Kaimynų parašai

Nu klausykit, taigi aiškiai parašyta - neteisėtas toks reikalavimas. Ir manau po šio išaiškinimo ir kituose miestuose tas pats. Jei savivaldybės reikalavimas neteisėtas, tai laikykit tuos šunis be jokių sutikimų kuo ramiausiai.
O kaimynams senoliams, jei jau mandagumo neturi, siūlau pranešt, kad kalbėsit su jų vaikais, kad vežtų jau į senelių namus, nes kabinėjas prie kaimynų, šneka niekus, dar kokias dujas pamirš užsukt - gal tai padės.

Vakar per radiją girdėjau. Manyčiau, neblogas žingsnis pirmyn link tobulos visuomenės su šunimis. Teismo sprendimas yra - juo galima vadovautis.

Pasidarė įdomu, ar kam kilo problemų su kaimynais dėl augintinių. Įdomu todėl, kad turiu problemų su po mumis gyvenančia kaimyne, kuri aploja mus kiekvienąkart susitikus. Problemų buvo ir anksčiau, nes per garsiai stumdome baldus (t.y., taburetes), lankosi įtartini žmonės (santechnikas ir draugė su mažu vaiku) ir pan. Bet kai pamatė, kad laikome šuniuką, visas jos pyktis į jį ir nukrypo. Pirmiausia užpuolė mano pirmokėlę, kad be jos (kaimynės) leidimo įsigijome šunį. Dukra grįžo namo apsiverkusi, kad iš jos šuniuką atims. Kitą kartą man praeinant drėbė "Tampo čia visokius šunis, reikės kažkur kreiptis". Šiandien mano mamai šoko į akis, "Ką, jus vis dar tą šunį turi? Aš jums neleidau!" ir pridėjo "Aš pasirūpinsiu, kad nebeturėtumėt." Iš pradžių aš jos atsiprašinėjau už kiekvieną vaiko stryktelėjimą ir taburetės stumtelėjimą, paskui stengiausi tiesiog ignoruoti, bet po paskutinės pastabos jaučiu, kad kitą kartą pati jai į koją įkąsiu.
Mūsų šuniukas sveria nepilnai 6 kg, skiepytas, čipuotas, registruotas, visi kakučiai surenkami, amteli vos retkarčiais, su visais draugiškas, per laiptinę dažnai net pernešu, į gėlių darželius ir vaikų aikšteles kojos nekeliu, visada vedu į atokesnę pievą nuo namo. Gyvenam Vilniuje, tai kaimynų sutikimo šuniukui laikyt nereikia.
Palyginimui kiti mūsų laiptinės šunys: vienas didžiulis šuo pastoviai pririštas kieme prie medžio, nes šeimininkei per sunku jį vedžiot. Kitas nuolatos amsi, kiek praeisi pro duris. Ir dar vienas nuolatos laksto palaidas kieme ir griebia visiems praeinantiems už kojų. Bet nė vienas iš jų neužkliuvo, užkliuvo tik mūsų ciucikas. Žinau, kad legaliai prie nieko ji nepriskabins ir nieko nepadarys (nors po paskutinio grasinimo dvigubai atidžiau žiūrėsiu, ar nepalikta laiptinėj "skanėstų"), bet toks nervas dabar ima. Noriu sužinot, ar kažkam teko susidurt su panašia agresija. Ir kaip bandėte kovoti ar rasti bendrą kalbą.

Labai pažįstama situacija, nes pas mane irgi panašiai yra. Po mumis gyvenanti kaimynė kuri iš vis daug laiko praleidžia užsieny, nustebo, kad turiu šunį, bet nieko nesakė, o antram aukšte gyvenanti kaimynė taip ir taikosi ką nors padaryti. Tai grąsina, kad nuo laiptų nuspirs, tai padarys, kad jos (pas mane kalė)nebūtų čia ir tie grąsinimai jau kažkur puse metų trunka, mat jai trukdo, kad šuo eidamas pro šalį kartais suloja ar su vaiku kieme laksto ir kieme paloja. Šuo irgi nėra didelis, sveria gal kokius 4kg.ir niekam išskyrus tai kaimynei neužkliuvo. Tačiau tai tik šnekos ir ji nieko nedaro, o tik gazdina. Matot, galvoja, kad išsigasiu ir atiduosiu kam nors tą šunį.

Svarbiausia jog jūs žinotumėt jog esate teisi, galų gale, aš tiesiog paimčiau raštiškus kitų kaimynų liudijimus, jei bendraujat, kad šuo neloja, neteršia ir yra laikomas pagal taisyklles. Tada turėdama šitus įrodymus kai ta moteris dar kart kabintųsi aš ramiai pasakyčiau jog šiandien pat rašau pareiškimą policijai už priekabiavimą, grasinimus, be to mažametė mano dukra buvo užkabinta be saugusio viena, išgasdinta, naktį nemiegojo, yra dėl to užrašyta pas neorologą, tad policijai bus paminėta ir tai. Ta moteris neturi teisės užkabinėti mažamečio. Vien žo, iš pradžių prigasdinčiau visiškai ramiu balsu baisybėmis, tegu gaudo info, o po to tikrai pirma ką nors tokio teisiško daryčiau . Ji mato kad jos vengiat ir stengiatės klausyti ir pasijuto savo vieškelio viršininkė

Siūlyčiau "augaloto" giminaičio paprašyti nueiti pas kaimynę pasikalbėti. Sesers vaikai vieną kart grįžo apsiverkę, kad dėdė kaimynas juos apšaukė, mat jie kieme žaidė, tai jos vyras nuėjo pasišnekėti su tuo kaimynu, to ir užteko. Tereikėjo dideliam žmogučiui paklausti ar turit kokių problemų ir tuo viskas baigėsi. Dažniausiai daug lojančios bobutės išsigasta ir nusiramina.

Aš bevedžiojant parko pakrašty kartą irgi esu pasakius, kad paleisiu šunis ir jie ją suvalgys jeigu dar neatstos nuo manęs... Nes irgi ir taip stengdavausi vaikščioti atokiai nuo žmonių, šunis pasiimti šalia per dešimt cm nuo kojos kai eina iš priekio žmogus, netgi antsnukius vienu tarpu dėjau (ir taip aišku kad su pavadžiu vedžiojau), vistiek tai bobulytei neįtikau, atrodė kad persekioja jin mane...

Džiaugiuosi, kad mes tokių kaimynų neturim, kai gyvenom bute visi kaimynai buvo nuostabūs, laiptinėj sutikti taip ir norėdavo paniurkyti šunis (laikėm auksiuką ir haskį) o ir šiaip bent kas antram bute mūsų laiptinėj buvo bent po vieną šunį

Na man kažkaip klausimas kyla, ar jūs tikrai tvarkingai vedžiojate šunį. Kaip galima vedamą ant trumpo pavadėlio šunį nuspirti? Jei jis palaidas laiptinėje ar kieme laksto, tai jau kita kalba - nesate šimtu proc. teisi, kaip ir dėl to, kad šuo loja ant sutiktų laiptinėje žmonių. O jei viskas tvarkoje, taip pat pagrasinkite kreipimusi į policiją dėl šuns sužalojimo, moralinės kompensacijos ir pan.

o as pusiau ne i tema, bet norint priregistruoti suni, nereikia kaimynu rastisko sutikimo? tu kuriu sienos ribojasi? ir tarkim jei yra tas ju sutikimas, jie gali ji gincyti veliau? kad veliau neprasidetu kokie grasinimai, nes musu kaimynele tokia pat, tik tiek kad pati augina suni

Pažįstama situacija.. Turiu ir aš tokią bjaurią kaimynę, mus skiria net gi vienas aukštas - ji pirmam, aš trečiam. Bet vis tiek girdi ne tik šunį, bet ir apskritai kaip aš vaištau, kada išeinu, kada pareinu - žodžiui puikiai išmano visą mano gyvenimą O šunį irgi puola iš toli, net per langą išlenda, kad aprėkt, policija ir viskuo kuo tik gali grąsina, visiem aplinkiniam (net ir ne iš mūsų namo!) pasakoja kokia aš bloga, o jau mano šuo!.. Iš pradžių kaip ir Jūs sakėt, reagavau į viską, bandžiau gražiai su ja kalbėt. Vėliau, nusprendžiau, kad beviltiška ir abosliučiai ignoruoju aš ją - rėkia? Tegul rėkia, net galvos į tą pusę nepasuku. Žinokit aprimo, dabar tik didelėm ir piktom akim žiūri, bet tyli gyvatė

O situacija pas mane skiriasi dar tuo, kad šuo ne mažiukas mikroskopinis, o didelis 60 kg sveriantis arkliukas. Prižiūrimas pagal visas taisykles: už šunį moku, paliktas dovanas surenku, šuo dresuotas, socializuotas - į žmones niekaip nereaguoja, eina visada greta nesitampydamas, antsnukio nededu - išlaikęs socializacijos testą ir Vilniuj jam pagal taisykles antsnukio nereikia.

Vadinas, jei ir iškviestų tą policiją, jie neturėtų prie ko kabintis, o būtų galima dar ir ant jos pačios rašyt pareiškimą už ramybės drumstimą. Mano situacija irgi tokia pati - kitiem kaimynam (net su kuriais sienos ribojasi) šuo nekliūna. Vadinas nėra ko sau nervų gadint

O tokias bobas, kaip teisingai ir sakė, reikia siųst kuo toliau ir pasakyt jeigu dar kabinėsis, tai jai pačiai bus iškviesta policija! Sėkmės!

Čia priklauso nuo savivaldybės. Vilniuje nereikia. O kituose miestuose tai įvairiai. Panevėžy, pvz., reikia visos laiptinės. Vilniuje anksčiau reikėdavo visų, su kuriais sienomis ir kampais ribojasi. Tai laimė, kad nebereikia, nes iš tokios bobšės niekada nebūtume gavusios.

O man labiausiai piktumas ima, kad tas mūsų šunis nieko nedaro, ten išvis daugiau gaurų nei šuns. Kad jis lotų, ar urgztų, laiptinę apvarytų, tai suprantu. Aš išvis pro žmones praeit negaliu, visi susileidžia, "oi, koks mielas šuniukas". O jai užkliuvo. Nenoriu aš prasidėt su policijom ir grasinimais, prie gero neprives.
Tiesa, pačiom pirmom dienom jis dažnai sulodavo, nes atkeliavo iš nuosavo namo į daugiabutį, tai buvo daug nepažįstamų garsų. Bet tada dar nematė, kad turim, tai šuo netrukdė O dabar kai apsiprato ir triukšmo nebekelia, tai staiga pradėjo kliudyti.
Na, bet matyt, kad ne aš viena į tokią situaciją pakliuvus.

Su girdėjimu pas mus irgi panašiai. Viską girdi, viską mato. Ir aploja kiekvieną kartą, kai svečiai pasirodo. Nors tokia nauda iš jos

Va straipsnis apie šunų savininkų nesutarimus su pikta kaimyne. "Kaimynė šunų lojimą girdėjo, net tada, kai šunys mėnesį buvo išvežti į kaimą"
http://www.15min.lt/...etos-172-163220

"Kaimynė šunų lojimą girdėjo, net tada, kai šunys mėnesį buvo išvežti į kaimą"
Čia puikiai apibūdina tokiu veikėjų mentalitetą. Mūsų irgi viską girdi.