Tai tapo mano paciu idomiausiu skyreliu, kaskart vis atsidarau ir perskaitau gimdymo istorijas, kiekviena vis kitokia, kiekviena nepakartojama, o pati ilgai nedrisau aprasyti, gal kad neturiu igimto literaturinio talento, o gal dar nebuvo tiek zodziu aprasyti ka jauciau ir jauciu iki siol. Bet dabar pabandysiu, tikiuosi pasiseks.

As turiu maza angeliuka, kuris isgelbejo man gyvybe ir grazino i gyvenima...ir jos gimimas yra stebuklas, nes gydytoju prognozes neleido tiketis, kad kada nors turesiu vaikuti: pirmiausia pasake, kad niekada nepastosiu (su kuo jau buvau susitaikiusi (nors sirdi ir skaudejo)), veliau, kad neisnesiosiu (kas buvo arti tieso), o dar velaiu, kad nepagimdysiu ir visus siuos etapus iveikiau sekmingai.
Taigi, as pastojau visai netiketai, dar budama studente ir gyvendama su tevais. Taciau jau tada zinojau, jei as pastosiu, draugas be kalbu mane ves. Buvau rami del to, tik va nesulaukiau vieno labai artimo zmogaus paramos (kas buvo skaudziausia ir iki siol skauda sirdi del zodziu pasakytu suzinojus apie mano nestuma), gal todel visa nestuma meciausi tarp jausmu vaikeliui ir baimes del ateities. Tik negalvokit, kad vaikucio nemylejau, kai suzinojau, kad esu nescia man grese persileidimas as visa savaite praleidau ligonineje ir istisai meldziausi, kad issaugotu mano vaikuti.Jau tada galejau save paaukoti del jos, nors dar net echoskopo ekrane mazyles nemaciau.

Beje, tikejausi berniuko ir iki pat gimdymo tikejau, kad gal gydytojai suklydo nustatydami lyti, bet dabar zinau, nesvarbu kas, svarbu, kad vaikutis sveikas.
Pasakosiu toliau...nestumas buvo nelengvas: nuolat maude gimda, dar gulejau ligonineje del ankstyvo gimdymo, bet koks paradoksas - visa nestuma saugojau savo vaikeli, kad tik anksciau nepagimdyciau, o pernesiojau net dvi savaites.
Nestumo metu stengiausi kuo daugiau bendrauti su vaikuciu, kiekvienas rytas vaziuojant i paskaitas buvo mano ir mazyles laikas, tada ji labai aktyviai stengdavosi su manimi bendrauti, o as jai pasakodavau apie jos laukianti pasauli.

Pamenu, kad jau seniai laukiau gimdymo, o dienos ejo kaip eje, nors visi daiktai buvo sukrauti, miegamajame pastatyta lovele ir as kas ryta pagalvodavau ar jau siandien?

Buvo sestadienis, vyras isvaziavo pas savo tevus, as pabijojau ir likau Kaune pas savuosius, siaip jau pora savaiciu visur veziojausi lagamina su daiktais, jei prasidetu gimdymas. Nakti is sestadienio i sekmadieni labai skaudejo gimda, kaip paaiskejo veliaus buvo paruosiamieji saremiai, taigi praleidau beveik be miego, nuolat galvodama apie tai kas laukia.

Sekmadieni vakare vis dar buvau pas tevus ir ziurejau televizoriu, atsistojau ir ....staiga nubego vandenys, nuo to momento prasidejo naujas mano ir mazyles gyvenimas...tevai nuveze i klinikas, o as tuo tarpu galvojau, kad taip bijau gimdymo, kad mieliau likciau su pilvu...pamenu kaip atvaziavo vyras, kaip per saremius nemaciau nieko, tik jauciau buka skausma...ir koks palengvejimas - epidurinis nuskausminimas. Dar prisimenu kaip uzdejo deguonies kauke, nes suretejo mazyles sirdele, prisimenu kaip ja gimdziau, islindo galvute, peciukai ir galiausiai ji jau guli ant mano krutines - neapsakomas grozis, ji buvo ir liko tobuliausias vaikas pasaulyje. Saremiai prasidejo 17:00, o pagimdziau 1:47 min. Iskart pasimirso visas skausmas, visos nuoskaudos, viska uzgoze didelis meiles jausmas. Daugiau su ja nesiskiriau...nei ta nakti, nei kitas nepaleidau jos nuo saves, nors seseles ir norejo mus isskirti kad pailseciau (trumpam teko issiskirti kai pute pilvuka, nes mamyte nepagalvojo apie kriauses zala). Buvo labai daug plyšimu, bet visa skausma pamirsdavau kai mazyle suverkdavo.

Kita ryta sulaukeme sveciu, o as visas dienas ligonineje praziurejau i ja miegancia ir jauciau tokia palaima, kad turiu zmoguti, kuris atejo is manes ir priklauso man, tik man vienai.

Mano mazyle labai alergiska ir as ja iki siol maitinu savo pienu, todel tarp musu yra toks rysys, kurio nesugeba nutraukti nei laikas nei atstumas ir kuo toliau, tuo artimesnes mes esame. Todel kad ji mano angelas sargas, ji mano saulute ir as kasdiena kartoju, kad esu jai skolinga savo gyvenima.
Atleiskit uz tokia ilga istorija, bet man palengvejo, kai parasiau, nes buvo labai daug emociju susikaupe, jus nematot, bet kol rasiau nuriedejo ne viena asara.

gyvenime daug ko buna, silto salto, bet svarbiausia, kad jus abi kartu

tu nematai,bet ir man asara nubego... grazi istorija!

Aciu. Istorija galbut ir nebutu tokia liudna, nes turiu nuostabia seima, taciau vieno zmogaus zodziai pasakyti ta diena, kai suzinojau apie nestuma ir jau gimus vaikuciui labai atsiliepe mano gyvenimui.

džiaugiuosi, kad turi nuostabią šeimą, linkiu pamiršti visas nuoskaudas

Labai miela istorija ! Šaunuolė Indriu, gražiai parašei Skaitydama nubraukiau ašarėlę... Sėkmės jūsų šeimynėlei

didziausi sveikinimai!!!
bet, jei ne paslaptis, kas tave taip iskaudino ?

Tikrai labai gražiai ir jausmingai aprašei savo dukrytės gimimo stebuklą

Indriu, negadink savo graziu prisiminimu ir savo dar busimu atsiminimu kazkokio vieno zmogaus pasakytais skaudziais zodziais. Pamirsk , tarsi ro net nebuvo... juk viskas susikloste labai labai gerai...o galvodama apie ta zmogu zinok, kad lazda turi du galus- gal tas zmogus nepagalvojo, kad kada nors tie skaudus zodziai grys i jo gyvenima minciu ar ivykiu pavidalu.

Aukit grazutes ir didutes

Labai labai grazi istorija ...

Deja, negaliu i ta zmogu ziureti pro pirstus, nes tai mano mama.
Skaudu buvo tada, skaudu ir dabar, nes kai pasakau kad labai myliu savo saulute, mama atsako: myli nes turi pinigu, paziureciau kas butu, jei kas diena skaiciuotum centus. Ar ta meile butu tokia pati?
Ir kas idomiausia, kad be mamos negaleciau gyventi kaip ir ji be musu, kaskart kai atvaziuoju, randu begales dovanu savo mazylei, o zodziai...
Papildyta @ [mergetime]1100787396[/mergetime]
Aciu Jums visoms!

[COLO R=green]
sveikinu mamyte ir mazaji angeliuka, Jus abi saunuoles! Dziaugiuosi del Jusu laimes!
Linkiu Jums daug meiles, dziaugsmo, sveikatos ir stiprybes visose gyvenimiskose situacijose!
Rusne11

Sveikinu ir dziaugiuosi, kad viskas gerai baigesi. Stiprybes tau ir tavo mazajai!

kartais tai, ka zmogus pasako nevisada reiskia, jog taip ir galvoja. Svarbu tai suprasti....Manau, neverta apie tai tiek galvoti, juk mama yra artimiausias zmogutis ir tu turetum ta dabar suprasti, nes pati esi mamyte.

Labai aciu visoms uz palinkejimus ir kad supratote mano situacija. O as stengiuosi pamirsti kas nepatiko ir gyventi toliau, juk mano mazoji brangenybe atperka viska. Turiu seima, kuri man svarbiausia uzuoveja nuo gyvenimo smugiu, taigi jauciuosi stipri, nes visada yra i ka atsiremti. Aciu!

tikriausiai tuoj baigsiu perskaityt visas gimdymo istorijas ir vistiek nenustosiu jomis zevetis, kiekviena savaip jaudinanti, kiekviena savaip grazi! sekmes visoms mamytems ir ju vaikuciams ! laukiu nesulaukiu ir as sios dieneles:)

sveikinu kad viskas gerai, ir kad taip myli savo dukrele. beje, kaip cia kazkas auksciau rase, as ir manau, kad tavo mama truputeli pavydi... keista, kad zmogu dazniausiai iskaudina zodziai...

Suspaude sirdele, gaila, kad taip pasake mama zodziai yra skaudesni negul veiksmai, man reikes ir pranest sia zinia, tikiuosi viskas bus ok. o jum dideles dideles sekmes aukit didutes

Labai aciu Jums visoms...

Ne viena asara nuriedejo ir skaitant sia istorija. Aukit sveikutes, bukit didukes ir laukite stebuklo - broliuko arba sesutes

Grazi istorija Linkeciau paskaityt visoms, kurios jau beveik praradusios vilti susilaukt savojo stebukliuko arba kuriu ne is lengvuju!

Gyvenime yra visokių žmonių,bet visokių būna ir tarp pačių artimiausių.bet dabar tau artimiausia yra tavo dukrytė, aukit laimingos

sėkmės jums

Labai graži istorija...
Sveikinu...