Santykių krizė - atvėsę vyro jausmai

Sveikos. Kaip ir daugelis čia rašančiųjų esu dvigubos tapatybės – viena jų šio forumo senbuvė, turinti mylintį vyrą, gražią šeimą... Kita – naujokė peterzytė – visiškai pasimetęs žmogus, ieškantis patarimo ir besislepiantis po nauju „nick‘u“.
Galėčiau rašyti daug, kaip laukėm vaikelio, kaip planavom ateitį. Bet esmė ta, kad šiuo metu mūsų santykiuose labai didelė krizė. Su vyru esam kartu 7 metai – visada buvom maksimalistai, jei myli – tai iki dangaus, nesuprasdavom, kaip kiti šeimose gyvena „drungnai“, na dirba, vakare susitinka, būna kad ir sugula į vieną lovą nepasišnekėję.... Mums tai buvo nepriimtina – jei nors vienas pasakydavo kokį aštresnį žodį barnio metu, tai aiškindavomės iki pamėlynavimo, kol išsiaiškindavom ir susitaikydavom. Nėštumo metu kaip ir kiekviena moteris tapau jautri, dėl menkiausio nieko apsipildavau ašaromis... Ir vis dažniau sulaukdavau ne užuojautos ar apkabinimo, bet susierzinimo, kad ir vėl žliumbiu. Trenkdavo durimis ir išeidavo... Tapau be galo įtari, kiekvienas jo užsilaikymas darbe ir mano vaizduotė piešdavo baisiausias vizijas, nors pagrindo tam nebūdavo jokio. Po sūnaus gimimo santykiai tapo dar labiau įtempti – nors sūnų vyras dievina, praleidžia su juo daug laiko, tačiau man dėmesio skiria visai mažai. Nebesulaukiu meilaus žodžio, apkabinimo, komplimentų (nors tikrai nesu apsileidusi ir baisi), kai pati prisiglaudžiu, pajaučiu šaltį... Elgiasi kaip įmanoma gerai tokioje situacijoje- rūpinasi mumis, kalbam bendromis temomis, bet vos tik prakalbu apie „mus“, iškart siena. Kaip visada – daug dirba, tik būnant vienai namie su vaikeliu vienatvė jaučiasi šimtą kartų labiau... Nebegalėdama tverti tokios situacijos ėmiau spausti jį prie sienos, galop jis prisipažino, kad jam sunku, kad jis nebejaučia man traukos... Aš jam esu brangi, kai išvažiuoja į komandiruotę rašo žinutes „pasiilgau“, vadina „mažute“....., bet jis labai pasimetęs jausmuose – tiesiog dingo tas jausmų aštrumas, jis dėl to kankinasi, bijo ateities...., nežino, kaip reikės gyventi, jei jausmai nepasikeis...., kaip pats pasakė: „aš turiu suvokti, ar galiu taip gyventi“ (kaip aš supratau, be „karštų jausmų“, polėkio, aistros). Jis nežino, kada tai atsitiko, gal per savo nuolatines scenas nėštumo metu tapau jam atgrasi. Pats manęs niekuo nekaltina, sako, kad čia jo problema, kad niekada nesuras (ir nežada ieškoti) geresnės. Aš pati blaškausi neviltyje, esu pratusi būti ant rankų nešiojama, dievinama ir man žiauriai sunku susitaikyti su tokia padėtimi – vieną akimirką apsisprendžiu būti tolerantiška, laukti ir nesikabinėti prie jo, neprievartauti to dėmesio... o kitą akimirką įsiuntu, liepiu susikrauti „šmutkes“ ir paslapčia tikiuosi, kad jis atsitokės, pasakys, kad myli mane ir negali be manęs gyventi... Tačiau taip vis neatsitinka, tik per tokias scenas dar labiau jį atstumiu. Suprantu, kad širdžiai neįsakysi, pati esu pajutusi, kai praeina jausmai, nieko negali padaryti, kad ir labai norėdamas. Kai pratrūkstu vyras siūlosi išeiti trumpam, pagyventi atskirai, gal man būtų lengviau, o gal ir jam nuo tokio „šoko“ atgimtų jausmai. Esu provokatorė, kaip vyras sako, pati vykdydama savo kryžmines apklausas išprovokuoju atsakymus, kurių bijau...., po to raudu ir raunuosi plaukus nuo galvos..., noriu kad jis paneigtų, ką aš iš jo ištraukiau vos ne prievarta... Vis gąsdinu jį skyrybomis, jei niekas nepasikeis, nors pačiai plyštų širdis ir jei jis norėtų skirtis jaučiu žliumbčiau į kojas įsikabinusi, kad tik neišeitų. Žinau, kad reikia laiko, bet negaliu atsikratyti to troškimo, kad lyg pamojus burtų lazdele viskas būtų kaip buvę...
Matyt supratot, kokios jausmų audros mane kankina. Noriu jūsų patarimo – kaip man elgtis? Nenoriu kad smerktumėt mano vyrą – jis labai garbingas, geras žmogus, nemanau, kad vertas blogų žodžių dėl to, kad pasikeitė jo jausmai man. Tiesiog patarkit, kaip man išgyventi šitą krizę, šitą periodą, kaip jam padėti susigaudyti savo jausmuose (aišku ir vaiko gimimas nemažas įvykis)... kaip įtikinti, kad santuokoje įsimylėjimą ir begalinę aistrą su meilės laiškais pamažu keičia kiti jausmai, ramesni, ir tai yra normalu? Nors jis teigia, kad ir pats tai supranta... Santuoka mums abiems yra vertybė, nenorim nieko griauti, abu suprantam, kad tą krizę reikia stengtis įveikti, bet KAIP????
Noriu patarimo. Kaip man gyventi, kaip elgtis – jei kils kokių klausimų dėl situacijos patikslinimo, klauskit...

Laikykites vienas kito, isikibe nagais ir dantimis. Matau kad sunelis dar mazas, vyrui demesio truksta ir jam sunku susitaikyti kad ne jis pasaulio bamba nu as cia gal ziaurokai parasiau turetu praeiti, tik nepaleiskit vienas kito
Paprasyk kad kas isleistu pavakaroti i koki restorana ar siaip pavazinekit po naktini miesta.... nu bandykit kaska , sekmes

Na aš nėščia 38 savaitę, buvo visko- vieną kartą net lėkė į mano vyrą ploviklio indas Na mudu kartu gyvename va be 2 dienelių jau 7 meteliai. duosiu tik vieną patarimą: gal nusileisk ant žemės. Žinau, kad tai žiauru, bet kaip tu reaguotum jei kiekvieną kartą tavo antroji pusė pradėtų tau organizuoti apklausas, aiškintis dėl niekų iki begalybės ir t.t.t.t Na aš išprotėčiau ir palikčiau tokiu atveju savo antrąją pusę. Ir ne dėl to, kad nemyliu ar negerbiu ar dar kokios nesamonės, bet todėl kad paprasčiausiai tai pradeda žaloti psichiką ir man paprasčiausiai tektų rinktis ar mano sveikas protas ar tokia šeimyninė "laimė" . Na nežinau, kas bus kai mums greitai gims mūsų mažė, bet tikiuosi, kad man taip stogelis nepavažiuos.
Na o dėl nešiojimo ant rankų, tai truputį nesupratau. Na mano vyras mane visaip stengiasi užvaduoti, kai jam išeina tai ir savo juokelių kurie mane erzina neskaldo, kiekvieną dieną be butuko niekur neišeina, mes gerai sutariame galime paprasčiausiai atsigule vienas šalia kito gulėti ir kiekvienas skaityti savo knygą, kartais išeiname kartu kur nors "pablūdyti" niekada nekialiame vienas kitam pavydo scenų, neįtarinėjame vienas kito- na kartais pasiriejame , kaip mano antroji pusė išsireiškia sveikai į metelius bent kartą ir toliau gyvename laimingai, ramiai. Daugelį tai net erzina sako gyvenate kaip du senukai. bet mums tai patinka, tai mūsų gyvenimo idilė.
O kokia tavoji? tik atsakius į šitą klausimą tu galėsi ir pradėti galvoti ką tu stengiesi išsaugoti. Ar tai kad tavo vyras aplink tave šokinėtų strikinėtų, nešiotų ant rankų, o tu? ką tu jam mainais duodi?
Na gal esu senamadė, bet santuokai reikalingi 2 žmonės, 2 žmonės ją turi ir kurti, žinoma atsiradus vaikui reikia daug ko atsisakyti, net aukotis kol prie to priprantama ir be to negalima gyventi, bet kaip suprantu tavo laimė pradėjo griūti nėštumo eigoje, tai gal tau vertėtų viską suversti gimdyvinei ir pogimdyvinei depresijaii? Na nueik pas gydytojus, gal ištrūk iš namų bent trumpam, gal pagerės? Ir viskas neatrodys taip jau baisiai?

Gal neaiškiai rašau, bet nelabai mane supratai....
na dėl nešiojimo ant rankų, tai aš čia perkeltine prasme - kai nuolat matai tau begaline meile spindinčias žmogaus akis, kai jau šilumą, švelnumą..., kai per miegus jauti kaip prie tavęs prisiglaudžia, apkabina.... Ir mano idilė tokia kaip tu rašai - svajoju kaip ankščiau eiti vakarais kartu pasivaikščioti po apšviestas gatves, tik jau tryse, su vežimu, gulėti visiems lovoje, kalbėtis, juoktis...., žaisti su mažiuku... Savaitgaliais važiuoti į gamtą, pasiėmus termosą karštos arbatos...
Manau supratai - nereikia man, kad apie mane strikinėtų, užvis labiausiai ilgiuosi to ryšio, tos abipusės šilumos.... Deja, mano rodomas švelnumas šiuo metu be atsako - na aš apkabinu, tai palaiko kiek mandagumas leidžia ir atitraukia rankas. Išeinant apie "butuką" reikia priminti. Šiuo metu darbe krūvis labai didelis - bet ir tuomet, kai galėtų skubėti namo, pas mus, mieliau nuvažiuoja dar pasportuoti... Savaitgaliais atsiranda visokių renginių, kuriuose būtina dalyvauti, užsilaiko iki paryčių... Tiesiog toks jausmas, kad nemiela jam su manim. Ir jis kankinasi ir aš. O po savaitės nematymo, kai dar ir mano lauktas savaitgalis praeina laukime ir vienatvėje, neištveriu, pratrūkstu, tuomet gaunasi taip, kad va, jis pagaliau būna su mumis, o aš, užuot ramiai bendravusi, keliu scenas ir verkiu krokodilo ašaromis.
Dėl pavažiavusio stogelio, tai labiausiai jis važiuoja tokiais ilgais tamsiais vakarais, kai vietoj prieš nėštumą įsivaizduotos idilės: du laimingi tėveliai ir vaikelis, sėdžiu aš viena su miegančiu mažuoju ant rankų ir rašau apie tai SM'e.

Na gal as ir nekokia patareja,mes kartu jau ketvirti metai Bet patikekit visko buvo Galbut besilaukdama prisikuriai per daug iliuziju,nori kad viskas butu taip kaip tu isivaizduoji ir ne kitaip.Man irgi kartais atrodo kad as jam atsibodau,neidomi ir pan.,bet dazniausiai tokios mintys apninka kai as pati esu blogos nuotaikos. Mes budamos su maziukais namuose i viska per jautriai reaguojame, o juk ir jie turi rupesciu.As manau,kad daugeliui moteru,kurios sedi namuose,pradeda atrodyti,kad vyras demesio visiskai neskiria. pasistenk buti geresnes nuotaikos,kai grysta is darbo daug sypsokis,nebuk pikta
Is visos sirdies linkiu,kad pas jus seimoje viskas susitvarkytu Taip ir bus Tik laikykis ir nepaluzk. Juk is tiesu seimoje nemazi pasikeitimai,atsirado naujas seimos narys. Ir galbut jam prie to irgi reikia apsiprasti,pasistenk ji suprasti ir niekada neremk prie sienos aiskindamasi santykius,nes jie tada dazniausiai uzsidaro. Juk istiesu stiprioji lytis MES MOTERYS Stiprybes jums

Sveika peterzyte! Suprantu tavo nerima. Jauciu, kaip dabar jautiesi. Vaikelio atejimas i seima yra didelis stebuklas, bet mes, moterys dar labiau ji sureiksminam. Beveik nepastebim, kai vaikas tampa pasaulio centru. Rasai, kad nori pasivaikscioti su vyru vakarais ir su vaikeliu. O kodel , jei turit kas padetu, neiseiti su vyru dviese? Arba, kad vyras pasaugotu, o tu su draugem iseitum? Kodel lietuves moterys taip nepasitiki vyrais? Visai kitaip yra uzsieny. Cia mamos 2 sav palieka vaikiukus ir eina su draugem pasiaust i kluba. Mano sefe 3 sav mazyli paliko vyro globai ir isvaziavo su kolegem i 2 dienu kelione. . Rasai, kad vyras ilgiau uztrunka darbe, vyksta i renginius. Gali buti dvi priezastys. Nenori matyti taves "nelaimingos", arba ...... Yra toks posakys: Ieskokit moters. Pakalbek su vyru ramiai, taikiai, be tardymu. Nemazai metu kartu, manau mokat kalbeti atvirai. Sekmes jums!

Vir81, ačiū už palaikymą vat aš ir stengiuosi būti linksma, nepriekaištauti dėl to neskiriamo (kaip man atrodo) dėmesio, bet paskutiniu metu jis tiek jautrus dėl mano scenų, kad užtenka man paklausti kur buvo, ką veikė, ir jam jau atrodo, kad jį tardau.

Virga, išleidžia mane vyras noriai, aišku tik kelioms valandėlėms, nes maitinu sūnų krūtim...
Dėl jo darbo - dirbdavo jis ir iki tol daug, tiesiog tuomet ir aš buvau užimta moteris su daugybe interesų, dirbau, mokiausi, važinėjau į renginius, komandiruotes... Susitikdavom išsiilgę po savaitės nesimatymo...
Dabar aišku mano interesai baigiasi namais ir sūneliu. Sakai "ieškok moters"? manau po tiek atvirų pokalbių, kai net ištraukiau prisipažinimą apie išblėsusią trauką, būtų pasakęs ir apie tai... Mes abu sąmoningi žmonės, abu esam kalbėję, kad apgaulėję negyvensim. mano vyras ne toks, kuris gyventų dvigubą gyvenimą, apsimetinėtų - jis tiesiog pasakytų kaip yra ir išeitų. jis negali prieš jausmus veikti - todėl jam ir sunku, negali kaip koks statistinis lietuvis, kuris grįžta iš darbo, paguli prie teliko, iki pilnos laimės išgeria butelį alaus ir griūna į lovą.
Bet jis dabar niekur eiti nenori, skirtis nenori, jis tiesiog išgyvena krizę dėl savo pasikeitusios savijautos, kuri jį gasdina, nes jis užvis labiau nori laimingos šeimos.
Aš viską atrodo suprantu, kad man reikia išlaukti, jo nespausti, bet kaip tai padaryti, kai ta vienatvė užpjaus, kai taip reikia tos šilumos, to švelnumo...

Aš tokioje situacijoje įtarčiau, kad atsirado trečias žmogus...

kai jau minėjau, "tokia situacija" nėra nauja - taip buvo visada, tik man tai sunku išgyventi, nes planuojant ir laukiant vaikelio kalbėjom, kad stengsis mažiau dirbti, bandys daugiau laiko praleisti namuose... deja, ne visada gaunasi taip, kaip nori.
O dėl trečio žmogaus - atėjau čia pasiguosti tikėdamasi, kad man patarsit, kaip išsivaduoti iš tų įtarinėjimų, kaip "neėsti" žmogaus tačiau čia išgirstu tą patį na bandykim išsivaduoti iš "visi vyrai vienodi" stereotipų... Nėra jie visi vienodai buki kuiliai, kuriems svarbu tik įkišti, o jei tau mažiau dėmesio, reiškias tą dėmesį susirenka kita.... Norėčiau nemąstyti taip banaliai.
O visų pirma aš prašau patarimo - taigi jei jau iškėlei savo versiją, ką man patartum ir kur tai, tavo nuomone, nuvestų? Pabandyk pamodeliuoti situaciją...., kurios finale - laiminga šeima, o ne skyrybos. nes išsiskirti ir išsidraskyti daug pastangų nereikia.

Skaitau tavo posta ir atrodo, kad as cia rasiau, kad cia mano mintys.. Tik as neturiu nei vyro, nei vaiko - mus su vaikinu tokia krize istiko po pusantru metu.. Kad jis pradejo nesusidoroti su savo asmeninem problemom, viskas persidave y musu santykius, atsalo jo jausmai man, pradejau zyzt kad maza demesio, ytarinet ar cia tik nera kokios kitos.. Esme ta, kad dabar esam issiskyre Bet ardyti seima del tokiu dalyku.. Turit vaikuty, rutina atsiranda, bet ja reikia sklaidyti, o ne siulytis atskirai pagyventi.. Siulyciau visu pirma kokia dienele skirti sau - na vaikuty surastumet gal kur palikti, nuvaziuokit kad ir pasportuot, y baseina, restorana, pabukit tik dviese, nesnekekit apie rupescius tuo metu, tik prisiminkit kaip susipazinot, kodel ysimylejot vienas kita, kas jums patinka jusu antrojoje puseje ir panasiai Manau tikrai turetu padet! O gal tiesiog vyrui kartais norisi pabuti vienam - juk net esant seimoje, kiekvienas turi islaikyti dalele savo laisves, tad uzuot Supykusi, kad jis kazkur isejo vienas, sutikit jy su sypsena, vakariene prie zvakiu Manau reikalai turetu pasitaisyt, nes aistra ir meile niekur nedingo, gal tik per tiek laiko pribleso ir nebemokat stengtis vienas del kito. Sekmes

skaitau ir bandau kažką pritaikyti sau:
jau ne pirmas pasiūlymas išeiti prasiblaškyti, vienai, o gal dviese... Iš tiesų sunkiai įmanomas toks dalykas, nes maitinu krūtim, pieno palikti negaliu, tai išbėgu max. 2.5 val., per kuriuos sutvarkau būtinus reikalus, apsiperku ir t.t. Dviese lygiai tas pats - max. 2 val. (nes vakare vaikas valgo dažniau), o ir palikti nebūtų kam, seneliai toli gyvena... O ir vaikelis vos virš 2 mėnesių ne tokio amžiaus, kad jį galima būtų kažkam svetimam palikti - vyras jokiais būdais nesutiktų, man pačiai taip par nedrąsu būtų.
Visi šitie siūlymai - išeiti kartu, vakarienė prie žvakių, puiku, jei abu to nori, tik kad problema ir yra tame, kad vyras šiuo metu nejaučia poreikio kažką tokio daryti, na tiesiog nenori... Jam jausmai (beje ir man lygiai taip pat) yra chemija, ir jeigu jos nėra, tai per prievartą mielas nebūsi... Nenusipaišysi šypsenos ant veido ir nesedėsi, gerus laikus prisimindamas.
Jo pasiūlymas yra išlaukti šitą laiką, nesiimant jokių drastiškų priemonių - nei bandant per prievartą labai staigiai atkurti karštus jausmus (kas manau nelabai įmanoma), nei siunčiant visus po velnių... Tiesiog išlaukti. O mane tas laukima svaro į neviltį..
Nėra taip, kad vyras elgiasi blogai, jam esu (kaip pats sako) brangiausias žmogus, sūnaus motina, su manim jis ketina būti visą gyvenimą... Bet meilužės šiuo metu manyje jis nemato..., kažkokie broliški, draugiški jausmai. Šnekam apie viską, jo reikalus, juokaujam, draugiškai apsikabinam, bet....
Sunku jam suderinti naują mano motinišką pusę su senąją nerūpestingąja moteriškąja. Beje, dėl sekso - jo nėra. Vyras sako, kad "dar nepasiruošęs"...., matau kad jam nesmagu liestis prie mano krūtų, kuriomis dabar maitinu vaikelį (jam kažkaip šventvagiška), o apie kokį veiksmą intymesnį negali galvoti, nes aš juk tomis rankomis liečiu, lūpomis būčiuoju mūsų sūnų... Na žodžiu šioks toks senamadiškas jis pas mane tuo atžvilgiu.
Didelė sumaištis manyje - atrodo būčiau nekamantinėjusi dėl jo jausmų, tai viskas būtų gerai, būčiau ramiai išlaukusi, juk dabar ir šiaip visą laiką atima vaikelis... Bet dabar skamba man tie jo žodžiai ausyse "nėra traukos". Ir kas mane tempė už liežuvio??? pats jis tikrai nebūtų to sakęs. O dabar jau pradedu lyg prisiminti (nes aišku dabar praeitį idealizuoju) tokius atšalimo laikotarpius (2-3 mėn) iš abiejų mūsų pusių - tai po jų sekdavo aistringas įsimylėjimas tarytum iš naujo. Per tokį įsimylėjimą suplanavom kviestis vaikelį... Tik skirtumas, kad per aną atšalimą dirbau, buvau laaaabai užimta, susitikdavom kelis kartus per savaitę pavakarieniauti anksčiau ir tai sugebėdavom susiginčyti, bet neėmiau į galvą, buvo vasara, visokie renginiai, su darbu, šiaip kultūriniai - o rudenį išvažiavom į šiltus kraštus... Suliepsnojo tie jausmai vėl.
Tai vat dabar vyras kalba, kad gal ateis vasata, vaikelis bus paaugęs, vėl važiuosim, būsim kartu... tik kaip to sulaukti???? nes jei toliau save ir jį graušiu nebeliks iki vasaros ką bandyti gekbėti.
Matyt nusibodau jau aš jums mirtinai. bet vat rašau rašau ir kažkokios pozityvios mintis galvoje šmėkšteli...

"Elgiasi kaip įmanoma gerai tokioje situacijoje- rūpinasi mumis, kalbam bendromis temomis, bet vos tik prakalbu apie „mus“, iškart siena. Kaip visada – daug dirba, tik būnant vienai namie su vaikeliu vienatvė jaučiasi šimtą kartų labiau... Nebegalėdama tverti tokios situacijos ėmiau spausti jį prie sienos, galop jis prisipažino, kad jam sunku, kad jis nebejaučia man traukos... Aš jam esu brangi, kai išvažiuoja į komandiruotę rašo žinutes „pasiilgau“, vadina „mažute“....., bet jis labai pasimetęs jausmuose – tiesiog dingo tas jausmų aštrumas, jis dėl to kankinasi, bijo ateities...., nežino, kaip reikės gyventi, jei jausmai nepasikeis...., kaip pats pasakė: „aš turiu suvokti, ar galiu taip gyventi“ (kaip aš supratau, be „karštų jausmų“, polėkio, aistros)."

Remk vyra prie sienos saulele, ka tik visa sita pergyvenau, tik ne po 7, o beveik 14 metu buvimo kartu, is kuriu jau greit bus 10 kaip vede. Ir prasidejo viskas graziai, vyras rupestingas, tik va nuotaikos nera, klausiu kas yra - ai nezino tipo kas jam darosi. Na ka as idiote, mislinu na pavarges, darbai ir psio takoje. Pailsek, lekiu as su vaiku pas mama, reikia su draugais pabut - prasom, atsipalaiduok, ir atsipalaidavo. Taip, kad pritariu nuomuonei - Ieskokit moters.

Tikrai nejuodinu vyru, ir nemanau kad visi jie tokie, taciau vyrai problemas linke spresti dazniausiai lengviausiu keliu