QUOTE(Mama_anarchija @ 2007 02 14, 13:01)
Peterzyte, matau kad pagimdei visai neseniai. Tik neįsižeisk (pabandžiau rimtai įsijausti į tavo situacija), bet ar tau neatrodo, akd tau gali būti pogimdyvinė depresija?
Visa tai yra normalu- ir nuotaikų svyravimai dėl hormonų pokyčių, ir perdetas jautrumas... Turbūt nerastum jaunos mamos, kuri nebūtų to patyrusi.
Beje- ta pati ''pogimdyvinė depresija'' gali būti ir vyrui. Na, gal pavadinimas ne visai tikslus, bet... Daug kas pasikeitė jo gyvenime. Gal sukretė gimdymo vaizdai (net ir labiausiai mylinčiam ir rūpestingam vyrui gali taip nutikti), jam sunku susivokti, kad jo mylima moteris dabar ne tik geismo objektas, bet pirmiausia- mama... Išaugo atsakomybės jausmas už pagausėjusią šeimą... Visi tie dalykai gali labai sukrėsti žmogų...
Tiesiog pabandykit žiūrėti į tai ne kaip į kokią santykių krizę, o kaip į medicininį reikšinį. Yra depresija, nieko nepadarysi. Bet ji praeis- tam reikia tik kantrybės, daug abipusės kantrybės.
Sekmės jums.
Visa tai yra normalu- ir nuotaikų svyravimai dėl hormonų pokyčių, ir perdetas jautrumas... Turbūt nerastum jaunos mamos, kuri nebūtų to patyrusi.
Beje- ta pati ''pogimdyvinė depresija'' gali būti ir vyrui. Na, gal pavadinimas ne visai tikslus, bet... Daug kas pasikeitė jo gyvenime. Gal sukretė gimdymo vaizdai (net ir labiausiai mylinčiam ir rūpestingam vyrui gali taip nutikti), jam sunku susivokti, kad jo mylima moteris dabar ne tik geismo objektas, bet pirmiausia- mama... Išaugo atsakomybės jausmas už pagausėjusią šeimą... Visi tie dalykai gali labai sukrėsti žmogų...
Tiesiog pabandykit žiūrėti į tai ne kaip į kokią santykių krizę, o kaip į medicininį reikšinį. Yra depresija, nieko nepadarysi. Bet ji praeis- tam reikia tik kantrybės, daug abipusės kantrybės.
Sekmės jums.
dėl depresijos - man jos tikrai nėra (tiesa pimą savaitę buvo kažkas panašaus, bet sugebėjau susiimti, harmonų audros iškart po gimdymo nuslūgo ir viskas susitvarkė - nes būdavo kad sutemsta už lango ir man norisi kaukti vilku), nes esant depresijai manau viskas atrodytų juoda, o aš tikrai laiminga, kai būnu su sūnum, einam pasivaikščioti, tikrai nėra taip, kad vien apie tai galvoju... Važinėju su bendraamžiais į susitikimus, pas savo tėvus - jaučiuosi linksma, graži, pasitikiu savimi... Tik periodais užplaukia man tokia neviltis dėl santykių su vyru - nes viskas kitaip... ir jau matyt niekada nebebus taip kaip buvo - romeo ir džiuljetos meilė baigėsi, prasiodėjo įsipareigojimai, atsakomybė už vaiką, griežtas grafikas, jokio impulsyvumo, kaip mėgdavom anksčiau - sugalvojom ir išlėkėm naktį tiesiog pasivaikščioti po apšviestas gatves...
o dar paskaitau kaip kiti vyrai eina su mažiukais į lauką, kaip lepina savo žmonas, kaip skuba iš darbo namo.... ir pasijaučiu tokia jau nelaiminga....
Žinau, kad reikia kovoti su tokia savigrauža ir nepuoselėti "aukos" paveikslo.
O ko gero labiausiai man reikia atsikratyti iliuzijų, kad viskas turi būti kaip anksčiau - nes taip jau niekada nebebus... tik turime atrasti savo vietą ir būdą, kaip būti laimingiems šioje pasikeitusioje situacijoje - duok dieve, kad mums pavyktų ir duok dieve man stiprybės būti gera žmona savo vyrui...