norėčiau paklausti ar jūsų sūnus/ dukra rašo dienoraštį ar kada nors esate jį skaiciusi

Mano raso, nors guli ant stalo neskaitau, gerbiu dukros privatuma, ka nori pati papasakoja, jei nenori pasakoti vadinasi neuzsitarnavau pasitikejimo.

ne visada tevai gali zinot raso vaikas dienorasti ar ne. O kodel domiesi, jei galima paklaust?

seip idomu ir tiek

Aaaaaaaaaa, o as jau maniau, kad kilo pagunda paskaityt, o tai jau butu labai negrazu

Gink Dieve, negalima skaityti vaiko dienorascio. Nereiketu net klausti,ar jis ji raso

Kiek žinau tai to "tikrojo" nerašo, bet turi sąsiuvinį, kur aprašinėja tam tikrus įdomesnius gyvenimo įvykius, įklijuoja dar ką nors, apipiešia. Bet kad dar meilės seilės neprasidėjo, va tada, manau, daug kas ir pradeda rašyt Aš tai nė už ką nebandyčiau skaityti (nebent ekstremaliomis sąlygomis, bet neduok Dieve kad to prireiktų), bet va yra smalsi viską šniukštinėjanti močiutė, nežinau, kaip nuo jos apginti savo vaiko privatumą, ypač, kai aš darbe, o ji - mokykloje

Mano dukra raso irgi dienorasti ir net zinau kur jis padetas.Bet pati neskaitau.Karta jei buvo labai sunku ir negalejo papasakoti tada pati dave dienorasti ir prase,kad paskaityciau tam tikra dali.As gerbiu jos privatuma.

šiukštu, nemėginkit skaityti vaikų dienoraščių. tuoj papasakosiu kodėl.
čia prieš kurį laiką tvarkiausi spintas, tai išsipakavau dėžę kur buvo suslėpti visokie "turtai" iš mokyklos laikų. tai va buvo ten keli dienoraščiai. rašydavau pripuolamai. kartais užeidavo bizas, po to užmesdavau. tai va paskaičiau ką rašinėjau 7 klasėj. buvo keli puslapiukai, kur esu tėvus vaizdingai aprašiusi rusiškais keiksmažodžiais. už kokį gerą? už tai, kad kažkur neišleido, kad liepė kažką daryti (na, aš tuomet kiekvieną bausmę ar griežtesnį žodį priimdavau kaip skriaudą). tai va, paskaičiau, pačiai šleikštu pasidarė -- tuomet rašydama net gerai nežinojau tų keiksmažodžių reikšmės. tai išplėšiau tuos lapukus ir išmečiau -- saugot neverta. tai va -- paskaitytumėt tokį piktumo akimirką parašytą vaiko dienoraštį -- ką mąstytumėt? kaip su vaiku bendrautumėt? todėl verčiau nekiškite nagų - tai ne jums.

Pati rašiau užpuolus visokioms meilėms,tad gal ir mano panos kada rašys. Kelis sunaikinau,kad vyras neskaitytų kada radęs,o vieną patį saldžiausią pasilikau,kartais paskaitinėju būdama viena namie... Ech...negi tada taip mąsčiau...

O mano antroke raso dienorasti. Pripuolamai.Turi knygute su spinele:))))) Bet kadangi tvarkingumu nepasizymi,kartais palieka ji tiesiog ant rasomojo stalo.Ir kai ji uzmiega as paskaitau.Ten vaikiskos grazios mintys,ir jau apie meile.
Manau kad mama uri zinoti kuo kvepuoja musu vaikai.Niekada negalima isiduoti,-tada jau santykiams galas.Kdangi mano atzalele dar maza,tai as pati visai is kito kampo isprovokuoju jos iskeltas problemas dienorasty ir jas issprendziam.

neskaitykit
suprantu jusu dukra tik antroke tai nieko ten "tokio" ir neraso.
gal turit teise zinot kuo jusu waikai kwepuoja, bet manau patys jie papasakos kai nores. ar patys tevai mums visada savo paslaptis atskleidzia? manyciau ne, todel ir mes galim sau pasilikti kazka privataus

užsimaniau užduot klausimą jums ir kitoms mamoms, kurios skaito vaikų dienoraščius. tai va, kai mintys vaikiškos, apie meilę, gražios, tai smagu paskaityt. o kaip reaguotumėte jei mintys ne tokios jau gražios, pvz. perskaitytumėt, kad vaikas jūsų nekenčia, arba 12metė mergaitė blevyzgoja apie antrą galą, ar šiaip, ko tėvai nenorėtų tikėtis iš savo vaiko. kaip elgtumėtės? kaip su vaiku bendrautumėt po to?

Geras klausimas.

Manu vaikai turi turet savo teritorija nekontroliuojama mamu.Mes turim vaikus gerbt kaip ir kitus zmones.Negi knisates po tevu namus ir ieskot kur kas kada....
Vaikai mums laikinai duoti ,jie nera musu nuosavybe.

Mano vyresnele (jai dabar 14) raso dienorasti. Ir as tuo labai dziaugiuosi.
Viskas prasidejo nuo to, kad senelis gimtadienio proga (jau nepamenu, kurio, gal 10-ojo?) padovanojo dailia knygele su spynele. Ilgokai ji dulkejo ant stalo, veliau gulejo stalciuje uzmirsta. Tik retkarciais dukra ja issitraukdavo, pavartydavo (mat senelis buvo irases joje kelis puikius eilerascius). Bet knygele ir vel atsidurdavo stalciuje.
Kelis kartus paraginau ja pabandyti pradeti rasyti. Tiesiog pasedeti su atverstu dienorasciu, pasvajoti ir paziureti, kas is to iseis. Bet veltui.
Ir stai dabar TAI atejo. Ikvepimas. Isimylejimas. Nezinau kas. Bet pradejo rasyti.
Neturiu supratimo, apie ka raso, kokias slaptas mintis patiki savo dienorasciui. Gal truputi liudna, kad ne man, o baltam popieriaus lapeliui. Bet dukra nuo pat mazumes buvo gan santurus, uzdaras vaikas. Todel labai dziaugiuosi, kad pradeda atsiskleisti, issilaisvinti. Kad atidare langus ir isleido savo mintis lyg paukscius.
Manau, kad jaunam zmogui rasyti dienorasti yra puikus dalykas. Juk dienorascio rasymas privercia stabteleti. Negali rasyti dienorascio skubedamas, kramtydamas bandele, viena ranka bandydamas surikiuoti nebaigtas pamokas, o kita koja jau lekdamas i treniruote ar sokiu repeticija. Dienorastis - kaip geras draugas. Jam turi skirti laiko.
Dienorascio rasymas suteikia galimybe pamastyti, surikiuoti savo mintis, moketi pateikti jas kitiems, padaryti isvadas. Galu gale, svajoti, kurti ir augti...
Matyt, senelis buvo izvalgesnis, isrinkdamas tokia dovana. Nes pati vargiai ar buciau sugalvojusi nupirkti dukrai dienorasti. Bet kai jis gulejo stalciuje ir lauke, jo metas atejo...

šis tavo pasakojimas lyg kokia tai pasaka...o pradžia kokia...
ne o jeigu rimtai, tai mano dukra irgi rašo dienoraštį ir manau, kad jokiu būdu negalima jo skaityti. tarsi dabar būtų smagu, kad vaikas atėjęs pasiimtų jūų dienoraštį ir skaitytų. tai nemanau kad būtų labai smagu. kiekvienas žmogus, ne tik vaikas turi turėti savų paslapčių

pilnai pritariu

Mano dukra rašo, ar bent jau rašė dienoraštį - jau seniai apie tai nekalbėjom , sūnus, nusižiūrėjęs irgi parašinėja didžiosiomis raidėmis, o tada jau prašo, kad aš skaityčiau vėl ir vėl Kartais pasiskundžiu, kad nieko apie mane neįrašta, tai įrašo

Tik neprašytos NESKAITYKIT!

Kai pati buvau paauglė, 13 ar daugiau metų, o buvau ne labai lengva paauglė, rašiau dienoraštį, apie begalinę meilę kaimynų berniukui ir blogus tėvus ir dar blogesnę mamą. Kadangi toji buvo tokia "bloga", turėjau numatyti, kad paskaitys mano dienoraštį, bet nenumačiau Supratusi, kad padarė klaidą, nieko nesakė, bet konflikto metu neišlaikė . Na nuo to laiko nerašiau, bet kaip buvo šššššššššššššš širdy, patikėkit, juk dienoraštį rašai tik sau, ne publikai. Jausmas lyg esi apvogtas, kas tą jausmą pažįstat, geriau jo savo vaikams nelinkėkit

oi, rašo maniškė, kartais labai daug, kartais mažai, priklijuoja visokių fainų paveikslėlių. Manau, rašo ne dėl to, kad neturėtų su kuo pakalbėti, tiesiog smagu piešti, klijuoti...

Nemanau kad darau dideli nusikaltima skaitydamavaiko mintis. Juk taip smalsu kuo vaikas gyvena,kas jo sirdele slegia.
Na o jei paaugle rasytu nesvankybes,tai vistiek bandyciau kazkaip isprovokuot pokalbi apie dvasinius grazius, meile,savigarba.Kitu kampu kazkaip,gudraudama....Bet reikia suprasti-ji jau paaugle,maistautoja ir nieko nepadarysi.R eikia stebeti elgesi ir tiesiog protingai laukti suaugimo. Ir JOKIU BUDU NEGALIMA ISSIDUOTI KAD SKAITEI DIENORASTI.Ir isrekti pyktumo metu priekaista del to. Tikiu,kad santykiai pagadinti visam laikui....
Mano mergyte taip graziai raso....sypsausi sau viena ir negaliu atsigrozeti.Zinau,kad budama paaugle taip neberasys.

mano abi dukros raso dienorascius bet abi viena nuo kitos slepia kad neskaitytu as ir nelendu siaip labai atvirai jei reikia pasisnekam ir apie problemas ir apie berniukus kam skaityti suzinos prarasiu pasitikejima o juk vaiko pasitikejimas labai svarbu

MANO RASE DIENORASTI PIRMOJ -TRECIOJ KLASEJ. DABAR JAU NE

Dukra raso dienorasti.mokslo metais jis kazkaip buna primirstas ,o jau vasara raso tai vos ne kasdien .manau nereiketu slapciomis skaityti vaiku dienorasciu.pamate kad tevai skaito pasijaustu nekaip.....

Krikstadukra raso dienorasti bet as jo niekada neskaitau gerbiu ja nemanau kad jai perskaitysiu kazka laimesiu tegu raso sau i sveikata ir sunelis buvo pradejas rasyt bet poto mete sake per daug mergaitiska toks susitarimas ir manau nebetekciau jos pasitikejimo perskaicius jos dienorasti

pati rasau dienorasti,kai manes niekas nesupranta ir neturiu kam issipasakoti

as niekada nerasiau dienorascio ir nerasysiu... (man 14) man tai tiesiog kvaila..

dienoraštis yra labai privatu ir manau kokio amžiaus vaikas bebūtų, negalima to privatumo pažeist.. gal ir labai smalsu pasiskaityt vaikų mintis, bet jei taip pat būtų skaitytos jūsų mintys, ar būtų malonu? tai jau brovimasis į kito žmogaus sielą..

Maniškiai nerašo dienoraščių Bet manau, kad skaityti dienoraščio negalima nebent yra tam rimtas pagrindas... Aš pati perskaičiau sūnaus skype pokalbius, klausiausi jo pokalbių su draugais, kai žūtbūt turėjau kai ką sužinoti. Tai turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasėkmių: teigiama, kad sužinojau tą, ko jis nebūtų man papasakojas nieku gyvu. Ir atrodo, jo elgesį tai kiek paveikė į gerą... Neigiama: dabar jis tikrai mažiau manim pasitiki. Iš pradžiu išvis buvo sunku: pradėjo labai slapstytis, ryškiai rodė nepasitikėjimą Dabar jau geriau bet vistiek nebe taip, kaip buvo.. Na, aš pati kalta, bet situacija mano akimis žvelgiant buvo rimta...
Dėl dienoraščio skaitymo galiu papasakoti vieną istoriją: mano draugė sužinojusi iš dukters, kad jai patinka kažkoks berniukas, tyčia rado jos asmeninį dienoraštį ir perskaitė, kad dukra dėl to berniuko labai pergyvena, nes tas berniukas vieną dieną būna su ja, o kitą diena su kita kiemo mergaite ir taip jau kurį laiką. Ir jos dukrytė taip graudžiai ten viską aprašė, su tokiu skausmu, kad draugė nieko geriau nesugalvojo kaip tą patį vakarą išeit į kiemą kur jų kompanija buvo ir viešai sugėdino tą berniuką (ir jis, ir jos dukra ir ta kita mergaitė buvo 13 - mečiai) Aišku iš viso to išėjo, kad visi jie trys porą savaičių nesirodė kieme, o po to vienas su kitu net nebebendravo. O kiti jų grupelės nariai skaniai pasijuokė iš jų visų Draugės dukra suplėšė dienoraštį, savaitė verkė ir su mama nekalbėjo, o dabar nors metai praėjo, labai nepasitiki mama - draugė sako iki to įvykio buvo atvira, dažnai pasipasakodavo, o po to nei karto nebešnekėjo apie savo asmeninius išgyvenimus, nebepasakoja apie jokius draugus, dabar net anot draugės kompiuteryje savo aplinką apsaugojo nuo mamos slaptažodžiu

Aš pati esu varčiusi mamos dienoraščius, kai buvau mažulė ir ieškojau nuo manęs paslėptų saldainių Vėliau, jau paauglė, prisiminusi supratau, kas ten ištikrųjų buvo - išgalvotas raštas. Jie ir nebuvo labai slepiami - vis tiek nieks neperskaitys Įvertinusi situaciją supratau, kad mama vargiai galėjo kitaip pasielgti, jei norėjo savo minti patikėti dienoraščiui. Jis galėjo patekti į rankas aštuoneriais metais jaunesnei sesutei arba smalsiai jos mamai. Tais laikais juk nebuvo dailių knygučių su spynelėm.
Pasekiau mamos pavyzdžiu... Sugalvojau savo raštą apskrtimai, puslankaiai, mėnuliukai, parbraukti vienu, dviem brūkšneliais... Kaip panašios pvz, ę, ė, e taip panašūs buvo mano hieroglifai

Rubike pritariu. Bet sunkiausia man suprast: kam rašyt dienoraštį, jei nenori kad jį kas nors skaitytų? Suprantu, emocijų išliejimas ir pan. Bet gal geriau paieškot kitų būdų. Bet čia jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Ir dar: jokiu būdu negalima skaityt. Pagalvokit, jei jūsų dienoraštį kas nors skaitytų, su jūsų slapčiausiais jausmais ir mintimis. dar man labai nepatiko požiūris kad vaikas dar mažas, kvailas, taigi nieko rimto. Įsivaizduokit jūsų mama (vaiko močiutė) galvotų jūs dar jauna, kvaila... Nekoks jausmas, ką?.. Nenuvertinkim vaikų

Pradėjau rašyti būdama paauglė. Rašymo tikslas buvo rašyti ne kas įvyko vakar-šiandien, o kaip tie įvykiai mane veikia, stengiausi skrupulingai parinkti žodžius, kuo tiksliau nusakančius mano savijautą. Išsaugojau savo dienoraščius tam, kad pasiskaičius prisiminčiau, kokia aš buvau, kad suprasčiau savo vaikus, kai jie bus tokio amžiaus. Vaikai žino, kad jų tėvai ir seneliai irgi buvo vaikai, bet nesupranta, kas jiems pasidarė, kaip jie nesupranta jų problemų, nors sako, kad "aš suprantu, aš irgi toks buvau, bet..." Mums atrodo, kad mes vis tokie patys, niekad nesikeičiam. Tačiau mes keičiamės nuolat. Gal būtų geriau sakyti, ne keičiamės, o bręstam. Nauji draugai, aplankytos vietos, knygos, filmai, potyriai - absoliučiai viskas daro įtaką mūsų vidiniam "aš". Kartais net priverčia permąstyti ir perrūšiuoti mūsų vertybes.
Kai pasiskaitau savo dienoraščius... Bėdos Pirmosios simpatijos Ar tai aš buvau ta mergaitė ? Bet džiaugiuosi, kad viską surašiau. Tikiuosi, kad tai man padės bendrauti su mano vaikais be visažinės tono ir pakuždės iš kurios pusės prie jų prieiti.

Dar apie dienoraščių naudą. Po kurio laiko rašymo staiga pastebėjau, kad labai įgudau nuosekliai dėstyti savo mintis, samprotauti. Automatiškai pasidarė lengviau rašyti lietuvių literatūros rašinius (rusų irgi). Nebežiūrėdavau į baltą tuščią sąsiuvinio lapą neįsivaizduodama nuo ko pradėt ir nesijausdavau, kad mano smegeninėj taip pat balta ir tuščia.

MANO DUKRAI 11 NERASO. AS LABAI NORECIAU KAD JI RASYTU BET NEZINAU KAIP TAI PADARYT?

Nenori - neverskite.
Galite pasakyti vaikui, kaip tai yra ''faina'', bet nesitikėkite, kad ims ir rašys.
Arba parašys kelias dienas, ir numes.

Rašiau dienoraštį nuo vaikystės. Rašau ir dabar, būdama paauglė. Mano mama žino, kur mano dienoraštis padėtas, bet esu įsitikinusi, kad niekada neskaitė. Ir neskaitys. Ji gerbia mano privatumą. Tuo tarpu už tai aš gerbiu ją.

Prieš skaitydamos svetimus dienoraščius, pagalvokime, ar norėtume, kad ir mūsiškius kasnors skaitytų.

manoji tai rašo, tai ne Neskaitau ir net nežinau kur jis yra, nes nenorėčiau kad mano kas skaitytų

Maniske irgi tai raso,tai ne.

ŠIUKŠTU NIEKADA NESKAITYKIT DIENORAŠČIŲ, YPAČ SAVO VAIKŲ
TAI BJAURIAUSIAS DALYKAS, KOKĮ TIK GALI IŠKRĖSTI TĖVAI
JEIGU KADA NORS SUSIGUNDYSIT IR PERSKAITYSIT, TAI NEI JUMS BUS NUO TO GERIAU,NEI VAIKUI, NES VAIKAI RAŠO TA KA MANO IR JAUČIA. TAI PADARĘ, PRARASIT VISKA - IR PASITIKĖJIMĄ, IR ATVIRUMĄ, O KARTAIS NET VAIKŲ MEILĘ, YPAČ JEI PERSKAITYTO DIENORAŠČIO AUTORIUS LABAI JAUSMINGAS IR EMOCIALUS ASMUO

O mes kartu su dukryte rašom tokį kaip ir dienoraštį ir slepiam nuo tėčio. "Moteriškos paslaptys". Ji pati labai nori, kad ir aš rašyčiau kartu su ja. Bet turi ir savo knygelę, kurios niekas neliečia, neįsivaizduoju, kas joje, bet prisimenu, kiek vargo buvo kol išsirinkom GRAŽIAUSIĄ knygelę tam reikalui. Viena per didelė, kita per maža, kitos lapeliai negražūs ir t.t.

Mamytes, na vistiek skaitot savo vaikučių dienoraščius... num negalima Kiekvienas žmogus nori turėti privatumo... Dienoraštis - asmeninis daiktas, kurio niekas negali skaityti, jei šio daikto savininkas leidžia -tada prašom, bet taip tai ne ! Viena čia pasakė < savo dienoraščius išmečiau, nes NENORIU , kad vyras perskaitytu > . Juk pačios nenorite, kad perskaitytų Jusų dienoraščius, o kitų skaitote. Jei vaikas nenori Jums pasakoti savo paslapčių, minčių , tai ir neprivalote skaityti dienoraščio. Rašiau ir tebe rašau dienoraštį Man kažkaip lengviau pasidaro - juk nėra tokio žmogaus, kad galėtum, jam viską viską pasakyti. O dienoraštis, tam kuo puikiausiai tinka. Turiu labai gerą dienoraštį - storą su geltonais lapai. Užrakinamas su grandinėlės pakabuku. Saugu ir paprasta... Nei vyras, nei vaikai, nei kas kita neperskaitys mano dienoraščio...

P.S. Jei nenorite susipykti su savo vaikučiais, neskaitykite
Papildyta:


O dėl ko Jus norite, kad ji rašytų? Kad atsivertu dienoraščiui ir po to Jus perskaitytumete... Jau geriau neversti, norės pati ir rašys

rašiau ankšciau. bet kai sužinojau,kad mama perskaitė,tai visas noras praėjo.
tikrai žiauriai jaučiaus kai suzinojau kad skaitė,ir dar kokiu būdu sužinojau savo draugei kažkokia replika numetė,kad rado taip parašyta mano dienoraštyje

užjaučiu. man irgi taip buvo vieną kartą. ten vieną giminę apšmeižiau neblogai supykus, o mama paskui po kelių metų pasakė, kad rado ir perskaitė tai [čia kai pykomės]. tai tikrai praeina noras rašyt dienoraštį, nes kai parašai ką nors asmeniško, tai tik ir bijai, kad nesurastų, kiši į giliausius kampelius.

Prisimenu, mama perskaitė mano dienoraštį, , paskui nerašiau ilgą laiką. Tik jau kai pramokau angliškai, pradėjau vėl rašyti, tik angliškai. Žinojau, kad neįkirs Dabar pačiai įdomu paskaityti
O dukra irgi rašo, žinau kur padėtas, bet neskaičiau ir neskaitysiu - žinau, kaip tai yra skaudu. Perskaityčiau, tik jei būtų kažkokia ypatinga situacija, kokia nelaimė (spaunu tris kartus )
Neskaitykit, mamos, dienoraščių - vaikui tai didelė trauma ir nepasitikėjimas. Aš mamai iki šiol užtai neatleidau

Mano dukra raso i dienorasti ir niekam jo neleidzia rodyti ji jau nuo 2004m. ji turi ir po truputi raso jei kas nors idomaus ivyksta ji meksta ten viska uzsirasyt... man sake, kad kaip uzaugs mus miela prisiminti visas tas linksmas dieneles

aš pati esu didelis vaikas 15.
dienoraščio nerašau turbūt dėl to, kad bijau, kad jis bus perskaitytas.. jausčiausi pernelyg nepatogiai kiekvieną kart slėpdama, ar panašiai.. nebūtinai nuo mamos-ja šiaip pasitikiu, bet žinau, kad ji gal ir galėtų taip padaryt... ir nuo sesės (jaunesnės) slėpt reikia. ta tai gyvas nagas
todėl, kaip, pastebėjau ir visi iš vaikų-paauglių atstovų, sakau
NESKAITYYYYKIT.. ir išmokykit neskaityt ir vaikus nuo mažumės (kaip mano sesę reikėjo )

ei cia gi mamu forumas vaikams cia ne vieta!

Čia ne vienas, ir ne du vaikai užsiregistravę. Ir kartais parašo labai taikliai, ir protingai.

Aš irgi pakartosiu - neskaityyyykit.


Štai aš kažkada seniau rašiau, ten visko būdavo, ir eilėraščių, kartais dar netgi mamai paskaitydavau [mes šiaip gerai sutariam] kokias juokingesnes ar įdomesnes vietas, kurias jai galima žinot ;D. Man tada buvo gal 9 - 10 metų. Ir tuo metu kaip tik domėjausi visokiom magijom, išėjimais iš kūno ir t.t. Ir dienoraštyje aišku, tokiom temom įrašų buvo. Ir mama, kažkokiam debesėliui užėjus, užsinorėjo mano dienoraštį pasiskaityti[nors, beje, pati akcentavo, kad tikrai jo nelies]. O paskaičius dar ir mane išbarė, dėl to, kad domiuosi tokiais dalykais[rimta ten nebuvo, šiaip, vaikiškos sapalionės]. Kitaip tariant - buvau išbarta už tai, kas buvo mano asmninis dalykas, ir ko mama net žinot neturėjo. Jaučiausi, lyg būtų "į dušią prišikta" [sorry už išsireiškimą, bet jis taikliausiai apibūdina tą jausmą ;D]

beje, dabar dienoraščio neberašau. Ne tiek dėl to, kad mama jį skaitė, tiesiog šiaip, neturiu ką rašyt.

Labai taikliai pasakyta, manau, kad ir mamoms, perskaičiusioms savo vaiko dienoraštį turėtų būti panašus jausmas, man tai kažkaip pačiai prieš save būtų gėda . Nors neneigiu, įdomu žinoti, kuo gyvena tavo vaikas. Maniškė dienoraščio nerašo - ne rašytoja, rašinėlį apie vasaros atostogas sugeba trimis sakiniais parašyti . Na, bent jau aš apie dienoraštį nežinau, o ir nesiknisinėju po jos daiktus.

neisivaisduoju... duok dieve neskaityciau . neikada ... siulaus neksiatyt mamytes

kodel?

Atsimenu, prieš kokius 7 metus su draugėm rašydavom ir viena kitos skaitydavom.
Dabar tokiu atveju rašyčiau į kompą.
O mama nei karto neperskaitė, esu tuo tikra. Pas mane dabar ir kompe rašliavų daug yra - neskaito

O šiaip, jei mergaitės mažos, na iki 11 metų - ten nieko tokio, manau, ko mamos neturėtų žinoti, nebus. O pas vyresnes, manau, nederėtų lįsti.