Nuo tad kai gime mano mazyle, as pradejau bijoti jos netekti man vis atrode jog ji tuoj mirs , is pradziu maniau jog tai pogimdymine, bet begant laikui ta baime neisnyko, o tik padidejo, dabar bijau palikti ja viena ilgam, nes manu kad neduok dieve kas atsitiks jai, ar man, ir ji liks viena. Zodziu pradejau paniskai visko bijoti, tai ne taip pasitustino, tai sukosejo, ar paspringo. Isivaizduojat is tos didziules baimes karta padariau tokia nesamone, man atrode kad vaikas pernelyg springsta, tai su vyru trecia valanda nakties vaziavom i ligonine!
Gal as jau visai kuku? kaip yra jums? Ar jums buvo pogimdymine?

Kai gime mano Domutis as irgi vis prisigalvodavau, kad tuoj jam kas nors atsitiks, mirs ir t.t. visko bijojau, verkiau. Nueinu i vone ir girdziu ji verkiant, iseinu, o jis ramiausiai miega. Daug visko buvo mano samoneje.
Nepergyvenk, is tikruju tau depresija. Mylek savo mazyte, myluok-viskas praeis.
Sekmes

man irgi kurį laiką taip buvo. praeis. gal pervargai? pabandyk prasiblaškyti ir nors pusdienį pailsėti nuo namų. pakeisk aplinką. o su lialiuku tikrai viskas bus o.k., nepergyvenk

Man tai atrodo,kad cia visai ne depresija, o tiesiog prasidejo naujas gyvenimo etapas,nuo siol visada reikes rupintis ir buti atsakinga uz maza zmogeliuka, kuri paleidi i pasauli.Del to ir baisu, kad ko nors nepraziuretum.Man irgi panasiai buvo, ypac pacias pirmasias savaites,bet palaipsniui ismoksti suprasti, del ko vaikelis verkia, ko jis nori,tik reikia daugiau pasitikejimo savimi ir viskas bus gerai!

skaičiau, kad normalioj situacijoj mamos nuotaikos turėtų susistyguoti 4-tą savaitę po gimdymo , bet šiais laikais toks gyvenimas stresų pilnas, kad teorijas galima atidėt į šoną...turim iš kažkur semtis stiprybės, jėgų, tikėjimo savim, geresne ateitim ir tuo, kad tokie sunkumai laikini
Mano vaikai jau palyginti dideli, 6 ir 7m., bet irgi dažnai jaudiniuosi gal daugiau, nei reiktų , visokios mintys dėl galimų nelaimių sukasi , ko tik nepamatai ir neišgirsti iš aplinkinių, o ir kasdienybėj mums patiems neįtikėtinų situacijų buvo ... kaip nesijaudint , rūpinsimės ir kai vaikai jau savarankiški bus , tokia jau mamos dalia...

As irgi gyvenu pastovioj itampoj, bijau SKMS ( staigios kudikiu mirties sidromo), bijau tokiu dalyku,kuriu neimanoma prognozuoti ar itarti . Zinau, kad dazniau tai atsitinka berniukams , 2 - 4 men ir dar ziemos laiku, kai sildymo sezonas . Nu tai kaip daba nebijoti. Dura as dura, va...........

aš manau,nijokia čia ne depresija,o tiesiog natūralus mamos savisaugos jausmas.
natūralus vaikelio saugojimo jausmas,gal ir gerai kartais,kad mama taip pagalvoja,tuomet labiau saugo,dažniau į miegantį pasižiūri,labiau juo rūpinasi,tuo ir vaikučiui geraiu.bet aišku,kai ta savisauga darosi paranojiška,tai jau nėra labai gerai tiek mamai tiek vaikeliui,nes tas nerimas ir nervai pereina vaikučiui,juo labiau jei mama dar jį maitina.
aš ir dabar labai pergyvenu kai mažutė suserga,užsigauna...o kiek strioko buvo kai vėmė persivalgius,siaubas kaip išsigandau,visą naktį ant rankų pranešiojau miegančią,nes bijojau paguldyt,kad nepaspringtų,jei vėl apsivemtų ..o panai 2 metai
tas saugojimo jausmas manau tikrai neišnyks,tik su laiku gal nebus toks perdėtas.aišku kai vaikiukas mažiukas tai ir prisigalvoji visko,juk jis toks mažiukas
saugokit leliukus savo ir svarbiausia niekad negalvokit apie tai kas bloga.

Ech, as irgi visuomet labai pergyvenu del savo mazylio. Pirmus 2 men. net nerima kazkoki jauciau: kas, jei jam kas nors staiga blogai pasidarys Maniskis labai atpylinejo, tai baisiai bijojau uzspringimo, guldydavau ant soniuko, galvyte pasukdavau, net iprato vaikas. Tevai ateje sakydavo: bus vaiko galva plokscia. O as: geriau plokscia nei uzspringes vaikas
Dabar visai kitaip jauciuos, ta prasme uztikrinciau

mano maziukuj sendien pusantru metuku o as vis dar jauciu baime, kad neduok dieve kas acitiks... turim aule, kuria labaj esam patenkinti ir pasitikim, bet vis jauciasi kvirbuliukas... Net negaliu palikt savo tevams maziuko per nakti savaitgali neacisveikinusi nors jis labaj graudulingaj i acisveikinimus reaguoja (po to labaj dzeugiasi su diedukajs budamas)... negaliu... taj manau naturalu-mes mamos-jie juk pirmiausia musu vaikuciai, mus kunas, kraujas ir sirdis...

Niu ir as prisidedu iki siol dar tikrinu ar jis kvepuoja kai miega

Kai gimė pirmasis, tikrai tiek baimių neturėjau, kiek dabar, gimus antrąjam Gal čia amžius kaltas- senstam, tampam paranojikės

Kai pagimdziau atejo i aplankynas mano mociute, pagyvenus moteris ir pradejo pasakoti, kai ji buvo jauna, kaip viena moterele nakti maitino kudikeli ir uzspaude krutine, vaikutis uzduso kai vaikai mirdavo miegodami visa nakti nemiegojau vis keliausi paziureti ar mano princese kvepuoja!!! Man iki siol labai baisu ir ramiai miegot negaliu!!!

Tavo baimė yra natūrali. Mes savo mažylį palaidojom lapkričio 18 d. Jis išgyveno vos 1 parą, nes gimė su diafragmos išvarža ir vilties išgyventi turėjo nedaug. dabar guodžiamės tik tuo, kad sūnelį spėjom pakrikštyt ir jisai dabar yra angeliukas. Keistas sutapimas, atrodo jog Dievas tik ir laukė kol mes jį pakrikštysim, kad galėtų pasiimt pas save, mat jisai mirė praėjus 10 min. nuo krikštynų. Nuo likimo niekur nepabėgsi, reikia su viskuo susitaikyt.

nors man dar viskas pries akis, persiskaiciau jusu baimes ir pati issigandau. galvojau, kad kada pagimdai, baime del kazkuria prasme sumazeja, nes jau pagimdai ir vaikiukas sveikas. bet dabar matau, kad tik pradzia rupestelio, kuris turbut nesibaigs visa gyvenima

as irgi pilna tokiu baimiu bet dabar jas galiu ivardinti taip: 'zinau kad niekas mano vaiku nepasirupins taip kaip as' vat. uztai ir neatiduodu niekam na mociutei pusdieniui

Prisidedu ir as prie tu bijotoju. Tikiuosi, nepalaikysit manes pamisele, bet as net nakti miegu su ijungta staline lempa (na sviesa nera labai stipri, bet vis tiek lempa buna ijungta visa nakti). O taip darau del to, kad pabudusi is karto galeciau savo mazaja matyt. Jos lovyte stovi prie pat musu lovos. Is karto tikrinu ar kvepuoja. Siurpas nueina pagalvojus apie staigia kudikiu mirti.

Oi, mamytės....Jokia čia ne depresija....Tiesiog pradėjot naują etapą.....dabar turite žmogutį ar žmogučius, kuriems esate pati reikalingiausia, už kurį esate visiškai atsakinga, ir jums nebėra ir nebus brangesnio žmogaus visame pasaulyje už jį.....Visą gyvenimą dėl jo "bijosite"....Mano sūnui septyniolikti...Aš lygiai taip pat ir toliau bijau netekti savo "kūdikėlio".......

Labas visoms. Tai jokia depresija, tiesiog taip buna visoms mamoms . As visa laika tikrinu savuju miega, nors vienai 10, kitai 5 . O neuzilgo tikrinsiu ir trecios( -io) Kiek save prisimenu visos naktys tokios pacios. Po kelis kartus einu tikrinti ar viskas gerai.

Man irgi buvo baimė dėl vaiko gyvybės iki kokių trijų mėnesių - kiekvieną naktį lydėdavo tokia haliucinacija -
vaikas pas mus lovoj (nuo pirmos dienos migdžiau kitam kambary), kas jį atnešė?, va matau jį kaldrų gniužule, tą gniužulą vynioju vynioju, matau - va rankos, kojos, galva, nekvepuoja, užduso, jezus užduso, tada prabundu ir matau, kad rausiu patalynę, dažniausia išbudinu vyrą tokiu kuitimųsi, o vaikas ramiausia kitam kambary parpia....Daugiau kitokių požymių man nebuvo, visada gera nuotaika, o naktį - tokie čiūdai... Tai tęsėsi maždaug iki trijų mėnesių, kol baigėsi...
Gerai, kad baigėsi...

Aš irgi miegu su įjungta lempute, ir tikriausiai dar ne vieną mėnesiuką miegosiu. Taip ramiau Tik pakeli galvą ir matai, ar mažoji miega, užsiklojusi ar ne, su soskyte ar be...
O netekties baimė manau lydi kiekvieną mamą. Aš, gimus dukrytei, nebegaliu žiūrėt jokių laidų, skaityti straipsnių, susijusių su nemeile vaikams, smurtu prieš juos ar nelaimingais atsitikimais. Iškart apsipilu ašaromis. Rodos, kaip galima nemylėti tokio mažo bejėgio žmogučio. Kuo jis kaltas, kad gimė šeimoj, kurioj nebuvo laukiamas. Jeigu manajai kas nors nutiktų, ar kas nors ją nuskriaustų, tikriausiai išprotėčiau, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.

Kuo nuoširdžiausia užuojauta "daskeviciams". Deja, negaliu palengvinti jūsų širdgėlos, noriu palinkėti tik stiprybės. Jūsų mažylis bus visuomet su jumis jūsų mintyse.

Mamkos, maziau galvokit apie tai ir viskas bus gerai

O as auginu sveika-saunia-linksma mergyte, taciau negaliu ramiai i ja ziureti ir ja dziaugtis kaip visi aplinkiniai - as vis bijau kad jai nieko neatsitiktu, kad nesusirgtu, kad neverktu............naktim irgi sokineju
Ir nepanasu kad rimciau, nors ir labai stengiuosi pasikeist

manau, kad tokia baime yra naturali ir pagrista. as tik vakar isitikinau, kad labai greit galima nepastebeti klaidos ar manant, kad viskas saugu ir gerai, sukelti gresme maziui. vakar palikau zaidziancia pupa jos loveleje. prasilinksmino ji su savo zaisliukais geras 15 min, kai staiga isgirdau keista svokstima.pribegus pamaciau, kad mazosios akys , o burnyte pilna pieno ir ji springsta. (po maitinimo buvo praejes geras pusvalandis).baisiai issigandau
dziaugiuosi, kad tuo metu nebuvau nubegus i pirma auksta duru atidaryti ar dar kur isbegus. rodos minutele, o gali buti lemtinga.
tikrai nuosirdziai nesuprantu mamu paliekanciu maziukus vienus namuose, kad ir trumpam.niekada sau neatleisciau, jei kas vaikui atsitiktu... o ir asmenini gyvenima galiu trumpam pakoreguoti, kad tik mano saulei butu garantuotas maksimalus saugumas

Kol neturejau , tikrai nesuprasdavau mamu nerimo ir galvodavau, kad jos per daug jautriai i viska reaguoja. Dabar kiekviena zinia ar naujiena apie mazus ypac kai su jais atsitinka ,labi sukrecia, net oda pasisiausia. Anksciau i viska daug ramiau reaguodavau, o paskaicius "daskeviciu" istorija tai net pasiverkiau, nes iskarto pastaciau save i ju vieta. Brrrr.. Geriau jau neprisileisti blogu minciu ir vyti jas salin. Jau nuo pirmo nestumo menesio vis atsirasdavo koks nerimas, kas bus jei bus. Bet mano vyras grieztai uzdraude galvoti apie blogus dalykus. Sako mintis turi labai stipriu galiu, todel jei daznai apie ka nors galvoji, tai taip ir atsitinka. As vis bandau save raminti taip, kad pergyvenimas nera gerai nei paciai, nei leliui, o pergyventi reikia tada, kai tikrai kas nors atsitinka. Tad daugiau visoms optimizmo, geros nuotaikos ir sviesiu minciu. Geru visoms svenciu. Kaledos stebuklu metas. Bet didziausias stebuklas zemeje, tai

as irgi prie tu bailiuju. koki menesi laiko miegojau prie ijungtos sviesos, nes noredavau matyti savo maziuka, isitikinti, kad jam nieko neatsitiko. kiekviena menesi sapnuoju ta pati koshmara: kad vaikas man ishsprusta is ranku ir nukrenta ant zemes. atsibundu "po shaltu prakaitu". o mazylis guli shalia ir ramiausiai miega. nuo gimimo esu palikusi mamai, tik kai reikia islekt i parduotuve. O ilgiausiai pumpureli palikau 2 valandom, kai reikejo po gimdymo pasirodyt gydytojai.
Dabar bijau skiepo to baisiojo, nors ir ishvalytu zadu skiepyti:).
Ir dar man po gimdymo nervai pashlijo. Nors ir ankschiau gailedavausi, dabar tik pamatau per telika koki pamestinuka, ar koki sskriaudziama vaikeli - tuojau i asaras. Net benamiu kaciu ir shunu gaila...

As iki siol miegu uzdegus maza lempute... Sokineju nuo kiekvieno niurgztelejimo... Ir jei vaikas miega kitam kambary, begioju kas 10-15 min paziureti ar viskas gerai... Tikriausiai cia visu mamu "beda"

Nors ir ankschiau gailedavausi, dabar tik pamatau per telika koki pamestinuka, ar koki sskriaudziama vaikeli - tuojau i asaras. Net benamiu kaciu ir shunu gaila...

[/quote]
Ir as pradejau pulti i asaras kai pamatau skriaudziama vaika ar naujagimi, ar kai net nuzudo... Baisu,anksciau reaguodavau ramiau dabar visalaik verkiu pamacius naslaicius, nuskriaustus vaikus...

Labiausiai bijau atsakomybės už leliuką.Mane ji slegia. Ir manau,kad ši baimė man visam gyvenimui.

Iš pradžių aš irgi bijojau, kaip susitvarkysiu su atsakomybe, tačiau jau dabar žinau, kad stengiuosi iš paskutiniųjų daryti viską tinkamai ir tuo pačiu susitaikiau su mintimi, kad be mamų klaidų vaikučiai neužauga - tai tiesiog neįmanoma. Gyvename ir mokomės, aišku tikiuosi, kad tos klaidelės bus labai jau menkos ir neturės neigiamų pasekmių mano vaikeliui.
Beto manau, kad blogos mintys materializuojasi. Net per neštumą sakiau, kad netikiu jokiais prietarais ir dariau viską, ko man norėjosi ir sakiau, jei aš netikėsiu - nieko bloga ir nenutiks. Ačiū dievui kitų pranašautos baisybės nepasitvirtino (pvz. kad negalima megzti, nes apsisuks virkštelė ir pan.)

Mane irgi pastoviai baimes lydi, ypac vis issigastu jei vaikas springsta, o dazniausiai tai tikrinu ar dar kvepuoja ir nakti ir diena

Man su vyresniuoju taip būdavo: nuolat tikrinau ar kvėpuoja, nuo kiekvieno krebždesio šokdavau iš lovos su viena mintim - ar jis gyvas, ar jam nieko neatsitiko. Labai ilgą laiką taip nerimavau, pirmi mėnesiai buvo kažkoks košmaras, negalėdavau net užmigti, nes bijojau, kad jam kas neatsitiktų. Na, o su antruoju viskas kitaip - aš rami, net pati stebiuosi, gal metai savo daro?

Man tokių baisių panikų nebuvo. Labiausiai bijojau, kad vaikas gali paspringti. Dabar ta baimė jau sumažėjusi.

as dar iki siolei sokineju is lovos nakty ir ziuriu ar kvepuoja o dabar dar mazgis issigudrino po kaldra palyst kei miega tai isvis baisu norejau jau i kita kambari guldyt bet nea negaliu as taip
jei kur einu i kita kambary tai tik su racija kai vaikiukas miega tada be baimes viska girgi net ir kiekva alsavima

na, aš kažkaip ramiai į viską žiūriu- aišku, nerimo būna, kai suserga, ar pan, bet šiaip tikrai nepuolu žiūrėt, ar kvėpuoja miegodama...

O as galvojau, kad as viena tokia priplaukus
namo mazei jau tuoj 9 menesiai ir miega ji naktim normaliai, bet as bundu kelis kartus, kad pasiklausyt kvepavimo.
Nezinau kadas ta baime praeis... tyliu - niekam nesisakau, kad paranojike...

jo man ir labai labai baisu buvo pirmus menesius . pirmom savaitem miegojau su sviesa ir jai tik vaikas krust- as irgi atsikeliu, o jei vaikas miega ramiai-tai tada ziuriu ar kvepuoja(tas sindromas ir mane kankino). o dar bijojau, kad nesusirgtu, nes mano drauges vaikiukas susirgo keliu savaiciu, tai vos nenumire. tai jei mano tik atsikosedavo net neaisku nuo ko, tai puldavau gydyti. dabar jau siek tiek apsiraminau. miegu patamsyje, bet baime del vaikiuko manau visada isliks, todel atsigulu kiekviena vakara ir dekoju dievui, kad mano vaikas yra sveikas ir gyvas.