Full Version: dienoraščiai
Nereiketu skaityti vaiko dienorascio ;}. Tai jo asmenines mintys kurias manau nenoretu, kad kas nors skaitytu ;}. Ka labai nores vaikas pats jums papasakos, o ko ne tegul lieka paslaptyje
neraso... siuliau jai rasyt ir paaskinua, ka ten reiketu rasyt, bet jai nepatiko
Mano dvylikametė rašo
 Nedažnai, bet karts nuo karto paima į rankas...
Mano 9 m. panelytė irgi jau rašo, pradėjo gal prieš kokius tris mėnesius užsirašinėti kiekvieną dienelę.
O įdomiausia, kad jos dienoraštis pastoviai guli ant stalo ir niekam nekyla net mintis paskaityt.
Pati rašau,dažniausiai apie gyvūnėlius,gyvenimą ir šiaip apie mokslus,žodžiu viską. Ir jei mama paskaitytų nė kiek nepykčiau,bet bent esu tvarkinga ir jį laikau spintoje,kur mama nerastų,nes tai mano daiktas ,asmeninis
 . Mama tai supranta ir niekada nebuvo tokių žodžių pasakiusi "Kas ten,duok paskaityti" ir pnš.  Mamos,nėra mirtina ,kad jūs perskaitėt lapą,du. Kai mama perskaitys savo vaiko dienoraštį,pirmiausia nekritikuos,o bandys pakalbėti ta tema,paaiškinti,nuraminti.. QUOTE(undinele... @ 2008 06 20, 21:07) ei cia gi mamu forumas vaikams cia ne vieta!    Ne vaikams?  Vaikų pilnas forumas. Netgi skiltis ir tema tokia yra .
Mano dukrtye matau rašo , bet tik retkarčiais, daugiau jai cia zaidimukas
RANKU DARBO ATVIRUKAI http://picasaweb.google.lt/loreta.atvirutes
Negaliu sakyti, kad mano dukra rašo,nes įrašai yra vos keli su ilgom laiko pertraukos. MAn patiktų, kad ji rašytų, taip turėtų galimybę geriau išsikalbėti, nes yra uždara. Skaityt neskaičiau, nors permečiau akimis,niekad neieškau, kur ji slepia,tiesiog manau, kad tai jos reikalas. ji man pasako,nors toli gražu ne viską ,stengiuosi išlaikyti jos privatumą.
Mano trečiokė,rašo dienoraštį,bet aš taip pat gerbiu jos privatumą ir nekišu ten nosies
 QUOTE(R&D @ 2007 03 28, 18:27) Nemanau kad darau dideli nusikaltima skaitydamavaiko mintis. Juk taip smalsu kuo vaikas gyvena,kas jo sirdele slegia. Na o jei paaugle rasytu nesvankybes,tai vistiek bandyciau kazkaip isprovokuot pokalbi apie dvasinius grazius, meile,savigarba.Kitu kampu kazkaip,gudraudama....Bet reikia suprasti-ji jau paaugle,maistautoja ir nieko nepadarysi.R eikia stebeti elgesi ir tiesiog protingai laukti suaugimo. Ir JOKIU BUDU NEGALIMA ISSIDUOTI KAD SKAITEI DIENORASTI.Ir isrekti pyktumo metu priekaista del to. Tikiu,kad santykiai pagadinti visam laikui....Mano mergyte taip graziai raso....sypsausi sau viena ir negaliu atsigrozeti.Zinau,kad budama paaugle taip neberasys. jūs nesijaučiat darydama nusikaltimą? o turėtumėt. jeigu smalsu,kaip vaikas gyvena,pakalsukite. jokio sunumo čia nematau. o jeigu vaikas nenori pasakot-reiškia to nenusipelnėte. tai nduoda tesės jums skaityti savo vaiko dienoraščio. ir pamatysit,yra galimybė,kad bus sugadinti santykiai visam laikui. QUOTE(Donalita @ 2007 10 14, 20:10) Pradėjau rašyti būdama paauglė. Rašymo tikslas buvo rašyti ne kas įvyko vakar-šiandien, o kaip tie įvykiai mane veikia, stengiausi skrupulingai parinkti žodžius, kuo tiksliau nusakančius mano savijautą. Išsaugojau savo dienoraščius tam, kad pasiskaičius prisiminčiau, kokia aš buvau, kad suprasčiau savo vaikus, kai jie bus tokio amžiaus. Vaikai žino, kad jų tėvai ir seneliai irgi buvo vaikai, bet nesupranta, kas jiems pasidarė, kaip jie nesupranta jų problemų, nors sako, kad "aš suprantu, aš irgi toks buvau, bet..." Mums atrodo, kad mes vis tokie patys, niekad nesikeičiam. Tačiau mes keičiamės nuolat. Gal būtų geriau sakyti, ne keičiamės, o bręstam. Nauji draugai, aplankytos vietos, knygos, filmai, potyriai - absoliučiai viskas daro įtaką mūsų vidiniam "aš". Kartais net priverčia permąstyti ir perrūšiuoti mūsų vertybes. Kai pasiskaitau savo dienoraščius... Bėdos  Pirmosios simpatijos  Ar tai aš buvau ta mergaitė ? Bet džiaugiuosi, kad viską surašiau. Tikiuosi, kad tai man padės bendrauti su mano vaikais be visažinės tono ir pakuždės iš kurios pusės prie jų prieiti.Dar apie dienoraščių naudą. Po kurio laiko rašymo staiga pastebėjau, kad labai įgudau nuosekliai dėstyti savo mintis, samprotauti. Automatiškai pasidarė lengviau rašyti lietuvių literatūros rašinius (rusų irgi). Nebežiūrėdavau į baltą tuščią sąsiuvinio lapą neįsivaizduodama nuo ko pradėt ir nesijausdavau, kad mano smegeninėj taip pat balta ir tuščia. ahh.. Man sun rašyt dienoraštį- aš jam nesustverta. Labiausiai bijau,kad perskaitys. Todėl nerašau ten nieko. Ketvirtoj klasėj rašydavau ką tądien veikiau ir viskas. Nerašydavau paslapčių. Nieko ką slėpčiau. Nes labai bijojau. Tada ir supratau-su ta baime gyvent nenoriu,dienoraštis ne man. O kartais taip norėjosi rayt kažką tokio.. Ir pradėjau rašyt eilėraščius- juose glūdi visos mano užslėptos paslaptys. Man patinka juos skaityti,džiaugtis jais,nėra ko čia slėpti.
Manoji 9 metų rašo ir turi net kelis - pamato gražesnę knygutę ir jau prisireikia
žodžiu, nerimtai dar... manau, kad aprašo tuos momentus, kurie labiausiai širdelę suaudrina
Berniukai kažin ar rašo, nes mano tai nė už ką nerašytų, geriau jau burtažodžius užsirašinėti, konstruoti. Tai gal labiau mergaitiškas užsiėmimas, o gal aš klystu? Ar yra rašančių berniukų?
Mano dukra irgi raso,o sunus ne.Mergaites labiau linke i rasyma
Man labai gaila, bet kai buvau paauglė, mama perskaitė mano dienoraštį ir dar parašė komentarus. Man tai buvo baisi šventvagystė. Daviau sau žodį - niekada taip nesielgti su savo vaikais ir laikausi jo.
Aš sudeginau savo "kūrinį" ir paskui ilgą laiką negalėjau rašyti dienorasčio. O gaila, kad neturiu jo dabar - noreciau prisiminti kaip masčiau būdama savo vaikų amžiaus...
Mano berniukas tai tikrai nerašo
Kažin, ar berniukams reikia tokių dalykų  O krikšto dukra tai mačiau turi dienoraštį Kažką, vadinas, rašo
QUOTE(Jouk @ 2009 04 16, 11:42) Man labai gaila, bet kai buvau paauglė, mama perskaitė mano dienoraštį ir dar parašė komentarus. Man tai buvo baisi šventvagystė. Daviau sau žodį - niekada taip nesielgti su savo vaikais ir laikausi jo. Aš sudeginau savo "kūrinį" ir paskui ilgą laiką negalėjau rašyti dienorasčio. O gaila, kad neturiu jo dabar - noreciau prisiminti kaip masčiau būdama savo vaikų amžiaus... ziauru  cia trauma vaikystės taip galima įvaryt.. man dienoraštis- mano asmeninė erdvė, ir kažkaiop manau, jog niekas neturi teisės į jį kišt nosies, o čia dar kiomentarai 
Mano sūnūs dienoraščių nerašo
Reiks pasidomėti ką aplamai jie apie dienoraščius žino. 
Taip rašo
Skaityti svetimą dienoraštį, ne aš to nedarau
nerasau. rasiau kazkada, bet man tai atrodo laiko svaistymas.
dukrytei 8, dienoraštį pradėjo rašyti nuo 7 metų
ten aprašo įdomesnį sapną ar kokį įsimintiną įvykį, kolkas dar man viską perskaito
Sūnus nerašo, bet aš vaikystėje tai rašydavau
 Gaila, kad jį išmečiau Būtų įdomu žvilgtelti atgal
gal truputi ne i tema, bet kur vilniuje galima rasti dideli dienorasciu pasirinkima (aisku su spynele
 ), labai jau noriu
Išties smalsu
Ir aš tokį gal net norėčiau įsigyti (rašyčiau gražias mintis)
QUOTE(Margalape @ 2009 09 20, 21:40) gal truputi ne i tema, bet kur vilniuje galima rasti dideli dienorasciu pasirinkima (aisku su spynele ), labai jau noriu pasiziurekit knigynuose,manau tikrai rasit tinkama
As rasiau dienorasti ilga laika, bet niekada nenorejau, kad mama net zinotu, kad ji rasau. Kartais ieidavo i kambari ir uztikdavo mane kazka rasliavojant. Paklausdavo ar cia dienorastis, budavo kazkaip net nejauku, nemalonu. Noredavos but vienai ta akimirka su savo mintim. O apie perskaityma net kalbos negali but. Nedriskit skaityt vaiku dienorasciu. Mano mama tikiuosi niekada nera perskaiciusi manojo, bet drauges mama skaite jos. Atsimenu, kai man drauge tai pasake, jos mama man pasirode tokia menka, slyksti moteris, uzjauciau drauge del to. Nors suprantu, kad mama ne is piktos valios, gal net is dideles meiles, noredama suzinot daugiau apie savo vaika, bet to daryt negalima...
Aš rašau. Nekartą buvau palikus kambary ant stalo netyčiom, tai gali būti, kad motina perskaitė
Nu bet gal ir gerai, neretai ir ji ten bloguoju minima.Kažkaip nerašau KAŽKO TOKIO, kad labai bijočiau, jog ji jį paskaitytų, bet vistiek, dienoraštis per daug asmeniškas dalykas, kad norėčiau dalintis jo turiniu su mama.
As kokiu 10-11 metu rasiau i dienorasti,bet veliau pabodo..
Taip, aš rašau dienoraštį, ir žinau, kad jo niekas (neskaitant manęs) neskaitys : )
Šiaip jau mokslo metais rašau tada, kai užplaukia (paskutinis kartas buvo prieš tris savaites ), bet po to įdomu paskaityt, ką išgyvenau tą ar tą dieną.Mamos, neskaitykit savo vaikų dienoraščių! Gal dar ir nieko ypatingo pas savo vaikus nematote, bet pripratus sunku atprasti - kaip ir nuo daugelio dalykų, taip ir nuo dienoraščių skaitymo. O kaip jaustumėtės jeigu jus beskaitančias užkluptų? Ir prieš atsiversdamos, pagalvokit, ar jums pačioms patiktų - manau, kad ne Taigi, gerbkime vieni kitų privatumą 
Niekada, jokiomis aplinkybėmis neskaitykit vaiku dienoraščiu! Ar jums patiktų jei perskaitytų jūsų dienoraštį? Jus pasakojat, kad jųsų vaikai dar maži ir nieko tokio ten nerašo, jums idomu kaip jie mąsto, kodėl nepabandžius senamadiško būdo, pasikalbėti?
Vaikai irgi yra žmonės su savo jausmais ir paslaptimis, jie nėra tiesiog vaikai, nesumenkinkit jų. Įsivaizduokit kaip jie jaustųsi sužinoję, kad jūs įsibrovėt į jų sielos gelmes. Jie tikriausiai tuo momentu jaustusi, kad yra išduoti ir apvogti. Tam jie ir rašo dienoraščius, kad nebijotų, kad jų paslaptys bus išduotos. Jei norite žinoti kaip jie mąsto ar ką jaučia pasikalbėkit su jais, užtikrinkit, kad niekam apie tai nepasakosite, o jei jie vistiek neatsiveria, gal būt jums reikėtų? Parodykit, kad pasitikit vaiku ir jis pasitikės jumis.
Mano dukra raso dienorasti,bet niekada man nesove i galva mintis paskaityti
As rasau dienorasti tik su didelem pertraukom.Manau kad mama jau perskaite ji bet tikekimes kad ne.Nors jei as tureciau dukra ir ji rasytu dienorasti tai vargu ar iskesciau nepaskaicius
Bet seip negrazu yra skaityti vaiku dienorascius as manau nebent kokia problema butu 
Neraso mano dukra. Vis kartais pradeda, o po keliu dienu - savaiciu numeta.Ir as taip paauglystej darydavau, vis pradedavau, ir vis numesdavau.
Aš irgi turiu dienoraštį, rašiau jį nuo 10m su pertraukom. Labai įdomu po tiek laiko pasižiūrėti ką mąstydavau būdama vaiku, paaugle, mergina, nes mintys ir jų dėstymas toooooks skirtingas, atrodo net galėtum sudėti brūkšnelius, kada kinta brendimo etapai. Dienoraštį rašyti yra tikrai gerai, tai man padėdavo gauti 10 iš rašinių ir interpretacijų, nes minčių išdėstymas per rašymo patirtį tapo nuoseklus, o ir paskaityt smagu ir juokinga nors atrodo, kad skaitai ne savo, o kažkokio kito žmogaus gyvenimą per vaiko prizmę. Pasitikiu savo mama ir tikiu, kad ji mano dienoraščio neskaičius.Vienąkart net siūliau kartu šį tą paskaityt, o ji pasakė, kad būdama vaiku nebūčiau norėjus dalintis, tad, kai užaugau gal reikėtų gerbti to vaiko norą. Myliu ją už tai lb lb.
QUOTE(Rokoko Mūza @ 2011 04 28, 11:04) Aš irgi turiu dienoraštį, rašiau jį nuo 10m su pertraukom. Labai įdomu po tiek laiko pasižiūrėti ką mąstydavau būdama vaiku, paaugle, mergina, nes mintys ir jų dėstymas toooooks skirtingas, atrodo net galėtum sudėti brūkšnelius, kada kinta brendimo etapai. Dienoraštį rašyti yra tikrai gerai, tai man padėdavo gauti 10 iš rašinių ir interpretacijų, nes minčių išdėstymas per rašymo patirtį tapo nuoseklus, o ir paskaityt smagu ir juokinga nors atrodo, kad skaitai ne savo, o kažkokio kito žmogaus gyvenimą per vaiko prizmę. Pasitikiu savo mama ir tikiu, kad ji mano dienoraščio neskaičius.Vienąkart net siūliau kartu šį tą paskaityt, o ji pasakė, kad būdama vaiku nebūčiau norėjus dalintis, tad, kai užaugau gal reikėtų gerbti to vaiko norą. Myliu ją už tai lb lb. as kazkada rasiau tai mano mama perskaite tai ant mane sreke sauke, nes kai ji manes kur neisleidavo tai as kokius 2 kartus eesu ja pavartojus..,
Sakyčiau įžuli tavo mama, perskaito svetimą dienoraštį ir rėkia dėl to ką pamato.
Galėtų bent susiprasti ką ne taip daro, įdomu kaip ji jaustųsi ir kaip reaguotų, jei tu perskaitytum jos dienoraštį jei ji tokį turėtų.. Nesuprantu tokių mamų.. Na dienorasti vis dar rasau pradejau gal nuo 4klases buvau pametus po to vel 16metu pradejau rasyti. kazkada su viena gydytoja kalbejau, ji sake, kad butina dienorascius rasyti tiek suaugusiems, tiek vaikams. Kad suprastume savo mintis. na manu savo vaiko dienorascio neskaityciau nebent nezinociau kad, tai dienorastis
Mano dukra nuo mažens labai jautri, greit susinervina, tad prieš kelis metus padovanojom jai gražų mergaitišką dienoraštį. Paaiškinau jai, kad dienoraščio rašymas labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti neigiamų minčių, geriau suprasti save...Bet ji parašė gal pusę metų ir užmetė tą reikalą.
O aš vaikystėje ir paauglystėje rašiau dienoraštį vos ne kasdien, tik labai bijojau, kad nerastų kas iš tėvų ar brolis. Paskui perskaitai, ką rašei prieš kokius metus, kartais ir juokas ima, kartais susimąstai. Tikrai puikus dalykas 
Ojėj... kiek tų "sąsiuvinių su spynelėm" sugadinta... nemokėjau niekada dienoraščių rašyt, nors ir kaip norėdavau, nesigaudavo minčių normaliai ant popieriaus išliet.
|
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.