad tai daro anyta? Jei butu drauge, tai viskas OK, o jei anyta, tai nervina?

Groja ant nervų, nes "kaimynė taip daro - ir tu taip daryk." bei "Maitink vaiką mišinuku, nes tavo pieno tai neužtenka" (sočiai buvo mano pieno, krūtinė strijom išėjo, kaip su akmenine kartais jausdavausi) na ir pastovus kartojimas. Vienąsyk išgirsti - nusišypsai, paaiškini, kas ir kaip. Antrąsyk taip pat paaiškini...O ką daryt 3-9 kartus? Va ir nervas ima...

sveikos,

skaudi ši tema ir man... gal ne tiek iš anytos pusės (iš jos skaudulių prisiklausiau, kai ilgai negalėjom susilaukti vaikučių, o dbr ji nei žino, nei mato, ką ir kaip darau, nes pas mus nesilanko, o aš pas juos irgi retokai su mergaitėmis- jau man gana būna komentarų, kai reikia maitinti jų akivaizdoje košelėmis - tai vežuos mergaites tik tuomet, kai gerai valgo )... o mama žėrė pamokymus ir komentarus, kai buvo atvažiavus pora kartų pirmom dienom ale padėti gimus pirmai dukrytei... taip pat kišau žurnalus skaityti, deja deja, neskaitė, o varė savo tiesas... o dbr, kai atvyksta į svečius, tai žinodama prie ko ,,kabinėsis" tiesiog viso to nedarau jos akivaizdoje, nesipasakoju ir man nuo to lengviau.... mama neklausia, o aš ir nesakau, kad mano mergytė mažoko svorio... ne sjau galima įsviazduoti, kokie būtų patarimai.... trubūt tokie pat, kaip kad ir daktarės, duokit mišinuko - deja, bet atkakliai kovju dėl pienuko
beje,. ,,geriausias" ir bene skaudžiausias man mamos komentaras buvo, kurį girdėjau net kelis kartus ir vis skirtingai iškraipytą, bet esmė ta ,,kad per greitai atsirado mūsų antroji dukrytė" vat tai čia ir mamos palaikymas tikrai šie žodžiai įstrigo man ilgam ...... kai ir taip pirmos dukros susilaiukėm vos po 12 m, ir dbr dar tipo turėjo praeiti bent jau 5 ar net 10 metų tarpas tik ,,numykiua " kažką į visa tai, nurijau karčią piliulę.... o dabar ale labai nori pasidžiaugti anūkėlėmis... bet man visa tai taip ,,netikra" po tokių visokių pasakymų... ir dar į visus pasakoja, kaip man sunku su dveim mažiukėmis, o aš ir sakau jai: ,,o ar aš pati nors kartą sakiau, kad man sunku? su meile, ramybe ir gera nuotaika tikrai nesunku.... " deja, ji viso to negirdi ir ale į visus mane ,,užjaučia", neįžvelgdame visa tame nė kiek jokio džiaugsmo, meilės, ramybės, nuoširdumo....

o su savo broliene (11 metų vyresnė ir jau jos vaikai užauginti) panašu, kad susipykom ant amžinųjų, nes nepaklausiau jos patarimų 3-ią dieną po gimdymo kai jau pasibaigė man kantrybė jai pasakoti, ką esu girdėjusi kursuoes, skaičiusi žurnaluose, forumuose, liepiau jai eit pamokyti seseles ir perrašyti knygas.... tai moteriškei ne unaris, kad aš čia visą laiką tylėjusi kaip pelytė po šluota ėmiau ir parieškiua priešingą nuomonę, nes tikrai jaučiau, kaip suveikė stiprus motiniškas savigynos instinktas.... gaila, kad tai man skaudžia atsiliepė ir nesikriepiau niekur pagalbos, tai ir žindymas nukentėjo ir mano ramybė, bei pirmųju dienų džiaugsmas taip ilgai lauktu kūdikėliu... nežina, ką ta brolienė galvoja dbr, bet... neleidžia net broliui nei vaikasm bendrauti su mūsų šeima.... o aš jua antri metai laukiu jos atsiprašymo, bet panašu, kad veltui... nors broliui parašiua el laiškiuką ir viską labai tolerantiškai išdėsčiau... dea, matyt nedrįšso jis jo niekam rodyti, nei perpasakoti... nes ir pats ryškiai yra po galingu padu paspaustas...

o ką gi per daug gali to mamos patarinėti, kai kur tik paklausai mamų, giminačių , tetų ar kaimynkų- visos juk ,,neturėjo" pieno , nes anuomet visai kitaip joms visks buvo mokinama, aiškinama, arba tiksliau niekas neaiškinama.... jos tik žinojo, kad reikia maitinti pagal laikrodį... nakties miegas vaikui ir mamai šventas reikalas... na, žodžiu.... o dbr mane dar labai nervina klausimas ir dar su tokia intonacija : ,,ar DAR maitini?" kol kas išdidžiai atsakau , kad maitinu, bet jei pavyks maitinti iki metukų ir ilgiua, tai jau riekės ,,slėptis", nes tai taip pat mano mamai bent jau nepriimtina... anot jos iki 6 mėn ilgiausiai ir šventa.... duosiu aš jai paksiatyti Vitkausko knygą ]
na, sėkmės visoms atlaikant patarimų lavinas ir surandant tą aukso viduriuką... taip, šventa tiesa, kaip kuri čia rašėt ,,Močiutės klausau, o savo darau"

ir bent jau iš savo skaudžios patirties, tai patarčiau nepriimti daug lankytojų dar ligoninėje.... nes bent jau man po pirmo gimdymo tai su tais patarimais užaštrino pogimdyvinę depresiją bent keliems mėnesiams... ir matot nieko čia blogo nepadarė... norėjo tik gero.... na, aišku, jeigu Jūsų santyklai su mamomis, anytomis puikūs, tolerantiški- tai šaunu... čia manu dar daug ką reiškia ir močiučių amžius... mane mama gimdė vėlai, aš jau irgi virš 30, taip kad jau nemažas atotrūkis tarp pažiūrų...

Atsakau i tema: nekovoju ..dabar:) Pasiklausau, ir darau savaip Abi mociutes gyvena toliau nei 300 km, tai nelabai ir pakontroliuos Kazkaip nesikisa
Po pirmojo gimimo buvo nedideliu nesutarimu su mano mama, bet greit susistygavome

paskaičiau jūsų postą ir kilo noras atsakyt nes tiesiog radau panašumų į save, pajutau tiesiog jūsų nuovargį, kuris gal kartais neleidžia teisingiau, patogiau, švelniau įvertint situacijos.

del senobinių patarimų, tai jos tiesiog natūraliai remiasi savo patirtimi nes ji grindžiama rezultatu kokie bebūtų tie sovietiniai būdai rekomenduojami vaikų auginimui, bet jos vaikus užaugino ir sveikus ir protingus užtat jų tiesios joms nenuginčijamos, bet jums aišku nuo to ne lengviau

del per mažo dukrytės svorio... pasiskaitykit yra tema SM kiek turi svorio priaugt vaikas maitinamas tik pienu gal dukrelės svoris ne permažas, o tiesig gydytoja ir senovinių pažiūrų, o jei tikrai per mažas na tai jums sprest ar primaitint ar ne

del mamos komentaro apie per greit susilaukto antro vaikelio jūs manau skaudinatės be reikalo gal jai atrodo, kad jums sunku, tiesiog manau, kad per jautriai sureagavot, bet žinoma situacijos nežinant lengva postringaut kitų adresu

o del brolienės tai jūs iš vis manau nepergyvenkit ir juolabiau atsiprašymo nelaukit nes ji turi savo nuomonę, jūs savo, jos skirtingos ir jei abi laukiat viena iš kitos atsiprašymų reiškias abi nemokat gerbt viena kitos minčių, o brolis, kad nesureagavo į jūsų laišką gal jis tiesiog į bobiškus kivirčus veltis nenorėjo, tiesiog ranka numojo ir tiek

del maitinimo pagal laikrodį ir dabar kiek domėjausi jis egzistuoja, viena teorija pataria maitint kas 3 valandas kita teorija, o jei dar vaikutis mažesnio svorio kas 2 valandas o , trečia teorija kada nori, kada prašo tada ir maitinti, tiesiog išsirenki kas tau patogiau nes kiekviena teorija turi savo privalumų ir minusų

su tais patarimasi iš močiučių pusių tai lengva patart, sunku padaryt bent jau mano patrtis tokia, kad geriau juos išklausyt nes ten ir gerų dalykų galima rast ir prisitaikyt tik reikia sau įdiegt, kad tie patarimai dalinami ne, kad sumenkit tavo nežinojimą ar patirtį ar priimt kaip priekaištą, kad ne taip darai kažką, be pasistengt priimt tai kaip papildomą informacijos šaltinį, nors žinau, kad tai nelengva ir ganėtinai sunku neįsižeist tam tikrose situacijose, bet..

nu vat mano uošvienė motinos pieno fanė, priešingai kitoms močiutėms apie kurias čia tiek rašo kai parsivežėm savo dukrytę, aš gimdžiau pirmą kartą na žodžiu, maitint kaip ir daugeliui pirmkarčių sunkiai sekėsi, krūtinė nugraužta, pamaitint neina, nemoku..... žodžiu pirmas mano pirkinys vos tik grįžus iš ligoninės buvo pientraukis, nežinau kas mano ušvienei susisuko, bet pradėjo aiškint, kad čia nesvietiškas blogis nežinau kodel, be pientraukis jai buvo lygu mišinukas, o ne motinos pienas o rodos išsilavinus moteris žodžiu pientraukis jai tapo gėriu tada (kai sužinojau čiut nenuvirtau ) kai ji pasikonsultavo su savo kolega (vyru), kuris savo anūkę augint padėjo, duktė jo studijavo, tai palikdavo nusitraukus pieno visai dienai ir senelis taip anūkę išmaitino, tai tada mano uošvienė aprimo bet aš įsižeidžiau, kad mano reikalai aptarinėjami su žmogumi, kurį aš dar ir pažystu...... nu bet........ ir nemažai tokių situacijų buvo ir bus, bet nu ką padarysi, visa laimė, kad gyvenam atskirai, tai turiu laiko atvėst ir bandyt įjungt balivų protą, o ne tik emocijas, kuris ir mane pačią alina.

DĖKOJU UŽ PALAIKYMĄ, PATARIMUS TIK MES IŠGYVEVANČIOS ANAŠIAS SITAUCIJAS GALIM VIENA KITĄ TEISINGIAUSIAI SUPRASTI



IŠ TIESŲ GAL IR AŠ PER JAUTRIAI Į DAUG KĄ REAGUOJU, BET... DAUGELĮ SVARBIŲ GYVENIMO MOMENTŲ IŠ MAMOS NESULAUKIUA PALAIKYMO... VISUR TIK NEIGIAMOS EMOCIJOS, PRIEŠTARINGA NUOMONĖ.... JI NEMOKA ĮŽVELGTI DŽIUAGSMO, TIK NEIGIAMS, BLOGĄSIAS PUSES... O KAS JAU BLOGO, KAD STUDIJUOSIU, KAD BANDYSIM VAIKELĮ DAR IR DAR KARTĄ (ČIA KAI NIEKAIP NEGALĖJOM SUSILAUKTI)... ŽODŽIU.... TEISINU SAVO MAMĄ TUOM, KAD JAI PRIPAŽINTA DEPRESIJA.... IR TUOEMT STENGIUOS SU JA NESIGINČYTI, O NEBYLIAI PRITARTI ARBA IŠVIS PATYLĖTI....
O SKAUDŽIAUSIA TAI, KAD MANO MAMAI MARTI DIEVAS... VA TADA LIGONINĖJ STOVĖJO UŽ MARČIOS IR LINKČIOJO GALVA, KAIP JI VISKĄ TESINGAI SAKO... NES BROLIENĖ IR ŠIAIP MOKA MAMAI PATIAKAUTI, O MANO MAMAI TIK TO IR REIKIA, O AŠ ESU TOKIA KOKIA ESU...
Papildyta:
AHA, MAN IR PAMATĖ MAMA, KAD TRAUKIU PIENĄ PIENTRAUKIU, JAU GIRDŽIU SAKO KAŽKAM PER TELEFONĄ, KAIP MAN NESISEKA ŽINDYTI... IR NESVARBU, KAD AŠ VISAIS BŪDAIS STENGIUOS MAITINTI SAVO PIENU... DAŽNIAUSIAS KOMENTARAS , JAI SVEČIUOJANTIS... ,, IR VĖL VALGO?"-,,KO NEDUODI SAUSPAPLIO?"... IR AIŠKINK NEAIŠKINĘS, TARSI NEGIRDI..... IR NENORI GIRDĖTI....

DĖL BROLIENĖS- ŽMOGUS SU CHARAKTERIU... KAI DAR BENDRAVOM, BŪDAVO GUODŽIASI UŽ KĄ PYKSTA ANT BROLIO... TAI dIEVE DIEVE, KAD TIK TOKIOS PROBLEMOS BŪTŲ GYVENIME... PANAŠU, KAD TEN IŠTISAI PYKSTASI.... SIUNČIAU SVEIKINIMUS SU VELYKOM, KALĖDOM PO TO MŪSŲ SUSIPYKIMO... IŠ JŲ PUSĖS NIEKO... Į VIENAS KRIKŠTYNAS KVIETIMĄ ,,NE TAIP" ĮTEIKĖM, Į KITAS- KVIETIMO PASIRODO VISAI NEGAVO... BŪTENT JIE.... ŽODŽIU, NENORI BENDRAUTI...

DĖL DUKRYTĖS SVORIO.. TELPAM Į VISAS NORMAS, NORS IR ANT ŽEMESNĖS RIBOS..... PASITARIAU SU ŽINDYMO KONSULTANTĖM, NURAMINO IR PIRMYN... SVARBU TURIU PIENELIO

O AŠ IŠ TŲ, KUR MAITINA PAGAL GRAFIKĄ ,,KADA VAIKELIS NORI"

NA, TIEK TO... PALIKIM ŠIĄ TEMĄ RAMYBĖJ... PAGARBA TĖVAMS IR AČIŪ JIEMS , KAD MUS UŽAUGINO IR TAIKYKIMĖS, KIEK GALIM... IR ATEITY NEPIRŠKIM SAVO VAIKAMS SAVO PATARIMKMŲ, NES TUOMET GAL VĖL VISKAS BUS VISAI KITAIP

o kodėl tu didžiosiosmis raidėmis rašai? sunku skaityt
nu aš tai kišiuosi, aš ir uošvienė būsiu bjauri, jei būsiu ir močiutė jei būsiu, būsiu ir bjauri
dabartinės uošvienės ir močiutės dažna inetu nesinaudoja ir forumų neskaito, o mes jau būsim basiai kietos babcės, tai galėsim skaityt ir komentuot ir auklėt jaunikles, aš tokio malonumo nepraleisiu, o ką daugiau veikt?

svarbu visose situacijose neprarast pusiausvyros ir nepasakyt artimam žmogui to ko negalvoji, sau dažnai tai kartoju...... nu gal ir padeda

uch...o man kartais noretusi, kad pasikistu ir patartu ( neskaitantaplinkiniu), nes nei mama , nei anyta nieko niekad nepasakys...matyt tox budas, arba juciasi per jaunos buti mociutemis...tik va mociute vyro, pasako, bet kas jos klausys

buna pataria ir gerai kazka,tai paklausai padarai, buna padarai tuo metu,kad atstotu ir patyli, o buna paaiskini,kad gydytoja taip liepe, kad dabar kitaip auklejama

Man taip pat, o šiaip mano mama gan jauna, tai dažnai paklausau, nes protingai šneka tik jau ima nervinti, nes jai mano maitinimas kliūna, kiek tu čia dar maitinsi, traumuoji tu vaiką (nors tik metukai ir kelios savaitės) visada pasakau,kad nezystu kaip norėsiu taip darysiu

Pasakykit, kad Pasaulines sveikatos organizacijos specialistai pataria vaika maitinti iki 2 metu. Bet tai kaip suprasti - traumuoji? Kuom?
Mano drauges mama irgi ja vis gasdindavo - kad jau tipo pienas blogas Ji maitino iki pusantru metu, nesirgo nei karto vaikas. Tik baige, po keliu menesiu gavo antibiotiku paragaut. Neklausykit mamu siuo atzvilgiu, joms netinkama informacija iskiepyta del maitinimo

Tikrai taip... Kiek stereotipų prisigaudžiusios iš anksčiau, baisu. Aš maitinau du metus, tai vargelis koks spaudimas buvo, nesitikėjau to... Mano mama diena iš dienos kabinėjosi, kad kada baigsiu maitinti tokią didelę paną Irgi sakė, kad kam duodi tą nesveiką pieną vaikui, jokios naudos jau iš jo... O kai atsinaujino mano dienos išvis Sakydavo, kad jau toks pienas - menstruacinis, tai išvis nuodų nuodas

Tai va va tavo mama su mano būtų draugės
Žodis į žodį, tik tą dar traumavimą prideda, kažkokį tai

As tokioms zinovems buciau kokiu staripsniu savisvietai parinkus

Daugumai tokiu zinoviu straipsniai nepades

Vakar anyta vyrui aiskino, kad mes turime suneli maitinti batonu, mirkytu piene Atseit, batonas labai sveika, nes is kvieciu pagamintas. As suneliui verdu kose is kvietiniu dribsniu, bet ji niekada nepripazins, kad kazkokie dribsniai gali buti sveikesni uz batona

Įdomi temelė . Visos praktiškai "nereikia klausyt savo mam/močiuių, lai nesikiša, nes nieko nesupanta, o štai forumas/draugės/konsultantės visažiniai dievai - niu laabai šiuolaikiški". Ir tuo pačių vistiek ruošiatės kištis ir mokyti savo dukras/martis, kaip ir ką daryt ateity. Kažkaip logikos stoka gaunas Jūsų mamos ir dalinasi su jūmis SAVO patirtim - o ir kokia gi dalintis, kaimynių? Beje, kas trūkdo tyliai išklausyt, padėkot ir padaryt savaip? Ir jos, ir jūs savo vaikams/anūkeliams norit tik geriausio. Juk ir jūsų vaikai ateity lygiai taip pat su jūmis elgsis, kaip jus su savo mamom. Nenorit - negirdėkit, bet išklausykit, bent jau vien todėl, kad tai jūsų mama. Iš pagarbos.

Papildysiu - turbūt man pasisekė ir adekvatūs žmonės aplinkui, būtų kitaip - gal kitaip manyčiau . Bet vistiek manau, kad tauta, negerbianti tėvų patirties - ateities neturi.

O taip yra todel, kad tevai i vaikus ziuri kaip i nuosavybe - "kaip pasakysiu, taip darys" arba "pienas nuo lupu nenudziuvo, o gincijasi". Kaip ziuri i vaikus, taip vaikai ir reaguoja

tas ir yra, kad jums pasisekė klausytumėtės aštuoniasdešimtą kartą kartojamo to paties patarimo, kad, pvz., keturių mėnesių kūdikį BŪTINA primaitinti, ir NE KITAIP, o jei kažkas rekomenduoja tik nuo šešių, tai nereik klausyt (PSO? na čia TIK jų nuomonė, o va mes vaikus užauginom ir sveikus, ir protingus ir be jokių PSO) kažin, ar daug tos pagarbos beliktų Man, kaip ir jums, atrodo, kad gerbti patirtį reikia, bet ne tada, kai ji per prievartą kišama...

Sutinku, turi būti abipusė pagarba. Laikai keičiasi ir vien mūsų tėvų t.y. senelių patirties jau nebeužtenka.
Jei būčiau aklai klausiusi, tai mano mergaitė jau 4 mėn. būtų ragavusi kotletą, sriubą ir visą kitą bendrą maistą, nes mamos pienas nieko vertas