stiprybes mamytes man taip budavo kai dukrytei pilveli pusdavo mazdaug iki pusantro menesio tik as dar labiau uzsidariau namuose ir nenoredavau eiti niekur po to apsipratau jau nustojo mazei pilveli skaudet ir nervai pasibaige aisku buna ir dabat kad pavalgius svari ir zirzia bet jau nebereguoji taip net juoktis is vaikucio pradedi su laiku viskas susitvarkys kantrybes....

Mano dukryte,kai gime tai visai rami budavo,o dabar kai ugtelejo,tai tikrai jau moka isvesti is kantrybes. Jai tuoj bus 2 metukai,tai jau ir atsikalbinet mokosi ir pasibart megina Bet vaika reikia geruoju visada kalbint, neleist sau pratrukti. As pastebejau,kad jei pratrukstu,tai paskui mazyle po kiek laiko ir ant manes saukia tai dabar tik graziuoju 'kariaujam', visada bandau ja savo meile papirkti

Maniske dar visai mazyte, bet buna kartais kad uzknisa toks rekimas kai atrodo rekia kad tik sokinetum aplink ja. NA bet stengiuosi sau i liezuvi isikasti, suimti save ir toliau bendrauti. Kantrybe prarasta dar pakolkas nebuvo.

jei kalbama apie kudikius,tai kaip jie kitaip turi parodyti,kad kazko nori/kazkas negerai/slapias/alkanas/salta/karsta ir pan?? dazniausiai del situ priezasciu ir verkia ir zirzia ir prastai miega. o jau kad mama nesusitvarko su savo emocijomis - pati kalta. su tokiu mazuciuku tik ramiai reikia bendrauti,nekeliant tono... oziuku dar tokie mazi neturi. prie dukrytes stengiuosi islikti kuo ramesne.

stai dabar dantukai dygsta,verkia,zirzia ir zinau,kad nebereikalo,tai taip gaila jos

o stai kas liecia didesnius vaikucius,kurie oziuojasi,tai cia jau kita kalba,bet reikia stengtis iki paskutinio tvardytis ir jokiu budu nesmurtauti pries vaika. pati niekad nesu gavus lupti,maciau tik kaip broliui kliuvo,patikekit iki dabar vaizdas akyse stovi o kas is jo isaugo? labai piktas nuolat,su tevais nebendrauja beveik,agresyvus.

Manoji dar mažutė,bet pradžioj naktį pyktis imdavo,kad ji nemiega
Bet įvyko didžiulis lūžis manyje po vieno įvykio.Vežiodama lauke mažiukę,pamačiau kaip kažkokia mama savo dvimetinukę dukrą purto,tampo,per užpakalį daužo ir žviegia ant jos.O mergaitė jau isteriškai verkia.Gerą valandą ašaros riedėjo man.Širdį prisiekiau sau,kad stengsiuosi niekada taip nesielgti.
Ir dabar kiekvieną kart,jeigu tik pradeda viduje kilti kažkoks "nervas",iš kart akyse tas žiaurus vaizdas ir vis iškyla tada klausimas,ar aš noriu būti tokia isterikė mama,kuri nesusitvarko pati su savimi?
Nežinau kas bus,kai prasidės ožiukai,bet rankos kelti prieš vaiką nežadu

Mano maziuke siaip rami mergyte, nakti miegotu sau ramiai,tik ja vis prizadina kylantys atpylimai, mat labai gausiai atpylinejam. Truksta man miegelio,kartais kaip lunatikas vaikstau, o kai kantrybes nebelieka,ikisu stipriau ciulptuka ir atsikelus va ne daznai,bet isgeriu kavutes, o taip sazine grauzia....juk nuo to gali pilvuka jai raizyt....

Visiems manau kartais kantrybes neuztenka, bet stiprybes mamytes, manau, kad cia tik pradzioje taip, o paskui pripranti prie vaiko, supranti ko jis nori tai tada buna lengviau.

Man ir buna, kad kai verkia neaisko ko, ir pavalges ir pervystytas, bet va pries uzmiegant uzina jam nervukai ir draskosi su savo rankytem, ir jei neuzmiega kokias 2h, tai ir paciai verkti norisi nes nezinai ka daryti - ciulptuko neima, o tik verkia
tada ir nervas ima, ir pyktis ir gailestis vaikui...

sunku,kai nezinai ko verkia buna pati paverkiu,o td jau susiimu,apsiginkluoju gelezine kantrybe

Pirmaisiais menesiais buvo sunku, nes mergyte labai vergdavo, o as niekuom padeti negalejau, nes labai pilvuka pusdavo, atrodydavo, kad tie lasiukai neduoda jokios naudos. Budavo jau taip sunku, kad nebezinai ka daryt, o tu vistiek paimi mazyle i rankas ir glaudiesi prie saves. O dabar buna kai pradeda teksti maista i visur, oi nervas paima, kai pirstukus sukisa i kokia kose

Man taip buna, kad kantrybes pritrunka nakti, kai ji kartais atsikelia ir pradeda mane kalbinti o as taip miego noriu, o ji i mane placiomisakutemis ziuri ir sypsosi apie miegus atrodo nei kalbos negali buti ir taip kokia 2 arba 3 val nakties tda kovoju as su ja apie 1.5 val ir ji vel uzmiega nu zodziu buna atrodo issoksiu per balkona kaip miego noriu ir kaip net silpna, o maze kojytes savo i viru kiloja, snekina mane, sypsosi, nu zodziu juokas pro asaras

Mazyliui 1.5 men. Kankina bedos su pilvuku... O kartai atrodo, kad jis rekia nezinia ko... Kai namie viena, ir koki 10-a karta nuraminusi vaika palieku uzsnudusi ir vel imuosi to ka puse dienos bandau padaryti, o jis vel prabunda ir ima rekti, tiesiog palieku kelioms minutems parekti...

maniškis irgi taip daro atrodo šakės man jau, akys limpa, praplėšt negaliu, o jis sau baladoja į virbus ir mane šnekina vis garsiau

Kantrybes neprarandu, bet jei pradeda stipriau verkti, tai mane labai karstis ismusa

stengiuosi nesinervinti,kad tai nepereitu vaikui

Dar kaip buna.... Bet stengiuos tvardytis.

kartais tenka....po to labai gailiuos

Buna.... Kai pati is nuovargio vos kojas velku, o mazoji zirzia, verkslena ir pan. Pamaitinta, pervystyta, panesiota, pamyluota, bet vis tiek zirzia. Tada einu i virtuve, pasidarau arbatos, paskaitau koki zurnala. Paskui pagalvoju, gal mano mazyle jauciasi vienisa, gal jai liudna ir griztu i kambari jau pasisemusi kantrybes tolesnei veiklai.
Manau, kad gerai atsitraukti minutelei kitai, kai rodos, kad kantrybes taure jau issekus.

siaip esu umi kaip degtukas,bet su savo dukryte dar kol kas nebuvau praradusi kantrybes. kazkaip galvoju visada kad ji maziuke negali pasisakyti kas jai negerai ir jai baisu kad nepalikciau jos

Flegmatike as, kol as isinervuoju buna jau viskas gerai, ramu ir t.t. ir nebelika ko nervuotis o kad ir nera ko... jei verkia tai pamaitini, pasupuoji, panesioji ir vistiek, galu gale mazyle uzmigs, juk taip atsitinka veliau ar anksciau... tereikia tiketis ir sistemingai dirbt ta linkme o ir nebunu as su ja nuolatos susikibus... Jinai miega, as dirbu savo darbus, skaitau, rasineju, plepu telefonu ir pan... pailsiu, uztenka per akis laiko atsigaut

Vieną kartą praradau kantrybę, kai neužmigo ilgai vakare (buvo jau 00:30), nebelaikė rankos, tai nunešiau tėveliui ir sakau- padarei, tai dabar prašom užmigdyt, aš pasiduodu (o tas vargšas diplominį rašo), bet nieko, užmigdė, o aš tuo tarpu duše atsipalaidavau

Man panasi situacija buvo, jog nebebuvo kantrybes su zirzianciu mazium, padaviau tetukui ir sakau - "tavo eile mikdyt"

o as mes su mazaja gan daznai liekam vienos..tetuaks tai dirba tai buna kur isvykes... dar kad labai isvestu is kantrybes nera buve...na gal tiktais kai dieglius turejom...jau nuo to kriokimo buvo uzejus stadija kad trenkt ja ir psio buvau supaniakvus nes nezinojau nei ka jai skauda nei kodel ji taip kriokia....bet nieko niekur netrenkiau - paverkem kartu, panesiojau pasiubavau ir uzmigom... kai tetukas yra ir mazoji verkia tai jis ja rupinasi o as galiu irgi ar i dusa nulekt ar vonioj pamirkt

žinau, ką tai reiškia... mes ir visą dieną vieni, dažnai grįžta tik puse vienuolikos vakare...ką padarysi, darbai, reikia džiaugtis, kad yra

Na, su didžiąja panele tai trūko kantrybė ir nekartą. Ir kai mažutė visai buvo visko teko mums patirti, dabar aišku gėda dėl to, kad buvau tokia silpna. O kai ūgtelėjo teko ožiukus įvairiais būdais tramdyti. Geriausiai padeda kalbėjimas, bet kantrybė irgi negeležinė kai neklauso. Tai yra gavus ir beržinės košės (Ant pirštų suskaičiuočiau kiek tų kartų buvo), su ranka irgi esu užplojus, bet ten buvo tik vaizdai, be skausmo optine apgaulė sakyčiau. Dabar jau rodos jai užtenka mano žvilgsnio ir jau apsiramina, o jeigu ne eina viena pati pabūt į savo kambarį ir nusiraminti. Su mažyliu kantrybė trūkusi dar nebuvo, patirties jau daugiau, tvardausi. Nors pokolkas geras sūnelis dar labai, va sloguoja dabar, bet jis juk nekaltas dėl to, o piktas būna labai, bet neisterikuoju dėl to visiškai.

oj buna buna... reik twardytis

Buna dazniausiai vakare, kai mes susiruosiam jau miegoti, o mazyle sugalvoja pabendrayri dar, bet kazkaip laikai ant ranku, atrodo jau pyktis pradeda imt, bet vel, pasiziuri i akytes jos, pagalvoji, kad ka ji vargsiuke supranta ir vel praeina, tiesa viena nakti jau irgi tetuka zadinau ir i rankas idaviau, nes pajauciau, kad jau galiu rekt pradet

Na buvo pora kartu kad kokia valanda rekia ir nezinai kas darosi ir kuo gali padeti,tai is kantrybes isveda bet tvardai save

Buna, buna, kad atrodo padesi ir rek tu kiek tik nori, bet paskui pagalvoji, kad ji gi maza, nieko nesupranta, o jei verkia, tai turbut kazkas negerai ir geda del savo tokiu minciu pasidaro. Tada apsisarvuoji kantrybe ir tolyn... Kai jau visai nervai nebelaiko, tada teciui atiduodu, o pati bent i balkona desimciai minuciu iseinu, kazkaip nusiramini tada, o kai pati ramesne, tai ir vaikas greiciau nurimsta

Oj buna, visko, seip esu ramaus budo ir kantri, bet buvo toks metas kai labai pykau ant maziukes kai ji verke, bet laikui praejus suvokiau, jog ji nekalta, kad taip nutiko, o kai verkia tai iseinu kur minutelei pasisemiu energijos ir vel prie mazes

Visos mes zmones, tai ir kantrybes, kaip ir bet kokioje sitaucijoje, galime netekti. Normalu, jog budamos pervargusios ir balsa pakeliame.

visiskai pritariu kai baigdavosi mano kantrybe- gelbedavo mama...bet labai jau neilgai isbudavau be maziukes,tuoj pasiimdavau ir toliau viskas gerai Naturalu,kaip jau nedings ta kantrybe,kai tiek rupeciu del vaikelio,o kur dar + skausmai,nuovargis, nuotaikos nebuvimas,silnumas...

Dar kolkas taip nebuvo

Pirma menesi budavo, kad jau arteja riba... buvo sunku prisitaikyti prie naujo rezimo - neigos naktimis, susidejo viskas nuovargis, nuolatinis rupestis del sunaus... tada tevelis mums labai pagelbedavo, o dabar daugmaz viskas tvarkoje, tad riba jau labai toli

Oj, gera temele-man toks jausmas, kad isvis nebeturiu kantrybes su musu maziuke Kol ji buvo kudikelis, viskas buvo , bet kai ugtelejo, prasidejo tikras mano kantrybes isbandymas Gal todel, kad laikinai gyvenam kaime, esu kiauras dienas viena su ja namuose, ir man stogelis "vaziuoja", ir vaikui reikia kolektyvo-kreizejam abi ir apie kantrybe nebegali buti ne kalbos-vis dazniau pagaunu save mastant, kad pakeliu balsa ar pastumiu i sali vaika

oi, o man su pirmaja buvo rojus , su antraja jau paranoja, o va su treciuoju dar kolkas nespejom apsiprasti, bet labai tikiuosi kad susitvarkysiu nu buna gi dienu kai imciau ir begciau atrodo kur arciausiais miskas issirekciau ir vel butu viskas tvarkoje bet deja negaliu bet buna kartais taip sunku kad baisu na nieko nepadarysi,kaip sakoma turim nervus gelezinius tai kenciam

buna kad susinervuoju, bet mintyse pasikulioju pati viena su savim ir praeina vaikas juk nekaltas, kad man nervai nelaiko

Buna. Rekia ir nezinai ko, ir nervuoja... Tada palieku kokiai minutei kitai ta rekianti vaika, pasidarau kokios arbatos, ar laikrasti paskaitau ar dar ka nors, ir nusiraminus vel einu pas vaika Kai pajuntu, kad nervuojuosi, stengiuosi iskart pakeisti poziuri i ta situacija ir islikt rami, nes tikiu, kad emocijos labai greitai persiduoda vaikams, tai nenoriu, kad paskui abu nervuoti butume

Buvo ir man su ta kantrybe nekas...., rodos imtum ir pabegtum . Bet neseniai teko dalyvauti mazo kudikelio laidotuvese ..Panasaus amziaus kaip mano vaikutis. Labai baisu, kai pagalvoji, kad viena diena nezinai kas gali nutikt . Dabar mano kantrybe liejasi per krastus. Kai pagalvoju..., tegul geriau zyzia, tegul verkia, bet buna gyvas.....

oi buvo kelis kartus,bet po to labai grauze sazine ir nuo to laiko valdau save kaip tik galiu,iseit ir palikt verkiancios negaliu net minutelei nes gaila baisiausiai,tai uzsidedu ausinuka ir supuoju,raminu bet tai buna retai kai jau matau kad jau nepadeda man jokios mintys kad nusiraminciau ir galeciau klausyt jos verksmo,tai tada traukiu ausinuka is stalciaus

Gera mintis

Man kai jau jauciu, kad nebetenku kantrybes, duodu vaikeli kam kitam pasupuot bent 5 min, tada vel griztu su naujom jegom

manau labai sauni iseitis nes kudikeliui negerai vienam paliktam buti....o cia ir vaikas su mama ir mama nervus saugo. Ne nu tikrai puikia iseiti sugalvojot

gerai, kad kurios turit, kas pasupuoja jusu vaikeliu, o as vat viena, kaip vyras buna darbe. tai nueinu i vone, usidarau duris ir issirekiu garsiai garsiai (musu vone kitam namo gale ir beveik nieko nesigirdi kaip rekiu, isbandziau). Tada gret griztu ir vel kukuliuojuosi su juo. Bet gerai, kad mazai verkia, nes as kantrybes visai neturiu.

Labas vakaras,as vat turiu dvynukus jiems jau beveik 5menesiai. Daznai netenku katrybes kai abu ima verkti ir nezinau kas jiems yra,isbandau viska ir niekas kartais nepadeda,einu is proto. Po to ramindama vaikus bandau pati nusiraminti,isijungiu muzikos,arba pradedu verkti su vaikais kartu,kada jie nurimsta,nurimstu ir as. Nes tetis dirba uzsieny,daznai bunu viena,po mokyklos ateina sesuo,tai kartais pailsiu,bet labai mazai,vienai auginti du labai sunku,bet tikiuosi kaip nors istversiu,nes labai myliu savo maziukus.

kodėl savo prafilyje prie vaikų, rašote :pirmas vaikas "neturiu", antras vaikas:"neturiu" ? a?

buna, kad vaika apcypiu, po to grauzdama sazines atsiprasineju... bet kartais atrodo „nuvaziuosiu i pamiseliu kaima“. dabar atradau nauja buda... kai vaikas cypia as ji paguldau i jo lovyte ir ijungiu karusele, jis susidomejes nustoja cypti, o as tuo tarpu nusiraminu... kartais maziai velniu prieda ir rekia siaip sau

nes kai pildziau anketa dar vaikuciu neturejau.

Oi stiprybes Jums Su kiekvienu menesiu vaikui reikes vis daugiau demesio.
Kol kas dar tpfu tpfu tpfu nebuvo isvedes is kantrybes. Jug cypia kai kazkas negerai, o kai negerai vaikui tai uzjausti reikia.
Gal veliau cyps tik tam kad spiegti

man irgi kartais neuztenka kantrybes... buna pasikeikiu bet veliau labai grauzia sazine, tai tenka atsiprasyneti... geriausia kai nervai nelaiko duot palaikyti kam kitam nors minutei, jei nera kam tada iseiti is kamario neilgam

su sūnum prarasdavau...aprėkdavau ir iš kambario išeidavau... bet sąžinės graužimas po to, kai siutas praeina yra baisiau už vaiko rėkimą. Pasimokiau, tai dabar dažnai prisimenu, prieš prarasdama kantrybę. Mergytė mano rami, naktį pramiega 7 val, tai labai nepervargstu. Dabar žiema, jokių darbų kaime nėra, tai reikia tik namus apsikuopt ir valgyt padaryt, tai gera ir neprarast tos kantrybės.