Ir aš taip elgiausi, ir tebesielgiu, jei dukrytė miega ilgiau nei įprasta. Matyt čia jau taip užkoduota sąmonėj.

visos mamytes vienodos juk niekas nemoke, taciau visos klausom ar kvepuoja, prikisusios nosi ar ausi

Ne viska perskaiciau, bet dauguma baiminasi del kvepavimo. Mes mazule metuku perkelem i kita kamabri, nes teveliams irgi reikia privatumo , nes kuo veliau, tuo sunkiau vaikams priprasti miegoti atskirai.
Esu paranojike, bet pastoviai baiminuos, kai pagalvoju apie nepagydomas ligas, avarijas, uzsalusius prudus ir t.t., stogelis vaziuoja man biski
Svarbiausia tomis blogomis mintimis neprisisaukti nelaimes, tai kai tik kokia bloga mintis lenda i galva, tai iskart stengiuos galvot gerai: ji sveika, ji laiminga, jai nieko neatsitinka ir t.t., kazkur skaiciau, kad reikia esamuoju laiku galvoti apie gerus dalykus, o ne : kad neatsitiktu, kad neuzdustu ir t.t.

MAN irgi buvo GN guliu sau nakti,ir tik kyst sawo ranka prie nosytes,aha eina oras kvepuoja gerai,praeina kazkiek laiko vel tas pats
ir dabar kaip ilgia pamiega einu zanduka pakutenu,aha suregavo,gerai

kai pagimdziau pirma nakti buvau be savo maziuko, nes gavo soka kai gime, tai visokiu durnu minciu buvo visa nakti negalejau miegot o kai atnese tai gal kas 5min tikrinau ar kvepuoja, tai tiesesi gal iki kokiu 8men jau visi galvojo kad as paranojike viena nakti atsikeliau ir man pasivaideno kad mano maziukas nekvepuoja, taip issigandau sirdis dauzesi taip kad galvojau issoks pro gerkle, paemiau ant ranku ir is baimes pradejau kratyt (aisku nestipriai ) taip pazadinau vaika ir dar puse nakties bandziau uzmigdyt, del savo parajonos nemiegojau beveik dabar juokinga kai prisimenu

Ir as bijau vis dar sokineju naktimis kai tik nugirstu koki itartina garseli, bene atpyle, bene springsta, o gal nusmuko ir ant veidelio guli,,, Manau tai visai naturalu, nes maziukai tokie bejegiai is pradziu

o kaip jusu vyrukai reaguoja i sias jusu baimes? As ir kai vaikas uzmiega kas keleta minuciu lakstau ziuret ar kvepuoja, ar neatpyle ir t.t. O jei vaikiuka palieku su vyru, ir po kokios val. grizusi matau kad jis filma ziuri ausines uzsidejes kitam kambary, vat tada buna ohohoho... Jis man sako "juk ji miega!", net netikrines O man iskart isterija, juk galejo kas nors atsitikt o jis net nebutu isgirdes... Vat taip ir pykstames kartais: as nesuprantu jo, kaip taip galima palikti vaika viena keliom valandom, o jis nesupranta manes, kam ce reik sokinet kiekviena kart isgirdus krebzdesi is vaiko puses...

Nakti i visokius keistus garsus reaguoju. Manau kiekviena motina reaguoja. Pasilieku net tokia sviesele, kad nereiketu degtis normalios sviesos.

kai mazyle miegodavo, mes su vyru abu lakstydavom ziuret ar kvepuoja, iki kokiu puses metu, dabar 9, patikrinam karts nuo karto kai miega, ramiau ant dusios, o nakti, kai tik pradeda judet mazoji, tai ir mes abu pasokam

prisiduodu ir as cia
sokineju ir tikrinu ar viskas gerai, ar kvepuoja. jei valgydamas pradeda skleisti keistus garsus, issigastu ar neuzdus,neuzsprings. zooodziu ...
tikiuosi tas greit praeis

Nu ir man panasiai... yra kazkokia baimes kibirkstele.

ui o as jau maniau kad as viena cia tokia, pries gimstant dukrytej naktim kartais pabusdavau patirint ar vyras kvepuoja o dabar dar ir mazaja tikrinu
na ka dar galiu padaryt, myliu juos be proto vat ir bijau kad kas nenutiktu

Ir as pasitikrinu ar kvepuoja, jei ilgiau pietu miegeli miega, nei iprasta. Vis pagalvoju, kad paranojike, bet ka darysi. Didziausia mano baime, kad vaikas pasprings. Kadangi kelis kartus jau toki epizoda turejau, tai neduok dieve koks jausmelis.

nu man tas pats kaip ir daugumai, vis sokineju prie loveles jei ilgiau miega patikrint ar kvepuoja

Na as manau, kad sita paranoja ir yra vienas is postgimdyvines depresijos pozymiu.
Buvo kelis kartus tokia baime, bet stengsios nepasiduoti tai . Dabar reciau sokineju.

Mano vaikui tuoj 1 metukai ir mane kankina ta pati baimė Toks vaizdas, kad visą likusį gyvenimą ji išliks

Manau jau cia diagnoze visam gyvenimui - sokinet ir rupintis ar viskas gerai mazulei...

puikiai jus suprantu , nes mane kamuoja ta pati beda... vis lakstau pas maziuka tikrinu ar kvepuoja, bijau kad jei atpils nepaspringtu ir t.t manau tuoj ta baime i paranoja isivystis

Sveikos =] as irgi jungiuos prie jusu, o galvojau as viena tokia, mums jau 6 menesiukai =] o as nuo pat gimimo, nakti keliuos paziuret ar kvepuoja, ar viskas gerai tokia sviesele specialia turiu kur baterijos dedasi, isijungiu, nemiegu tamsoje,kad matyciau mazyle =]
manau, kiekviena mama saugo, ir rupinas savo mazyliu

Ir as tokia pati... Paranojiskai bijau del savo maziuko. Nepalieku jo vienam kambary ilgiau nei minutej. Jei palieku ir bunu kitam kambary- tai lakstau kas minutre ziuret ar jam viskas gerai, ar kvepuoja, ar nepaspringo. Kai miega labai ramiai, tyliai alsuoja, visada idemiai ziuriu ar kilnojasi krutinele Paranojiskai bijau SKMS
Zinau, kad negalima bijoti, kad reikia nusiteikti, kad viskas bus gerai, bet kaip??? As ji taip myliu, kad neisivaizduoju gyvenimo be jo.
Viskas bus gerai... viskas bus gerai....

Tokia pati ir aš ..Pagimdžiau naktį, paguldė ją prie manęs, užklojo kaldra ir dar palinkėjo labos nakties. Kokios dar labos - įspūdžių vien nuo gimdymo per akis, o dar šalia mažulytė guli. O ji taip ramiai ir tyliai miegojo, kad aš visą naktį kilnojau tą kaldrą ir tikrinau, ar dar kvėpuoja, plius vis gryno oro įleisdavau . Tą baimė išliko iki šių dienų - vis tikrinu, ar kvėpuoja, ir baisiausia, kai kaldrytę užsitraukia ant veiduko.
Beje, kas liečia vyrus. Na bent jau mano tai tūkstantį kartų ramiau reaguoja, kai užmigdom, pažiūrėti kaip ji, eina tik manęs paprašytas. o kiek buvo variantų, kai aš pareinu šunį išvedusi, ar iš dušo šlapiai išbėgt reikia, nes mažytė verkti pradėjusi, o jis sau ramiausiai balkone rūko . Oi kaip gauna tada velnių, bet ...kitą kartą vėl tas pats - na sako, aš juk greitai.

as tai kai pagalvoju kad mano maziulei kas nutiktu ziauru puolu verkti.kai tik jai kas negerai man asaros kad jai blogai.atsimenu buvo 3 menesiu pakilo temperatura 37 isveziau i ligonine nes man baisu as pergivenu labai.man gaila tju mamyciu kurios netenka savo stebukliuku...isprotetau turbut be savo pupuliuko

oj oj, manau cia visoms tas pats, nes ir as naktim prabundu paklausyt ar mazylis kvepuoja, kad ir diena kai uzmiega prieinu arciau jei nematau, kad krutine kilnojas nakti tai labai bijau, kad uzsimetes kaldra neuzdustu

o ko jau cia taip su tokiu"pasikelimu"oj oj .visos mes mamos pergyvenam viena maziau kita daugiau visos mylim savo stebuklelius labiausiai ir visom patys jie graziausi ir visokiausi ar ne taip?

cia oj oj turbut ne su pasikelimu, o su pritarimu ir nerimu
Papildyta:
... Pasiskaicius visu mamyciu nerimu vel eilini karta nubegau paziuret ar maziukui viskas gerai ...

Čia labai panaši baimė į tą, kurią jauti dar nešiodama leliuką pilvely, kad tik nenustotų kvėpuoti, kad tik deguonies nepritrūktų, kad tik kokia virkštelė neapsivytų kakliuko... Žodžiu, mamos visada pergyveno ir pergyvens dėl tokių dalykų, nieko čia nepakeisi...

kaip gerai,kad uztikau sita temele.as maniau,kad man visai su galva negerai.blogos mintys tik ir lenda,visaip stengiuos jas nuvyti...bet pasirodo cia daugumai mamyciu taip.viskas turi buti gerai,visu musu leliukam

mano merginai jau beveik metukai, bet vistiek tos baimės nepalieka tik ilgiau miega irgi bėgu tikrint ar kvėpuoja, o kai nugriūna, užsigauna, tai man plaukai piestu stojasi

aš ir tapau jautri šiuo klausimu. Tokia praradimo baimė... baimė prarasti mažąją arba atvirkščiai, kad ji praras mane.
Ir dar labai jautriai pradėjau reaguoti į temas apie paliktus kūdikius ir panašius dalykus.

tikra tiesa....as pamenu pirmais menesiais vis sapnuodavau kad kazkas ateina i musu namus ir nori ka nors blogo padary mano vaikams. Dabar aciu D tokie sapnai baigesi.
bet zinoma baimiu visokiu pilna....o dar mano Arijus pries kelis men buvo paspringes vos atkratem vargsiuka na tai po to ilgai negalejau atsigauti......perdetai saugojau ir bijojau visko...bet nieko, dabar jau praejo. Bet vistiek buna...nutinka kokia smulkmena, o as paskui dar ilgai galvoj kuriu istorijas kaip viskas galejo buti ir kraupstu pati

visiskai sutinku, man lygiai tas pats... buna, kad zinias ziuriu apsiverkusi, nes jau isgirdau kokia istorija apie kudiki... iskart pagalvoju, o kas jei maniskiui taip nutiktu... tikriausiai sios baimes is dideles meiles atsiranda

visiska tiesa!!maniskei jau 4m ir 8men,as kasdien nakti eidavau ziureti,dabar gal pora menesiu ramiau,kazkaip jau uzsimirstu paziuret,bet visvien buna guliu,galvoju ir zinau kad viskas gerai,bet keliuos einu,nes nu kokia as mama,jei pagalvojus paprasciausiai nenueisiu paziuret:) o ir apie vaikus reportazai pasakojimai,tai ir verkiu ir pradedu save ar mazaja i ta situacija statyt,tada atrodo sirdis plysta nuo tokiu isivaizdavimu,o ir sapnai po gimimo iki dabar yra tik vienoki,blogi,aciu D reti,bet istringantys ilgam,daznaiusiai kad ja pamenu,kad traukinys su ja nuvaziuja,kad ja pagrobia,isprievartauja,aciu D as ja tokiuose sapnuose randu ir visada sukasi tada ka ji jaucia,ka isgyvena,kaip skauda,nu oi jau baigiu rasyt,nebegera daros...ziauriausiai ja myliu,isvada tik tokia:)

As panasu kazkiek isbridau is tos nesveikos paranojos Pirmom savaitem net nedrisdavau apie ji galvoti paaugusi, kaip bijodavau isivajot Jau vos ne liga buvo.
Dabar jau isivaizduoju ji paaugusi ir tikiu, kad jo niekada neprarasiu

O apie paliktus kudikelius mane irgi be proto graudina. Kai isgirstu apie kudikelius, pries kuriuos naudojamas smurtas, o kartais dar liudniau baigiasi tai balsu bliaunu. Dieve, kaip galima daryti kazka blogo ti=okiems nekaltiems zmoguciams...
Ir dabar apsiblioviau

Nu geras...visai netikėtai radau šitą temą...tai kažkuria prasme palengvėjo, nes labai nuoširdžiai maniau, kad man jau reikia pasigydyti, nes čiuožia stogas, jau beveik ir vyrą buvau įtikinusi, kad man tikrai negerai su galva
Man ne svetima absoliučiai viskas, kas čia buvo išvardinta, apie tikrinimą, ar kvėpuoja, kol visai mažuliukai, apie baimes, kad pasprings, apsiplikys, pro langą iškris, kad škrypėliai čia visur aplinkui, o kai paaugs, kaip aš į m okyklą išleisiu, ten vien smurtas ir patyčios...dar bijau, kaip čia kažkuri ir parašė, jei manęs nebeliks, kas mano mažučiais pasirūpins, ir tt ir be galo...
Tai va, kad aš čia tokia ne viena, tai paguodė, bet kaip suprantu, diagnozė visam gyvenimui. Ot paguoda

Lygiai tas pats. Siaip stengiuosi visumet tokias mintis vyti salin. Kai leliukas buvo gal poros savaiciu, karta valgydamas uzsiklyke ir pamelynavo. Net negalvodama pradejau ji purtyti, nes kazkodel buvo nustojes kvepuoti. Viskas baigesi gerai, bet jau strioko apturejau, tai neispasakytai.
O baime del saves buna, kai savijauta paglogeja. Buna man, kad pilva paraizo, skrandi paskauda. Pradeda listi mintys apie visokias blogas ligas ir kas maziuka mano augins, jei man kasnors nutiks.
Dar labai bijau del vaikucio, kai su masina vaziuojam, o vyras koki staigesni manevra daro.

Naktimis neinu ziureti ar kvepuoja, nes maziukas labai daznai keliasi. Bet, jei kartais ismiega visa nakti, tai man jau baisiai neramu, kaip ir tada, jei dienos metu ilgiau pamiegoti susimasto...

Siaip, jei labai paranojos kankina, tai gal kokio valerijono pagerti reiktu...

I viska, kas su kudikiais siejasi reaguoju jautriai. Dar, kazkodel, jautriai reaguoju ir i senu zmoniu bedas. Kazkaip pagalvoju kartas nuo karto, kad ir manes senatve laukia... Ir del savo tevu sveikatos kazkaip neramiau nei bet kada anksciau. MAtyt motinyste sujautrina moteri...

Mes savo laiku gyvenome 9 aukste tai as nieko taip daznai nesapnuodavau kaip tik dukros neatsargumus prie lango , man vaidenos vis kad langas blogai uzdarytas, niekada neleisdavau dukroslaikyti ant ranku uosvienei balkone arba arti atdaro lango, neleisdavau priprasti sedeti ant palanges ir ziureti pro langa ir t.t.
Daba gyvenam savo namuose treciame aukste ir kad baigtusi visos paranojos mano langai atsidaro labai ribotai nes vyras isuko varztelius tam tikroje vietoje ir daba jau esu rami
O baime del vaiku niekada nepraeina nepriklausomai nuo ju amziaus. Mano dickei jau 10 metu bet as vis dar bijau ja isleisti kazkur i burelius i kuriuos jai tektu vaziuoti transportu, nes bijau kad eidama per gatve gali buti neatidi, del visokiu iskrypeliu tai pastoviai primenu ivairias istorijas, liepu kategoriskai vengti bet kokiu svetimu zmoniu kalbinimu kieme, neleidziu eiti i namu laiptines (drauges i lauka liepiu pasikviesti telefonu), neleidziu vaziuoti liftu su jokiais svetimais vienu metu (liepiu laukti kito lifto) ir t.t. todel ir sedim namuose po paranojiskos mamos sparneliu

Sveikos. Nu va kiek daug cia bendraminciu isgyvenanciu panasiai. Mums tik 3 men o as jau uzknisau savo gydytoja. Vis man vaidenasi visokios ligos,kad tik nesusirgtu, kad tik kas neatsitiktu, irgi pastoviai tikrinu ar kvepuoja, siek tiek pabere tai isikaliau i galva, kad tai jau atopinis dermatitas, turim siek tiek padidinta raumenuku tonusa tai man cerebrinis paralyzius sapnavosi, maziukas kaip pasake neorologe yra sveikas ir kad as nieko neisigalvociau. Bet is tos dideles baimes kad tik jam nieko neatsitiktu, kartais tokiu nesamoniu prisigalvoju.

Nu gerai, kad užtikau šią temukę Aš ir prie jūsų, nes vaikučių ilgai laukėme su vyru, daug ašarų išliejome, Dievulio maldavome, kad į mūsų šeimą atsiųstų...Tai pirmo sūnaus kai sulaukėme - po šiai dienai visur kartu varom, nėr minčių kam nors palikti.Į lauką savarankiškai žaisti su draugais gal nuo pernai tik paleidome, taip visąlaik patys kartu būdavome.Vyras nuo kiekvieno kosulio stipresnio visas sudrebėdavo...Rudenį eis į pirmą klasę jau - o man jau dabar širdis plyšta pagalvojus, kad jei kas nutiktų - galiu ir nespėti būti šalia...Šitas baimes dar labiau sustiprino pernai žiemą mūsų šeimą aplankiusi netektis - 6 nėštumo mėnesy praradom kūdikėlį...Mirė vaikelis mano pilvely nuo infekcijos, kur jau tiek lauktas buvo, ir rodėsi, kad yra viskuo apsaugotas mano pilvely jau...
Be galo troškom kūdikėlio, tad laimė ir Džiaugsmas gryžo į namus - šiandien sūpuojame jau dukrytę Rytoj jai du mėnesiukai, o aš stoviu prie lovytės, žiūriu į miegančią tokią gražutę ir bliaunu...Nes labai skaudžiai suvokiu, kokia plonytė linija skiria džiaugsmą ir tragediją...Nešioju, myluoju ją savo glėby, vakare ant rankų užmigdau - rodos, amžiams noriu sugerti tą nuostabų vaikišką kvapą, tą nepamainomą Žemėje pojūtį savo vaiko, savo pienu kvepiančio mažulėlio.Na kaip man juos apgaubti, apsaugoti savo vaikus - kaip dovanoti tik saulėtas, gražias dienas?

Nezinau, lyg tai nesu lengvabudiska... bet pas mane nerasta baimes netekt kudikio, ner tokiu minciu

Ujej..atrodo,kad aš čia parašiau..o vis galvojau,kad aš viena tokia..pasirodo, mamos sindromas..nusiraminau šiek tiek, paskaitinėjus čia..