Sveiki,

esu gerokai sutrikus. Šiandiena iš sesers sužinojau, kad mūsų tėtis serga vėžiu..jau trečia stadija. kad jam buvo daryta opeacija ir dabar nekaip jis jaučiasi, tai žinojau. Bet kad trečia vėžio stadija
Nežinau, nerandu sau vietos. Noriu verkti, bet kažkaip nėra nei ašarų nei emocijų. Suzombėjau
Aš esu ne kartą mačiusi nuo vėžio mirštančio žmogaus kančias. Taip mirė mano dėdė, taip mirė senelis. Daug šlangučiu, daug nuskausminamųjų, vaškinės kaip negyvėlio rankos. Ne žmogus o lavonas su kartais atsirandančia sąmone. Nejaugi ir mano tėtis toks bus?
mano tėtis visada buvo labai stiprus ir augalotas vyras. Turėjo tokias dideles rankas kurios mokėjo ir geležį kalti ir augaliuką paglostyti. Dabar man jis atrodo kaip pats geriausias žmogus pasaulyje. Kaip man dabar reikės jam į akis pažiūrėti? Ką man reikės pasakyti? Mūsų santykiai iki šiol buvo nekokie. Nelabai bendraudavau. O ir dabar tėtis nežino kokia rimta jo liga. Mama slepia rezultatus.
KAIP APSIMESTI KAD NIEKO NENUTIKO? O gal vis tik nereikia apsimetinėti. Gal geriau tiesiog stengtis daugiau laiko kartu praleisti, kol dar neprasidėjo glutinės stadijos košmaras. Patarkit...

užuojauta
pažiūrėk į šitą temą http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=140414 mūsų tokių daug - ir sergančių, ir slaugančių

Mieloji, naturalu, kad esi sutrikusi, issigandusi, sukresta... zinau sia busena, nera zodziu jai apsakyti...pries pusmeti nuo vezio mire mano pacios tevelis, kuris buvo labai stiprus zmogus...dirbo iki paskutiniu dienu, neleido sau sugniuzti...ir ta stiprybe mes visi stengemes jam padet islaikyt: pasakodami sekmingai ligas iveikusiu istorijas(tetis zinojo kuo serga), lankydami ji ligoninej ir plepedami apie viska kas jam idomu arba tiesiog patyledami salia, slaugydami...
Tu dar turi turi laiko pasakyti jam, kaip tu ji myli, kaip jis tave isgasdino rimtai susirgadamas, kaip tu supranti koks jis tau brangus ir kaip kvailai elgeisi. Musu pareiga yra buti salia savo artimuju ir jiems sunkia valanda, nes kas jei ne tu, laikys ta isgeltusia vaskine ranka kai jai skaudes...sutelk save, ir pagaliau pati sviesiau paziurek i visa tai - ar visos gydymo galimybes jau isnaudotos? Susipazink su ligos eiga, su gydanciais gydytojais, kad zinotum kaip geriausiai padeti savo teciui, stenkis ikvepti optimizmo ir kitus artimuosius...juk kartais ivyksta stebuklas...nuosirdziai tau to linkiu

Labai labai liūdna
Man atrodo, kad apsimesti lyg nieko nebūtų nutikę neverta - anksčiau ar vėliau juk ir nebepavyks apsimesti. Gal reikia dabar kaip tik stengtis daugiau bendrauti, jei iki šiol tai sunkiai ėjosi. Maždaug įsivaizduoju jūsų santykius, nes aš su savo tėčiu irgi panašiai bendraujam - aš jį myliu, bet bendrauti mums sekasi sunkiai, daug sunkiau nei su mama; kažkaip tarsi žodžių tinkamų neatsiranda... Kalbėk su juo apie tai, ką jis mėgsta, kas jį domina, bendraukit, nes paskui gali būti vėlu, deja...
Tvirtybės

Viskas yra kur kas paprasčiau nei yra. Mes, žmonės, visada mėgstame susikurti sau nelaimes, kliūtis, barjerus. taip ir santykiuose visada prisigalvojame sunkumu bendrauti. O aš tiesiog priėjau prie tėvo lovos, paėmiau už rankos ir pasakiau, kad labai myliu ir man labai gaila, kad likimas taip susiklostė jam.
Prireikė velniškai daug drąsos. Bet rezultatai stulbinantys. Lyg akmuo nusirito. Palengvėjau kokia tona Dabar stengiuosi bent kartą į savaitę aplankyti tėvus, nuvežti anūką. tėtis jį labai myli. Iš akių matau