mūsų 4,5 metų princesė tapo piktybiška skunduke . Jau kelis mėnesius ji kiekvieną dieną skundžia brolį, darželio vaikus net jei tie jų "nusikaltimai" išties juokingi. Negaliu jai sakyti, kad niekada nepasakok apie kitų blogus darbus.
Kaip išaiškinti jai, kada reikia "raportuoti", o kada negražu?
Ir skundžia ji tokiu tipišku skunduko tonu: "mamaaaa, o Audrius mane muuuušėėėė" .

O gal čia neišvengiamas šio amžiaus tarpsnio bruožas ir nieko daryti nereikia?

na, mano 3m. mergaite irgi viska raportuoja ir visiems. bet as manau, kad cia toks laikotarpis ir visi vaikai taip daro. daugiau ar maziau. veliau tai turetu praeiti.

O jūsų, tėvų, neskundžia?
Nes mano tai dar maži. O va kai prisimenu sesers vaikus Tai tik įlėkdavo pas senelius į namus ir dar nenusiavę batų, ant slenksčio, šaukia: močiūūūūte, o tu žinai, mama... o tu žinai, tėtis.. taip ir taip..nu sakė nesakyt, bet močiute...
Nieko negalėdavo nuo jų nuslėpti. Džiaugsmai ar vargai, visada visiems žinoma.
Taigi, toks raidos etapas.. Ačiū die, išaugamas

Kadangi pati darželyje dirbu tai kiekvieną dieną susiduriu su skundimu. Vaikams aiškinu taip:
- Jei tave skriaudžia, nuskriaudė, neatsiprašė, ateik ir pasakyk kaip sakoma "čia ir dabar".
- Jei matai, kad kažkas skriaudžia kitą, ateik ir pasakyk iš karto.
- Jei matai, kad kažkas kažką daro kas yra pavojinga jam arba aplinkiniams ateik ir pasakyk iš karto.
- Jei atsitiko nelaimė, ateik ir pasakyk.
Kitais visais atvejais skatinu vaikus aiškintis tarpusavyje juos stebint. Bet čia darželyje. Namuose sliūlyčiau pakalbėti apie mano išvardytus "skundimo" atvejus, taip pat paaiškinti kaip reikia elgtis kitais atvejais pagal situaciją. Gal tokiu savo elgesiu ji tiesiog nori jūsų dėmesio O gal ji iš tų vaikų kurie girdi kaip žolė auga
Vienu žodžiu kalbėkit apie kiekvieną situaciją ir analizuokit

Na mūsų šeimoje tai viską visada padaro jaunėlis .....
buvo etapas mano visiems vaikams, kai kuriem dar ir nesibaigė , bet va ką daryti, kai jau vyresni, apie 8-9 metukus , ir sakyčiau, aš vaiko pusėj, nes pastebėjo neteisybę m-kloj (kaip ir mūsų laikais dažnas nusirašinėjimo atvejis) ir naiviai (nes naivi ji pas mane nu visais klausimais ) atvirai pasakė mokytojai, mokytoja, aišku šiek tiek reagavo, bet va mano mergytė labai liūdna buvo, nes pavadino ją skundike (na irgi, manau, tokiu atsakančiu tonu). ir tai kaip man dabar tam vaikiui paaiškint, kad ir tiesą sakyt reikia, ir kad kiti tai pavadins skundimu, nes kai vaikai, tai dar toks ir žaidimas, bet čia jau gyvenimo mokykla, vaikas didelėm akim manęs klausia, mama, bet juk ta mergaitė melavo!!! tai kodėl aš skundikė?
Patarkit ir man prašau, ką vaikui atsakyti?
Atleiskit, Jurga, kad prie Jūsų prisijungiau, bet vis apie tas panašias bėdeles

smagu, kad prisijungei
Vat aš irgi niekaip negaliu sumąstyti, kaip tam vaikeliui išaiškinti, kad tiesą sakyt reikia, bet kartais geriau ir nutylėt... Manau, kad šito tai tik su patirtim išmoks .

Getter, labai ačiū už už tavo, kaip auklėtojos nuomonę . Pas dukrą darželyje, kaip iš jos supratau, auklėtojos toleruoja tą "skundimą".
Vakar jaunesnysis broliukas prieš vakarienę nusigvelbė saldainį. Ir jau girdžiu "maaamaaaaaa, o brolis paėmė sausainįįįįį" . Sakau, o kodėl tu tokiu tonu sakai? SAko "o daržely visi vaikai taip sako". Tada aš jai bandžiau paaiškint, kad tokiu atveju ji galėjo pati broliui pasakyt, kad negalima dar imt saldainių. O man normaliu balsu pasakyt jei kas nutinka negero. Na, lyg ir suprato tam kartui. Ir pati pagalvojau, kad labiausiai tai mane erzinas jos tonas "skundžiant", o ne pats faktas
Žinau priežastį, dėl ko ji broliuką taip dažnai skundžia - jai malonu, kai tas gauna velnių. Na bet čia atskira jų santykių kalba. Darželio vaikus man skundžia labai retai, ir tik tokiais atvejais, kai ją įžeidė, ar kitą vaiką nuskriaudė. Ji negali būti rami, kai mato, kad kažkas elgiasi neteisingai.
Auklėtojai ji skundžia (čia aš tik spėju ir nujaučiu) dėl to, kad būtų įvertinta, kaip teisuolė. Beje, grupėje ji lyderiaujanti, tai dėmesio ir taip gauna...

problema opi ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų tarpe. dar vaikystėj susiformavus panieka ir nepagarba skundikams vėliau kiša koją kuriant teisingą atmosferą darbe, versle. prisiminkit atlyginimus vokeliuose, seksualinį priekabiavimą -- skundikų niekas nepageidauja. kita vertus, kol niekas nepasiskųs, ir nebus kreipiamas dėmesys į problemą.

Na manau suaugusieji skundzia piktybiskai---noredami pakenkti kolegai,pakilti karjeros laipteliais ir t.t.,todel ju niekas ir nemegsta.O sutariantys kolegos,turintys gerus tarpusavio santykius,ir nepasako kai kada apie kitu klaidas ir t.t. o pataria susitvarkyti patiems,kol ju klaidos dar nepastebetos.
Papildyta:


Getter, labai ačiū už už tavo, kaip auklėtojos nuomonę . Pas dukrą darželyje, kaip iš jos supratau, auklėtojos toleruoja tą "skundimą".
...


O kad butu maziau nesusipratimu,reiketu ir su aukletojomis pasikalbeti,kodel toleruojamas skundimas.Ir kartu jau,bendromis jegomis spresti sia problema.
ir is patirties galiu pasakyti,kad tikrai ne visi vaikai skundzia ar atraportuoja.Man mama pasakojo,kad is manes darzelyje aukletojos nieko neisgaudavo.

galiu pakomentuot priešingai.
teko skaityt keletą analitinių straipsnių apie skundimą versle/darbovietėje. pvz. dažnai stebimasi -- įmonė tiek daug laiko apgaudinėjo savo darbuotojus, arba nesilaikė saugos, arba sistemingai kitokius nusižengimus darė -- kol neįvyksta skandalas ar nelaimė. bet visi kas žinojo sąmoningai tylėjo. kodėl? todėl kad būt "stukačium" niekas nenori. netgi vardan teisybės. per didelis socialinis spaudimas, nes požiūris toks susiformavo dar ankstyvoj vaikystėj: meluoti, slėpti, užsimerkti yra mažiau smerktina nei skųsti.

na aš suprantu, kodėl daržely tai toleruojama - taip ir auklėtojoms lengviau juos saugot, ir jie gi mažiukai, sunku išaiškint, kur ta riba.

Man nepatinka žodis 'skundikas'. Mes patys jam suteikiame neigiamą reikšmę ir tuo parodome, kad besiskundžiančio vaiko problemos nerimtos. Kitą kartą kai atsitiks tikra nelaimė, jis jau bus išmokytas, kad tėvams geriau nesakyti, nes jie vis tiek numos ranka (kiek yra žinoma istorijų, kai suaugusiųjų prievartaujami vaikai tyli, nes nenori eilinį kartą būti pavadinti skundikais). Todėl kai mano vaikas pasiskundžia netgi dėl niekų, reaguoju paprastai: "ačiū, kad pasakei". Jei seneliai pavadina jį skundiku, sudraudžiu juos ir sakau, kad skundikų pas mus nėra. Svarbiausia - neatstumti vaiko. Siūlyčiau vertinti vaiko skundimąsi kaip pasitikėjimo jumis ženklą. Pamažu dėl saldainių ar smulkmenų skųstis nustos, o įprotis ateiti ir pasipasakoti liks Čia yra svarbiausia.
Apskritai auklėjant vaikus daug jas priklauso nuo tėvų požiūrio. Galite sakyti: "fe, eik šalin, skundike", o galite reaguoti visai kitaip: "šaunuolis, kad man viską pasakai". Jei yra galimybė, reikia taikiai išsiaiškinti su vaiko skriaudiku, bet jokiu būdu neparodyti, kad jau iš anksto esate saviškio pusėje. Turite būti objektyvūs - gal šį kartą tikrai jūsiškis neteisus. Kitaip naudosis jūsų tėviškais/motiniškais instinktais norėdamas nubausti niekuo dėtą vaiką. Bausti saviškio irgi negalima, nes juk pats atėjo ir pasisakė.

Visiškai nesutinku....Iš tokių vaikų po to užauga savimi nepasitikintys ir nesavarankiški žmonės
Jau rašiau, kad reikia AIŠKINTI kokiomis aplinkybėmis skundimas nėra skundimas, o pasakymas, perspėjimas, pagalbos šauksmas, o kuriais atvejais skundimas yravisiškai nereikalingas. O dėkoti už viską ką vaikas pasako/paskundžia mano manymų yra neprotinga
Kai vaikas ateina pas mane ir sako " O Adomas man neduoda knygos" Aš atsakau " O tu jo klausei ar jis tau ją gali duoti? Ar jis jau baigė ją vartyti? Eik ir pats su juo kalbėkis, paprašyk" ir pan. Bet kai vaikas ateina ir sako " Ramunė nukrito ir prasiskėlė lūpą" Aš atsakau " Ačiū, kad pasakei, labai svarbu pranešti suaugusiajam kai atsitinka nelaimė" .
Matai skirtumą??? Vienu atveju, kai tai nėra reikšminga aš vaiką skatinu būti savarankišku ir pačiam susitvarkyti su problema, kitu atveju aš padėkoju ir priimu jo informaciją kaip pagalbos prašymą.

Labai klaidinga galvoti, kad vaikai- tai maži nieko nesuprantantys padarėliai. Kada jei nevaikystėje yra paklojami pamatai tolimesniam jų gyvenimui? Mokyti reikia visko jau nuo gimimo, kad sulaukę paauglystės, tėvai pamatytų kuo mažiau padarytų auklėjimo spragų

Minėjau, to nevadinu skundimu. Pasakau ačiū už tai, kad vaikas atėjo ir pasakė, o ne už tai, kad stebi kitus ir "išduoda". Pas "skriaudiką" su diržu juk nebėgame ir nebėgiosime, tad nesavarankiškumo neskatinsime.
Manau, 3-4 metų vaikui dar sudėtinga spręsti, ką būtina pasakyti, o ko - geriau nereikia. Jis gali susipainioti - šį kartą suaugusieji paguos ar nuvarys jį šalin (gal tada nesakyti...). Geriau tegu sako viską. Čia tik nuo suaugusiųjų reakcijos priklauso, ar pavadinsime jį skundiku, ar reaguosime kaip į natūralų vaiko vystymosi etapą. Skatinti to, ką Jūs vadinate skundimu, nereikia, bet nereikia ir kvaršinti vaiko galvelės instrukcijomis - tą sakyk, to nesakyk - juk žinote, kiek skirtingų situacijų gali būti!
O pavyzdys su Adomu ir knyga manęs neįtikino. Tarkim, Jūs mokote savo vaiką eiti, prašyti, tartis. Tarkim, jis taip ir padaro (jei išvis supranta, ką reiškia žodis "tartis"). Bet tas kitas vaikas juk elgiasi pagal savo "instinktus" - jūsiškis gali būti mandagus iki pamėlynavimo, o tas neduos ir viskas. Patarčiau savo vaikui susirasti kitą užsiėmimą. Galų gale, gal Adomas rimtai domisi ta knyga, o jūsiškiui jos prireikė tik dėl to, kad pamatė ją kito vaiko rankose. Būtų nesąžininga siųsti "mandagų" vaiką "mandagiai" kaulyti knygutės. Gal leiskim paskaityti vienam, paskui (jei vis dar reikės) -kitam?


Papildyta:


Man labiau patinka sakyti: "rodyti pavyzdį nuo gimimo". Tada ir auklėti nereikės. Nes dauguma tėvų suvokia auklėjimą kaip perauklėjimą, t.y. vaikas gimė blogas, sugedęs, bjauraus charakterio, nemandagus, netvarkingas, melagis, skundikas, todėl reikia jį "taisyti" nuo mažų dienų. Ydingas požiūris.

Kodėl jūs taip manote??? Dirbu su tokio amžiaus vaikais jau 7m ir nemačiau, kad jiems būtų sudėtinga atskirti kur yra "skundimas" o kur pagalbos prašymas ar svarbios informacijos pasakymas.
Reikia daugiau fantazijos ir pamatysite ką norėjau pasakyti Pavadinkim tą kitą vaiką Benuku. Tai va tarkim tas Benukas taip ir padarė kaip jūs pateikiat, t.y. nuėjo ir paprašė, o jam nedavė ir tada jis atėjo pas mane "skūsti"... Ankščiau rašiau kokius klausimus užduočiau vaikui " Ar prašei Adomo knygos?" Jei atsakymas būtų "taip, bet jis vistiek neduoda" Atsakyčiau taip " Vadinasi jis dar nebaigė žiūrėti tos knygutės, ar paklausei jo ar jis galėtų knygą duoti tau kai baigs su ja?" Ir vėl gi tolimesnis mano "kišimasis" priklausytų nuo situacijos ir Benuko atsakymų. Aš noriu, kad vaikas ateitų pas mane kai jis NEGALI PATS įveikti "problemos"(vaikiškomis akimis žiūrint), o ne tada kai jis net nepabandęs nori, kad viskas būtų padaryta už jį
Esmė yra situacijos valdyme ir sprendimo pateikime. Taip mes rodom pavyzdį. Paklausiu tada taip, tarkim jūsų darbe kolegė skaito rytinį laikraštį kurį ir jūs norite paskaityti. Ką darote??? Bėgate pas viršininką ir aiškinate, kad jums niekas neduoda laikraščio??? Ar paklausiate kolegės, kad kai ji baigs duotų laikraštį jums??? Manau visgi antras variantas Kodėl tokiu pavyždžiu nemokyti savo vaikų???

Dėl požiūrio nesiginčysiu, tik pasakysiu, kad tokių tėvų MAŽUMA

visiškai teisingai, jei vaikas jausis, kad jį varo šalin, aišku daugiau nesikreips. Bet, kaip supratau Getter ne tą turėjo omeny - situaciją, kad nereikia tokiu atveju skųsti, vaikui paaiškinti taip, kad jis nesijaustų varomas šalin. Svarbu, kad jis jaustų pagalbą (pamokyti kaip tokiu atveju elgtis) ir esant panašiai situacijai vėl galėtų kreiptis.
Iš tikrųjų, turbūt efektyviausia per esamas situacijas aiškinti ką daryti, o ne iš anksto bandyti numatyti ir aiškinti

Na taip mano paslėptos mintys tokios ir buvo

Bet ir iš anksto galima kaiką numatyti ir su vaiku/vaikais apie tai pakalbėti. Aš pvz darželyje kai noriu su vaikais pakalbėti kažkokia tema (kad ir apie tą patį "skundimą"), susisodinu juos prie stalo ir mes tiesiog šnekamės, aš pasakau ką noriu pasakyti tada jie pasako savo nuomonę ir va taip mes diskutuojam. Tą galima padaryti ir namuose Noro tik reikia

musu mazoji irgi pastaruoju metu idavineja visus ir uz viska juokingai atrodo, bet tikiuos tai isaugama
oi kaip tik dabar prisiminiau..faktiskai anegdotas buvo...mano vyras prekiauja kanceliarija..ir karta deze tusinuku atsinese i namus...na ir ka man kazkaip prireike tusinuko teleloto bilietuka pildyti..o kaip tycia tusinuko namuose negalejau rasti..na as is tos dezes ir pasiemiau...dukryte sako kad cia tevelio deze, tevelis neleidzia..as graziai paaiskinau, kad labai trumpam ..o po to vel grazinsiu...ir kad mes teveliui nesakysim .. ir ka galvojat ...pirmi dukrytes zodziai teveli pamacius buvo..ne labas...o teveli mama is tavo dezes tusinuka paeme o po to panaudojus padejo nors mirk is juoko

O maniskis irgi grizta is darzelio ir pradeda: mama zinai: Jonas neklause aukletojos, Audrius musesi ir panasiai . Man tai atrodo kaip skundimas ir nezinau ka daryti, nes apie savo "gerus" darbelius mazai pasipasakoja . Kai papasakoja, visada pasikalbame, kad taip elgtis negrazu, kad jis jau didelis (tuoj bus penkeri metai) ir turi suprasti, kas yra grazu ir kas ne.

nu kad joks čia skundimas. vaikas pasakoja mamai apie tai ką mato darželyje. ar jums būtų geriau jeigu jis nieko nepasakotų?

vaikiskomis akimis knygos negavimas ir yra problema...vaiku problemos ne tokios kaip musu...

4 m vaikai supranta labai daug dalykų, ir tokio amžiaus jie puikiausiai atskiria kur yra skundimas,o kur pagalbos šauksmas ar pan. Trejų metų vaikas pradžioje ,,raportuoja" viską, tačiau pamažu išmoksta spręsti problemas savarankiškai. Būtent tai padeda pagrindus vaiko savarankiškumui.

Atsimenu buvom svečiose ir atėjo draugu mergaite, tai susirinko apie 4 vaikus, žaide jie sau, o tą mergaite vis ateidavo i virtuve ir skundies kad ją skriaudža ir panašiai, tai mama ir tėtis tik vaikui isižiojes sake nesiskusk, ir taip daugybe kartu, tai galu gale tas vaikas jau paskui bijojo prieiti prie tėvu, na kažkaip šaltas reiagavimas, man nepatiko.