Kaip visada su tavimi sutinku

Sveikos,

Rasau cia i supermamas po siokios tokios pertraukos.

Tema sena, bet iki skausmo zinoma.

Kodel pas mus visuomeneje yra toks suformuotas gyvenimo "vidurinė-studijos-vedybos-vaikiukas-darbas" moto?

Jau pabodo tas amzinas klausinejimas: nu kada???, tai kaip cia dabar seima be vaiku??? ir pan...

Esu ne jaunykle, ir vedybu amzius gana nemazas, bet stai aplinkiniams baisiai keista, kodel man nereikia vaiku. Netgi seimos draugai, vyrui nuejus i sona, uzklause, tai kada galvojat... tipo aplinkiniams keista, tokia slapuke esu ir pan...

Kaip Jumi su tuo susitvarkote, kai pradeda aplinkiniai klausineti?

Sveika, Aida,
taip, tas senoviškas lietuviškas įkyrumas, dažnai peraugantis į nenorą su įkyruoliais bendrauti. Aš maniau, kad šiais demokratijos laikais daug lengviau "atsimušti", bet gal klystu. Tai paprasčiausias įsisenėjęs mūsų visuomenės nuo žagrės požiūris - jei jau virš 20m. tai kada tekėsi, jei jau ištekėjai - tai kada bus vaikas ir taip pastoviai įkyrūs klausimai. Bet dabar matau, kad visuomenė pamažu keičiasi ir tikrai kita karta nebus tokia senoviška. Daug žmonių keliauja po užsienius, daugiau mato ir kitaip supranta gyvenimą. Tikiuosi, Aida, kad nebus šią minutę kitaip, tačiau po daugelio metų tikrai viskas pasikeis. Taigi, jums belieka negirdėti tų įkyruolių, jeigu norite būti draugais, arba drąsiai griežtokai rasti tinkamą atsakymą ir jie nutils. Būkite ryžtingi ar drąsūs, juk žemė suksis taip pat, jeigu kartą nenusileisite ir atsakysite griežčiau. Sėkmės jums.

Na aš irgi nelabai jauna, vyras dar nemažai vyresnis.
Visai nenoriu vaikų, net purto nuo minties apie juos...
Vyrui neramu, na bet tikisi, kad "pribręsiu"

O aplinkiniams (o dauguma, išgirdę, jog esu ištekėjus jau šešis metus) atsakau, kad tiesiog visai neturiu motinystės instinkto ir man vaikai nepatinka )). Pamatytumėt jų veidus, kai tai išgirsta, ypatingai tos mamytės, auginančios mažamečius ...
Ir išgirstumėte jų komentarus, apie vaikus-tikra gyvenimo džiaugsmą..


Manau, esu savanaudė, nes man labai gerai be vaikų, patogus gyvenimas, darau ką noriu...kada noriu... ir t.t.

Man atrodo, kad jei žmonės nenori turėti vaikų, tai ir gerai, kad neturi, nes vaikui tikriausiai nieko nėra baisiau kaip jaustis nereikalingam, jausti, kad esi kažkam kaip kliuvinys, nors labai sieki tų žmonių dėmesio, artumo. Aš irgi neatitinku to standarto: vidurinė, studijos, santuoka, vaikas. Man buvo taip: vidurinė ir studijos 12 metų be pertraukos. Aišku, kurį laiką buvo įkyriai klausinėjama, kada vaikas. Vaikas gimė po santuokos praėjus 4 metams. Daugeliui (ir ginekologei) buvau ir esu sena mama, bet gal mano vaikas taip negalvoja, nes jis gimė tada, kada jam atėjo laikas. Tikrai, vaikas nėra žaislas ir motinystė dažnai būna sunkus darbas, o ne vien važinėjimas su nauju gražiu vežimuku ir plepėjimas su draugėmis. Mus irgi vadino egoistais, UAB, kol vaiko nebuvo, bet tai tik tėvų reikalas: kada turėti ir ar išvis turėti, daugiau niekieno, griežtai niekieno. Turiu šalia pavyzdį, kai jau trečias vaikas gimė, nors aš labai abejoju, kad tėvai tiek planavo. Mama nuolat skundžiasi, kad sunku. Aišku, tikrai nelengva, bet kai paklausi, kodėl tiek vaikų, jeigu sunkiai sekasi, tai pasako, kad kiti taip jai patarę. Žodžiu, kiekvienam savo.
Ne į temą, bet dabar norėčiau dar vieno vaiko, deja, noriu tik aš, todėl

O as galvojau kad as cia tokia viena kuri nenori daugiau vaiku, turiu viena ir labai ji myliu, bet apie kita net pagalvot nesinori. Mama vis ragina antra, kai atsoviau ne uzka, ji man atreze kad as nenormali bet kai paprasai pasiziuret tai vis oi tai as pavargusi, tai nera laiko, o juk ir mes moterys norim iseit kurnors o ne vien su vaiku sedeti.

Su nuostabiu rytu Jus visas, (bent čia Vilniuje šiuo metu)

daug galima kalbėti, filosofuoti apie vaikus ir gyvenimą, ir tiesų rasime labai daug. Einant metams, pamažu ateina vis tik supratimas - kas yra vaikas (ir jau net užaugęs vaikas), kas yra jo nebuvimas, kas yra problemos, susijusios su vaiku, ką tos problemos duoda mums tėvams (juk ir mes bręstame, augame), ką reiškia neturėti vaiko ar būti vienam (o gal vienišam). Einant metams, atrandi vis daugiau tiesų - "o, kaip gerai, kad aš turiu du vaikus", "o, kaip gerai, kad jie nekuria daug problemų", "o, kaip gerai, kad pavyko padėti jiems išspręsti sudėtingus uždavinius (ir gyvenimo, ir psichologinius)". Bet vaikai, kaip ir gyvenimas apskritai, nėra vien džiaugsmas - kartu ateina ir neišprendžiamų klausimų. Tuomet pagalvoji - ech, kaip gaila, nesugebu padėti, kaip gaila, negaliu įlįsti į jų vidų ir nesuprantu jų, kaip gaila, kad jie šiokie tokie, o ne tokie, kaip rašo žurnaluose ir pasakoja kinuose. Ir tik tada kai pamatai daug skirtingų pusių, suvoki, kad - tai įdomu, tai juk ir yra gyvenimas, toks ir yra gyvenimas. Suvoki, kad turi dėkoti likimui (ar Aukščiausiajam), kad tau sudarė galimybę pamatyti, suvokti, pažinti tokius dalykus ir sau viduje pripažįsti - "vis tik ačiū Dievui, kad tai patyriau, nes galėjo to ir neparodyti. Juk galėjau taip ir nepažinti buvimo vienai (kai vaikai išvyksta iš namų), buvimo su vaikais. Taigi, taip ir gaunasi gyvenime - kol jauni matome ir suprantame vienaip, o metams bėgant - keičiasi supratimas, lygiai kaip ir mes patys. Vienas tik skirtumas - kol jaunas matai viską kitaip - optimistiškai, nemąstai apie ateisiančią senatvę (o kas tuomet tave guos ir užjaus), nematai, kaip vaikas auga (juk daugiau matai pampersus, nemigo naktis), nematai ką tai duos ateityje. Ir tik kai pats subręsti, vaikai suauga, lieki vienas tyloje su savo mintimis supranti viską visi ne taip kaip jaunystėj. Gal net dėl daugelio dalykų gailiesi (kad taip galvojai, kad manei visai ne taip, kaip įvyko), tačiau grįžti ir pasukti viską kitaip nelabai pavyks. Kai ką galima pakeisti ir atsukti laiką atgal, bet ne viską.
Geros nuotaikinog visoms dienos (Vilniuje šviečia saulė, gal tai dėl mano minčių))