Jeigu sakyčiau kad nebūna, meluočiau

Su dukryte dazniau prarasdavau kantrybe,buna verkia, as nebesuprantu kodel, palikdavau keliom minutem, po to pareidavau, apkabindavau ir vel viskas gerai,bet kai po poros menesiu,kai susitvarke miego rutina, llengviau budavo. O su suneliu tai daugiau kantrybes yra, plius dar vyro sesuo padeda, paleidzia i kokia vonia nueiti,ar siaip rankom mano pailseti. Bet siaip kai mano uosve sako, auksiniai vaikai pas mane, palyginus kokie dar buna

Dažniausiai prarandu kantrybę kol apsirengiame į lauką-jis visą laiką rėkia, ir taip buvo visada-tiesiog siaubingai nekenčia rengtis-bet vos tik išeinam pro duris-iškart nurimsta, ir man galva lauke prasivėdina. O kitais kartais, tai perduodu vaiką vyrui, ir užsidarau su kompu kitam kambarį ir komediją kokią žiūriu.

buna

tikrai buna... Jeigu esu viena, tiesiog palieku kambary zirzianti ar rekianti, o as iseinu i kita; karta buvo tiek negerai, kad nulekiau i miegamaji, iskniaubiau i pagalve ir issirekiau... geriau taip, nei ant vaiko...
O jei yra vyras salia, duodu jam. O siaip stengiuos susivaldyti, pagalvoti, kad na ir kas cia tokio jei kazkas nepasiseke, uzsizirzem, nevalgo ar pan. Juk uzaugsim vis tiek

oj kaip buna, ne su maziuku, bet su dicke

buna buna, bet laaabai retai buna atsiseda ir verkia tai nekreipiu demesio labai daug kantrybes turiu. buna net negirdziu atsijungiu tiesiog ji paverkia pamato kad nekreipiu demesio ir eina ka nors kita veikt o jeigu jau labai reikia mano demesio tai apsikabina ir sako NU MAMA!! nemusu savo vaiko tikrai, va vyras tai buna visaip ir i kampa pastato nes neturi labai kantrybes

Daugiausia truksta kantrybe, kai bunu nuvargusi ir noriu miego.

Na man tai kantrybe senka,kada as pradedu valgyt pusrycius,nors maziukas jau buna pavalgidintas,bet jis ima zirsti..o as tada jam mini morala atskaitau kad tipo tu pavalgei o man neduodi..

Oi kaip būna...

Visko buna ir apsibaram, ir aprekiu visus bet stengiuosi laikytis nes paskui blogai jauciuosi ir kiti nuo to geriau nesijaucia

Kartais truksta, isveda is pusiausvyros nuolatinis rekimas, ir kai nezinai kuo padeti, o jis tik rekia rekia, tada arba atiduodu vyrui, ir iseinu apsiraminti, arba pati trumpam is kambario iseinu, pabegioju, pasokineju, kad nervas praeitu ir juokinga pasidarytu

Man taip pat buna, bet retai

Jo,man irgi lauke atgaiva buna

oi kaip buna ir man , dar kai trys "muskietininkai" namie, kai nereikia eiti i mokykla ar darzeli ir buna visi namuose, kai eina galvom, i nieka nereaguoja tai ojojoi kaip isveda is kantrybes dar ir per uzpakali uzvaziuoji, apsauki apreki, po to vakare pagalvoji kad blogai padarei, kad reikia kazkaip kitai, nu bet ka daryt kai nervai nelaiko

buna... ypac nakti,kai miegot nori,o maziukai pamainom verkia dickis paverkia,jei ka skauda ar ka susapnuoja,tada maziukas valgyt prabunda,pavalgo,pampi pakeiciu,o tas vis tiek verkia,tai jau atrodo oj pakratytum,bet susilaikai... o diena vyresnelis vis is kantrybes isveda,nakti neissimiegi, o tas visur landzioja,pasakyk negalima tai dar specialiai.. tai buna ir pasibaram,as uzrekiu,tada truputi paklauso,bet neilgam...

Sveikos, buna daznai ir man kad kantrybe truksta, bet tikriausiai jau tokia ta musu mamu dalia, mano mazieji jau nera naujagimiai, tai gal lengviau viskas, bet pradzioje taip pat buvo ir piktumu ir asaru, ir nesinorejo daugiau nieko, bet gera vyra turiu, kuris visada mane supranta, ir kaip beisvestu dabar vaikai is kantrybes, vistiek planuose po keliu metu yra ir trecia atzala
Papildyta:



Pritariu, pas mane daznai taip buna, tik tiek, kad nei maitint nei pamperiu keist nereikia, bet jei jau nakti vieas neramus, tai zinok ir kitas taip pat elgsis, o jei dar dantukai kokie kalasi tai isvis padek dieve, bet diena nurimsti ir pamirsti nakties vargus

būna būna, tik gerai kad turiu daug auklių - pasakau, kad jau stogas važiuoja ir auklės prisistato...

turiu pirmagimi, jam savaite su trupuciu, jis labai neramus, del diegliuku, ir seip atrodo diegliukai aprimsta, bet miegot jis nemiega... irzlus, muistosi, visa laika reik salia but... as baigiu isprotet... nezinau jau ko griebtis... maitiniu, zinau, kad nuotaika turi buti gera maitinant, bet nieko nebenoriu, nei rengtis nei dazytis, neigalvos plaut, atrodo viskas beprasmiska... vakar visa diena verkiau, siandien vel su asaromis sedziu... vyras padeda kiek gali nakti, pamiegu tas 5 ar 6 valandas, atrodo pakanka, bet kazkaip... nezinau, net i wc sunkiu nueit, nes vaikas ant tiek neramus, kad kaip paranojike klausausi ir neprades verkt... apie valgio taisymasi isvis nekalbu... kaip suprantu tai tikrai greit nesibaigs... o dar tik savaite, o man jau amen...

Nu baik tu, juk jam tik savaitele ...Pamatysi, dar kelios savaites ir viskas stos i vezes ..
Mano mergaiciuke labai nerami buvo pirma menesi, tai tavo aprasyme matau save, nespejusia nusipraust, nevalgiusia ir t.t. Bet va, menesiukas suejo, ir miegot pradejo normaliai, ir ritma, rezima pagavo - dabar jau ir susiplanuot kazka gali, nes jau zinai, kada vaikas mazdaug kelsis, kada miegos ..
Nenukabink nosies, sunkiausias pirmas menuo .. Man tai labai padejo seima, vyras, mama atvaziavus buvo ir gyveno kartu su mumis, tai namu ruosa nereikejo rupintis ... Stenkis pailset kai vaikutis miega, o namu ruosa palik artimiems

Na gal prasiblaskysiu, man kaip paskutiniam kurse, tai truputi paskaitu yra... uzsiimsiu diplominiu, gal maziau bus tokiu tusciu minciu, kai mazius nemiega...uzimtumo daugiau, kai jis miega(labai trumpas periodas)...

Paskaičiau ir lengviau pasidarė, nes ir man dažnai kantrybės su mažu vaiku trūksta..Kad ir šiandien, duodu pietums valgyti košytės, o lūpos surakintos.Ir antra diena taip. Nevalgo, nors tu ką.Nesusilaikiau, tėškiau tą košę į kriauklę ir nuėjau išsibliauti. Praėjo pasiutimas, vėl iš naujo pagaminau košytę ir pagaliau ji buvo sumaitinta ramiai...

Oi ir man pirmais menesiais kantrybes pritrukdavo... Sunkaiusia budavo, kai vaikutis verkia, o tu net neisivaizduoji kas jam gali buti. Atrodo ir pavalges, ir sausas, ir pilvelio nepucia, o vistiekk rekia. Tada supdavau ant ranku ir kartu verkdavau. Mazylis nurimdavo, o as toliau bliaudavau, nes jau tada grauzdavau save, jog sitaip laukiau mazylio, o susitvarkyti su juo negaliu. Beje, dazniausiai kantrybes pritrukdavau, kai ateidavo PMS. na, o kuo toliau, tuo ramiau pradejau reaguoti. Nors ir dabar nera lengva, bet, matyt, ismokau tvardytis...

Sveikos.

Kažkaip atsitiktinai į jūsų temą įšokau - nusprendžiau porą žodžių leptelėti - gal pagelbės kuriai tos ramybės pasisemt...

Iš patirties kalbėsiu - pirmagimis verkė - ir aš pritrūkus kantrybės verkiau... kaip išprotėjus (pirmagimis juk buvo), laikiausi nurodymų - keldavausi kas dvi valandos jam pampersų keist... O jis valgydavo visą valandą prie krūties, po to pamiega valandąm, ir vėl valgyt duok... nu žodž, numigdavau per parą kokias keturias valandas duok dieve... Bliaudavo jis - bliaudavau ir aš - o bliaudavau aš - bliaudavo ir jis...
Mamytės - jūsų rūpestis, jūsų nerimas - bet koks - dėl pienelio, dėl miegelio, dėl nepasitikėjimo savim - viskas vaikui jūsų veide matyti - ir, jei kitos priežasties nematot, greičiausia ir verkia todėl, kad mama susinervinus. Atsipūskit. Nurimkit - klausykit savo vidaus - jis padiktuos, ką reikia daryti, kaip elgtis, kas geriausia jūsų vaikeliui. Patikėkit - tas laikas taip greit bėga - toks, kokį turit dabar - jau niekada nebegrįš - džiaukitės, mėgaukitės kiekviena akimirka. Nurimsit jūs - nurims ir vaikas. Kartais, aišku, reikia ir mažų gudrybių. pvz. vaikui įsiverkus, susiruošti abiems prasiblaškyti - sėsti į mašiną - mašinoje paprastai vaikai nurimsta, užsnūsta.
Kai turėjau antrą - vėl buvo nelengva - bet jau buvo ta patirtis, kuri leido jaustis pačiai ramiau - ir vaikas neverkė. O su trečiu bandžiau kovot ... Norėjau vakare užmigdyt, o ji ko gera dar nenorėjo miego... ir tookias dūdas paleido... ai, manau sau, ir nemiegok - kažką spalvoto virš lovos pakabinau, o pati šalia į akį . Mergina porą valandų prasikapstydavo sau rami, dvyliktą valgyt paprašydavo ir toliau jau abi migdavom ...
Tvirtybės Jums visoms

suprantu tave,, man is pradziu irgi buvo sunku, juk po gimdymo emocine busena ir taip buna kritine, o dar visas pasikeites ritmas ir gyvenimas..bet pamatysi,greit apsiprasi ir busit labai laimingi

Man pirmos paros buvo ypac sunkios, uzvalde blogos mintis ir pan.
bet dabar bandau susikaupti ir suprasti, kad stai cia mano ilgai lauktas lelius, taip jau bus, kad mano gyvenimas nuejo i antra plana, o leliaus i pirma, sveciai, linksmybes ir pan. - nebus kaip pries tai, bent jau kuri laika, kol burbulis mazas...
gal dar ruduo kaltas su savo niuriais orais, norisi socializuotis ir baugu, kad leliukas nesusirgtu ir pan., nes kai jam skauda, tai mamai 100 kartu labiau skauda...
linkiu visoms (ir paciai sau) kantrybes, nes visko dar bus svarbiausia nepasiduoti!

Kaip ir kiekvienai turbūt mamytei sunkiausias pirmas mėnuo...Juolab dabar mus kamuoja pilvo diegliukai, labai stiprūs...Tačiau stengiuosi kantrybės neprarasti, nes mažiukas viską jaučia, tad kalbu kiek įmanoma ramiu balsu, šnekinu ir tiek...

viskas bus gerai, pradžia visuomet sunki, po to viskas normalizuojasi. Kai leliukai bus bent keli mėnesiai, Jus naktį geriau išsimiegosit, gyvenimas daug maž grįš į įprastas vagas. Linkiu stiprybės

Na zinoma grys i senas vezes, bet negreitai, priklauso nuo mazylio. Po pilvuko prasideda dantukai ir vel verkimas, paskui jei sloga uzpuola ir vel tas pats. Manau pirmi metai buna patys sunkiausi, o paskui viskas eina geryn. na zinoma veliau bus kitos bedos. Taciau reikia kantrybes kurios kartais taip truksta.

Nors pirmosios labai laukėm, bet pirmasis mėnuo jai gimus, buvo siaubingas-mergytė visada verkė, dienom nemiegojo, naktim valgė kas valandą dvi. O ir šiaip, kai pirmas kartas buvo labai sunku. Net kai atvyko mūsų gydytoja aplankyti, mes ją išlaikėm valandą su savo klausimais Labai stresavau dėl visko, trūko miego, verkiau ištisai.
Situacija pradėjo gerėti gal po 4 mėn., kai mano mergina pradėjo miegoti dienom ir tai buvo pats geriausias mano laikas su ja iki metų, kai prasidėjo ožiai. Vat tada sužinojau, kad neturiu kantrybės nė gramo

Man kol kas sunkumai dar nesibaigia, laukiu be galo, kad ūgtels ir pročiuko įgaus. Sunkiausia naktimis, kai nebežinai, ko griebtis, kad tik nusiramintų ir užmigtų.

turbūt pilvelį pučia, aš tai duodavau vandens su cukreliu, tik labai nedaug, kelis gurkšnelius, labai nuramindavo. Darydavau taip 60ml vandens virinto ir šaukštelis cukraus, kelis gurkšnelius patraukia ir apsiramina. Nepiknaudžiavau viso gal 4 kartus esu davus.

Su pirmu tai ilgai kankinausi, pirmi menesiai buvo kosmariski, prasydavau vyro, kad nors pora valandu duotu pamiegot Klykimai, rekimai ir diena ir nakti, kol kanktrybe baigdavosi, tada palikdavau ji parekt loveleje. Pati eidavau virtuven, bet neilgam, pradedavo sazine graust kokia as bloga mama, grizdavau prie vaiko ir vel supuodavau ant ranku. Dabar jau antras yra, su juo kazkaip kitaip. Sakiau neimsiu vaiko pas save i lova, bet imu ir miegam abu iki pat ryto ko nebuvo su pirmu. Gal kad antras, o gal nusiteikimas padeda, kad viskas yra jau patirta, viskas normoj. O kai mama rami ir vaikas ramus

niekada to nebuvo kad prasčiau kantrybę su vaiku, tiesiog jei erzina giliai įkvėpis ir ramiai eini vaiko raminti..

Visko yra buve ir asaru, ir klyksmu, ir isteriju...kazkaip viskas susitvarke...Tiesiog dukra parom verkdavo, is vyro pagalbos sulaukiau mazai, tai viskas susidejo... Visoms mamoms buna sunkiu minuciu ir netikiu, kad visos taip didvyriskai viska atlaiko....

Mano vyras irgi kaip ir neprisideda prie vaiko auginimo. O kai mazoji labai jau daveikia ir jauciu, kad tuoj "sprogsiu" giliai ikvepiu ir primenu sau, kad ji nesiprase pagimdoma, juk pati jos norejau, o sunkumai visi praeis, reik tik kantrybes ir nusiteikimo.

Po kažkelių bemiegių parų būna ir mums kantrybė neatlaiko, soskės neima, klykia iki begalybės...Jei diegliukai, tai būna daugiau nuovargis ir gailestis mergytei... Bet jei psichas užeina, kad buteliukas vėluoja 2 sek. va tada truputi pikta pasidaro, nes jai buteliukas, tai viso jos gyvenimo tikslas... tiesiog su mb pasikeičiam ir bandom ištemti tą naktį...

juk nuo gliukozės dar blogiau pilveliui turėtų būt

turėtų ir aš taip galvojau, labai atsargiai pirmą kart padaviau ir stebuklas vaikas ramutėlis tapo gaila su pirmu vaiku šios priemonės nežinojau

Būna, būna, kad pagalvoju, jog nieko nemoku, kad tik kankinu vaiką ir esu netikusi mama. Taip būna, kai mažylis verkia, o tu niekaip nesupranti, kas jam nutiko ir ko jis nori. Bet džiaugiuosi, kad mano vaikelis dar ramus, tai tokiu silpnybės akimirkų buvo vos pora. Labai padeda tai, kad vaikelį galiu porai valandų palikti sb, o pati išeiti kokią parduotuvę nusiaubti. Tada grįžtu savaitei teigiamų emocijų pasikovusi.

pasitaiko visko..bet tas kantrybes praradimas pasireiskia tada, kai jau su vyresniaja musu pana neina susitvarkyti, ir pradeda ozius rodyti, tada truksta kantrybe ir dazniausiai nesusitvardau pakeldama balsa auksciau negu reikia, arba pliauksteliu per uzpaklali(bet tas buna lb retai)dazniausiai stengiuosi tvardytis, ir graziai pasikalbam, pasisodinu ja ir bandau pasikalbeti,paaiskinti kas negerai, kad ji nesielgtu kazkaip netinkamai..nes tas kantrybes praradimas nera gerai..

ir man kartais taip buna, ypac kai nevalgo,o taip del ju bijai, kai verkia

Man buna, kad atsikelus nakti koki 4 karta, pridedu dukryte prie kruties, o glvoje toks jausmas, kad tik vienas istemptas siulas ir kazkas ji tampo... toks jausmas, kad kaip sveisiu ta vaika nuo saves... Best tuoj pat suemu save i rankas, greit pamaitinu, dedu i lovyte ir einu gult... o seip dienomis stengiuosi suprasti mazyle ir jos poreikius. Neleidziu sau pratrukti, viska styengiuosi paaiskinti ir sau ir jai. Kolkas pavyksta

as kantribe prarandu dabar,o mums jau 7men.pavargau turbut nuo to pates verksmo...bet manau kad nieko cia baisaus.tesiog neatlaiko nervai

Mano mintys...

oi tikrai kaip buna manau tai neisvengiama kiekvienai mamai tos,kurios neigia-meluoja

Visiškai pritariu Auginant pirma vaikeli,kantrybės reikėjo daugiau,o auginant antra viskas kažkaip einasi savaime

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.