Atėjau čia, nes tikiuosi, kad atsiras nors kas nors, kas bus patyręs kašką panašaus.
Esu ištekėjusi 7 metus. Sutariame su vyru puikiai: labai jį myliu branginu ir jis mane lepina kaip lėlytę. Ir viskas buvo gerai, kol prieš kokius 4 metus nepradėjo kalbėti apie vaikus . Iki šiol susimastydavau 100 priežasčių kodėl negalime dabar ir kitamet, ir dar kitamet. Ir praslysdavau. Dabar jau nebeišeina. Suprantu jį, jis turi teisę norėti ir turėti vaikelį (na, mums abiems 27 metai), bet aš negaliu net pagalvoti apie tai. Man vien nuo minties, kad tektų pastot ir gyventi kitaip verkt norisi. O kalbos apie tai, kad jau reikia, man beveik agresiją pradeda sukelti. Kaip man tai atsibodo... Ar galim kaip nors save priveikti? ar eiti pas psichologą? Kiti sako tu tiesiog pastok ir bus gerai. Kiek save pažystu gerai nebus . Kankinuosi eilę metų ir nežinau kaip pasielgti, kad būtų teisingiausia. Suprantu čia daug svarbesnių problemų moterys turi, bet man ir manoji atima šypseną iš lūpų ir gyvenimo džiaugsmą.

Labutis.. Na, tai, kad nenori vaikelio man atrodo pazistama.. Manau, daug moteru ( o gal ne ) nenorejo vaiku, kol ju neapturejo

Kai as pastojau, su vyru buvom mazai pazistami , ne nemaniau uz jo teketi.. bet istekejau, gime vaikelis, mes jau 7 metai kartu laimingi.. Gyvenimas po vaiko gimimo keiciasi, bet mano atveju jis pasikeite tik i gera puse.. daug kas sustoja i savo vietas dabar jau ne neprisimenu kaip gyvenau be seimos (galvoje turiu ne tik vyra )

Zinoma, kad tavo vyro noras tureti vaiku yra labai suprantamas.. Galbut pirmiausiai surask priezasti kodel tu vaiku nenori.. ko bijai? na, butu visiskai neprotinga imti ir pastoti, pasiziureti kas bus.. vaikas ne suniukas.. nors esu tikra, kad pamiltum ta mazyli be proto.
Gal padetu, jei pradetum dometis apie nescios mamos jausmu negimusiam vaikeliui, laimingu tevu istorijas.. nezinau net
Bet faktas, kad jei vaikas atsirastu, butu pati laimingiausia mama, zmona ir t.t. pasaulyje..

Sveika KACULIA,
viska ka tu surasei yra be galo pazystama, nes man buvo lygiai tas pats.
Gyvenom sau su vyru jau kokius 5 metus ir net negalvojam apie vaikus, aplink visi tik gimde, o man buvo vienodai. Bet labai nervino klausimai nu tai kada? jau laikas? arba gal visai galvojo kad negalim tureti nes pas mus gi priimta- arba teketi su pilvu arba jau po vestuviu iskart daryti.
tai va, vyras kart nuo karto sakydavo, gal jau laikas, o as ne ne , nenoriu, nemyliu as tu vaiku, atstok.
Nu ir ka, pagailo man juo, nu sakau galim bandyti, gal neuzkibs iskart. Nes paciai noro neatsirastu niekad manau. Bet apsirikau, uzkibo iskart. Ir ka tu manai, nuo tuos dienos kai as suzinojau kad esu nescia prasidejo tokia depresija, zliumbiau kasdien, viskas man buvo blogai, pati sau nepatikau, o kur dar toks dalikas kad kazko negalima , pvz list i vonia ir t.t Zodziu labai viska sureiksminau ir man buvo be galo sunku. Nestumas buvo ciki, viskas buvo puiku, bet vat psichologiskai tai vos is proto neejau. A, dar as taip pateikiau vyrui ta naujena kad nescia, su tokia isterija, kad jam jau noras atsoko tureti vaiku
Tai zodziu, turiu as dabar savo aukseli, myliu ji be galo, ko tolin to labiau. Bet galiu pasakyti tik tai kad is tuos depresijos dar po siol neislindau. O dar netikiu as tuom kalbom kad motinistes inkstinktas atsiranda vos pamacius vaika, ne velnio.
Is savo patirties galiu pasakyti, kad as tikrai buvau dar nepasiruosus tureti vaiku, nes man buvo sunku. O po vaiko atsiradymo santykiai tikrai negereja, o blogeja. Nes pati esi pavargus, negali skyrti vyrui demesio tiek, jam nepatinka kad tu nervota, zodziu begale dalyku.
Iki pastojimo dienos as tikrai negalvojau kad bus butent tokia mano reakcija, kad bus taip sunku. Dabar turint vaika as dziaugiosiu kad ji turiu, bet daugiau tai nenoriu, o ir vyras daugiau nenori, atsoko fantazija, kai pamate kaip sunku auginti. Kiek reikia kantrybes.
Gal tiesiog yra moteriskiu kurios is proto eina del vaiku, o man taip nebuvo niekad.
O ka sako tu tiesiog pastok ir bus gerai, taigi ne jie pastos, is kur jie zino kaip tau bus, as irgi nebuciau pagalvojus kad man taip bus, kad stogas vaziuos
Gal per daug save myliu ir buvo gaila saves.
Nezinau ar supratai mane, gal ir supratai, dauguma aisku nesuprastu.

nesu gera patareja, bet parasysiu kaip man susikloste gyvenimelis
visada skydavau, kad pirma baigsiu mokslus, po to seima vaikai...bet yra kaip yra
mokslus sugebejau baigti nors ir su pilvu
niekada net neisivaizdavau, kad taip sunku auginti vaika! kad gyvenimas apsivercia aukstyn kojom!
be abejo labai myliu savo kleckiuka, ir taip toliau! bet visas demesys turi buti vaikiukui, sau laiko gali skirti kada ne kada, apie isejimus kur nors net nesneku!
galiu pasakyti bent jau mano atveju motinyste labai sugadino santykius su vyru...
is pradziu kai suzinojo , kad nescia ir kol nezinojo kokie laukia vargai , buvo labai patenkintas! viskas apvirto aukstyn kojom vos gryzus is ligonines...buvo labai karsta vasara, taip norejosi nuvaziuot prie kokio ezerelio, bent nenorejau tampyti leliuko visur, kaip dabar labai madinga tai vyras ramia sazine su draugais vienas vazinejo, nesvarbu , kad as viena namie asaroju..be to atsirado daug visokiu reikalu, kad tik pareiti namo ,kai jau velu...jei ne mano teveliai buciau prazuvus! prasidejo barniai, nesantaika , priekaistai ir t.t
na jau vaikiukui 2.5 metuku , situacija tik blogeja!
vaikiukas silpnos sveikatos,silpna imunine sistema, tai tenka daznai namie sedeti, vyras nepatenkintas, jam truksta demesio , pasilinksminimu, po siai dienai vaikui demesio labai mazai skiria, nesvarbu , kad viska daiktais perka, bet nenori bedrauti ir zaisti nors tu ka! tik rekia ir rekia ant vargso vaiko!
visa laika pykstames del mano nuolatiniu prasymu skirti vaikui daugiau demesio!
mano manymu vyras labai pavydi musu vaikui del didelio demesio, ir stipresnio rysio! be to jis labai norejo mergaites ( qal del to nenori bendrauti su sunum)ir dabar nori...bet as jau pasimokiau ir tikrai jam nebegimdysiu jokio vaiko!
taip, kad po vaiko atsiradimo viskas tik geriau, arba tik blogiau... cia mano nuomone
jei atsukciau laika atgal , tai be 30 meteliu tikrai negimdyciau!

Papildyta:
be to ,nereikia pamirsti, kad dazniausiai vaikas visam gyvenimui lieka mamos rupestis, o vaiko tevelis gali ,bet kada 'nusiplauti rankas '...nesvarbu , kad kazkada vyras taip norejo vaiku... vaikas yra didele atsakomybe butent mamai...

Sveika, jei nenori vaiko, tai ir nepastok ir negimdyk, gal po metų, dviejų ar daugiau atsiras tau tas noras. Vaikui mes turim, kad ir kaip nenorėtume prisipažint, pasiaukot, paaukot savo laisvalaikį, pirmus metus visą parą, ir šiaip jei šnekant visai paprastai, tai vaikas niekad neįvertins savo tėvų už tai, kad jį pagimdė, užaugino. O vaiko auginimas tai ne tik maitinimas ir pervystymas, su juo reikia daug kantrybės, nes ten yra mažas žmogus, bet su dideliais norais. Kai dabar turiu 2 vaikus, nuodėmingai vis tik pagalvoju, kokia aš dar galėčiau būt laisva, ir gimdyčiau tik 30 pirmą.

Na bijau aš kitokio gyvenimo. Jau apie fizinius pokyčius nė nekalbu, bet ir tas laisvės praradimas… Na draugės turi vaikelių ir ne po vieną , smagu į jas žiūrėti su vaikais pažaisti, bet tai ir viskas – smagu kai žinai, kad vos atsibos galiu atsistot ir išeit. Ir Nikola, tavo istorija man labai artima, galbūt tas ir baisiausia, kad aš su savo smegenėlėm nesusitvarkyčiau. Save ir aš labai myliu: dabar kai pradėjau normaliau uždirbti daug vakarų praleidžiu kosmetologų ir kirpėjų salonuose ir dar sportuoti noriu pradėt, bet va mokslai maišo reikalus, o šito viso tektų atsisakyt . Suprantu vaikai paaugs tada galėsiu, bet tada man jau bus nebe dvidešimt keli, o trisdešimt. Noriu gyventi čia ir dabar , o ne po to. Bet dilema tame, kad vargu ar mano pomėgiai, gyvenimo būdas ir norai pasikeis po kelių metų. Kuo tolyn tuo smagiau gyventi sau. Savanaudiška ... bet laaabai malonu. O ir santykiai bijau kad gali ir pablogėti kaip ir tau Veriti, kad nutiko, labai liūdna, kad taip būna. Vyrai tiesiog masto ko jie nori, o kaži kaip jau su ta pareiga ten būtų. Nežinau ką labiau bijau prarast save ar vyrą. Jei man negrėstų santuokos krizė aš nė nemąstyčiau apie vaikutį dar, tik va šeimoje ultimatumas ir nežinau kaip iš to išeiti.

Labai panasioje situacijoje ir mes su vyru, bet skirtingai nei tu, as jau apsisprendziau pastoti. Man irgi tiek pat metu kaip tau. Man lygiai taip pat patinka mano komfortiskas gyvenimas, taciau pamasciau, kad pajusti ka reiskia but motina, turbut anksciau ar veliau noresiu, tai nusprendziau, kad viena vaika turesiu, ir vyras su tuo sutiko. Jam taip pat daug nereikia. Tik pajusti ta tevystes jausma. Zinau, kad metus, du po vaiko gimimo bus kosmaras, ir vyras ta supranta, nes jo bendradarbio zmona neseniai pagimde, tai zino visas peripetijas, bendradarbis prisipazino, kad dirbti jis galetu kad ir visa para, kad tik nereiktu naktimis girdeti verksma. O kitas bendradarbis susirgo depresija po vaiko gimimo. Tai tie vargai mums yra zinomi, bet esame pasiruose iskesti tai. Zino, kad ir manes vienos su vaiku ilgai nebus galima palikti, kad stogas neimtu vaziuoti, tai iskart samdytume zmogu, kuris galetu padeti. Na, bet dar reikia pastoti. Mane guodzia tai, kad mano vyras i vaiko atsiradima neziuri, kaip i zaidima, tai galbut nebus tada taip sunku. Beje, svarbiausia yra pozityvus mastymas, ir teigimas sau, kad visa tai laikina, ir greitai tai praeis. (turiu omeny, maitinimas naktimis, pampersai ir pan.) Mes is karto pagalvojome ir apie tai, kad neleisime vaikui sugriauti musu rysio, jausmu. Visada atrasime laiko jaukiai vakarienei, kelionei, ar siaip pasivaiksciojimui. Pagalvokite ir jus i prieki, kaip gyventumete jei atsirastu vaikas, ir kaip elgtumetes, kai jau vaziuos stogas. O visokiu masazu, kosmetologu tikrai nereiks atsisakyti, tik butina viska sudelioti i lentyneles. As jau iskart pasakiau vyrui, kad kirpykla, masazai, sporto klubas ir pan. privalomi dalykai po gimdymo, ir jis tai supranta. Ir zinau, kad as tai gausiu.

Pirmiausia, Kaculia, noriu pasidžiaugti, kad Tu čia gauni supratimą ir palaikymą. Prisimenu, kai mane kankino toks "vaikų nenorėjimas" ir kažkuriame forume pagaliau išsiliejau, nes buvo labai sunku tai nešioti savyje (ypač, kai visi klausinėjo, kodėl dar vaikučių neturime, "tu būtum puiki mama"), pasijutau beveik nenormali...

Vaikų ir aš nenorėjau. Ir jei galėčiau sugrįžti atgal, naudočiau dvigubą apsaugą... Čia forume ir mane guodė, kad kai pamatysi savo vaiką ir pajusi jį ant krūtinės - įsimylėsi iki gyvenimo galo. Nieko panašaus. Kai vaikiukas gulėjo man ant krūtinės aš krykštavau iš džiaugsmo "Jėzau, aš nebenėščia!" Gimus vaikui meilė jam negimsta. Ją reikia užsiauginti. Galbūt ji užaugskartu su mažiuku, o gal ir ne.

Ir nors mano vaikui jau 2 mėn., nejaučiu tos išaukštintos motiniškos meilės. Greičiau pareigą, neišvengiamą prievolę. Visi tie pilvuko skausmai, begaliniai maitinimai ir nešiojimai ant rankų; mylimi namai tapo kalėjimu (beprotiškai laukiu pavasario). Beveik kiekvieną dieną - kibirai ašarų. Ir jei mano vyras nebūtų auksinis, tikriausiai jau ruoštumėmės skirtis. Aš su juo šlykščiai elgiuosi.

Niekuomet nesvaigau dėl grožio salonų ir meilės sau, bet vis tiek jaučiuosi pasmerkta. Ir tikrai negelbsti paguodos žodžiai, kad kitos norėtų būti mano vietoje, kad daug atiduotų už galimybę turėti vaikų. Motinystei reikia subręsti, pasiruošti ir pasišvęsti, o ne pulti žemyn galva "kas bus, tas bus, pamatysiu - pamilsiu". Dabar savo vaiką saugau ir rūpinuosi kaip ir kiekviena normali mama, bet man jo beprotiškai gaila, kad nesu tokia išprotėjusi dėl savo vaiko kaip kitos mamos...

Papasakosiu ir as savo istorija Visada labai norejau vaiku, maniau kokius 4 turesiu... Taigi viena jau turiu. Nezinau, ar ta meile gime kartu su vaiku, bet kuo toliau, tuo labiau ja myliu Juk nuostabu kai vaikas ne vien bliauna, o moka pasakyti ko nori Bet planai apie daugiau vaiku vis atideliojami. Nors kuo toliau, tuo dazniau susimastauz kad jau ir antram laikas .Su vienu vaiku tikrai galima normaliai gyventi. Daug keliaujam, studijuoju, dirbu... Jei vyras nori vaiku, tai gali buti kad pades ji ir auginti O jei ir poinigeliu pakankamai turit, galesi samdytis aukle, namu tvarkytoja... Na piemi kokie trys- keturi menesiai gal ir sunkus. Paskui pasisodini vaika i automobilini lopsi ir vaziuoji kur nori

RutaT, reikia nepamirsti, kad kai kurie vaikai daznai serga, ir ju negali tampytis kur nori...nera taip paprasta su tais vaikais, ...

jetau, zinokit man graudu skaityti jusu zodzius.. Gaila tu vaikeliu.. Na, as esu tikra, kad meile vaikui tik jam gimus neatsiranda.. ji auga kartu su mazyliu. Negi jus i zmoguti ziurit kaip i daikta?? negi jis tikrai neteikia ne kiek laimes - tik verkia, valgo ir kakoja??? negi nesmagu savo maziu nesioti ant ranku, pasakoti jam apie viska???? Negi myleti yra darbas?
Tavo pasisakymas man nuskambejo daugiau kaip pogimdyvines depresijos kamuojamos moters..

vaikas jaucia, kad yra nemylimas.. kai uzaugs, atsilygins sunkiu paauglystes laikotariu ir pastoviais barniais.. bent taip psichologai sako.

Nezinau ar gali kas prilygti jausmui kai pirma karta maziukas nusisypso butent savo MAMAI.. kai jo veidelis pasikeicia tave pamacius.. kai pradeda replioti, krykstauti ir t.t... juk tai yra pacios geriausios akimirkos, kuriu negali sulyginti absoliuciai su niekuo..
Papildyta:



Vaikai serga 7-10 kartu per metus vidutiniskai.. bet kai jie siek tiek paauga, isauga is tu ligu..

Mes taip pat keliaujam nuo pat gimimo kartu, nors vaikas ir sirgo.. bet budavo juk dienu, kai jis buvo sveikas.. ir pas kirpejas ir i grozio salonus vesdavausi.. ir i uzsieni ir i lauko kavines jis su mumis keliauja ir keliaudavo nuo pat mazumes.. cia viskas priklauso nuo poziurio i ta maza sutverima. Jei galvosit, kad jis gyvenima sugadins, tai tikrai sugadins. Cia adresuoju ne tom, kurios nenori vaiku, bet tom, kuriuos jau juos turi.

Kai sužinojau kad laukiuosi, man buvo šokas, nenorėjau , nebuvau pasiruošus,nereikėjo...Nėštumas kelis pirmus mėn. buvo psichologinė kančia, siaubas....Bet motinystės instinktas po truputį atsirado, o vos tik pagimdžius- griebiau ant rankų tą kūdikėlį net nesusimasčius. Atsigavau, jaučiausi puikiai, o dukrytę vis labiau mylėjau kiekvieną akimirką-tai dabar sakau - ne veltui tie ilgi 9 mėn. moters susivokimui...Ir viskas kitaip ima šviesti....

As irgi taip pat galvoju bet gal tai ir absurdas:bet vaikai mane labai myli.
O gal visus tos zodzius apie beprotiska motinos meile - mitas?

tikrai ne mitas

Net negaliu įsivaizduoti, kaip galima nemylėti savo vaiko?Bent aš dėl vaikų juos pagimdžius ėjau iš proto ir atrodė, kad galiu būti nevalgius, nemiegojus, negraži ir susivėlus, kad tik jiems būtų gera...

niekas ir nesako, kad mes nemylim vaiku, bet iskyla klausimas kodel mes turim dievinti savo vaikelius ir taip jais rupintis, kad net uzmirstumem save...? as pavyzdziui nenoreciau vaikscioti susivelus tokia ir anokia... aisku reikia myleti savo vaika, bet ne iki tiek , kad pamirsti save...

Nesuprantu kaip galima pamirsti save??? nereikia dramatizuoti to reikalo.. pasiziurekit kiek graziu mamu aplinkui.

Kad galima nemylėti savo vaikų, pavyzdžių toli ieškoti nereikia - jų pilni vaikų namai
Tačiau man iš jūsų diskusijos keisčiausia tai, kad kirpykla ir sporto klubas gali turėti tokią svarbą žmogaus gyvenime Dėl dievo meilės, kas jums lieps vaikščioti susivėlus, susilaukus vaikelio - galima paimti ir susišukuoti
Iš šios diskusijos dvelkia nepamatuota savimeile maskuojamas nepasitikėjimas savimi ir baimė prarasti kažkieno (vyro, aplinkinių, kolegų) dėmesį. Manau, jei moteris sugeba save realizuoti įvairiose srityse - darbe, mene, moksle, - jai nekils minčių sureikšminti kirpyklos svarbą gyvenime.
Egocentrizmas daugiau mažiau artimas daugeliui žmonių, bet blogai, kai jis visai užvaldo. Tarkim, jūsų vyras arba kitas artimas žmogus - mama, sesuo, - labai sunkiai susirgtų arba būtų sunkiai sužeisti (nusispjaunam tris kartus dabar...), ką jūs darytumėt? Paliktumėt likimo valiai, nes tai trukdo patogiam gyvenimui? Ar rūpintumėtės tuo žmogum, bet per didžiausią prievartą ir su nuolatine savigrauža, kad tenka TAIP aukotis? Čia kraštutinis atvejis, aišku. O mes kalbam apie vaiką, tai yra savo paties dalelę.
Nežinau... Aš manau, kad retam kuriam žmogui pasiseka nugyventi vien tik imant ir nieko neduodant.
Nepaisant to, gan gerai suprantu moteris, kurios nenori turėti vaikų - aš pati niekada vaikų nemylėjau (stebėdavausi, kaip moterys suskysta, pamačiusios svetimus vaikus ir iškart puola su jais žaisti). Ilgokai po vestuvių su vyru laukėme to laiko, kai abiems ateis suvokimas, jog norime vaikelio. Jis atėjo - ne iškart, palaipsniui. Mūsų abiejų gyvenimas irgi yra labai patogus: turime galimybes nukeliauti kur tik širdis geidžia, galim sportuoti ką tik norim, galim veikti ką norim, kiek tik laiko nuo darbo lieka; aš nueinu ir į kirpyklą, ir pas kosmetologę, kai reikia (aš į tai žiūriu kaip į naujų batų pirkimą, kai reikia batų; tai jokia savirealizacijos forma) Na ir ką gi - nieko iš šito neplanuojam atsisakyti, o jei kuriam laikui ir tektų - kas gi čia tokio? Ne šiemet aplankysim kokią nors svajonių šalį, tai po dvejų metų... Abu labai laukiam mažulėlio, kuris turi pasirodyti po mėnesio Ir visai nėštumas manęs nesudarkė - nei priaugau svorio per daug, nei strijų atsirado. Na ir kas, kad vonioje negalima maudytis ar kokteilio išgerti, ar nuskristi į nuvalkiotą Egiptą - taigi čia toookia smulkmena.....
Beje, dar dėl kūno pokyčių. Turiu krūvas pavyzdžių ne vieną ir ne du vaikus pagimdžiusių mamų, kurios atrodo tiesiog puikiai - triskart geriau, nei aš nepagimdžiusi nei vieno.
Prirašiau čia daug, bet pagrindinė mintis ta, kad tikriausiai nevertėtų pastoti, aiškiai žinant, kad tiesiog kategoriškai nenori vaiko. Tačiau, kita vertus, sveika daugiau domėtis aplinka, o ne savimi, ir plėsti akiratį toliau nei leidžia grožio centro sienos
Sėkmės visoms, liūdinčioms ir besidžiaugiančioms

Taip, as irgi manau, kad laikui begant ateina tam tikras suvokimas ir tas kategoriskas nenoras po truputi gali isblesti. Manau, ir temos autorei ateis tas laikas, kol kas jis dar neatejo, todel skubeti pastoti gal dar ir nevertetu. Kiekviena renkasi savo kelia. Tureti vaika nera privaloma, jei tas laikas ir neateitu

Sveikos mamytes ir busimos,
Neverta saves prievartauti, aukotis, lauzyti. Nieko is to gero neiseis. Be meiles, noro ir su abejonemis, spelionemis "o gal pamilsiu", kentes ne tik vaikelis. kentes visi - nelengva issilaikyti net tada, kai yra meile, geri norai, o ka jau kalbeti apie tokio pobudzio aukas. Neatejo laikas dar. Mano drauge iki 33 metu neturejo ir visiskai nenorejo vaiku. O dabar nescia, patenkinta - atejo laikas, nors as jau buvau praradusi vilti, kad meile katinui visiskai uzgoze nora patirti motinystes laime . Net tuo atveju, kai atsiranda "netyciukas" jau yra lengviau, nes tada bent jau galima i tai pazvelgti is filosofines puses, greiciau susitaikyti, persiversti ir pasikliauti likimu. As autores vietoje pasistengciau nesikankinti. Pasikalbeciau su vyru ir paaiskinciau viska atvirai , paprastai, be grauzaties. Ir jokia cia nenormalybe dar nebuti subrendusiai tokiame amziuje motinystei. Dabar kitoks gyvenimas, kiti tempai, jis vienas, jei norisi dar pagyventi taip - tavo teise. Sekmes!

Sveikos esamos ir būsimos mamos, kadangi mano vaikai jau užaugę, tai pasidalinsiu savo gyvenimo patirtimi, kuri yra begalo vertingas dalykas. Tai suvokiau tik dabar ir su metais supratimas ateina vis kitokioj plotmėj. Noris sušukti visiems žmonėms - nedarykite nieko per prievartą, nemylėkite, nesilaukite, nereikalaukite, nenorėkite... Viską darykite su prasme, su mintimis apie gėrį, su gero linkinčiomis mintimis ir tik dėl kito. Ką darysite dėl savęs, per prievartą - bus netikra, suvaidinta. Visa neapykanta pereis kitam - kūdikiui, aplinkiniams žmonėms. O kad kitiems dalinti gėrį, turime patys būti perpildyti juo, kito kelio nėra.
Jeigu nenorite turėti vaikų - nesiekite to. Kitaip tai ateityje atsisuks prieš jus - ar tai jo liga, ar jūsų depresija ar dar kažkuo. Pirma sutvarkykite savo vidų, pasiruoškite dvasiškai tam, suvokite, kad metai eina ir žmogaus gyvenimas turi savo ribas. Tai gal suvoksite vėliau, bet aš pasakau, kad jau dabar išgirstumėte. Pritariu liaudies posakiui - nesigailėk anksti kėlęs, nesigailėk anksti vedęs. Tik jį reikia suprasti teisingai. Iš vienos pusės - gaila prarasti laisvę (taip, tavo asmeniška laisvė bus apribota), iš kitos pusės - po 40-ties atėjus gyvenimo prasmės supratimui, pamatai, kad vaikai jau suaugę ir apima savotiškas laimingumo jausmas. Ir tada nesigaili anksti vedęs. Gailiesi tik tų jaunų dienų... kaip ir prabėgusios jaunystės aplamai. Nors vėlgi nėra ko gailėtis, nes viduje jau suvoki, kad kiekvienam iš mūsų duotas tam tikras atmatuotas laiko tarpas.
Šiais laikais moterys puikiai sugeba derinti ir vaiko auginimą ir savirealizaciją. Tam vėlgi būtinas savo vidaus sutvarkymas. Pasitikėjimas savimi, savo vidaus tvirtumas ir dar kai kurios savybės (jų yra daugiau) - tai tinkamas bagažas gyvenimui.
Atsiprašau, per daug prirašiau, bet labai norėjau pasidalinti tuo ką suvokiau per savo gyvenimo dalelę.

Labai jautriai ir gražiai pasisakei AsEsu .



Žinot kas baisiausia, kad visos mamos, su kuriomis esu kalbėjusi sako, kad vaikus myli labiau nei vyrą. Žinoma, tai nesulyginamos meilės "rūšys", bet aš nesugebu pajusti tokios meilės savo vaikui. Gal tereikia išsimiegoti ir pailsėti, gal reiktų įsikalbėti tą meilę, nežinau. O gal tai ir yra meilė, tik nenuspalvinta kaip blizgančio žurnalo puslapiuose. Gal rūpestis, nemigo naktys, ašaros dėl mažylio, grožėjimasis juo, pavydas, kai kiti kalbina ir nori paimti ant rankų ir yra meilė? Nežinau.

Nemanau, kad vaikas yra mano dalelė. Jis yra savo paties ir niekieno kito. Visiškai nesureikšminu to dauginimosi proceso, savęs pratęsimo. Kartais norėčiau būti tokia išprotėjusia (gerąja prasme) mamyte, visiems kišančia savo vaikų nuotraukas, pasakojančia jų pasiekimus ir pan... Bet nieko panašaus nejaučiu.

Žinoma, kad mane džiugina mažiuko šypsena ir ramus sapnuojančio mažylio kvėpavimas, jo kvapas ir rankutės prisilietimas, bet aš norėčiau suprasti, kokia ta motiniška meilė, už viską stipresnė ir tikresnė. Nepavyksta net pačiai sau paaiškinti, ko iš tiesų tikiuosi. Nors, tiesą sakant, gal visa tai, kas vyksta su mumis, dėl ko kenčiame ir abejojame augina ir stiprina mūsų meilę?

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome, o kartais ji slypi giliai ir net nežinai ar iš viso myli ką nors tas žmogus. Tik esant ekstra atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę, draugo ištikimybę ir ne. Noris, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.
Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą (iš patirties su dukra). O teisingas kai būni tai tikrai vaikui neatrodai mielas.
Nereiktų iškelti vaiko aukščiau visko, bet...daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reiktų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

Mano supratimu nuotraukų rodymas visiems dar nieko nesako apie motinišką meilę... Ir turbūt nevertėtų ieškoti tos meilės apraiškų savyje, kaip tu darai, nes kiekvienas jaučia skirtingai. Gal tu tiesiog taip myli - ne taip išreikštai, kaip kiti ar kitos. Bet argi galima svarstyti apie meilės "kokybę" ar "dydį"?.. Nežinau, man sunku svarstyti, nes aš dar tik laukiu savo vaikučio ateinant į pasaulį. Bet man atrodo, kad jį mylėsiu. Jau dabar myliu Beje, irgi esu iš tų santūriųjų, kurios į viską žiūri pragmatiškai ir nepuola saldžialiežuvauti visur kur papuola.
Bet nemanau, kad dėl to būsiu prastesnė mama

Užkabino temos pavadinimas..Yra tekę patirti panašius jausmus,tik tai buvo antro nėštumo metu..Bet visa tai seniai praeity-dabar kasdien galvoju-kaip gerai, kad nugalėjau savo egoizmą...Kuris pastaruoju metu tikrai tapęs nebe yda, o net vertybe..



Na, net nežinau -atleiskit, nenoriu įžeist, bet nuoširdžiai prajuokino šitos mintys..
Iš kur tas įsivaizdavimas, kad vaikų auginimas kažkoks totalus kovojimas su sunkumais, vargai ir pan...Aišku yra sunkumų, bet jie laikini ir ne tokie jau košmariški, kaip įsivaizduojate..Kitaip tikrai niekas nebegimdytų antro ar net trečio vaiko..Nenoriu čia aiškinti apie motinystės džiaugsmus, nes kol kas jums reikia atsikratyti baubų...




Labai patiko šitos forumietės mintys-galėčiau pasirašyt po kiekvienu žodžiu..



Aš kaip tik gimus vaikams, iki galo įsisąmoninau ir savo meilę vyrui..gal prieš tai aplamai nelabai mokėjau mylėt kitų žmonių..Mylėdavau tik save, kaip dabar madinga..

kaip bebutu keista, patys paciausi dalykai ateina sunkiausiu keliu. o kai pasirenki lengviausia kelia kartu atsisakai ir to, ka gautum pasirinkus sunkesni. skamba abstrakciai, ar ne? bet geriau pagalvojus, kiekviena rastu patvirtinima savo gyvenime

lengviausia pasakyti- nenoriu, negimdysiu. nesugebesiu, negalesiu, isprotesiu. galbut. bet jei nedarysi, tai ir liksi nesuzinojus. nes laikas apsisprendimui duotas per trumpas. gyvenimas lekia per greit. ir kaip si diena ateis: negimdysiu- nepastoju.

tik tiek. visa gyvenima busi uzsiemus, prisiziurejus, issilavinus. bet liksi nesuzinojus, kokia galejai buti stipri, silpna, kantri, ismintinga, gudri, pakanti, gailestinga, mylinti, mylima.

O man kaip tik patiko šita mintis. Nes aš buvau įsitikinusi, kad svarbiausia (ir sunkiausia ir baisiausia) - išnešioti ir pagimdyti. O kai jau lelius ant rankų - prasideda fejerverkų ir vaivorykščių dienos. Gimdymui taip ruošiausi ir drebėjau, o jį tejutau keliolika minučių, o štai tam, kas laukia po to, nepasiruošiau.

Suprantama, savo jausmų nereiktų klasifikuoti ir narstyti po kaulelį, nes jausmo nepakeisi tol, kol jis nepasikeis pats. Nes tai jausmas. Aš tik turiu vilties, kad kai mano mažiui baigsis pilvelio skausmai, nemigo naktys ir kai mes pamažu imsime suprasti vienas kitą, kai išmoksiu būti mama ir kai ateis pavasaris prasidės patys laimingiausi mano metai.

Dabar į vaikutį stengiuosi žiūrėti kaip į savo vyro dalį (o tai nesunku, nes jis maža tėčio kopija) ir jaučiu savo širdy skambant orkestrą, kai jie vienas kitam šypsosi...

o man visa sita dikusija atrodo kaip ispustas burbulas.. Jei zmogus nesijaucia subrendes vaikui, lai subresta.. jei taip ir nesubres - senatveje uzsigraus.. o gal subres 35 metu.. juk gali taip buti, ar ne?

Manau, kad per daug dramatizuojamas ir ispuciamas tas reikalas.. Taip gamta suredziusi - moterys gimdo vaikus, juos priziuri.. taip buvo per amzius.. Jei kazkam svarbesne meile sau ir kosmetologo kedei, man tokio zmogaus gaila..Veliau, itariu, jam paciam saves gaila pasidarys,

Man nutiko panašiai. Nors vaikelis dar negimė, galiu pasakyti, kad jau dabar jo buvimas su mumis leido man išmokti mylėti kažką kitą ne tik save. Ir taip pat sudėlioti aiškiau savo jausmus vyrui. Mes su juo kartu jau tuoj bus 10 metų, didžiąją dalį to laiko lyg dvejojau, ar jį myliu, kaip stipriai jį myliu. Ir tik dabar ateina kažkoks aiškesnis suvokimas, tos meilės pažinimas. O mylėti savęs nenustojau - nuo vaikystės buvau prie to pripratusi, tiesiog nustojau tai sureikšminti
Papildyta:


Galiu pasirašyti po kiekvienu žodžiu Ne tik apie motinystę kalbu, o veikiau apie kitus iššūkius gyvenime. Man ne vieną kartą teko siekti to, ko labai norėjau, bet tarsi net netikėjau, kad įmanoma; tikslas atrodė toks pat tolimas kaip mėnulis. Sunku buvo baisiai, ašarų pakalnės, bemiegės naktys, nervai, laisvalaikio nebuvimas (kosmetologijos klinikų nelankymas )... Bet džiaugsmas, kai suvoki, kad vis dėlto lyžtėlėjai tą mėnulį ir kad esi vienas iš n, yra neįtikėtinai stiprus ir lieka visam gyvenimui

Pumpurėli, tu esi pačiam įdomiausiam moters gyvenimo etape. Tai nuostabus tikrai metas, ypač kai jauti jo (jos) kojytę įsiremiant į pilvą. Aš ją pakutendavau ir kaip mat ji atšodavo ) Arba spurdėjimas pilve, tiesiog kartais atsiguliu arba užsisvajoju kur eidama ir prisimenu tuos metus, toks ypatingas jausmas apima. Vėliau būna skauda... ir tik dar vėliau supranti džiaugsmo prasmę, kad galėjai pajausti ir džiugesį, ir kančią.

dziaugiuosi uz tave, kad radai savyje jegu ir noro tam pasiryzti
Papildyta:


Na matai, graudus ar ne graudus Saules pugos pasisakymai, bet zinok taip buna. Vadinti galima kaip nori depresija, nemeile, nesvarbu, bet taip yra ir moteris del to nesijaucia gerai. Jai nepalengves del to, kad kaip nors ivardinsim esama situacija. Manau, kad ji myli savo vaikeli, tiesiog kaskas ne taip, ar ne? Bet nera tokios knopkes, kad paspaudei ir va... viskas gerai. As ja labai suprantu, juk neina jausmu pakreipt kaip noretusi. Ir labai tikiu, kad ir mane tos pacios mintys kamuotu. Tikiu ir tau buna situaciju, kai tu noretum jaustis kiek kitaip nei jautiesi. Beda tame, kad cia kalbame apie vaika ir viskas tampa dar sudetingiau
Papildyta:


Viskas ka galiu pasakyti - tai aciu. Labai labai verciantys susimastyti zodziai
Papildyta:


nu tai, nebutum sirse, segei tiksliai ten kur labiausiai skauda (as cia ne piktai turiu omeny ), bet jei rimciau, tai tiesos yra tavo zodziu, kaip ir to zmogaus kuris parase apie egocentrizma. Na esu tokia as netobula ir ka dabar man padaryt, negaliu saves priveikt, nu tiksliau nezinau kaip, nezinau ir ar verta. Laimei, kad dar is vis kaska zinau.
Papildyta:
Aciu visoms uz jusu nuomones. Kartais zodziai is salies vercia susimastyti kita linkme. Aciu ir uz astru zodi, kartais jis padeda atsimerkti.

jei nepabandysi, tai ir numirsi nesuzinojusi

Sveika,na o as nesuprantu ka reiskia tokios mintys kai nenori vaiku... as pati pagimdziau 17m. ir esu del to labai patenkinta...
Bet tikrai nesiruosiu smerkti ar peikti taves del tavo jausmu.... gal tiesiog dazniau pabuk su draugiu vaikais,pasiimk kada juos pasaugot kai drauges tures reikalu,paskaitinek apie nestuma,vaiku vystymasi(o ypac pilvuke,nes tai pasakiska) ir kur yra linsmos gimdymo istorijos,tikrai labai smagu
o dienotvarke pasikeist vaikui gimus zinoma turi,bet tik tiek kiek pati to noresi...as su savo vaiku einu ten pat kur eidavau anksciau,nuo pat gimimo vaika pratinau prie rezimo, todel visada buvau pasiruosus tam kas ta valanda turi but.turi vyra ir manau jis tau tikrai pades auginti vaika...netgi jei jis taip labai nori vaiku,tai po to jis,o ne tu, gali pasiimti 3metu vaiko atostogas.ir pinigu gaus taip pat 100procentu savo algos.
na o del figuros,tai mano figura neasikeite nei kiek,kokia buvau iki gimdymo tokia esu ir dabar.sveriu iki 53kg.o ygis 171cm,todel galeciau pasakyti,kad figura tikrai neprasta.... zinoma budama nescia nekimsau visa diena,ar kaip uz du,o valgiau normaliai,tiek kiek visada valgydavau.vaikas gime 3994g. ir visiskai sveikas.taip kad ir fiziniu pokyciu bijot nereik...
na tai kaip vios dar nenori?

Tobulų nėra nei vieno pasaulyje Galima nežinoti kaip save priveikti, o ar verta, kaip Širšė sakė, nepabandžiusi nesužinosi. Bet žinai dar pridėsiu truputį prie savo ankstesnių svarstymų, ką pamiršau parašyti. Vieni žmonės būna labai užsispyrę, o kiti ne. Tie pirmieji eis skersai sienas, sieks atrodo nepasiekiamų tikslų, bandys viską ką tik galima; ir žinai ką, dažnai tokiems ir sekasi pramušti galva sieną. Kalbu, nes žinau - aš pati iš tokių. Kiti, kurie nėra užsispyrę, linkę nebandyti, nedaryti, nenorėti, jiems tiesiog nereikia, o gal baisu, kad nepasiseks. Matyt tu būsi iš pastarųjų. Na tiesiog visi esam skirtingi Linkiu tau susikalbėti su savim ir būti patenkinta tuo ką nuspręsi

AsEsu - ačiū už gražius žodžius

žinai, megyte, mnau,kad tau gali būti pogimdyvinė depresija...tai rimta liga,tik nereikia gėdytis tokio dalyko...taip būna,bet reikia gydytis,nes ne visos mamos su tuo susitvarko....

Butu juokinga, jei taip is tikruju nebutu. As zinau konkrecias moteris, ir konkrecius vyrus, kuriuos uzklupo depresija po vaiko gimimo. Ir galbut juos uzklupo del to, kad jie isivaizdavo, kad bus kitaip. Visi turi, ir as turesiu, o kad cia reikia pasiaukojimo ir nuolatinio demesio, tai pamirso.

Arba nepamiršo, o paprasčiausiai apie tai nesusimąstė. Kaip minėjau, man svarbiausia buvo "prastumti nėštumą ir gimdymą", o po to laukė nesibaigianti šventė...



Ne man spręsti, bet nemanau, kad tai depresija. Suprantu, kad mano galvoje apsigyveno sumaištis, bet kažkodėl atrodo, kad sergantis depresija žmogus neigia, kad jam blogai. Nors šiandien pati savęs išsigandau. Buvau pradėjusi "svajoti", kad pvz., paguldytų mane ligoninėn ir neleistų matyt vaiko kelias dienas. O šiandien dar blogesnių minčių kilo. Suprantu, kad kada nors tai baigsis, bet iš didelės užuojautos sau nebegaliu tuo patikėti. Nepasiruošus aš motinystės sunkumams, bet nieko jau nebepakeisiu.

Saulės pūga - neguosiu tavęs ir nesakysiu, kad ateityje bus viskas kitaip, tik noriu vieną pasakyti - gyvenimas pilnas visko ir atradimų, ir stebuklų, ir praradi... Netarkite garsiai žodžių, kurių nenorite girdėti iš kitų lupų ir tuo labiau negalvokite ir net mintyse nelinkėkite nei sau nei kitiems nieko blogo, nes lengva mintis daug greičiau pasiekia tikslą nei sunki.
Saulės pūga, tavo žodžiai: "...jaučiu savo širdy skambant orkestrą, kai jie vienas kitam šypsosi..." - tai tie žodžiai, kuriuos turi užsirašyti savo dienoraštyje ir kartoti kas dieną. Tai ypatingas jausmas, glūdintis tavo viduje ir nesakyk, kad tu nemyli savo vaikelio ar pan. Tokius ir panašius jausmus ir patyrimus tu atseksi kas dieną. Dabar tu esi išvarginta nemigo naktų, vaiko verkimo garso, užuojautos iš kitų, vystyklų keitimo, maisto ruošimo, nežinios dėl ko jis verkia ir nesupratimo kas jam yra, ir tu nepajėgi įvertinti to ką turi. Tai įvertinsi ir suprasi tik tada kai tavo mintyse bus tyla ir turėsi laiko pabūti su savimi. Tuomet tu pajausi ir kai ką kito. Tyriausi švelniausi nuoširdžiausi jausmai užplūsta kai lieki vienas, vienumoj. O kai tave supa triukšmas, alasas tu nori pabėgti nuo jo ir draskaisi viduje. Tu turėsi progos pabūti ir triukšme ir tyloje, bet nevaryk laiko į priekį, neskubink. Jis pats ateisi.
ps jei yra poreikis pakalbėti, parašyk man asmeniškai.

Sergant depresija, kaip tik būtent pats geriausiai ir suvoki, kad sergi

Parašyk būtinai čia po kokių 5 mėnesių-manau, kad tada daug kas atrodys kitaip

Sutinku, kad vaikų auginimas kartais priveda prie depresijų-bet čia ne vaikų kaltė, o mūsų nemokėjimas susidorot su problemomis-visų pirma savo galvoje..

3-5 amziuje moterys negimdydavo,o vietoj vaiku nesiodavosi ispuostas bezdzioneles ir suniukus emancipuotos tapo..taip,kad cia ne naujiena.
o siaip as manau, kad jei myli vyra, butinai nori tureti su juo vaikuciu

O aš labai myliu savo vyrą ir jis mane. Mes jau 9 metus gyvenam kartu, esam laimingi, bet abu nenorim turėti vaikų. Ir jei anksčiau dar buvo tokių minčių, kad kada nors bus tų vaikučių, tai dabar apie juos mes net nebegalvojam. Pasak kai kurių mamyčių, esam du egoistai, besirūpinantys tik savimi (ir vienas kitu) Ir mums tai labai patinka.
Aš manau, kad jei nenori turėti vaikų, tai ir nereikia. Yra gyvenime ir kitų įdomių ir prasmingų dalykų - nebūtina siekti jų visų. Kaip sakoma, kiekvienam savo...

Gal galėtum truputį pavardinti? Gal atrasčiau ką nors naujo ir naudingo sau

Matyt esu viena is tu laiminguju, kurios atejus laikui pradeda regetis maziukus, nescias ir svajoja kaip suptu, nesiotu ir pan. savo : Nestumas buvo labai sunkus, tik patys paskutiniai menesiai buvo kaip atgaiva, tai stebuklingas laikas, kuri pamenu su tokia palaima Nesijaucia stora, nenorejau kuo greiciau pagimdyti, norejau jausti malonius bumbsejimus is vidaus. Man labai patiko Gimdymas sunkus, pirmos dienos ligoninej - tragedija. Veliau visko buvo. Pirmi menesiai buvo labai sunkus - nezinau ar tai buvo depresija, bet buvo juodas laiko tarpas mano gyvenime, plius santykiai su vyru Veliau viskas pamazu isivaziavo, laisviau pasidare kai vaikas pradejo ropoti, taip buvo labai neramus, ramu budavo tik kai miegojo Laisviau pasijauciau ir atsigavau kai pradejau dirbti Savo vaika labai myliu Taciau ta meile tai ne nuotrauku kaisiojimas visiems , ne sedejimas ir svytejimas ziurint i vaika Visko buna: pykstames kai neklauso, barames, taikomes, apsikabinam, ir vel is pradziu. Taciau kitaip gyvent dabar nemokeciau ir nenoreciau, apima palaima kai jis pasako nauja zodi, apsikabina, pabuciuoja pasako zodi: "mamyte". Nors auginti vaika labai sunku, ypac kai serga (atrodo geriau jis sveikas butu, o sirgciau as uz ji ). Bet man vaiko turejimas iprasmina gyvenima.

Taciau nesakau, kad tai privalo jausto kiekviena moteris. Kiekviena esam asmenybe, kiekviena jauciam skirtingai. Jei nera noro turet vaiku, neskubek. Vaikai ne zaisliukai, tai atsakomybe labai ilgam laikui, tai ne tik dziaugsmas, bet ir sunkumai. Tevai kad ir kokie butu nepasirupins taip vaiku kaip mamos. Beveik kiekviena mama jaucia labai didele atsakomybe uz savo vaika. O motiniska meile - toks idomus jausmas, jis toks banguojantis ir svytintis visomis spalvomis ir jis auga, stipreja kartu su vaiku.

O tavo gyvenima gal iprasmina visai kiti dalykai Juk yra daug poru bevaikiu, kurios laimingos dziaugiasi vienas kitu. Jos prasme mato kituose dalykuose ir nematau nieko smerktina, kad jos negalvoja taip kaip as.

,
o kiek buvo vaikui kai grizai i darba?

2 metai Negaliu sakyt, kad namuose buti buvo labai sunku, augindama vaika as to nesuvokiau, tik pradejusi vel dirbti supratau, ka reiskia istrukti is namu Bet kaip miela dabar kai grizti namo veliau nei vyras su vaiku ir taves atbega pasitikti vaikas, puola uzsikirsdamas aiskinti kaip jam sekesi darzely, ka mate, kas nutiko Man tai nepakartojams jausmas Mama sunku buti, bet tai nuostabiausias jausmas ka galiu jausti

Man, pavyzdžiui, prasmingas dalykas yra kitų kultūrų pažinimas ir dalyvavimas labdaringoje veikloje Bet nebūtinai tai turi atrodyti reikšminga tau

Matai, laimė, kad abu tų vaikų nenorite. Tokiu atveju, tikrai geriau ir nereikia jų. Bet problema, kai šeimoje vienas nenori, o kitas svajoja apie vaikus. Čia jau kažkuriam reikia aukotis, arba skirtis...

Be abejonės tai prasmingi dalykai. Aš savo ruožtu užsiėmusi pačia įvairiausia veikla. Dalyvauju tiek visuomeninėje veikloje, tiek darbe (dabar trumpam ne), tiek hobių turiu ne vieną ir dar domiuosi krūva įvairių dalykų. Ir viską spėju Tačiau, žinai, nemanau, kad bent viena iš visų tų veiklų yra prasmingesnė nei vaiko auginimas, turiu omeny nelaikau nei vienos iš šių veiklų viso gyvenimo "projektu".
Yra žmonių, kurių viso gyvenimo projektai yra įvairūs, tai žmonės, kurie visą save atiduoda kažkam, pavyzdžiui, vienuoliai - Dievui, mokslininkai - viso gyvenimo išradimui, keliautojai - savo svajonių negyvenamajai salai atrasti ir pan. O tie žmonės, kurie tuokiasi, dirba darbą, gyvena savo pasistatytame name, pjauna žolę prie to namo kartą per dvi savaites, visgi mano nuomone nepriklauso prie jų. Jie gali domėtis kitomis kultūromis, keliauti, bet ar tai daro kasdien? Jie galbūt blaškosi tarp darbo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje, bet ar tiksliai tą patį darys visą gyvenimą? - Darbas gali pasikeisti, visuomeninės veiklos prasmė gali pasikeisti...
Bet kokiu atveju tai tik mano nuomonė, kiti gali turėti kitokias nuomones

Tokiu atveju pasiaukočiau aš, nes man svarbūs vyro norai ir pageidavimai
Papildyta:


Suprantu tave. Bet manau, kad paprastai, bet garbingai nugyventi tokį gyvenimą, kokį tu aprašei - taip pat yra vertybė.
Kaip jau rašei, aš neturiu kažkokio vieno "projekto", kurį stengčiausi įgyvendinti. Ir man jo nereikia. "Projektėlių" mažų mano gyvenime yra daug ir jie, žinoma, metams bėgant keičiasi. Tai natūralu. Tačiau manęs visiškai nekamuoja kažkoks beprasmybės ar nepilnavertiškumo kompleksas, aš tiesiog nejaučiu, kad gyvenu nepilnavertį gyvenimą. Kai tą pajausiu (jei pajausiu), tada kažką pakeisiu. O dabar tiesiog nejaučiu poreikio tą daryti.

Žinoma, kiekvienam gyvenimą nugyventi garbingai yra didžiulė vertybė, manau, tai svarbiausias kiekvieno žmogaus tikslas. Tačiau kiek prasmingai nugyvenom savo gyvenimus, tubūt kiekvienas galėsime pasakyti daug vėliau, ne dabar