na va....
atrodo, esu mama ir kai ko nesuprantu, o gal nepajegiu isivaizuoti. nes pijui dar 15men. taigi, kaip ir neturiu labai patirties sioje sferoje...

literaturoje dabar tendencijos, jog viska vaikui reik vadint tikrais vardais ir ne tik. siuloma atsisakyt mazybiniu malonybiniu zodziu, nes vaikui lengviau mokytis tarti suo, lempa, meska, kate, o ne "suniukas", "kaciukas", "lempute", etc.

pagal, pvz, glenn doman, visai nereik vaikui aiskint: cia au-au, arba eisim tepu tepu. reikia viska vadint tikrais vardais. cia suo, eisim pasivaiksciot.

tai kaip cia tada iseina: jei as nesneku su pijum ta "palengvinta" (kuku didi auau ) kalba, ar tai reiskia, jog jis po kiek laiko iskart ims kalbet kaip suauges? taciau man kyla klausimas, kada tai bus. jei pvz, tepu tepu jis jau kalbetu kad ir dabar, taciau jei as to zodzio nevartociau, o sakyciau eime pasivaikscioti-tai kada jis si zodi imtu tarti-

na tiesiog turbut jums ziauriai juokingai viskas skamba...negalvokit nesu literaturos, kuri orientuota i kudikiu ugdyma, fanatike, tiesiog siaip pasidare idomu.
mano patirtis yra tokia. nuo gimimo su pijum kalbu kaip kad su kiekvienu zmogum, vardiju viska tikrais vardais-dabar stengiuos net mazybiniu nevartoti-pirmisi menesiais vien beveik mazybinius ir vartojau ("gerutis", "kaciukas", "paukstelis"), ir ka - kolkas nieko. vaikas idemiai tik klauso, galbut kaip kempine dar siurbia viska

o mano pazistamos mergina sako tepu tepu, teptis (batai), ir kt "kudikiu" zodzius. nes mama, aisku, kalbedamasi vartoja siuos kudikiskus pereinamuosius zodzius.
tai va...neznianu, gal abu variantai geri... o kaip darot jus?

gal jau neskamba mano sis postas taip kvailai

Niekada nekalbejau su vaiku supaprastinta "kudikiu" kalba... Mazybiniai zodziai - visai kas kita, juos, zinoma, vartoju, man jie grazus. Paulius pirmus zodzius aiskiai pradejo tarti budamas apie metuku laiko. Irgi faktiskai be "kudikiu" kalbos stadijos, iskart normaliai. Dabar jam du metukai ir keturi menesiukai, kalba jau visiskai viska, ir jau kuris laikas. Nezinau, kas tam turi itakos. Tikriausiai priezastys ivairios.

As manau, kad svarbiausia apkritai kuo daugiau su savo kudikiu bendrauti, viska jam pasakoti, kalbinti, skirti kuo daugiau demesio. Ir tam tinka visokios israiskos priemones. As su saviskiais kalbejau daugiausia "normalia" kalba. Neisvengiau, zinoma ir keleto leliukisku zodeliu; man jie tokie faini (lele, tep-tep ir pan.).
Ir ka? Tokio pat bendravimo rezultatai skirtingi. Stai dukrele pradejo kalbet anksti ir aiskiai (1 m. jau tare triskiemenius, 2 m. deklamavo ilgiausius eilerascius). O sunus (dabar jam 1m. 5 men. ) nelabai dar nori kalbeti, tiesa jau kartoja jam sakomus zodzius, bet siaip labiau pripazista visokius au-au, tepus ir leles. Sese tokiu metu jau kalbejo.
Sunku atsakyti i Jusu klausima...
Prasneks vistiek kiekvienas vaikutis, tik laikas kievienam individualus. Vienas, kuris galbut siaip butu pradejes kalbet veliau, prades nuo visokiu supaprastintu zodeliu, o kitas gal is kart gulbe vadins "gulbe", o pelikana -pelikanu, o ne "cip-cip".
Svarbiausia, manau, kad kiekviena mama jaustusi gerai ir elgtusi taip ,kaip liepia jos sirdis. O tu teoriju yra daug...

O man tai patinka, kai vaukai kalba vaikiskai Esu macius tokiu atveju, kai trimete atsisedus koja ant kojos uzsidejus veda diskusijas tokiom temom... graudziai juokinga, kaip mociute kokia... ir tame zodyne nerasi net mazybinio zodelio. Manau kad vaikai turi buti vaikiski, tuo jie ir idomus, kad sakytu caca lele, vaziusim buuu ar eisim tepu tepu. Kitos kalbos ( pvz.svedu) to tikrai neturi ir jie viska vadina tikrais vardais, pas juos net mazybiniu zodeliu nera, todel kartais as net dziaugiuosi, kad musu kalba tokia turtinga ir visokiais malonybiniais zodeliais ir tais ivairiausiais vaikiskais. O ateis laikas ir kiekvienas vaikas ismoks normaliai kalbeti, manau kad bent jau is saves to malonumo nereikia atimti, paklausyti kaip graziai vaikiskai jie ciauska

tikrai idomus klausimas. ash irgi esu skaichiusi, kad su vaikais geriausia kalbeti "normalia", o ne "vaikishka" kalba. beje, taip pataria ir musu logopede konsultaciju skyrrelyje. nes kaipgi vaikas ishmoks tarti naujus zhodzhius, jei jam nuolat kartosi "vaikishkus". mazhiukai tuos caca, lialia, tiapu, niam niam sako del to, kad jiems lengviau tokius ishtarti. bet ateina laikas ishmokti tokios kalbos, kuria gali suprasti ne tik mama, bet ir nepazhystami zhmones. be abejo, beveik kiekvienas zhino, kas yra "lia-lia", "tiapu" arba "niam-niam", bet ne kiekvienas supras, kas yra "ciagelis", "zhiamelis" arba "pojiajyte" (chia mano vyresnelio zhodzhiai - lietsargis, zhemelapis ir voveryte).

ash su vaikais kalbu savotishku "vaikishkos" ir "zhmonishkos" kalbos mishiniu - jie kreipiuosi i mazhiu, sakau jam "renkimes, eisim tiapu tiapu" arba "eiksh, valgysim am-am" arba "geras meshkutis, ca-ca" ir panashiai. ty., ta pati dalyka pavadinu ir normaliu, ir vaikishku zhodzhiu. stengiuosi nuolat pasakoti, ka veikiam, ka matom, kokie daiktai (dideli, mazhi, kokios spalvos, etc)

vyresnelis pirma sakini surezge 1.11 metu (menesi iki antro gimtadienio), o mazhdaug po 4-5 men jau kalbejo taip, kad bevek viska suprasdavo net ir retai su juo bendraujantys zhmones. mazhius plepa daug, o man suprantamu "vaikishku" zhodzhiu yra apie 20-30, normaliu zhodzhiu kol kas netaria (jam dabar 1.4 metu).

As savishkiui kalbu daugiau-maziau zmoniska kalba. Na, gal tik 'caca' vartojam. Ir mazybinius zodzius. Rodydama shuni visada sakydavau 'shuniukas'. Ir namiskiai taip vadina. Priesh koki menesi pamates shuni staiga pareishke,- 'ciucia' visa pedagogika shuniui ant uodegos ....ir ish kur????
Papildyta @ [mergetime]1100866802[/mergetime]
As savishkiui kalbu daugiau-maziau zmoniska kalba. Na, gal tik 'caca' vartojam. Ir mazybinius zodzius. Rodydama shuni visada sakydavau 'shuniukas'. Ir namiskiai taip vadina. Priesh koki menesi pamates shuni staiga pareishke,- 'ciucia' visa pedagogika shuniui ant uodegos ....ir ish kur????

niekada nevartojau tokiu zozdiu tipo caca, lelia, au-au , ir nematau nieko graudaus atba juokingo, kad 3mete sneka tokiais paciais zodziais kaip suaugusi- tai tik rodo isvystyta jos kalba.

as su pirmaja dukra nuo pat gimimo kalbejau normaliais zodziais, kaip su suaugusia, na zinoma vartojau "suniuka", "kaciuka", labai daug skaiciau visokiu knygu.
Iveta pradejo suprantamai sneket palyginus veliai apie 1,7m, bet is karto sakiniais.

Papasakosiu tikrą atsitikimą. Suvalkiečiai (na gal ne vientik jie) senelį vadina tėtuku. Mažas berniukas tą vardelį iškraipė - TUKTUKAS. Aplinkiniams, kol vaikas buvo mažas, tai labai smagiai skambėdavo. Tad būdamas 10 m. jis tėtuką vis ir vadino "tuktuku", negalėdamas ištarti žmogiškai. Nežinau, ar tai juokinga. Turbūt juokas pro ašaras.
Mano pyplys dar mažas. Tikrai išsprūsta visokie kūdikiški gugavimai ir man. Bet per juos mokosi pažinti savo kalbėjimo galimybes. Būna labai juokinga, kai man kalbant jis atidžiai atidžiai stebi mano lūpas ir pats krutina savąsias.

Nuo pat mazes gimimo su ja nuolat kalbedavau - vis pasakodavau ka darom, ka matom.........kai jau pradejo guguoti - guguodavau kartu, bet ne per daugiausiai - tik kaip ja pamegdziodama
O kai pradejo kalbeti, tai stengiausi neuzsikabinti uz tu juokingu jos sugalvotu naujadaru - tiesiog pasijuokdavau ir mokndavau tart teisingai........

O dabar jau kalbam nesustodamos

Pasidarė įdomu, ar vartojate taip vadinamus vaikiškus žodžius, kalbėdamos su savo vaikais?
Ar mokote savo vaikus iš karto kalbėti "žmoniškai" , ar pirmiausia kalbate su jais jų vartojamais žodžiais - au au, niam niam ir tt, manau suprantate, ką turiu galvoje?
Mano nusistatymas yra taip su vaikais nekalbėti. Kažkodėl aš galvoju, kad reikia iš karto daiktus ir reiškinius vadinti savais vardais, nors jie ir sunkesni vaikui ištarti. Labai įdomi būtų mamyčių - profesionalių šioje srityje, galinčių savo nuomonę pagrįsti moksliškais stebėjimais, nuomonė.

na, per psichologijos paskaita isgirdau, kad mazo vaiko raidai TECIO vaidmuo tuo ir ypatingas, nes tetis, priesingai nei mama, vengia su vaiku kalbeti"vaikiskai"

Kažkodėl nekalbėjau tokiais ar panašiais žodžiais. Ir mergučė gana anksti ir aiškiai pradėjo kalbėti. Ir labai nedaug tų iškraipytų žodžių buvo (pamenu, "kaveiris" - kareivis, "badar" - dabar, "kalūnas" - lakūnas...). O pirmas žodis dar prieš švenčiant metų gimtadienį buvo "tepti', t.y. kremas. Ir jokių "Caca lialia mašina..."

Man gražūs vaikiški žodžiai. Ir atrodo, kad vaikas geriau supranta Na bet jeigu vaikui jau 3 ar daugiau metų, o mama "cackinasi", na tai jau kaip čia pasakius.........

Man tai panašu, kad tie mūsų mažučiukai supranta daug daugiau, nei mums atrodo. Galų gale, kokiais žodžiais mes kalbėsim, tokius jie ir supras.

as naudoju, nes man jie grazus , kaip paaugs, nenaidosiu

ups... netycia dvi tokios pat isisiunte

Tema tokia kažkur jau buvo , tik be apklausos, berods. Nenaudojau "vaikiškų" žodžių, ir mano vaikas jų nenaudojo - iškart pradėjo kalbėt "žmoniškai". Iš viso buvo tik keletas jo susikurtų žodžių - prisimenu, kad gilioj gilioj vaikystėj (apie metukų laiko būdamas) telefoną kažkodėl vadindavo "an", žieminis kombinezonas buvo "kapstys", o mano pienuko prašydavo "ba-bau" . O šiaip visi žodžiai buvo "normalūs". Na, sakydavo pradžioj "tefonas" vietoj telefonas, bet čia jau "vaikišku" žodžiu nelaikau.

Tada aš - tėtis Nekenčiu tų pypsėjimų, man nuo jų alergija. O kažkodėl visi nori su mano vaiku pypsėt, nu nušaut norisi, garbės žodis Bet nušaut tai negali, jie gi nepiktybiškai. Ale knisa

Aš nekalbu apie tokius žodelius, kuriuos vaikas vartoja, kai dar nemoka ištart reikiamo žodžio, bet apie specialius tokius, kurių suaugę nenaudoja. Nu tipo, liūlia liūlia ir panašiai. Pati jų nemoku, nu Jei reikia miegot, tai ir sakau - miegučio, o ne jokių ten liūli...

Auklei sakiau, kad nepypsėtų, o kalbėtų su juo žmoniškai, tai buvo vienintelis reikalavimas. O tai primokys man paskui vaiką - nebesusišnekėsiu

Mačiau pažįstamą kokių dvejų su puse metų vaiką, kuris aiškinasi taip - mama dir dir, tiatia bū-bū, baba dia dia, duok tiu tiu - nu blyn Ir tėveliai irgi taip - jo jo, baba de de, imt tiu tiu, gal nori ate te? A dar, tarp kitko, čia veiksmas vyko Žemaitijoj, o tie pasipypsėjimai pagal regionus skiriasi. Tai va, kai mano vaikui atete pasiūlo, aš apanku, tipo ko ko? O paskui suvokiu, kad jam siūlo gerti Man tai ate - atsisveikinimas su pamosavimu, negi ne? Tas tiu tiu, pasirodo, žindukas. Išsiaiškinau, kai ėmė primygtinai teirautis, kodėl aš tokia bjauri, savo vaikui tiūtės neduodu Galvojau, čia apie šikpuodį kalba....... Nesuprantu, ko taip ir paprastai ir nepasakius, kad žindukas? Tik žmones balamūtina

A dar tie pasiprašymai į tualetą Pi pi, tiu tiu, si si, u-u, a-a, i-i ......... Praktiškai man ką koks svetimas vaikas tokiais vat pasakymais sako, viskas panašu į prašymąsi ant puoduko Nu bent jau myžt - myžt ir šikt - šikt sakytų, kad svetimam suaugusiam lengviau daeitų

Na, nuo pat pradžių pas mus šuo buvo šuo, o ne au, vaikučiai buvo vaikučiais, o ne lialėmis
Tačiau kai kuriuos fainus Smiltės "perdirbtus" žodžius mielai kartoju. Pvz. begemotą ji vadindavo bembentotu, o "Dviejuose gaideliuose" ožka ne pikliavojo, o pikavolio. Tai šiuos žodžius kartais pamėgdžiodavau, nes labai faini. Aš už tai, kad daiktus vadintume tikrais vardais, na, bet kartais pašvepluoti yra "prikolas"

Ne, tai kai vaikai patys iškraipo žodžius, tai yra gražu. Juokinga Be to, įomu labai, nes kiekvienas vaikas tą patį žodį savo kitaip Va, Delfino vaikius telefoną vadindavo tefonu, o maniškis vyresnėlis jaunystėje - tevanionia, o mobilų - mumilia Bet kai žodžius iškraipo peraugę babanės ir verčia vaikus jų mokytis, o ne normalių, na va ttie patys Jurgytės paminėti "lialios", "cacos"- tfu, nemėgstu

Mano vyresnėlis ankstyvoj vaikystės "išrado" tokį žodį: gliūmas. Ką čia tokio iškraipė po šiai dienai nežinau, o va vartojo išreikšdamas nesąmonių darymą, išdykavimą, nesuprantamą dalyką. Va šitas žodis prilipo ir po šiai dienai galima išgirst : baikit gliūmintis
Ką dar, vartojam "kakus", "sisius" Kažkaip įpratom... O va ar "cacinausi" nebepamenu.... Tik pamenu kad iki brolio vyresnėlis visus mažesius už save padarus vadindavo "auau". O apžiūrėjęs brolį konstatavo : lialia. Tai buvo pirmas kartas kai ištarė tokį žodį

Pačių vaikų sukurti žodžiai tai man ypač patinka . Kai kurie jų lieka vartojami šeimoje dar ilgai. Kartais net nesuvokiama, kodėl toks pavadinimas, o ne kitoks. Pvz., mano didžiuko topas buvo autobusas - liampoklia . Kol mes įsikirtom, kas tas liampoklia . Arba pomidoras - mamolio .
O nuomonė apie tėvų vartojamus "vaikui suprantamus žodžius" mano lygiai tokia kaip Noa, delfino ar Jurgytės. Mane knisa, aš jų nevartojau ir nevartosiu. Kam vaiką mokyti, kad čia yra niam-niam, o paskui vėl mokyti, kad čia valgis. Na nelogiška tai tikrai. O ypač didelę nemeilę jaučiu žodžiui lialia. Net nukrato, kai maniškę pavadina lialia, lialiuku, arba lėlyte. Brrrrr.
Bet kiekvienas turi teisę ir pasirinkimo laisvę

Nu jau ne, kam tokie visokie, paskui zmogus ir nesupranta kalbos. Jau geriau tegu saviskai bando tarti.
Pvz. mano sesers sunus vadino kiaules pumbomis, o braskes gabsemis, tai mes po siai dienai, jei norim pasakyti, tipo "kiaule tu", sakom tu pumba. Mano vaikis kazkodel alu vadino kalialia, spalva "spalunas" o dar yra zodis, kurio reiksmes nelabai suvokiam yra "komtitias". Dazniausiai jis irgi yra toks ale geros nuotaikos isreiskimas.

As cia gal ne i tema, bet toki juokinga nuotyki prisiminiau. Seniai Lietuvoje, kai mano pusbrolis dar buvo maziukas, isleido ji mano teta i lauka. O po to ejom mes abi jo parsivesti. Radom maziu basa. Kai mano teta paklause: o kur tavo batukai?, mazius atsake: tai BADAR ieskau...

Prisijungiu prie kalbančių ŽMONIŲ kalba.Gal iki metų buvo kažkokie švelnesni,mažybiniai---bet be liūliuko,lialių ir liūlių...
Kai mažas žmogus mokosi,kad šuo sako AU,katė -MIAU ir t.t.---nieko blogo tame neįžvelgiu.Bet man atrodo,kad savaime aišku,kad vaikas turi girdėti gimtąją kalbą...
Nesuvokiu,kai šeima perima vaiko žodyną ir tu, tarsi būtum iš Marso, nesupranti apie ką kalbama.Yra pažįstamų,kurie pagal profesiją turėtų suprasti,kad taip elgtis nedera,bet jiems tai "labai gražu"ir patys kartoja.O tada dar motyvuoja---"jis vistiek nesako "batai",o tik "babai"...
(Tas vaikas vistiek paskui prakalbo lietuviškai,beje.)
Taip,kad kiekvienam savo.

o aš kažkaip neužsiciklinu ant tų pypsėjimų (patiko Noa apibūdinimas ). kartais sakau "einam valgyt" ir jei negirdi sakau "einam niam". ale vis tiek tenka parsinešti prie stalo o kartais ragindama dar truputį suvalgyti košės, sakau "niam", o kartais "liko paskutinis šaukštukas".

mane nervina tai, kad kartais "einam miegučio" vadinu "apapa". o močiutė tą patį "apapa" vadina kai nori anūkę paimti ant rankų, tik ji tai sutrumpina iki "apa".

kas dar.... turbūt kita močiutė išmokino vaiką sakyti "lialia", nes dabar pamato meškiną ar lėlytę ar dar kokį žaislą - sako "lialia". ant vaiko kad taip sakytų nepastebėjau o gal tai jos tas "lialia" taip kaip "katia" ant visų ką tik pamato. kartais "katia" pataiko ant tikros katės

ir dar, jei aš darau valgyti ir ji labai taikosi į šiukšlių dėžę, tada paaiškinu kad negalima. o kartais pasakau, kad tai "kaka".

va dabar apmąsčiau kaip aš su dukra kalbu, tai gaunasi kad kalbu su ja suaugusių kalba. o kai jai tai nedaeina( toks jausmas kad stengiasi visiškai atsiriboti nuo manęs ir nuo tai kas jai sakoma - uždeda ant mamos ignorą) tada pradedu pypsėti

Čia ne tik, kad nėra blogai, čia - gerai. Juk šuniukas tikrai sako au, o katinėlis miau. Bet tai yra katinėlis, o ne miau. Arba čia šuniukas, o ne au-au. Mano mažoji dar tiek nekalba, kad sakytų "žmonių" kalba. Ji rodo pirštu ir sako au-au. O aš sakau - taip, čia šuniukas, jis sako au-au. Bet niekada nemokau vaiko, kad čia au-au.

Dukra, kai buvo metukų su biškiu gyvuliukus vadindavo au au, bau (katė), ko ko ko, ga ga ga (arklys). Visi kiti vadinosi kakupa, čia ji pati sugalvojo. Kartą palikom ją močiutėi saugoti. Grįžom močiutė girasi kaip jai sekėsi, sako tik ant puoduko labai dažnai prašosi, gal negerai kas. Klausiam kaip, nagi pasirodo ji mato kažką ir sako kakupa, o močiutė ją ant puoduko.

O sūnus iki 3,5 metų kalbėjo ufonautiškai. Ne todėl, kad aš būčiau labai pypsėjus, o tiesiog jis savaip viską vadino. Aš tiesiog nekreipiau į tai dėmesio ir kalbėdavau žmoniškai. Jis netardavo l,r,ž,š. Gal todėl ir susigalvodavo daiktams pavadinimus, ir svarbiausia nepamiršdavo. Kai kurious ilgindavo, kai kurious trumpindavo. "žemaitijos pienas" buvo - muni. O va ką reiškė tepakapapaka ir kaip jis tai ištardavo, po šiai dienai nesuprantu. O ant puoduko prašydavosi sakydamas - sisiukėlįkakutėlįpudukėlįanciukėlį.

Dabar tai dar panaudojam sysiu ir kaku. Visgi nelabai gražu kai vaikas prašosi šikt ir myžt. Bet dar truputis ir jau prašysimės į tualetą.

Mes irgi nevartojom jokių kalbos supaprastinimų, viską vadinom tikrais vardais. Nežinau, ar būtent tai lėmė, kad dukra praktiškai iš karto viską vadindavo tikrais vardais. Ko neištardavo pilnai, tą šiek tiek pasikoreguodavo (pvz., šuo būdavo šunis, katė - kate). Žiūrėsim, kaip šnekės sūnus Gal bus viskas atvirkščiai

Iš tiesų - vaikų kalba žavi tik tol, kol nesuskamba sugaugusiųjų lūpose. Bet man vistiek labai gražus žodelis "POPA" (tipo skauda, žaizda)

Nu va. Sakau, kad tuos vaikiškus žodelius kiekvienas supranta kitaip Aš tai žodį POPA visai kitaip suprasčiau

O man tai gražu - ir popa, ir lialia ir liūlia... Miela, vaikiška, sentimentalu Bent jau man.
Tačiau visumoje mes tai nesureikšminam - ir pypsim, ir nepypsim

Geras Ir kaip gi tu supranti "POPĄ"? kaip nors ?

Nu rusai užpakaliuką taip vadina Popa, popka...

Ni, popu liaudyje vadinamas ortodoksų "batiuška" nors Noai dar kitaip atrodytų

Ale panašiai

Nu subalamutinot vartoju tą "si-si", nes myžt- man negražu kažkaip, o kito atitikmens nežinau

Gal pačiurlenti, tada sakyk

Mes su dukryte kalbame normaliais žodžiais, aišku, vartojame mažybinius žodelius: katytė, šuniukas, rankytė, akytė ir kt. Man taip gražiau ir švelniau skamba. O ji irgi taria taip pat mažybiškai kai kuriuos žodžius.
Visada aiškiname ką darome: maišome tešlą, skutame bulves, plauname indus ir t.t. O ji vis stengiasi pakartoti.

mes savo sunu visada kalbiname ir kalbinome normalia kalba. Tad ir sneketi pradejo be jokiu lia- lia, tep ar kita. Tik va musu maciute isikiso ir suniukas tapo au-au ir niekaip to zodzio neismeta. Taippat vaikui paprasius morkos gavo agurka, tad ir jis tapo morka. Ir manau kad vaikas kalbinamas vaikiska kalba yra verciamas nokintis kalbos du kartus. Jug pvz au-au veliau tures tapti suniuku.

as su savo mazaja dazniausiai kalbu normaliais zodziais, pasakoju jai viska, ka su ja tuo metu darau, kur mes einame, ka matome. kartais pavartoju ir "leliukiskus" zodzius, bet retai

Augindama dukrą su ja labai daug šnekėdavau ir niekada nenaudojau "kūdikiškų" žodelių, jai pradėjus šnekėti, taisyklingai atkartodavau jos pasakytus žodelius.Rezultatas: dukra anksti pradėjo gražiai ir aiškiai kalbėti .
Su mažyliu darau tą patį, na apie rezultatą dar ankstoka šnekėti
Aišku, gal ir gražu paklausyti kaip mažylis kalba savo kalba, bet ją dažniausiai supranta tik viena mama .

Su visais trim savo vaikais kalbejausi kaip su suaugusiais, nors mazybiniu-maloniniu zodeliu, lopsiniu, pasaku bendravime buvo apstu.Ir stai rezultatas-Norbertas visas raides pazinojo budamas vos dvieju metuku!!!!!Beto-vyresneliui jau 13 ir jis daznokai istraukia savo ranka is mano delno, kuomet mato jo draugai, taciau siltai, meiliai apsikabiname, paburkuojame, pavadiname vienas kita katineliasi, saulelemis t.t.ir dabar.....

Visada su savo pirmagime kalbejau normalia kalba, be jokiu lialia, tiutia ir nainiu. Rezultatais palikau patenkinta, o paskui visai netiketai darzelyje paskutiniais metais suzinojau, kad tai skatina vaiko smegenu veikla (kalbejimas normaliais zodziais) priverciamas vaikas zodzius lyginti, skirti (mergaite - berniukas, o ne lialia, t.p. mergyte, mazyte, didele). Sunkiau buvo su seneliais susitarti ir tetomis bei dedemis. Bande vis kokias nors lialias ikisti i kalba. Tiesiog zaliavau is isiucio - labai jau man tas zodis negrazus, kai pradeda suaugusieji kraipyti vaikui.
Tuomet aktyvuojama daugiau smegenu centru (tipo) ir vaikai ne tik pradeda anksciau raiskiai kalbeti, bet ir tolesni pasiekimai geresni (darzelyje ir mokykloje).
Be to juokinga matyti einant kokiu keturiu metu ir rekianti nainiuuuuu
Na cia gal kaip kam.
Dabar net negalvoju kaip kalbesiu su savo pagranduku . Jau ir seneliai ir visi kiti grieztai perspeti. Isgirsiu - neprileisiu. Bando mus cia paitakoti, kad vaikas vaikystes nesupranta be tu zodziu. Viska jis supranta. Vistiek pradziai pakraipo viena kita zodeli savaip ir buna juokingu ir akimirku. o nuo tokio "mokejimo" kalbeti manau tik mazyliui blogiau darom.

Mano sūniukas dar labai mažas, bet su juo kalbam tik normaliais žodžiais. Manau, kad tai nuo pat mažumės padeda mokytis taisyklingai kalbėti.

Domėjausi kaip tik šitais dalykais, todėl galiu pasidalinti, ką knygose išskaičiau.
Mažiukams, kurie nemoka dar kalbėti, reiktų kalbėti "dviguba" kalba.
Pvz. vaikas valgo, ir iš pastovaus čepsėjimo jam girdisi žodžiai "niam niam". Todėl dažnai mažiukai norėdami valgyti ir sako "niam niam". Mamytė į tai turėtų atsakyti "taip, niam niam, valgysim". Tokiu būdu mažylis būna laimingas, nes jį suprato, be to - sužinojo tikrąjį žodį (valgyti).
Ir taip su "šuniukas au au", "einam einam tapu tapu".
Nereiktų persistengti ir visiškai ignoruoti vaikišką šneką, reikia kurį laiką padirbti vertėju ir taip vaikas tikrai išmoks suaugusiųjų žodžius.

Taip kad, "niam niam valgom"

Taip ir reikėtų, nes greičiau išmoksta taisyklingai šnekėt

Aš su sūnum taip pat stengiausi kalbėti normalia kalba, todėl dar ir dabar lopšelyje stebisi, kad žino tiek žodžių - tiesa, dar ne visus pavyksta gerai ištarti, bet mes stengiamės Karts nuo karto vis stengiuosi jam pateikti naujų žodžių, kad žodynas plėstųsi - tam labai gerai padeda vaikiškos dainelės, ypač jeigu netingėti ir pademonstruoti kas ten dainuojama.