Kai vaikui suėjo metai, pradėjau dirbti. Vaiką prižiūrėdavo sesuo. Ji pas mus būdavo 2 savaites, o po to 2 savaites veždavosi pas senelius, nes ji ten gyveno su savo vaiku. Tai kai likdavo keletą dienų , kai reikės jį palikti pas senelius, aš negalėdavau ramiai miegoti. Tą dieną nuo ryto jau pradedu verkti,vos tik pagalvojus, kad be jo reiks grįžti. Namo grįžus nuotrauką pasiėmus žliumbdavau , vis ramindamasi, kad kitą kartą palikti bus lengviau, bet deja kiekvieną kartą palikdama jį apraudodavau. Nors aš žinojau, kad juo ten bus pasirūpinta, gal dar geriau nei namuose, bet nieko sau negalėdavau padaryti. Nors kiek pakalbu, kitos palieka be problemų. Kaip jums?

Brangute, mano masosios seneliai gyvena kitam zemyne ir apie tokius pasibuvimus mums tik pasvajoti. Dziaukis, kad vaikas gali praleisti tiek laiko su zmonem, KURIE JI MYLI!!! Tu visada vaikui isliksi svarbiausias asmuo, kaip toli bebutum. Tos dieneles nebutu tokios ilgos jei kitaip pazvelgtum i si reikala. As mielai pasikeisciau su tavimi vietomis

na nezinau, mano mama seniai spaudzia kad nuvezciau ir palikciau vaika jiems. Bet man kazkaip tokia mintis visiskai nepatinka, yra tevai ir turi rupintis, nebent kai bus jau didelis, vasara porai savaiciu gal isleisiu pas senelius pabuti. O dabar tikrai ne, jauciu kai mociute atvaziuoja keliom dienom ir buna su anuku kol as darbe, ir tai prisigaudo visokiu "idomybiu" mociutisku, kurios man nepatinka, tai koki as vaika pasiimsiu po savaitines viesnages. As gal ir subaru eilini karta, gal neturiu tiek laiko knygutem paskaityti, bet zinau kad kaip isauklesiu taip ir turesiu, nebus ka kaltinti. Be to isivaizduoju kaip butu liudna grizus namo. Taigi pilnai tave suprantu sala2. Ir jei tau taip sunku issiskirti, gal paieskok kitu budu, kur galima butu palikta vaika.

Sala2, nesiparink As irgi savo penkiameti pas senelius palieku ne daznai ir zinau, kad ten jam gerai Bet kartais slapcia irgi asara nubraukiu Juk esam mamos, todel manau, jei pasiilgstam savo vaiku, tai normalu.

kai mano vyresnėliui buvo beveik metai-be kelių dienų-mes prmą kart jį palikom seneliams-tiksliau jie atvarė pas mus pabūti tą parą-o mes išvažiavom į Visagino country festivalį... oi buvo sunku-įsitvėrusį vaiką vaikščiojau, kol atvažiavo mūsų paimti, lifte vos ašaras tramdžiau ir baisiai nervinausi visą dieną... o kitą dieną ryte paskambinusi seneliams ir sužinojusi kad viskas praėjo gerai-nutariau pasilikti dar vienai nakčiai ir nuo tada atsipalaidavau... tiesiog supratau, kad ir be manęs kažkas gali puikiai juo pasirūpinti.. o su mažuoju tokių bėdų nebuvo-ramiai galiu palikti-na nerviniesi tik dėl tam tikrų dalykų-ar neverks, ar nesusirgs ar susitvarkys seneliai... bet tai smulkmenos-telefonas yra visda ir bet kada gali juos pakonsultuoti

Sala2, as manau, kad vaiko rezimas yra negeras. Vaikas turi tureti vienus namus - ten, kur jo mama. Tegu mama ryte iseina, o vakare grizta, bet vaikas netampomas kas pora savaiciu. Cia nesulyginamas dalykas su palikimais po para ar savaitgaliui (nors irgi vertinu skeptiskai, mes nepalikinejam saviskiu).

turetum perziureti vaiko auginima, bet ne del to, kad tau asaros byra ji islydint, o del to, kad jis turi tureti vienus namucius, viena mama, pastovu rezima.

Sekmes.

mano mama irgi labai nori buti su mazium, zinau kad viskas bus labai gerai,ji myli be protiskai, jis bus palinksmintas, pamaitintas dar geriau nei su manim ir t.t... bet vistiek labai abejoju ar grizti i darba nors jam tada bus beveik du metai

Oi, kaip suprantu ta jausmą... Mano tėvai gyvena visai šalia. Dukrytę nuvešdavau tik dienai, kad galėčiau daryti diplominį ir tai kaip nesava - vos išlaukdavau, kada pasiimsiu. Keletą kartų buvau palikusi ir nakčiai. Puikiai SUPRANTU, kad ji jau ne mažyte, kad jei nieko neatsitiks, kad jai net įdomiau praleisti dieną ne namie...
BET. Be jos mane tarsi visą skauda... Lyg butume vienas asmuo. As išprotejusi del jos. O juk ateis laikas, kai vaikui reikės leisti "augti pačiam".

Vaikas labai jaučia mamos nerimą. Jeigu jaudiniesi palikdama vaiką ( ar seneliams, ar darželyje ) , tai ir vaikas nerimaus. Pirmiausiai turime apdoroti savo jausmus. Juk paliekame savo turtą gerų rankų priežiūroje. Svarbu kiekvieną kartą išsiskiriant su savo vaikeliu patvirtinti jam, kad būtinai sugrįši pas jį, kad nepalieki visam laikui. Kai vaikas patikės tavimi, jausis saugiai, tai ir abu ramiai išsiskirsite. Daug skaičiau apie tai ir išbandžiau savo kailiu.

Pazistamas tas jausmas.
Atsimenu, kai isejau dirbti ir palikau savo pirmagime, tada jai buvo nepilnai 11 men. Pirmos dienos buvo baisios - tiesiog fiziskai sirdi skaudejo. Lekdavau namo per asaras kelio nematydama. Tiesa, as ja palikdavau tik savo namuose ir tik toms astuonioms valandoms.
O stai su antruoju visai to nepatyriau. Islekiau po metu i darba "kaip probke".
Nusibosta man namie, nemegstu as tu seimininkisku darbu.
Bet as uz tai, kad tevai gyventu su vaikais. Nesuprantu tu palikinejimu. Niekada taip nesielgiu. Zinoma, isimciu gali buti, kai tevai, pvz., kur nors isvaziuoja, kad ir pailset - nors keletui dienu. Bet siaip... kai toks gyvenimo budas... man tai nepriimtina.
Savo vaikus vieninteli karta buvom palike seneliams trims dienoms vasara (buvom isplauke su plaustais). Mazylis tai nieko nesake (dar nelabai kalba ), o vyresnele tai nebuvo labai patenkinta. O ir as vis galvojau apie juos.
Todel kol dirbu geriau as juos be jokio sazines grauzimo palieku namie priziureti ateinanciai mociutei, bet jau likes mano laikas - tik jiems.
Dukryte vis klausia:
-Rytoj tau ne darbelio dienele?..

is tiesu tos gyvenimoo aplinkybes kartais keistai pasisuka, bet manau, kad kiekvienai musu riedetu asaros 2savaitems issiskiriant su savo vaiku. reikia surasti kita sprendima

Man dar neteko skirtis su savo sūnliu.Bet šiurpas per nugarą pereina kai apie tai pagalvoju Nežinau kaip reiks palikt verkiantį vaiką darželyje?Širdis gali plyšt
Dabar guodžia tik tai ,kad tas bus dar negreit.Bet tokios mintys vis dažniau aplanko...

Na, as pirma karta buvau palikus vaika 2iem savaitem praeita vasara, kai isvaziavau i ekspedicija, tai pasiilgau nerealiai, ir nors labai gerai laika praleidau, bet asara irgi ne viena per ta laika nubraukiau. O kai grizau tai verkem abu apsikabine ilgai. Is laimes kad vel kartu. taip buvo tik viena karta, bet palikciau gal ir kitam kartui kita vasara, bet ne dazniau kaip karta ar du i metus. Na bet jei reiktu kas dvi savaites taip isisskirinet, kazkokia nesamone.... Sakykit kaip norit, bet tikrai netikiu, kad nera kitu budu vaika priziuret... Lietuvoj lopseliai tikrai nebrangiai kainuoja...

Pasiilgstu saviskes palikdama net keliom valandom.

man saviski irgi labai sunku palikti pas SB tevelius, nes nepatinka man ju prieziura
o siaip be galo moraliskai sunku palikti su bet kuo ramiausiai jauciuosi kai vaikelis buna su mano sesem pas mane namuciuos

Ziurint su kuo vaikai lieka, bet vistiek kad ir su kuo butu kirba mintele kaip ten jam sekasi

tokios jau mes mamytes esam

kai su vyru palieku,tai rami,bet ir tai tik dienai neteko dar nakciai palikti niekur

su maniskiu irgi nebuvo lengva jei reikdavo pasilikti, duodavo i asaras net jei ir as esu, o tenka ne namie o kitur miegoti, tik va nuo penkeriu jau geriau sekasi, vienintele isimtis su kuo noriai vaziuoja ir pasilieka tai tata, bet po keliu dieneliu oj kaip fainiai pasiilgsta mamytes tai labai glosto
o va draugo mazesnioji tai visiskai kitoks vaikas, ji pasiliktu bet kur ir su bet kuo pas bet ka, su ja jokiu problemu, o palikus tada mintis tik tokia kazi jau neskambins kad pasiimti ar kazkas atsitiko, mano drauge net sako tu tik be jos atvaziuok

mano vaikas irgi pasilieka su bet kuo ir bet kur, del to problemos niekada neturedavau, jei paciai reikdavo pas gydytoja draugei palikdavau valandziukei.
bet paciai labai labai sunku palikti vaikuti

Jei jau nesivaldote su nervais, išgerkite raminamųjų, kad lengviau pakeltumėte išsiskyrimą su vaiku.

jei jus neturite jausmu tai geriau patylekit tokiom temom

Man geriau reiktu gerti raminamus kada as su vaikais

Labai sunku palikti mergaitę su kažkuo kitu. Vieną kartą man būtinai reikėjo išvažiuoti, dukrytę palikau visai dienai su seneliais, su kuriais mes ir gyvenam. Išvažiavau labai anksti, o grįžau vėlai. Dukrytė manęs laukė, nemiegojo, kad parodytų jog už tai, kad ją palikau pyksta ant manęs, nors ir tėtis grįžo po darbo namo. Jai tuomet buvo du metukai, bet aiškiai supratau, kad ji supyko ir nusiminė. Kita dieną ir taip kokias pora savaičių net į tualetą ramiai negalėdavau nueiti, eidavo ieškoti.

man panasiai buvo kai atvaziavo mano mociute priziureti sunelio, mes vaziavom i laidotuves is vln i siaulius, teko ten nakvoti, tai sake vaikas ilgai prie duru lauke ir kita diena zaide tik kolidoriuje nes stebejo duris siaube kaip man tada sirdis plyso

Retai kada kam palieku,nes priziuriu pati,nedirbu..Jei tenka,tai tik artimiems.Dazniausiai prasau sesers su kuria esame beveik bendraamzes ir viena kita suprantame,i vaiku auklejima ziurime panasiai.Nors ir pasitikiu prieziura,taciau vis mastau,kaip ten mano mazulis,ka veikia,kaip jauciasi,ar nesusizeide,ar sotus...
Labiausiai vengiu mociuciu,nes tas konservatyvus poziuris,absurdiski draudimai,"auklejimai" kaip elgtis su barskuciu kai vaikis jau senai stato piramides is kaladziu, ima tiesiog erzinti ar tiesiog atima zada...

Iseinu i darba maziuke lieka su mano mama jokiu problemu man nekyla,1 kart metuose buna savaitgalis kai su vyru pabunam vieni...nieko blogo tame nematau

mano dukrytė dar mažytė, bet teko jau vieną kartą ją palikti... extra buvau paguldyta į ligoninę ir išoperuota... MB gavo nedarbingumą, bet kasdien atvažiuodavo manęs į ligoninę aplankyti, tai porą valandėliu su ja pabūdavo MB mama... aš eidavau iš proto... man jos priežiūra buvo nepriimtina... o kol buvo su MB tai aš buvau rami... ir dabar MB mane išleidžia prasiblaškyti kai tik noriu

Na mes su vyru tai kartais savaitgaliais nuvezam suneli pas vienus arba kitus senelius, kai norim nulekti kur i svecius atsipalaiduoti ar koki koncerta, kluba ar siaip pabuti kartu dviese. Paliekam su ramia sirdim, nes maziukas labai mylimas ir laukiamas seneliu. Kazkaip is pradziu stebejausi kad man taip nera kaip kitos mamos pasakoja, kad joms stogas vaziuoja, verkia ir pan. Aisku daznai pagalvoju ka dabar sunus veikia, pasiskambinam, bet ne kiek nesijauciu del to blogesne mama nei kitos, nes beprotiskai myliu savo pipiriuka!

Aš savo vaiko niekada nebijočiau palikt pas mamą juk ji ir tave užaugino, ko čia bijot? Atvirkščiai, sako, vaikai senelious labiau myli negu tėvus

kaip jus manot ar issiskyrimas su 2 metu vaiku 2 menesiams gali padaryt didelia zala vaikui?

Tai natūralios būsenos. Mama verkia, vaikas verkia. Stengdavausi kuo mažiau palikti, kad nesukelt nei vaikui, nei sau neigiamų emocijų. Dabar dukra pati pasiprašo pas "mošiutę", nelaikysiu gi prirakinus Bet po poros dienų jau ir man sunku pasidaro, nyku ir kažko trūksta namuose
Papildyta:


Žiūrint kuriam laikui išsiskirsit, kaip jūs gebat susitarti su vaiku ir paaiškinti apie tai, kad jūsų nebus. Šiaip nepatartina tokio amžiaus vaikučio palikt ilgiau nei kelioms paroms. Blogiausiu atveju skambinkit, kalbėkitės nors telefonu, išvažiuodama nepabėkit, atsisveikinkit, paaiškinkit, kad grįšit. Išsiskyrimas, manau, gali būt sunkesnis, jeigu nuolatos būnat kartu, vaikas nepatyręs to, kad išėjus mamai ji po kurio laiko TIKRAI grįžta.

Gal priklauso, nuo kam , kam paliekate, na, ir nuo paties vaiko.Uz keliu menesiu is savo patirties galesiu pasakyti, ar mano dukrai padare didele zala ar jokios. Ji pripratusi prie mociutes, mes kartu gyvenam, bet dabar teko issiskirti su dukra. Kol kas jokiu neigiamu pokyciu nera. Dukra eina ir pas seneli , ir pas teta, nors seneli ir teta mato vos keleta kartu per metus. Man,aisku, jos labai truksta,na, o ji issiskyrima labai lengvai pakelia, bent jau kol kas. Jauciu, dabar mane uzsipuls daugybe mamyciu. Bet kaip viena mama sake, kad kuo daugiau zmoniu myli vaika, juo rupinasi , tuo jam geriau.

Tikrai nesuprantu tu, kurios negali vaiko savo tevams nei dienai palikti, jei tevai yra normalus.

Esu kazkur skaiciusi, kad dvimeciai buna ipatingai prisirise prie mamos..su vyresneliais teko issiskirti, kai jie buvo panasaus amziaus, apie 2 metukus, tada man nebuvo sunku, savo tevais visiskai pasitikejau..bet jei dabar pagranduka reiktu palikt, negaleciau, net ir mylintiems seneliams.. gal cia mano amzius kaltas, tada buvo man 23, i viska kitaip ziurejau..apie zala nuo issiskyrimo negaliu kalbet, nes tokios nepastebejau pas vyresnelius..santykiai musu normalus. Vyriausias isvis labai prisirises prie manes..bet dabar jau ir su jais issiskirt ilgesniam laikui nesinori..stai isvaziavo pas senelius, taip tuscia namuos pasidare, vis ateinu i ju kambari..nuvalau dulkes..baisiai liudna..nezinau, kai leidau juos i darzeli, netgi dziaugiausi, mazdaug stai, jau uzaugo, jau isilieja i visuomene , o dabar, kai pagalvoju, kad ir maziuka teks leist, tai saltas prakaitas pila, taip nesinori , vis galvoji, kaip jam ten bus, be manes..i vyresnelius pasiziuriu, siaubas, jau tokie dideli, greit lakstys i sokius irgi nesinori paleist..senstu matyt..darausi mama pereksle

To daryti dar neteko, bet kūnas pagauhgais nueina vos tik apie tai pagalvojus, tvirtybės, mamytės

Na seip zinokite kiekviena karta vis kitaip,bet viena syk vaziavome pas drauge i vestuves tai koki pusvalandi as vaika raminau kad nustoru verkti ir paleistu tecio koja-apsikabino ir viskas,ir man asaros tik kauptis pradejo galvojau kaip pradesiu bliauti .

Šiaip manau turiu būt turbūt dėkinga dievui ar tokiom palankiom susiklosčiusiom gyvenimo sąlygom/aplinkybėm, kad man neteko niekad ilgam palikti ar iššsiskirti ilgam su vaiku

Ir as taippagalvojau,kai perskaiciau sita temuke.vieninteli karta esu palikus nakciai su savo mama,bet jau ryte buvau prie isprotejimo ribos

sutinku

Aš neseniai pradėjau dirbt (aišku, nepilnu tempu ) plius gryžau į mokslus, tad tris-keturias dienas per savaitę mano mažuliukas lieka pas mano mamą kažkur nuo 8:00 iki vakaro ( priklausomai nuo situacijos )... Ir pasakysiu atvirai - man liūdna Baimės palikti savo Gediminuką nėra jokios - jis su močiūte labai gerai sutaria, yra mano tėvų lepinukas, man išeinant nėra jokių ašarų, viskas ok bet aš pati jaučiuosi šūdina motina Gal dėlto, jog jam dar tik metai O taip dar norisi kuo daugiau su juo pabūti Pasiilgstu klaikiai, namo varau su mikru, kad tik greičiau sugrįžt. Žodžiu, man sunku. Kolkas ilgiausias išsiskyrimas mūsų trūko apie 10 h. Ilgiau, su nakvynėm ar panašiai tikrai ir nenorėčiau, ir negalėčiau palikt.

O as saviske prisiruosiau isleisti viena su teciu pas senelius. Ir kad as tureciau pagaliau laisva savaitgali, ir kad ji pamatytu, koks pasaulis be mamos. Per tas 48 val., kurias praleido be manes, nebuvo ne vieno ozio, ne karto nepaminejo mamos, buvo tobuliausias vaikas. Bet man ir mano mama sake, kad kai manes nera salia, tai vaikas tarsi pasikeicia, oziu ne kvapo, savarankiska pasidaro, viska pati moka, nebereikia zyzti, kad mama lakstytu is paskos. Bet del uosviu siek tiek bijojau, kaip bus su bendravimu, nes ji geriau kalba lietuviskai nei vokiskai, bet nebuvo jokiu problemu, mergina kalbejo su seneliais lietuviskai, teko ir jiems jau siek tiek pramokti lietuviu kalba. Ko gi nepadarysi del anukeles Su vyru sutarem, kad karts nuo karto darysim tokius savaitgalius be mamos, tada gal ir darzelyje pritapti bus paprasciau. Bet is tiesu tai labai malonu buvo, kad po tu 48 val. pribego dukryte prie manes, buciavo, gloste galva, nepamirso mamos

Aisku buna liudna ar net norisi verkti jei vaikas verkia, bet manau nereikia prie vaiko asaroti dar sunkiau bus, geriau iseiti su sypsena , o uzdarius duris nubraukti ta asara.

truputi ne i tema, bet maniske mama sake irgi, kad be manes buna lyg silkine...jokiu oziu, kaprizu ir pan.
O isiskirti man pasidare itin sunku dabar, kai i darzeli dar tik pirmos dienos, su aukle nebudavo taip sunku palikti.

Man visada labai sunku issiskirti

man iki siol dar sunku labai