Gal as nesveika, bet ir dabar, kai jau mazajai dukrai bevei metukai, bet as visada jei atsikeliu nakti pasiziuriu, ar vyresnei viskas gerai, ar kviepuoja

Labutis mamytes,
na manau ir man tak pats,nes irgi vis pasiklausau ar kvepuoja ,nakti net apie 10 kartu keliuosi,kad pasiziuret,o dabar,kai daktare pasake,kad jam gal foramen ovale sirduteje ne visai uzaugo,tai is vis,kai tik garsu negirdziu tai ir prisistatau prie lovytes ,nors daktarai ir sako,kad bus viskas gerai

kai gime mano mazute,as ir labai pergyvenau,kad galiu netekti savo angeliuko.vis ziuredavau ar kvepuoja.dabar jau 7 men.bet daznai prieinu kai miega ir paziuriu ar kvepuoja.nezinau ir is kur tokia baime.

Mes 4 metus laukeme mazojo stebuklelio...
Isauso ir mums ta diena, kai suzinojome, jog as laukiuosi. Ta diena buvo nuostabiausia mano gyvenime...
Deja, 33 savaite suzinojom, kad maziukui diafragmos isvarza...
Darant daug proceduru, maziuka isnesiojau iki 37 savaiciu ir 1 d., nes svarbi buvo kiekviena diena...
Deja, po operacijos maziukas isgyveno vos 5 dienas, gyvo maziuko nepavyko man pamatyt, nes gulejau po operacijos kitoje ligonineje, tik penkta diena galejau siek tiek paeiti, tai gydytoja isleido trumpam i kita ligonine... Deja, pavelavom 15 min. :.( :verysad: Tik vyras mate mazyliuka gyva... Diena pries tai spejom pakrikstyt...
Dabar guodziames tuo, kad jisai pats graziausias angeliukas ir laukia, kol mes ateisim pas ji...

Viska buciau atidavus, kad maziukas butu likes sveikas ir gyvas...


Saugokite savo mazylius :verysad:

Ne viena - ir aš tokia pati buvau Dar atsimenu pirmą savaitę verkiau, nes bijojau, kad kas iš manęs vaiko neatimtų.

Mes turėjom draugus, kurie palaidojo savo mažulėlį.. Nesupratau tada, kokia tai baisi nelaimė ir netektis..
O kai gimė mano , tai jau gimdymo namuose susiginčijau su sesute, kad aš jau savo vaiko tai neduosiu kas antrą dieną badyt, kraują imt . Stipri gelta buvo..
Pusę metų miegojau įsikibus vaikui į kojytę Keletą kartų esu taaaaip papurčius dėl neva apnėjos Verksmas po to - gražiausia muzika..
Ilgai maniau, kad jau kai sueina metukai, tai vaikas kaip ir stipresniu patampa, jau vartosi, neuždus. Nežinau, kuo būtų pasibaigusi viena naktis.. Miegojau su vaiku. Staiga kad šoku iš miego, dirst į vaiką. Jis guli ant nugarytės. Ir kas jam atsitiko, kad po kokių 5 sek, man į jį bežiūrint, baisus pieno fontanas šovė jam iš burnytės. Jam iš karto oro ėmė trūkti, bala lovoj siaubinga. Bet kad jis būtų kokį garsą išleidęs. Ne. Tyliai suinkštė ir ėmė dusti.Griebiau greitai, apverčiau ant pilvuko, veiduką nuvaliau. Nieko, atsimerkęs, gyvas, kvėpuoja.. Kol susitvarkėm su tėčiu patalus, vaikas toliau užparpė. Temperatūros nėra, traukulių nėra, ramu. Bet jau iki ryto prasėdėjau... O jeigu taip kitam kambary būtų miegojęs.. Brrr.

Vyrukui jau 2,5 metu. Skauda man širdį, kai patiria traumą, skauda širdį, kai netyčia kas pastumia.. Na, bet jeigu kada kas nors ką nors TYČIA padarytų jam, tai ko gero, vendetta būtų

Ir ko gero, mamos jau tokia dalia.. Žiūri bobulytės į savo vaikus, penkiasdešimtmetį atšventusius, o mato juose savo kūdikėlius

As del savo mazulelio pirmaji menesi nuolat drebejau, galvojau, stogas nuciuos. Ir vyras jau uzjaute, kai as naktimis kaip kokia beprote is lovos sokdavau isgirdus bent menkiausia krustelejima. Net verkdavau is nuovargio nuo situ sokinejimu ir nemigos. Kas keisciausia, jog tu sokinejimu metu per smilkinius toks veriantis skausmas praeidavo, bet matyt cia jau gamtos taip sukurta, kad nepraleistumem tu pavojingu momentu, kai mazyliams isties prireikia musu pagalbos.
Bet nuo kokio menesio aprimau, tik bijau viena kambary palikt ir pan., nuolat uzbegu paziuret, ar tebemiega, ar neatpyle. Labai padeda paskaitu metu gydytojos pastaba, jog kudikiai, jei jiems kazkas negerai su kvepavimu, pamelsta, todel is karto matosi. Tad bent jau nekildavo man minciu su plunksna ar veidrodeliu palei nosi stovet

oi ir man taip buvo. Visko prisigalvodavau. kiekvienas krust - ir aš jau šoku prie vaiko. Tikrindavau ar dar kvėpuoja ir vis vaidenosi - ne taip atsiguls, ne taip galvą padės, nukris, užsigaus ir t.t.

Man atrodo dauguma mamyciu, vis klausosi kiekvieno kruptelejimo. As tai vis prie nosytes pridedavau ranka ir jusdavau, kaip jis kvepuoja taip gera ir ramu pasidarydavo.

man visa nestuma atrode, kad galiu netekti savo maziuko, bet ka jus, gime drutas ,didelis ir sveikas berniukas, dabar kitos baimes aplanko.

mano panelei 3 men., pastoviai sapnoju kosmarus.......lauke bijau paimti ant ranku....bijau paslisti...arba kai praeina salia didelis suo...net prakaitoju.....kai einu pas daktarus su mazile......prasau kad kartu eitu vyras..nes nuo streso net negirdziu ka jie man sako........stresoju ..atrodo kad dabar pasakys kad mano vaikui lyga kokia nors neisgidoma ir pan.
ar kam taip buna ar as.....nenormali ?

as irgi pradzioje tikrindavau ar kvepuoja, net neuzmigdavau... Bet tai gal del to, kad buvau prisiskaicius apie staigias kudikiu mirtis. Bet dabar jau nusiraminau ir nebegalvoju apie tai.

Del kvepavimo, tai jo..... as is vakaro kokia valanda negaliu uzmigti, vis pripuolu prie lovytes ir klausau. ....ir nakti keliuosi paklausyti ir taip nuo gimimo. Nors mano mergytei 8men. ir zinau, kad tokio amziaus vaikams SKMS istinka labai labai labai retai, na bet nieko su savim padaryt negaliu.

prisijungia dar viena mama paranojike . kai mano pipirui buvo 1.4 m. nutiko keista istorija ir viskas prasidejo...... sukarsciavo pipiras is ryto ,bet veliau lakste valge nu zodziu viskas gerai dar pries miega pietu vaistuku daviau ir uzmigo. as sau vonia susitvarkiau, skalbinius iszdziausciau kaimyne uzejo. ateinami kambari o pipiras visas melinas guli akytes tik varto. pradejau rekti kad greitaja kviestu. kaimyne griebe telefona o as vaika o tas tik gargaliuoja. maniau salia numirsiu. laime kad renimacine greitai atleke ,zemai lenkiuosi pries tuos gydytojus nes zodzio aciu cia per maza. greitai ji atkakaliavo, puse litro degtines ant jo supyle dar vaistuku kaskokiu dave. ir isveze mus i santariskes, jau be temperaturos. pabuvom ten para ir as savo noru atsiemiau vaika is ten ( tik laike ir jokiu tyrimu nedare). o triuksmo buvo!!!!!. isikvieciau gryzus savo pediatre tai irgi nustebus buvo nes vaikas kai renimacine numuse temperatura daugiau ji ir nekilo. nu zodziu sveikas vaikas ir tiek. Bet baimes mama apturejo....... sakau vos nenumiriau salia. dabar vos tik temperatura vos vos pakyla man rankos drebeti pradeda. tai va dar viena paranojike

Zinokit su tuo kvepaviu tai cia ne juokas,as irgi baisiausei bijojau vyras juokdavosi is manes bet as tikrindavau ir tikrindavau,,deje turiu skaudu prisiminima nes pazystamos vienos 3 men sunelis po pietu miegelio nebeatsikele.Su uzspringimais irgi paranoja Viena kart nakti pasirode kad dukryte uzspringo ir as ja pradejau purtyt ir atrodo kad ji sukniubus man ant ranu o as jos neatpurtau ,vysras greit griebe ir pradejo purtyt as nubegus yjungiau sviesa,o ji ant tecio ranku ziuri akis isputus kas cia darosi,po to pradejo juoktis.Dar ilgai galvojau apie ta nakti ir dabar tik supratau kad paparasciausei sapnavau o vaika buciau uzpurciu,kazkiek ir juokas ima

Geriau sios temos nebuciau skaicius. Nes as irgi paranojike. Irgi tikrinu simtus kartu ar kvepuoja. Labiausiai bijau naktu...Del to ir miegam kartu.
Siaip stengiuosi apie tai maziau galvoti ir kartais visai pamirstu. Tada bunu laiminga. Bet kartais...

Tu visiskai normali... arba ir as nenormali... Mane irgi toks nerimas kuri laika persekiojo. Bet jis praeina...Cia su hormonu kaita susije

Tiesa, ir dar su mazakraujyste, jei nukraujavai gimdydama. Is tikruju esi silpna fiziskai ir instinktai liepia saugot vaika nuo saves pacios...Oi ryskiai atsimenu as ta perioda, kad laiptais eidama su vaiku ant ranku nugriusiu.
Dabar mazei beveik 9 men, tai jau praejo. Viskas

Kai mano mažiukas užspringo mane ištiko šokas Gerai, kad vyras sureagavo, apvertė ir atspringo vaikas. Tai po to dvi naktis negalėjau akių sumerkti. Vis bijodavau, kad vaikas neužspringtu kol aš miegosiu Dabar jau nieko. Supratau, kad jie taip lengvai neužspringsta, moka ir pakosėti ir pakvėpuoti...

[quote=kiri111,2006 09 21, 23:24]
Del kvepavimo, tai jo..... as is vakaro kokia valanda negaliu uzmigti, vis pripuolu prie lovytes ir klausau. ....ir nakti keliuosi paklausyti ir taip nuo gimimo.

Man tokia pati paranoja

prie jusu grupeles prisijungiu ir as, nes tokia pati ir man paranoja , negaliu ramiai miegoti nakti, tad keliuosi vos ne kas valanda ir einu ziureti ar kvepuoja ir neuzsidengus antklode galvytes, nes viena karta taip radau bemiegancia, tai nuo to karto bijau net kloti. nors beveik jau penktas meneselis bet baime nepraeina , net bijau laiptais nesti, nes galvoju jei paslys koja kaip tada bus , nesciai taip pora kartu buvo, nuo tada bijau is viso visokiu laiptu, net tik pas save namie

jauchiu kad mes visos tokios pachios paranoikes. ash acimenu pirma nakti ligoninej mano mergina atpyle piena per burna ir per nosi, tai ji ten ji lyg koset pradejo. o man taip sunku buvo atsisesti kazkodel. ir dar su ta "pipete"nemokejau elgtis. tai ikishau i nosi ir pradejau minkyt ash ja. ish kur man zinot, kad reikia ora ish pradziu ishleist ior tada bandyt viska ishsiurbt... nu bet viskas buvo ok po keliu sekundziu. nuo to laiko negalejau pirmom naktim ramiai miegot. bijodavau kad neprisikvepuotu atpilto pieno ir t.t. plius vidury nakties prabusdavau ir jos ieshkodavau. niekaip rast negaledavau. po padushkos uztiesalais ieshkodavau prabudus:) ar po kaldra:) ir dabar dar kartais ieshaku:)prabundu ir nematau kur yra, nes tamsu. tai pradedu visur chiupinet:) o del kvepavimo tai jo:) jei negidziu kad kvepuoja, tai prisilenkiu ir klausau, ar padeu ranka ant nugarytes, kad galechiau jausti, kaip nugaryte kilnojasi:) jauchiu greit tai praeis. nes jau nebedaznai taip darau:)

As tai isvis nemanau kad man kada nors praeis,mergytei beveik 2m.o as vis dar ziuriu ar kvepuoja ir dar ilgai ziuresiu ir nieko cia blogo kad kiekviena bijom del savo kleckuciu nemanau kad cia paranoja,tiesiog atsargumo delei patikrint gi galima

Prisijungsiu ir as. Dukrelei jau 1.5 menesio, ir beveik kiekviena nakti po gimdymo man atsitinka tas pats- po naktinio maitinimo jinai uzmiega tik ant ranku, kai as ja svelniai supu. Tai as labiausiai bijau po supimo metu imti ir uzmigti, nes normaliai issimiegojusi dar nebuvau. Paskui, kai jau guliu lovoj, o ji miega savo lovelej, dar kelis kartus prabundu ispilta salto prakaito- man atrodo kad ja supau, ir uzmigau, o jinai nukrito, arba palindo po antklode, arba uzspringo, arba as ja prispaudziau...Baisu uzmigt po sito. Tikiuosi praeis.

man atrodo, kad visos mamos pergyvena del savo vaikuciu su pirmuoju keldavausi nakti jam ilgiau nekrustelejus tikrindavau ar kviepuoja, dabar dickiui 5 metai, o mazajai 3 menesiukai, bet begu as dar ir prie pirmojo kartais pasiziureti ar nakti apkloti, manau tos baimes niekada nedings ir praaugus vaikui, kai iseis i mokykla istos mokintis ir sukurs kita seima. Siaip visada atrandi nusiraminimo, kad LKM istinka iki trieju menesiuku, po to truputi jau ramiau , lygiai taip pat kaip ir laukiantis :jau trys menesiukai pagrindinis pavojus praejo, penku menesiuku jau ramau dar vienas etapas, septyniu menesiu aciu dievui vaikelis isgyventu, deviniu menesiu atsiranda gimdymo baime -ar viskas bus gerai , taip kad tos baimes ir atsakomybe atsiranda tik gyvybei uzsimezgus

Praeis, praeis As irgi pirmus pora men. bludijau - naktimis atsibusdavau ir ieskodavau vaiko musu lovoj O tuo tarpu mazoji saldziai miegodavo savo lovelej, i kuria budavau pries tai ja nunesus Pirmosiomis dienomis po gimdymo ( kai irgi ziauriai truko miego, vaiksciodavau kaip lunatike) net dienomis maitindama knapsedavau nosimi, taip mieguista jausdavausi maitindama, kad bijodavau uzmigti ir netyciom uzvirsti ant mazosios...
O viena nakti buvo taip: sapnuoju, kad glostau mazosios galvyte, besapnuodama emiau prasibudineti, nes kazkokia keista pasirode man jos galvyte, per didele, per daug plauku O pasirodo, per miegus glosciau MB galva

Na o as negaliu atsikratyti juodu minciu apie tai, ka mano mazylei gali kiti pikti zmones padaryti - kudikiu organu donorai, iskrypeliai visokie, brrr. Ziuredama i ja, negaliu suprasti, kaip apskritai mazi vaikeliai gali buti skriaudziami.

dabar atsiranda kitos baimes... Ar neskriaudzia kas nors mano zuikucio... ar neisbegs i gatve ar nenugrius ir nesusidaus sau galvos... ir t.t. teisi buvo viena mamyte, kuri rase kad vaikas augs ir baimes dides... taip ir yra...

va va, aš kartais net pagalvoju, kad turbūt pas psichologą reikės pradėt vaikščiot, nes dabar net įsivaizduot negalėčiau, kad išleidžiu savo sūnų vieną į lauką

$ labai geras posakis panaudotas apie tikrą moterį Patiko...
Manau, kad apie baimes kalbėti reikia. Labai gerai, kad mes čia pasikalbam. Po tokių pasikalbėjimų jos ima ir sumažėja (bent jau man taip būna)
Ir aš gerai atsimenu, kad keldavausi naktį paklausyt, ar ji kvėpuoja. Ir vyras su manim prie lovytės bėgdavo. Stovėdavom abu ir klausydavom, ir žiūrėdavom, ar viskas gerai. Manau, kad tas baimės jausmas yra natūralus, tiesiog suveikia motiniški instinktai, ir tai yra normalu. Tiesiog reikia tikėti, kad viskas bus gerai, mažutį vaikelį saugoti, prižiūrėti, įsiklausyti į jo norus, o kai paūgės, visa tai tęsti ir toliau. Maniškei jau 9 metai, o aš ją "grūzinu" kasdien, kad darytų taip ir anaip, kad neitų ten ir ten, kad būtų atidi ir t.t. Kaip ten yra sakoma - vaikas aukštyn, bėdos didyn...
Linkiu sėkmės visoms mamos - ir su mažais, ir su dideliais vaikais.

aš irgi naktį bėgioju pažiūrėt ar vaikas kvėpuoja ir dar visokių nesąmonių prisigalvoju...
man atrodo kad man jau visai blogai

Kai leliukas mazas visada taip, as vis galvojau, kai pakrikstysiu bus ramiau, pakrikstijau... baimės liko... paskui maniau sueis metai bus ramiau... klydau... vis tiek bijau... ir iki siol nuolat bijau ir pergyvenu del savo vaiko... del kiekvienos jos asarytes... jai skauda, o man atrodo kad skauda dvigubai... lyg peiliu kazkas per sirdi duria...

Atrodo,kad savo mintis skaitau

Va ir man nerelei baisu kad kas neatsitiktu. Nes mes taip sunkei susilaukem du metus lauktas tai as kaip isprotejus visko bijau.

kaip smagu kad as nie viena tokia! bijojau jam kam nors apie tai pasakot, maniau pagalvos kad man su galva negerai , o pasirodo cia visos mamos tokios!
as vis bijau, kad vaikas nepaspringtu, kad neuzsimestu sau kokio zaislo ant galvos, kad neuzdustu, kad nenukristu... baimiu milijonas ir dar truputi musu namas didelis, ir kai vaikutis anksciau miegodavo, tai as galejau paruost valgyt virtuvej, bet kas 5 minutes begiojau i virsu ir vis tikrinau, ar neatsibudo, ar kvepuoja, ar neverkia. galvojau, kad kai isigysim mob.aukle viskas pasikeis, ne velnio! dabar galvoju, kad gal sugedo aukle ir as negirdziu, kad mano vaikui kazkas negerai, vistiek begu i virsu ir tikrinu, kuom pazadinu mazyte... dabargalvoju gal pades mob. aukle su kamera, matysiu ja, bus ramiau, bet gal cia jau perdedu as? kaip cia kitos mamos rase, kad neisauga vaikai is mamos baimiu, net jei vaikui bus 25 vistiek mama bijos del jo...

Ir as del visko baiminuos.Kartais pagalvoju,kad per daug,bet nieko negaliu padaryti.Pvz dukryte nakti keliasi daznai,o viena nakti jau ziuriu 4 valanda,o mazyle miega,uzsidegiau sviesa ir ziuriu ar kvepuoja tai pasiguldziau pas save ir tik tada ramiai uzmigau
Oj tos mamos...

man kazkaip kartais atrodo,kad ateis kas nors ir atims mano maziuka is manes...ziauru,speju busiu baisi anyta

Kiekviena problema turi savo geraja puse: nepergyvenkit, mamytes del savo baimiu, verciau pasidziaukit, kad jusu mazyliai turi jus - mylincias ir atsidavusias mamas, o tai jau yra pati geriausia vaikucio apsauga Jei labai neramu - geriau stengtis kuo daugiau buti salia mazuleliu. Niekaip nesuprantu mamu, kurios savo kudikelius migdo atskirame kambary as manau taip net neuzmigciau Mano mazyle miega pakabinamam lopsy virs musu lovos, tai girdziu kiekviena krepstelejima, kai uzsinori valgyti uztenka sucepseti lupytemis, ir - prasau . Mielai migdyciau ir savo lovoje, bet bijau, kad vyras nenuspaustu (savo instinktais neabejoju), o be to labai greitai mazuleliai pripranta... Su pirmuoju mazyliu turejau daugiau baimiu (jau vien del nepatyrimo), bet visada stengdavausi negalvoti apie blogiausia, o viska isversti i geraja puse - mano mazylis yra su manim ir tai jam geriausia
O jeigu kalbant apie nelaimes, tai jos daznai atsitinka tiesiog prie akiu, nors ir labai saugai - su likimu nepasideresi pvz. mano vyresnelis budamas 2 metuku apsipyle verdancia kava budamas prie stalo su visa seima - iki siol nesuprantu kaip tai galejo atsitikti(ir puodelis buvo patrauktas toli nuo jo, ir vaikas priziurimas tiek"aukliu"...)

Galvojau, kad tik man taip yra. Pagimdžiau vėlai vakare, perkėlė į palatą, tėtį išleidome namo pamiegoti, akušerė užsukusi į palatą patarė "tik būtinai pamiegok". Aha, lengva pasakyti. Taip ir pražiūrėjau visa naktį - ar kvėpuoja. Ir dabar dar pasižiūriu, ir ne tik aš. Tėtis taip pat.

teisingai, svarbiausia, kad musu maziukai turi mus! as taip pat negaleciau savo maziuko kitam kambari migdyt... taip pat stengiuos kuo daugiau but su juo, kai tik reikia (ar nereikia ) visada ant ranku paimu. tegu sau sako visos mociutes, kad taip padarysiu vaika "rankinuku", bet kada gi daugiau pasidziaugsiu maziuku, jei ne dabar, kai jis mazytis. paskui uzaugs, iseis.. ir nebereiks mamos taip...

Bet kaip idomu ne as viena tokia kai vaikelis nakti ramiai miega, tai klausau ir ziuriu ar kvepuoja, ar kaldryte ant galvytes neuztraukta, kai trumpam palieki maziuka, tai vis galvoju kip ji ten be manes. O fantazija turiu lakia tai prisigalvoju sau visko, o po to zliumbiu.

aš ir žiūrėdavau ar kvėpuoja...
dabar kai su tėveliu važiuojam mašinoje, tai vaizduotė dirba:mes papuolam į avariją, į mus įvažiuoja ir pan.
nu bet gal gerai...atsargesnės esam ir labiau saugom

Va va man taip pat buvo pirmaja nakti po gimdymo.Pagimdziau 23h, kai gryzom visi i palata maniau,kaip gerai pamiegosiu,bet nea ,nejo nors tu ka: praziurejau i savo mazyli iki paryciu,pakol atsikele jis, vis bijojau,o jeigu neisgirsiu kai mazylis atsikels,o jeigu uzsprings,nes daug atpilinedavo- buvo prisigeres nemazai vandenuko pilvely .Mes,mamos,jau tokios esame,tikriausiai tai igimtas rupestelis

Pagimdžiau dukrytę ketvirtadienį per pietus. Namo išleido pirmadineį ryte. Visą tą laiką kol buvau ligoninėje praktiškai buvau be miego. na negalėjau užmigti ir baigta. Rodėsi jeigu tik užmigsiu tai ar prispausiu, ar iš lovos išmesiu, ar dar kažkas baisaus nutiks. Taip ir prabudravau beviek 4 paras. Visai kas kita namie. kai grižome vaikelis miegojo ir aš ramiu saldžiu miegu šalia. Nors kaip bebūtų keista, bet regis miegi, o girdi kiekvieną vaikučio kniurktelėjimą. ir dabar, Ugnė savo kambaryje miega, o aš per sieną girdžiu kaip jinai ant kito šono verčiasi

mano mazyliui jau 6 menesiukai bet as vis dar prabundu su tokiu nerimu ar kvepuoja mano ziogis ar ne,pasiklausau girdziu kad kvepuoja ir vel uzmiegu

sveikos mamytes,as taip pat praradau suneli kai jam buvo 5men.paprasciausiai ryte atsikeliu,o sunelio nebera.O dabar turiu dukryte,tai nuo jos as neatsikabinu,kai miega diena ar nakti visada patikrinu jos kvepavima,net per sapnus sapnuoju visokius kosmarus,tai kai susapnuoju visada prasibundu patikrinti mazyte.

Man kazkurtai iki 3 menesiu buvo paranoja,kad 15 min.atsikeldavau ir tikrindavau ar kvepuoja,nes kazkur perskaiciau jog iki 3 men. pavojingiausias laikotarpis....bet ir dabar kartais tikrinu....

Na dekui Dievui man sitaip nebuvo,as net negaliu apie tai pagalvoti kad galiu netekti savo pupuliuko

visada girdziu verksma isejus is kambario... o jei vaikas per visa nakti ismiega pirma nesidziaugiu, o begu prie lovytes ziureti ar kvepuoja... manau paliksiu ta perdeta susirupinima kur nors giliam miske kai mazylis taps gan samoningas ir gerai isvystis savisaugos refleksa...

atrodo jau didelė. Pasisukinėja viską. Bet kirba ta širdelė kai biški ilgiau garselio neišleidžia

As ir dabar nemegstu garsiai muzika klausytis,as turiu girdet ka vaikai veikia kitam kambary ar lauke