Nezinau gal skambes ir labai ziauriai, bet man ima trukti kantrybes su vaiku tiek kad net imu rekti ant jo. O vyras tada saukia ant manes. As zinau kad darau labai blogai, bet nieko negaliu sau padaryti, vaikuti savo myliu be galo, bet tie jo nemiegojimai, visa laika rekimai veda mane is proto, o dar mokinuosi, sesija ant nosies nervai ima tiek kad net nebegaliu miegoti, uzsupu vaika, o pati save grauziu, del to kad rekiau ant vaiko, del to kad susibariau su vyru,del to kad nebesiseka mokslai. Atrodo kad viskas susimete ant mano vienos peciu ir nebegaliu pakelti. Vyras vakar papriekaistavo, kad vaiko norejau as, o ant jo rekiu. Ka MAN daryti? Kaip apsaugoti vaika nuo saves, nuo savo pykcio priepuoliu?

NOSIUKAS, nenuostabu, kad taip jautiesi. Kiek supratau, tai vyras padeda tik patarimais: nerek, pati norejai ir t.t. Manau pats laikas jam kibti i darba ir duoti tau atsipusti. Na, bent savaitgali. Jei dar vis maitini pati, tai pabusi tik restorano vietoje savo vaikiukui... o visa kita, tegul jau vyrelis atlieka. Gerai issimiegosi, gal nueisi i kokia kavinuke su kokia "podruske" ir praeis ir pykciai ant vaiko, ir noras gyveti atsiras...
O kas del vyru posakiu "pati norejai", tai as ir saviskio del to nesuprantu. Tinginiai jie paskutiniai!!! KAi tokius zodzius is vyro savo isgirstu, atsakau: kai busi senas ir nukrioses, kai noresis meiles ir silumos is savo vaiku, tada jie irgi pasakys, jog esi nereikalingas... Siek tiek tada jam sazine pagrauzia, bet neilgam

Kiek laiko tu nebesivaldai?

As irgi bandziau ir mokytis ir vaika augint ir idealia tvarka namie palaikyt - nervai neatlaike, o vyras tai tikrai labai daug padejo,jei ne jis - stogas butu pavaziavaes.O paskui spjoviau i viska - pasiemiau akademines,kas tie metai,palyginus su ramybe,zaislus koja praspardau kai praeit reik,lekstes neplautos gali iki ryto pabut Bet jauciu toki malonuma augindama maziuka Dabar jau grizau i mokslus, mazyle paaugus ir viskas tvarkoj.

Manau, kad čia dar daug kas priklauso ir nuo pačios nusiteikimo. Kai aš grįžau iš ligoninės vis dar maniau, kad galiu padaryti lygiai tiek pat, kaip ir prieš gimdymą. Galvojau, kad ir kambarius sisitvarkyti, ir valgyti pagaminti, ir šiaip kokius darbus padaryti bus lygiai taip pat paprasta, kaip ir prieš gimstant vaikučiui. Deja, deja.... Neįvertinau savo jėgų. Pagalbos iš niekur nesulaukiau. Tėvai toli, o vyras , kaip ir visi. Mėnesį tempiau viską ant savo pečių, kol galų gale puoliau i juodą depresiją. Negalėjau patikėti, kad aš tokia išvėsėlė ir nieko nebesugebu. Čia aisku dar ir vaikutis su savo reikalavimais. Pradėjau pykti ant viso pasaulio. Aišku ir ant vaiko. Buvo ne kartą, kad užšaukdavau. Vaikas tai labai jautė. Ir vyras su savo priekaištais, kaip aš taip galiu ant vaiko šaukti, kaip aš čia visai nesivaldau, visos mamos susitvarko, o tu ne, tokia mamų dalia, teks iškęst... O padėt, kad padėtų, tai nesulauksi. Na šiaip epizodiškai, kai kokių svečių būdavo. Ir visi tada sakydavo: "Oi koks tavo vyras geras." Tada iš vis iš bejėgiškumo nervai nebelaikė.
Dabar jau geriau. Spjoviau į namų buitį ir į netvarką namuose. Vyrui pasakiau, kad mano darbas dabar vaiką prižiūrėti, jei nepatinka, kad namuose netvarka, tai pats ją ir susitvarkyk. Dabar tikrai lengviau. Skiriu vaikui daugiau laiko ir neįmu į širdį, kad visko nesuspėju. Dar vyrui padejuoju, kad blogai jaučiuosi, kad esu išsekusi, nuo visko. Pameluoju , kad ir vaikas dieną neramus buvo. Žodžiu pradedu tausoti save. Ir tau Nosiuk to linkiu.

man darosi neramu,nes man pradeda trukti kantrybes...bendraujant su zmonemis.as pastebiu ju trukumus ir jie mane pradeda greitai erzinti.:pvz per tyliai kalba,nedrasus,pasikeles,per daug sypsosi,per daug paniures,uzduoda kvailus klausimus,neisgirsta ir turiu kelis kartus kartoti.todel draugu neturiu.neseniai vyras pasake,kad nesistebi,kad neturiu draugu,nes nebemoku bendrauti.tik jis nera toks dzentelmenas,kad man padetu,paaiskintu ka darau blogai.noreciau psichologo pagalbos,pati susitvarkyti negaliu,bet jauciu kad tas daug kainuoja:(manau,kad kuo toliau,tuo bjauresnis zmogus darausi.niekam nieko blogo tikrai nedarau,niekam nekenkiu,bet pradedeu nesivaldyti.padekit.kai buna sunku negaliu pasiguoste nei draugems(ju neturiu),nei vyrui(jis nesupranta)

Budavo ir man tokiu nerviniu priepuoliu, labai buvo sunku auginti, ir vyras ne ka tepadedavo... Kai jau labai negaledavau susivaldyti, tai tiesiog isheidavau i kita kambari , nes kartais jausdavau kaip mano mylima dukryte mane nervina.
Po to kiek apsiraminu, grizhtu, paverkiam abi kartu ir nusiraminam .
Labiausiai man palengvejo, kai grizhau i darba. Paradoksas, bet pradejau daug tgeriau jaustis, ir mergyte mylet, ir namie daugiau suspet .Tiesa, as nedirbau iki vakaro.
Sekmes auginancioms!
Ir tau, akademija... Gal dazhniau cia ishsiliek, parashyk... Juk tai ir shiokia tokia psichologine ishkrova, zhiurek, ir palengves, ir reikalai susitvarkys

Aciu visiems uz atsakymus! Labai man palengvejo, maniau kad mane barsit ar dar kas, o jus mane palaiket aciu jums uz supratima!

Nosiuk, tai, kad jųs tapot irzli ir apšaukiat kartais savo teroristuką dar nerodo, kad esat bloga mama. Tai rodo,kad esat pavargusi mama. Ir visai normalu, kad vaikui niekaip nenurimstant, nuolat trūkstant miego, nespėjant su buities darbais ir mokslais kyla bejėgiškumo, nusivylimo, pykčio jausmai. Forumietės jums labai gerai patarė, kad vertėtų peržiųrėti savo prioritetus ir darbus suskirstyti pagal jūsų galimybes, o ne idealios moters viziją. Būtinai suraskit laiko pamiegoti dieną, jei jaučiat miego trūkumą (galima ir kokią paskaitą paaukoti). jei vyras pats nesusipranta palengvinti motinystės vargo, tiesiog iduokit zirziantį vaiką jam į rankas be ilgų derybų, o pati tuo metu užsiimkit kitais darbais - jūs atsipūsit nuo vaiko ir po 10 min jau galėsit ramiai reaguoti. Beje, kuo greičiau jūs nusiraminsit tuo greičiau nurims ir vaikas, nes mažyliai tiesiog sugeria mamos nuotaikas ir jas atspindi. Manau, kad mergaitės šiuo klausimu dar jautresnės.
Kai jaučiat ilgesnį laiką didėjantį nepasitenkinimą ir piktumą, tai paklauskit savęs, ką pati padarėt, kad patenkintumėt savo pagrindinius poreikius? Laukti, kol juos atspės vyras - prarastas laikas
Akademija - atrodo, kad jūsų problemos iš kitos operos. Nelabai supratau, ar irzlumas, nervingumas ir "blogas charakteris" yra pastovios jūsų savybės, ar tam tikru laiku atsiradęs sutrikimas. jei tai atsirado ne per seniausiai, tai galima būtų įtarti depresinį sutrikimą ar kažką panašaus. Jei nesugebėjimas bendrauti jus lydi nuo vaikystės - tai gal tikrai verta apgalvoti , kokias klaidas darote. Ir vienu, ir kitu atveju susigaudyti jums geriau padėtu specialistų konsultacijos. Jei išdrįsot iškelti šią savo problemą, tai sekantis žingsnis - reali pagalba .