Kiekvienai mamai, auginanciai labai mylima , ateina momentas, kai nuovargis, istisas zirzejimas ir verkimas padaro savo t.y. truksta kantrybe. Kaip tokiu atveju elgiates? O gal esate pasielgusi taip, kad iki pat siol grauzia sazine?

taip, elgiuosi negerai, imu rekti, o sazine kaip grauzia, o jai dar ir vyras padeda. Na dar iki tol kol imu rekti, bandau dainuoti, kalbinti , ir kazkaip ji raminti, bet kai plysta kantrybe, tai jau viskas!

kai truksta kantrybe,iseinu is kambario trumpam,galvodama,kad nurims vaikas...Zinoma vienumoj nenurimsta,todel ateinu,apsikabinu..o labiausiai padeda dainavimas... ir pati nusiraminu,ir dukryte

Kai trūksta kantrybė vakarais (tik tokiu metu pasireiškia nuovargis, miego trūkumas ir tt.), tada vaiką atiduodu į vyro rankas. o kai jam kantrybė trūksta, vėl paimu aš, nes būnu kurį laiką pailsėjus. o jei nėra kam vaiko perleisti - verkiu ir isterikuoju kartu su vaiku

ant savo vyresnelio beveik iki dveju metu nebuvau balso pakelus. jis buvo tikrai labai geras vaikas, o jei verkdavo - ka padarysi, visi vaikai verkia, negali ant jo rekt, gali tik bandyti nuramint. kai gime mazhius ir jie budavo kaukia kartu - viens vienam kampe, kits kitam - tada papraschiausiai uzhsidarydavau trumpam vonioj... pirma didele krize ishtiko, kai mazhiui buvo 7 men, didzhkiui 2.9 metu. buvo zhiema, ka tik po shvenchiu, ash pervargus - vyras ishvazhiaves slidinet su draugais, ash viena namie su vaikais... rengemes i lauka, ash apsirengus, karshta, vienas kaukia, kad nesides kepures ir pishtiniu, kitas kaukia ish principo, kad nemegsta rengtis, uzhmaunu kepure pirshtines - kol rengiu mazhiu, didzhkis nusirengia... zhodzhiu, apstaugiau tada juos, kad nieko nepriplochiau (buvau labai isiutus), dejau kumshchiu i siena - bishki atsipeikejau tada. laimei, kaip tik tuo momentu uzhejo mano brolis - tai padejo aprengt vaikus ir ishsityst i lauka...
dabar buna ir aprekiu, ir i kita kambari ishvarau...
bet ant mazhiuko rekt - negali. nesupras jis nieko, tik ishsigas... dar labiau bliaus. isheitis tik viena, isheiti i kita kambari, giliai ikvept, ishkvept, mintyse nusishypsot ir gryzht pas savo mylimiausia kniaukliuka

labai gera tema, kaip tik po sios nakteles, dabar jauciuosi kaip zombis, jau negaliu suskaiciuot kiek sianakt keliausi Bet rekt ant vaiko negaliu. Uz tai isgeriau puoda kavos ir surukiau cigarete. Siek tiek palengvejo

dabar dar geriu raminancios arbatos
ir dar, dukros sypsena bedante kazkaip sustate viska i vietas

kaip tik tokios temos norejau pasiieskoti.... bo sakiau jau galva i siena dauzyti imsiu nakty keliausi gal 20 kartu, o dabar jei uzmiega tik ant ranku, tik paguldau - rekia. iseinu i balkona parukyti. zinau - negerai, bo pati maitinu, bet nervukai jau ant ribos....... tetukas nepadeda. tada ant jo pykstu baisiausiai... zodziu pravalas.

kol kas man buvo vienintelis kartas,kai nesusilaikiau ir pakeliau balsa,bet po to pradejo grauzt sazine.siaip stengiuos nuramint,o tokio amziaus vaikui juk dar nieko nepaaiskinsi.jei ji zirzia,o ne rekia,tai iseinu parukyt,nusiraminu.man gerai-pati nebemaitinu,tai galiu apsiverst dumais.nezinau,ka daryciau,jei negaleciau parukyt-cia bent vienas budas nors kelioms minutems pabut vienai.o kartais tiesiog palieku kamile viena-parekia,pamato,kad niekas nekreipia demesio ir nurimsta.gal ziauroka,bet veiksminga,nes ipratus prie demesio ir kitaip neiseina

Nors maniskis dar visai mazulis ir vyras labai daug padeda, bet ir man pritruksta kantrybes. Tada atiduodu ji vyrui, o jei jo nera tiesiog palieku staugti loveleje, o pati einu nusimaudyti i dusa arba atsigerti arbatos ar dar ka nors nuveikti. Jei tuo metu dar pasilikciau su juo, atrodo, jog svesciau ji pro langa - toks pyktis ima, kad pradedu abejoti, kokia as motina, jei tokie jausmai kyla. Po kiek laiko atlegstu, griztu pas ji, paimu ant ranku ir jis nustoja verkti. Tada tarp musu buna tokia meile ir siluma, na bent is mano puses , kai paciai pasidaro gaila savo maziuko, kuris taip svelniai kniurksno isiremes i mano kakla.

Man taip nebūna
Pavargstu kartais žiauriai, naktimis irgi neišsimiegu (nors vyras labai daug padeda). Kai jau jaučiu,kad ima stigti jėgų, tiesiog prisiglaudžiu savo žirneliu, išbučiuoju, išmylouju, daugybę kartų pasakau, kad aš jį labai myliu, kad jis -didžiausias mano stebuklėlis, ir nuovargis nulekia kažkur...

Pirma karta pritrukau kantrybes visai neseniai, o mano dukrai jau virsh 2 metuku. Tiesiog iki to laiko suvokiau, kad ji dar tokia zhiopliuke, kad nervuokis nersinervavusi, vistiek ji nieko nesupras ir niekas nepasikeis. O va dabar jau kitaip - jau gi su ja pasishneket galima, susitart, ir va tada kai nesiklauso, ishsidirbineja, tada ir sukyla pyktis.
Taigi mano receptas sunkiais momentais iki 2 metuku - tiesiog pripazhint, kad turi reikala su zhiopliuku lialiuku. Nusiteikt, atsipalaiduot ir leist jam pazhint pasauli

Na mano mažius l neramus vaikis, ta prasme, kad nemiega- tai ir zirzėjimai, ir verkimai ir t.t. Dieną tiek to, bet naktį toks siutas paima Tuomet paprasčiausiai ignoruoju tą rėkimą-užsikloju galvą kaldra,nusisuku.. mažius rėkia ir kai baigiasi jo sveikata, pats nurimsta.O po kiek laiko pradeda sau burbuliuoti, šypsotis, ir kai prieinu taip džiaugtis pradeda..vajezau, jau tada tikrai širdį suspaudžia, kad aš jį virkdžiau, o dabar jau viską pamiršęs, dar nenudžiūvusiom ašarėlėm, vėl šypsosi..

na,aciu dievui,kad dar niekad nedaejau iki to,jog palieku vaika klykianti,rekianti.zinau,ka koks verkimas reiskia.jei ir palieku,tai vos minutei,kad nusiraminciau.gal dabar atrodo,jog parekia ir nurimsta,bet juk tai neigiamai veikia jo psichika,ir veliau jam tai gali smarkiai atsiliepti...

Na, mamukai, jūsų nervai, matyt, geležiniai, jei galite palikti klykianti vaikelį patį nusiraminti . O dar sakote, kad trūksta kantrybės. Oho, kokios kantrybės man reiktų neprieiti prie verkiančio žirnelio
Noriu ir aš miego, maniškis irgi labai neramus, bet vis agalvoju, o gal jis ką baisaus susapnavo, ar ką suskaudo ar tiesiog išsibudino. O juk jis toks mažutis ir trapuitis, dar tik pradeda pažinti pasaulį, ir še tau, mamytė po kaldra nuo žirniuko slepiasi

Nematau ko pykti ant mamos, jei ji palieka verkianti vaika. Geriau padeti vaikuti saugiai ir iseiti i kita kambari nusiraminti, nei abiem eiti is proto. Be to, daugelis vaiku verkia ant ranku kaip tik, nes nori miego, o tevai "migdydami" ant ranku tik cackinasi, vaikas negali uzmigt.

Vaikui tikrai nepadarysi psixines zhalos, jei paliksi kartais paverkt. Aishku, gal ne ishtisa diena, bet vakare, nakti... Juk jis verkia ne del to kad skauda, alkanas ar dar kokio rimto dalyko. Jam tiesiog butu zhymiai maloniau but neshiojamam mamos rankytese, nei vienam guleti lovutei, ir apie tai jis gali praneshti tik vienu budu - verkimu. Gerai, jei mamyte turi jegu, laiko ir nervu ji neshioti, kada jam tik beprisireikia, bet jei tai vyksta visa diena ir nakti, tai kam geriau nuo to, kad mama pavargusi ir neishsimiegojusi? Po to praeina metai ar net daugiau, o mama vis dar neshioja ta vaikuti ant ranku ir pradeda visiem guostis, kaip jai sunku, kaip negali atpratint... O ash pati isitikinau (pediatro parekomenduota), kad nuo tokiu dalyku reikia atpratint kuo ankschiau (apie 6 men.), nes veliau vaikelis gudresnis pasidaro, 'sudetingesniu' priemoniu reikia imtis. O kaip kitaip atpratinsi, neguldydamas i lovuke ir nepalikdamas vaikelio vieno? Galu gale, nebutina ir palikt valandai verkt. Yra ivairios metodikos - proporcingai ilgint palikimo laika ir t.t. ir pan. Todel tikrai nereikia smerkti tu mamu, kurios palieka vaikeli paverkt. Turint omeny pogimdyvines depresijas, nuovargi, nemigas, kai kuriu vaikuchiu judruma, jautruma ir neramuma, kartais tai gali buti vienintelis ir geriausias budas mamai atsikvepti ir suimti save i rankas, o vaikeliui suvokti, kad mama negali buti visuomet shalia...

Jei mano vaikas rekia as negaliu jo palikti vieno,net tada kai buvo dar mazesne 2 men. ,(man tada vyras padedavo daugiau nei dabar ) Klykianti vaika imu ant ranku ir supu bandau raminti, kai nebesivaldau ir pradedu, rekti man sako mama, ar vyras eik nusiramink, as vis tiek negaliu jo palikti, as pati nevuosiuos, bet ir vaiko nepaliksiu ,galbut tai dar blogiau, bet kiek kartu bandziau palikti vaika viena kad jis parektu, o po to pats vienas nusiramintu, negaliu palikti jo ilgiau, nei minutei, o dar kazkas pasake, kad jei vaikas ilgai rekia tai jam po to ima skaudeti gerkle , nuo to karto bandau vaika raminti pati, kaip man sekasi negaliu pasakyti ,geriausia iseitis bandyti vaika prajuokint, jis ima juoktis , ir man lengviau ant dusios pasidaro!

O o mamytes... Nepasidalinsiu savo patyrimais, nes nezinau ka reiskia, kai vaikutis nemiega naktim arba klykia. Tik noriu pasakyti, kad jus visos labai stiprios ir kantrios. O jei ir uzplusta pyktis, tai manau, kad tai yra labai zmogiska ir naturalu.
O nezinau kasreiskia keltis naktimis po 20 kartu, nes mano pupule tokia gera, kad negaliu atsistebeti. (tikiuosi taip bus visada) nors musu dukrytei tik 2 men., bet ji jau ismiega visa nakti. Is pradziu keldavo tik karta, pavalgyti.
Zinoma buna, kad ji pazirzia. Bet nuo zirzimo susinervinu ti vakare, nes vistiek per diena siek tiek pavargsti. Tevelis mums padeda labai mazai.

ode,asmeniskai as esu pries palikima,kai vaikui skauda ar pan.jei jis verkia tik del kaprizo,kad nori ant ranku,tada nematau nieko blogo,jei jis trumpam paliekamas.
vota,nenoriu taves gasdint ar ka,bet tau dar viskas pries akis-mano zuika ir buvo gera,miegojo kaip angelas.pilvuko putimus pergyvenom,kol neprasidejo dantys...va ir sianakt penkias valandas bandem migdytis,bet buvo vien rekimas,kukciojimai...kol ant ranku supama,nusiramina,paguldai-rekia.oi,kantrybes buvau pritrukus...jau tikrai toks pyktis buvo uzejes,kad siaubas.o dar viena buvau,be vyro.bet kazkaip istveriau.tikiuos,daugiau taip nebebus,nes labai sunku valdytis,bet turi su tokiu maziuku elgtis svelniai

Nu pas mane gauna barti abu. Bet daznausiai uztenka operiniu balsu uzstaugti "PAULIAAAAUUUU!!!!", nes vyresnysisi pas mane truputi "neprigirdi", ypac sunkiai girdi kai eina multikai tada suklusta abu. Arba baruosi ant saves, nes pati ziopla vista nesuziurejau pvz, kad mazoji sudauze cukrine ir t.t.. Ant mazosios dazniausiai piktai burbu, kai noriu miego, o ji mane tempia is lovos po nakties, kai soko ant mano biedno kuno kadriliu

yra buve pora kartu, kai pakeliau ant sunelio balsa... tada labiau ant savess pykau, o ne ant jo, nes juk blemba, ka dar gali jis suprast? ir ko ce isterikuot? ka tai pakeis? dabar bandau nusiramint mintyse skaiciuodama iki 10 letai letai arba tiesiog pamastydama, kad forume yra skyrelis... jis vadinasi "Nesulaukiancioms gandro"... o as ce dar sukauju...

Visada galvojau, kad uzauginsiu savo vaika be musimo. Taciau labai baisu, bet gauna nuo manes daznai pylos per uzpakaliuka.Isbandziau visokius budus:ir i kampa pastatyma ir pasodinima apmastymams, ir nekalbejima, ir dar daug daug kitu visokiausiu budu, bet niekas neveikia. Nebezinau kaip galima sutramdyti vaika, kuris absoliuciai neklauso nieko???
Kaip galima butu susitarti su vaiku?
Jei pasakau, kad per kaledas senis neatnes dovanu, sako pats nusipirksiu(nes turi savo taupykle). Jei kazka vel pasakau, jis visada turi kruvas atsakymu. Kiekviena syki mano rankos vis nusvyra zemyn.....
Siandien taip supikau, del vaiko elgesio, kad pagasdinau jog isvesiu i vaiku namus, liepiau susikrauti daiktus ir t.t, aisku su teveliu suvaidinom viska labai rimtai. Na si karta suveike, nes buvo asaru pakalne ir kruva pazadu, apie tai kaip klausys musu, bet as bijau rytojaus, kad vel viskas bus is pradziu. Zinau, kad tokie metodai netinkami, bet jau nebeisivaizduoju kaip elgtis.Vel kad kazka primus, vel kad kazka apspjaudys, vel kazka sulauzys ir t.t.
Ka mums daryti???

Žinai, kaip lengva auklėti svetimus vaikus?
O jei rimtai, tikriausiai pasirodysiu senamadiška, bet galbūt tavo vaikui trūksta dėmesio? Aš turiu omeny, gal per mažai su juo kalbatės? Gal būnate pavargę ir paprasčiausiai neadekvačiai reaguojate į jo išdaigas? Mano vyresnioji, pavyzdžiui, visada ką nors tokio iškrečia, kai aš į savo darbus jos neįtraukiu. O mažasis viską daro kaip sesė. Todėl mes ir tvarkomės, ir valgyt gaminam laaaabai jau lėtai
Be to, apie trečius ketvirtuosius metus vaikams būna ir asmenybės krizė (taip sako psichologai).
Pabandykite kalbėtis su vaiku kaip su suaugusiu:ramiai ir argumentuotai. Nereikia manyti, kad jie vaikai, todėl turi mums paklusti tik todėl, kad mes liepiame. Ir negrasinkite jam tuo, ko žinote, kad nepadarysite. Tai žema. Ir rodo jūsų bejėgiškumą, nes vaikas netikės jūsų žodžiais. Žodžiu, pasakysiu, kad nieko nepasakysiu Kitam patarti gali būti labai gudrus, bet tai nereiškia, kad manęs ir mano vaikų neištiks kokia bendravimo krizė.

Beje, dėl mušimo... Ar visus suaugusius nori ir muši, kai jie nepaklūsta tavo valiai? Tikriausiai ne. Tai kodėl skriaudžiat mažą vaiką, kuris visiškai priklauso nuo jūsų malonės ir apsiginti negali?

Gal reikėtu paieškoti budu nusiraminti: nueiti pas psichologą, gal net pas kitą specialistą, gal vaistų nuo nervų išrašys... Aš manau, kad taip elgtis su vaiku tiesiog negalima, tai sužlugdys jį, kaip asmenybę

Aš kantrybės turiu mažai, todėl man nesvetimos panašios problemos. Mano artimieji mano vaikus vadina laukiniais, darželyje auklėtojos sako, kad labai protingi, bet sunkūs. Tenka pripažinti, kad problemos ne vaikuose, o tame, kad neturėjau kantrybės su jais užsiimti nuolat. Tada vaikai įpranta augti laisvi ir tokių vaikų nesukontroliuosi reikiamais momentais. Na, kažkiek įtakos turi ir įgimtas temperamentas - maniškiai labai jau judrūs ir smalsūs.
O kaip sprendžiu. Pirmiausia stengiuosi jų laisvės neriboti ten, kur nėra būtinybės. Kuo mažiau komanduoji, tuo mažiau yra situacijų, kuriose jie gali neklausyti Aišku, tenka labai stipriai priderinti savo buitį prei vaikų. Pas mus namuose beveik nėra daiktų, kurių vaikai negali liesti. Ir aš neturiu iliuzijų, kad kokią dieną mano giliai užslėpti papuošalai nebus užkasti smėlyje ar sukabinti ant spintelių rankelnėlių Vyras savo labai saugotus fotoaparatus jau rado truputį panagrinėtus, bet dar veikia
Stengiuosi daryti tai, kas man patinka, o vaikams skirti laisvą laiką, t.y. vaikus palieku artimiesiems, auklei, vedu į darželį. Kai esu rami, patenkinta savo per dieną atliktu darbu, tai ir vaikams esu atlaidi, neerzina jų išdaigos. Ir grįžus iš darbo tikrai noriu su jais pasidžiaugti, pasiausti.
Su vyru sutariau, kad mano pareiga nėra susinervinus lakstyti paskui vaikus ir užtikrinti, kad jie būtų švarūs, gražūs, malonūs aplinkiniams. Jie yra tokie, kokie yra. Ir mes stengiamės jų nesivesti ten, kur jie būdami tokie, kokie yra, gali kelti nepatogumus aplinkiniams. Mes kažkaip vieningai nusprendė, kad būtina užtikrinti vaikų saugumą. Ir čia jau jokių kompromisų. O visa kita gerai taip, kaip yra.
Ir nepaisant viso to, vaikai kartais išveda mane iš kantrybės. Tada juos tiesiog perduodu vyrui tam laikui, kol kantrybė atsistato Ir atvirkščiai, kai matau, kad vyrui kantrybė senka, imuosi su jais žaisti pati.
O dėl fizinių bausmių - mes su vyru nesam grižti priešinikai, bet nesam ir šalininkai. Abu pripažįstam, kad tai nelabai kokia priemonė, bet abiems tenka gėdingai prisipažinti, kad kartais nesuvaldom savo susierzinimo. Kai augo pirmasis, abu buvom labiau karštakošiai. Gavo jis kažkiek per užpakalį. Dabar su vyru manom, kad gal ir be reikalo. Mažoji gal net ir nėra gavusi. Tiesiog jei vyrui nervai neatlaiko, aš sudraudžiu, kai man baisiai pikta - vyras imasi situaciją gelbėti. O dar ir sūnus pasidarė protingas - juos ten kažkas iš vaikų teisių apšvietė, kad vaikų mušti negalima. Tai jis irgi ėmėsi sesę užstoti ir mums primiti, kad mušti negalima. O jam jau ir nebereikia - tik pasakom, tai ką mums su tavimi daryti, jei buvo šnekėta, tartasi, o tu neklausai ir dar sakai, kad negalima vaikų mušti - iš karto pats puola galvoti, kaip čia situaciją pataisius.

Tai čia viskas apie tai, kad aš pasirinkau vaikų iš viso netramdyti. Gal ir neteisingas pasirinkimas, bet aš manau, jei jau tingiu, nemoku, nenoriu auklėti nuolat ir kryptingai, geriau nežlugdyti vaiko kartkartiniais pripuolamais aprėkimais, moralizavimais ar mušimais. Išmoks jie ir patys visko, stebėdami kaip mes elgiames tarpusavyje ir su artimaisiais, kokias vertybes turime ir puoselėjame. Svarbiausia vaiką mylėti ir neatstumti, kai jis kreipiasi.

jei nebetenku jegu o vaikas verkia, tai as atsisedu salia ir ziuriu. spoksau kuri laika ir bandau suprasti kodel verkia. nebuna kad verktu be reikalo. vis tiek kazkokia priezastis yra. ir po keliu minuciu dazniausiai "daeina" kas negerai.

Neisivaizduoju, ka reiskia rekti ant kudikio? Man tai atrodo ir ziauru, ir beprasmiska. Zinoma, kai vaikas didesnis - jo elgesy jau reikalauja daugiau kantrybes.
Kaip elgtis kai vaikas isveda is kantrybes? Na tiesiog tada reikia pabandyti, kaip elgtumeisi, jei tai butu suauges zmogus..
O del vaiku issirekimo.. Kai vaikas verkia del to, kad alkanas, del to, kad pilnas jo pampersas - mes reaguojame.. Bet jeigu vaikas verkia del to, kad jam truksat mamos, truksta bendravimo - mes ta ignoruojame.. Vadinasi, mes nieko pries tenkinti jo fiziologinius poreikius, bet linke ignoruoti bendravimo

ateis laikas kai suzinosi ka reiskia vaiko zurzimas istisa laiaka....kai atsisest 5 minutem neina........o tai ne linksma.....kai zurzia zurzia zurzia......suprantu tas mamas kurios 2o kartu kelesi ir man taip buvo pirma menesi budavo pamiega 5 min valanda verkia ir taip visa para......ir dabar dar kokiu astuonis kartus keliu tiesiog jau neskaiciuoju....tik dziaugiuos kad 9 gula 9 kelia......bet tas zurzimasd tai isveda isproto o kai dar as is prigimties reksne tai aprekiu...o paskui paverkiu ir lengviau......stengiuosi ant vaiko kuo maziau ...bet uztat ant kitu bunu dar piktesne o del kad vaikui truksta meiles tai tikrai ne......pats mylimiausias vaikas pasaulyje......tik va pradeda rodytis ankstyvieji oziukai....nu vienu zodziu kentekim toliau mamytes ir stenkimes nepykt ant maziu......sutinku su ta mintim kad svarbu sveikas.....
p.s. vienas protingas zmogus pasake kad vaikai greit viska pamirsta ir nepyksta uz tai.....dar jis pasake kad vaikai patys tevus pasirenka....tai man paguodos zodziai......

man baisiausia yra zyzimas ir jos pacios nezinojimas del ko zyzia. esu pratrukusi ir ne karta, aprekiau ja. zinoma sazine grauzia iki siol. bet zinokit kai uzblioviau jai zyziant, zyzimas akimirksniu nurimo ir elgesi lyg niekur nieko aisku taip bliaut ant vaiko kaip tai dariau kelis sykius, negalima esu pasizadejus daugiau taip nesielgti
verkia ji pas mane retai , tai del to nebuvo trukus kantrybe (tik pirmaji menesi).

Mano pelyte palyginus ramus vaikas, tik valgydavo pirmus menesisu daznai. kantrybes buvo, kazkaip iskenciau, bet kai prasidejo klykimai valgant. iki isteriju tai nebeiskenciau. Pradejo uzrekti ant jos, viena karta net papurciau. Galvoju nu sakes oziai kokie, dar pediatre ikiso savo trigrasi, tipo toks harakteris vaiko. Nu galvoju as isvarysiu is jos charakteri. O pasirodo ji verke del pienliges, nes lezuvelis skaudejo. Kai uzrekiu po to tiek gailiuosi. grauziu save ir verkiu

kol maniskis keldavosi kas pusvalandi naktimis tai buvau kai psirse viena kart neatlaikius tokio menesinio maratono ja uuzrekiau tai net vyras pasoko is lovos.. paskui susimasciau kad jis nieko nesupranta ir kad jis cia nespecialiai taip daro.. gal vaikuciui ka suskaudo.. prisiminiaiu kaip matydavau motinas rekiancias ant pypliuku ir prisiekdavau kad as taip nereksiu.. tai dabar keliuosi naktimis dantis sukandus.. padainuoju lopsine apsikamsom ir vel miegam... stengiames per daug nesinervint... tikiuosi kad tos kantrybes uzteks ateinantiems metams..

Nu, mamytes, kurios uzrekiat ant tokiu maziuku kaip 3men ar panasiai ...Palaukit kai jie bus 2 metu...Ka tada darysit????? Mano pirmieji du, buvo labai neramus kudikiai, rekdavo istisai, bet niekad nesu ant ju uzbliovus uz tai..Juk kudikiai neturi kaprizu, jie arba alkani, pavarge arba kas nors skauda...
Va dabar jau 3 ir 2 metu, tokie tai tikrai veda is kantrybes, isbando visas teveliu kantrybes ribas Na ir uzbliaunu as ant ju, bet tai kad as dabar pervargusi, nemiegojusi, maziukas istisa diena ant papo.... Tik, nesinervuokit, kai maziukai kudikeliai verkia, patausokit savo kantrybe velesniems laikams (apie 18men.+)

As savo mazes negaliu klykiancios palikti. Nebent jei man bunant vonioje ji pradeda verkti, o as tuo momentu tikrai negaliu prieiti, tada jau ka darysi. Kelis kartus bandziau iseiti is kambario kai ji pradejo klykti vos padejus ja ant lovos, vien del to, kad nelaikiau jos ant ranku. Bet neistveriau ilgiau nei 10 sekundziu. Todel net dazytis as jau isigudrinau viena ranka laikydama mazaja. Ji ne ant ranku gali buti tik tada, kai miega. Na, dar kartais buna kai ir nemiega, bet laaabai retai...

Manajai 1 ir 2 men. siaip buvo ramus vaikas iki 1 m. bet dabar....rekimai, zirzimas, iki pamelinavimo jei nepaimu, bet rekt , nei must -niekada to nedariau, tik bandau rekianciai jai aiskinti, apsikabinti nepaemus, bet nelabai kas gaunasi....o kantrybe senka NA, bet kazkaip ant vaiko neissilieju, vyras kartais kencia vakare

Stai, radau straipsni. Apie ozius. Kaip ir nieko nauja, bet gal - kam nors, siek tiek...

http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_women/H....php?id=5798339

O mane labiausiai erzina mano klecko tampymas visur uz rankos. Kur tik eina, visur tempias kartu ir pasisodina salia savo veiklos Nu sakes, negaliu ne sekundes ka nors nuveikti sau. jei susiruosiu ka nors veikti, tai didziausi pykciaiir gali daryt ka nori, vistiek turi visur kartu vaikscioti

maniskis tai pradejo kristi ant zemes kai oziai uzeina... nekreipiu demesio.. nors taip norisi nuraminti..ir duoti ko nori.. nors ir negalima....

Zinot Mamytes pagarba jums,jei jus istiesu tokios kantrybingos .Nereket i kaili neuzmetat... Na mano jau nebemaza,(3,5) taigi buna kad pakartoji graziuoju 10kartu,o ji vistiek nesupranta,tai kai uzreki...... iskart sureguoja.Esu ir i kaili uzmetus .Taip poto praeina vos kelios minutes ir gailiesi ,bet jau buna velu.

Sianakt turbut pirma syki per metus maze streikavo nakti... nepratus as taip.. o ji rekia, speigia, rieciasi.. nepadejo nei nesiojimai, nei kompas, nei muzika, nei tv.. zodziu pravalas .. po 1.5h ivairiu bandymu jau besibaiginejo kantrybe... tai pasodinau ant dekio ant zemes ir galvoju tegu truputi issilieja.. bet atejo tetis ir nuramino... jau dantis sukandus tvardziausi...

Oi,aš tai neturiu kantrybės visai... .Mano vaikai - 2 ir 8 metų.Amžinai pešasi.Spiegimas,cypimas.Dičkė erzina mažiuką.O tas irgi nepasiduoda,pamatęs,kad jį užstoju,dabar jau ir pats ginasi garsiai cypdamas,vos sesė prilenda.Ojojoi,kaip galva mano perkaista...Nu tada tai nuleidžiu garą - išsirėkiu,kad net gerklę skauda.Tik kad mažai padeda...

Kad kas galėtų stebuklingą receptą parašyti iš kur tos kantrybės semtis...

Nors maniškis jau lyg ir nemažas, bet kol neužrėki nelabai supranta ...
Aišku po tu rėkimų truputį , kad nesusivaldžiau.

Man kantrybė trūksta retai, gal, kad esu pati rami, o gal ,kad ir vaikas ramus. Bet būna tokių situacijų , kad išveda iš kantrybės,tada bandau rėkti (labai jau juokinga sau atrodau, kai rėkiu:balsas taip suplonėja....), paskui atlėgsta ir jau išsigandųsį vaiką glaudžiu prie savęs.Žinau, elgiuosi negerai, nepagal vaikų auklėjimo vadovėlį, bet man jau taip išeina.

mamytės mamytės,iš kur jūs tiek kantrybės turit....mano kleckui 2m 2mėn Šiaip ir auklė,ir draugai kuriems teko su Liutauru pabūti giria,kad vaikas paklusnus,geras...bet būnant su mumis kūdikėliui kartais ragiukai ūgteli-arba pas mus nera kantrybės...ištapetavom naujai kambarį,išaiškinom kad negalima ant sienų piešti.Po pusdienio pareina iš kamario vyrukas su violetiniu flomasteriu-girdžiu jau vyras rėkia...per 2palus ant tapetų ''paveikslas violetinis''...gavo nuo vyro per subinytę,pastatė į kampą...o verkė vaikas,o sriūbavo...kai atėjau paleist iš kampo,Liūtukas sako-aš daugiau niekada niekada nebepiešiu ant sienų.... o kai jau paguldėm,o nervavosi vyras,o graužėsi kaD davė per subiniuką... jei ant vaikučio užrėkiu,jis nutyla,galvytę nuleidžia ir sako-mamyte,tu ant manes nešauk,nepyk... dažniausiai būnu tiesiog nesusivaldžiusi,ir tada atsiprašau jo.o jis sako-nieko tokio.kažkada jis net pts sako-mamyte,tu ant manes šaukei-atsiprašyk.
Įdomu ką jūs galvojat apie tokia bausmelę kaip į kapą staymas.

Istiesu puiki mintis, i "kampa" .Niekada nebandziau,bet dabar kai bus proga isbandusiu Ir gal veliau kada parasysiu kaip sekasi