Tačiau, kas galėjo pagalvoti, kad ši žiema bus tokia šilta, šlapia ir... be sniego...
Artėjant sausio pabaigai apima jausmas, kad teks nešiot iki vasario pabaigos, nes sinoptikai neprognozuoja atšalimo... Sakau, važiuosiu gimdyt į Slovakiją. Nusileisiu porą sykių nuo kalno, gal ir gimdymo veikla prasidės? Nes iki šiol nejaučiu jokios Pabaigos, jokių požymių, kad TUOJ TUOJ, kad šiandien, kad rytoj, kad dabar.. būsiu amžinai nėščia. Ir tegu. Man ir taip gerai. Niekas niekada neprisikabins, kad stora ir būsiu nuolat graži. Juk nėščios visos gražios.
Pirmadienį gydytojas po eilinės apžiūros konstatuoja, kad negimdau (pati žinau, kad ne
) ir liepia atvažiuoti po trijų dienų. Reikia stebėti vaiko tonus.. Ketvirtadienį patempusi lūpą važiuoju į VGN. Nenoriu, kad skatintų. Noriu, kad gimdymas prasidėtų natūraliai. Juo labiau, kad nuo pirmadienio sninga! Vis dėlto gimdysiu kada nors.
Gydytojas klausia, ar nieko nejaučiu. Ne nieko. Man viskas gerai (gi tikiuos, kad paleis namo, jei sakysiu, kad neskauda). O jis šypsosi keliauk į gimdyklą, atsidarymas 5 cm. Nu keliaut tai keliaut. Nukeliauju. 10 val ryto, nesuprantu, ką aš čia veikiu
. Na bet gimdykla maža, jauki, galiu pasėdėt ir čia... Vyras išlekia daiktų. Ateina akušerė, pasikalbam, pajuokaujam. Sako tuoj grįš, matuosim vaiko tonus. Sėdžiu ant lovos toliau ir mataruoju kojom, nieko nejaučiu. Negi tikrai gimdysiu? Grįžta vyras, abu žiūrim, kaip gražiai sninga lauke. Atlekia gydytojas nelabai maloniai apžiūrai, bet gi nesiraukau... jei jau čia pradėsiu raukytis galvoju, tai kaip per gimdymą reiks elgtis? 
11 val mane paguldo į lovą matuoti toniukams ir pastato lašinę skysčių. Taip tarp 11 ir 12 begulėdama pradedu po truputį jaust sąrėmius (na taip apžiūrėta tai tikrai turėjau pradėt KĄNORS jaust
). 12 val man leidžia stotis ir aš žirglioju sau po gimdyklą, plepėdama su vyru. Sąrėmiai intensyvėja, pažiūriu į laikrodį ir konstatuoju, kad iki vakaro pagimdysiu. Sąrėmiai prasideda kas dvi minutes. Vienas skausmingas, kitas ne. Vyras sako, užskaitom kas antrą 
13 val mane vėl guldo į lovą, kad matuot tonus, sąrėmiai jau tokie normalesni. Jau kartais net nejuokinga. Vyras klausia, ko nešneku su juo sąrėmio metu? Nugi tikrai, galėčiau pasakyt ką nors tokio kaip Aj Oj
. Kai sąrėmis praeina vėl ima juokas. Ir taip kas dvi minutes juokinga ne, juokinga ne. Akušerė pradeda ruošti gimdymo stalą. Nu nu, galvoju, ar ne per anksti? Ateina gydytojas, juokauja, šneka bele ką. Žodžiu nusprendžiu, kad viskas čia dar tik daina 
. Bet išlenda su kauke akušerė, gydytojas tuo metu mane apžiūri (suskambus telefonui dar pasibara su statybininkais dėl nekokybiškų plytelių palatų remontui) ir sako kvieskit pediatrą.Jaučiu, kad apsisiusiosiu
sakau duokit basoną. Sako tai gal stumt nori. Galvoju? Tikrai noriu
leidžia man stumt. Stumiu, pati jaučiu, kad rezultatyviai ir ojojoj kaip apsidžiaugiu! Gi moku stumt. O dar akušerė pasako, kad aš šaunuolė, tai iš vis jaučiuosi Žvaigždė 
. Na ir prasideda, stumk kvėpuok, stumk. Atsimenu, kaip vyras glosto man galvą, šypsosi (nuuuuu, šypsosi! Lyg aš čia šiaip gulėčiau, o ne gimdyčiau 
) ir man vis primena ramiau ramiau (nes aš visur su užsidegimu, jei kvėpuot, tai kaip už tėvynę, jei stumt tai kaip už Lietuvą).Šiaip man visai ramu. Matau ramius gydytojo ir akušerės veidus, matau išsišiepusį vyrą ir man ramu. Žinau, kad viskas vyksta sklandžiai.
Sakau man sąrėmis, stumsiu. Jie juokias, sako nestumk. Bandau įtikint, kad nemeluoju, bet nieks manim netiki
(o galvojau, kad aš čia Žvaigždė
. ). ir tada tikrai ateina sąrėmis. Stumiu ir
pamatau, kad vaiko galvutė jau buvo užgimusi ano sąrėmio metu.. su šiuo sąrėmiu užgimsta petukai ir vaikutis pasveikina mus pirmuoju savo weeeee. Sakau JAU??? 
Gydytojas juokias, jau, netiki? Tikrai netikiu
13 val 37 min.. kaip vyras dabar juokias 5 sąrėmiai, 3 stangos ir visas gimdymas
O aš ir dabar netikiu. Žiūrėjau gulėdama pogimdyvinėj palatoj pro rožines žaliuzes į krintančias snaiges, klausiausi kaip šalia manęs tyliai murkia Dovydėlis, stebėjau kaip ramiai šalia lovoj miega vyras ir galvojau: vieni vaikus randa kopūstuose, kitiems juos atneša gandras. Mūsiškis nusileido iš dangaus kartu su snaigėmis....
Į Dovydėlio dienoraštį įrašiau gimei, kai snigo.....
toks dvelkiantis ramybe ir meile 
reikėtų 
.
tik dabar radau tavo istoriją...)
