Sveikutes,

noriu pasitarti ir suzinoti kaip ilgai jus savo lelius nesiojate ant ranku? Mums jau 7.5 men. Mes labai nenorim vieni uzsiimti, t.y. pazaisti su zaisliukais vieni, atsisede lovyteje ar keduteje. Vis laika norim ant ranku tupeti, kad nesiotum, rodytum, padetum pasiekti daiktus ir t.t. Iseina, kad visa laika tik ant ranku ir nesioji. Butu idomu suzinoti, kaip jums sekasi tvarkytis.

Mums irgi ta pati problema

Maniskiui 5 men, tai vienas pabuna gal koki pusvalandi - turiu omeny ne vienas paliktas, o savo lovelej, kedutej, ant grindu ir tt, jei as bunu salia. Visa kita laika kai nemiega - ant ranku. O sveria virs 9kg, tai yra ka nesioti . Na, raminuosi, kad sitas laikas labai jau greit praeis, paskui ir noresiu ant ranku ar keliu paimt, o vaikinas nebesutiks . Tik, aisku, kartais labai jau noretusi bent arbatos ramiai atsigerti, o ir mokslai spaudzia Va, ir dabar rasau mazaji ant keliu paguldzius, kad i ekrana nespoksotu....

Čia jau problema, nes siaip specialistai teigia, kad vaiką nuolatos nešiojamą iki 6 mėn. gala nesunkiai atpratinti, bet vyresniuosius tai jau nes tai tampa toks vaiko gyvenimo būdas.
Aš tai savo mažėliai leidžiu kelias minutes paverkti, aišku verkia tai žiauriai, su pasikosėjimais, bet tas verkimas netrunką ilgiau kaip dvi minutės. Tai ir neimu jos, kad įsitikintų jog ne visada ant rankų gali būti.

mano maziulis irgi priprato buti laikomas ant ranku.diena tik ant ranku ir galiu uzmigdyt. bandau atpratint,bet gaila buna ziuret kai verkia ir vel paemu

Su musu tapati beda..nenori vienas su savim pabut visai,tai irgi bandau kovot,jis tada kovoja rekimu,as bandau nepasiduot..kol gaila nepasidaro..

Taigi, as irgi bandau leisti paverkti, bet juk nerikdysi vaiko valandom - jei po kokiu 10min nenurimsta (o dazniausiai nenurimsta ), tai ir imu.

Nežinau kokiu būdu, bet mum pavyko vaikį įpratinti ir vieną pasižaisti. Per dieną jis dažniausiai vartosi ant kilimo ir patiesto pledo, kur turi krūvą žaislų. Kas kažkiek laiko paimu ir ant rankų (tik tada kai neverkia), kad pasidžiaugtų, bet panešiojusi vėl dedu prie žaisliukų ir toliau sau žaidžia. Kartais rodo kaprizus ir nori ant rankų, tai tada tikrai neimu ir netgi nekreipiu į jį dėmesio, užtenka ir poros minučių kaip kaprizai baigiasi ir randa sau užsiėmimą. Tiesiog nuo pat pradžių nepratinom būti 'rankinuku'

oi koks siabas kai pagalvoju, kad taip pripratinot maziukus ant ranku.Jie jau taip priprato, kad nebeissivaizduoja buvima atskirai ir ne ant ranku.as savaja niekada daug ant ranku netampiau.visada stengiausi ja guldyti ant lovos ir buti salia bet gink dieve ne ant ranku.Pasiimdavau truputuka pasidziaugti ir pamiluoti. o daugiau ne.tai mes dabar puikiai zaidziam su zaisliukais ir per daug netriuksmaujam kai mamos nera salia.

Taip... Kai vaikiukas būna mažiukas, taip norisi jį palaikyti ant rankų... Juk visiems norisi - ir tėveliui, ir močiutėms, ir svečiams, ir pačiai mamytei. Paskui viskas aprimsta, svečių mažėja, o vaiko poreikis būti ant rankų didėja. Tokiu būdu vaiką pripratinus prie rankų, tenka didelis vargas siekiant jį nuo to atpratint Žodžiu, turime didelę "rankinukų" problemą. Todėl reikia nuo pirmų dienų neleisti vaiko tąsyti.
Sėkmės

as tai sveciams daug neleisdavau laikyti ant ranku,truputuka pasidziaugdavo ir viskas. nes sakydavau, kad manes pasigailetu.

Manoji irgi pripratusi prie ranku,bet man nesunku...as pati noriu ja nesioti ir myluoti...ji nevisada ant ranku prasosi,sedi ir keduteje viena ir siaip ropoja visur....o kada tu savo leliu nesiosi jei ne jo kudikysteje,man problemu kazkaip nesudaro

Nesupykit tik, kas vaikų nenešiojate, bet man vaiko virkdinimas, kai specialiai neimate mažylio nuraminti labai primena tamsiųjų tarybinių laikų vadovėlius, kai buvo neleidžiama nešioti, liepiama klykinti, neleidžiama maitinti kada vaikas nori, neleidžiama kietai nevystyti....Gerai, kad tie laikai praėjo ir mažiukai gali jausti mamytes nuolat šalia.
Būtinai reikia paimti verkiantį mažulėlį, gal jam ką skauda, gal šiaip neramu ar baisu. Jis kitaip niekaip nepasakys, tik verkimu. Ar norėtumėt, kad kaskart kai jums liūdna, kai kažkas neramina, visi artimieji pasišalintų, paliktų jus vieną ir užtrenktų duris?
Mano mažoji gimė atlikus cezario operacija, nuo pat pirmųjų valandų labai verkdavo, buvo itin jautri. 2 mėnesius praktiškai nepaleidom iš rankų, net lovytėje nemiegojo. Ir dėl to nė kiek nesigailiu. Davėme jai tiek artumo ir šilumos, kiek jai tuo metu reikėjo. Neslėpsiu, buvo pora kartų kai galvojom palikti "kol pati nusiramins", bet per pora minučių ji įsiklykdavo iki mėlynumo, iki žiaukčiojimo. Kodėl turiu būti toks priešas savo vienintėliam vaikui?
Ir dabar ji labiau mėgsta žaisti ne viena, labai mėgsta bendrauti, užimti visus esančius namuose. Bet tai nuostabu, mes kaifuojam, kad esam reikalingi savo vaikui. Neilgai truks ir tėvus pakeis kiemo draugai, klasiokai. Tada nelabai pasisodinsi ant kelių, ar ne?
Yra daug būdų kaip pasilengvinti vaiko nešiojimą - vaikjuostės, slingai, nešioklės - mažiukai ten jaučiasi kuo puikiausiai, o mamytės gali neatitrūkti nuo kasdienės ruošos Prisitaisykit savo turtelį priekyje ar nugaroje, o gal ant klubo ir pirmyn

Maniškis irgi labai myli rankas. Bet guli ir lovytėj ir auto kėdutėj, jei tik mama būna šalia. Jei pradeda verkt, tai nekankinu, paimu ant rankų, nes gaila vaikiuko. Naudojuosi proga panešioti, nes greit ateis ta diena, kai savo mažiaus nebepakelsiu

Sveikutes

Na mano mazyle irgi megeja ant ranku pabuti, bet ne taip jau daznai (kad tik neprisisnekeciau) Palieku ja irgi kartais paverkti bet tik tada kai as tikrai rimtai uzsiemusi ir neturiu laiko prie jos prieiti, na pvz kepu kotletus rankos visos mesuotos taigi nepulsi vaiko imt ant ranku taio palieku kad paverktu, kartais nurimsta manes nesulaukus, o kartais tai isiklykia iki melynumo ir springimo. Ziuresim kaip toliau sugyvensim

maniskis uzmiega taip pat ant ranku tik labai gerai,kad greitai nes nugara nuo nesiojimo labai skauda.o diena tai guli savo manieze ir zaidzia kol neatsibosta ,tiesa pasakius pati pripratinau nesioti ant ranku net neverkdavo imdavau ir nesiodavau

prades ropineti, vaikscioti, nebenores ant ranku
nezinau, man irgi atrode, kad musiske labai pripratusi ant ranku, na bet ir pazaisdavo viena, o ir pasededavo autokeduteje...
o jei pradedavo verkti, tai pasistengiam sudominti kazkokiu zaislu, kazka parodyti, paniuniuoji kazka... ir apsiramina sitai , aisku, neveiksminga, kai vaikutis serga

viskam yra ribos, siaubingai atrodo,kai negali nei pavalgyti o kleckas prasosi ant ranku.

Mano mažei jau beveik 8 mėn, bet vis tiek reikia nešioti. Nors ir ropoja puikiai bet nenori to daryti, nenori viena žaisti, reikia su ja kartu žaisti tada dar pasėdės, o viena tik 5 min. taip ir vargstam.

mnao mažutė tik neseniai pradėjo laaaabai mėgti rankytes. Vis tei seneliai, tetos dėdžiai pripratino. Ir žinoma mes patys juk taip norisi kuo dažniau paimti ir priglausti savo mažylį pri širdies
O su tokio amžiaus vaikučiu manau jau gali susitarti. Tik žinoma po truputį. pasodinus prie žaislų turi iš pradžių paaiškint vaikui, kad truputį, trumpam paeisi į šalį ir tuoj gryši. Turi pajust kad ykalbėjai, tik tada paeit, trumpam. Po to ilgint laiką ir t.t.
Šiame etape svarbiausia geležinė kantrybė

Pritariu 100% išsakiai visas mano mintis

Man irgi smagu, kad mintys vaikų naudai

Pagalvojau, kad jei kas susidomėtų, turiu pas save įvairių nešioklių, slingų, vaikjuosčių - galite atvykti pas mane su vaikučiais ir pasibandyti - o gal kažkuris prigis jūsų mažyliui ir taip turėsite ir rankas laisvas, ir vaiką patenkintą

bet ar yra tokiu mamu kurios leis vaikuti verkti iki pamelinavimo,jei ten truputuka pazyze tai nemanau kad cia blogai jis tiesiog reikalauja demesio.as tik norejau pasakyti,kad geriau vaikuti ismokinti taip nuo mazu dienu,kad reikalui esant mama galetu trumpam prapulti ir kad maziukas neverktu.nes tikrai sirdis plysta kai tau reikia kur trumpam nubegti o jis klykia kiek jegos nesa. baisu ir gaila.

Nors pripratusi prie ranku,bet nera mamyciukas...leidzia ir pavalgyti,galiu ir iseiti kur noriu,pabuna su teveliu jei mamos nera .

Aš nešioju mažiukę daug, bet ji sėkmingai pasėdi ir viena su žaisliukais, pabūna ir su tėčiu, ir su močiute. Aišku, kai po poros valandų pasirodau, išsišiepia iki ausų ir akivaizdžiai pagyvėja, nors ir iki tol būna linksma. Nedraudžiau niekam iš savų imti jos ant rankų, jai tai patinka ir kaip tik išmoksta, kad neblogai yra ir ant kitų rankų, ne tik mamos. Juk mažylius tik ir panešiosim, o paskui kažin ar prisiprašysi, kad ant kelių pasėdėtų.

va gerai kai namie yra tetis ir mociute, o kaip suktis ir kam tada palikti kai esi viena kiauras dienas.Mociutes gyvena miestuose uz 20 km o tetukas nuo ryto iki vakaro darbelyje. ir ka tada daryti kai mazoji taves nei per zinksni nepaleidzia. va todel ir sakau, kad nepratinau savosios ant ranku.

Mūsų močiutės gyvena visai netoli, bet iki 1,5 metų nebuvo buvusios su anūke nė 15 minučių Su džinsais ir tekina.....tsakant..
Užauginom patys, vyras normaliai dirbo, aš namie. Aišku, būdavo nemažai nuovargio, bet ir džiaugsmo tiek pat. Manoji iki kokių 4 mėn net lovytėj nemiegodavo - neįmanoma būdavo užmigusios pajudint, tai arba likdavo ten kur maitinama užmigo, arba miegodavo slinge Na ir lauke.

Aha, vakar pirmą kartą palikau savo lėlytę močiutei, nes labai jau norėjau išeiti į vieną renginį. Labai bijojau, ar neverks, bet viskas buvo liuks. Ai, dar porą kartų pabuvo, kol kirpausi. O tėtukas tai irgi šiaip jau dirbantis. Taip kad mažai kuo skiriamės, nes aš irgi viena kiauras dienas, plius dar užmiestyje, kur nei draugai tiesiog šiaip užklysta, nei tiesiog šiaip pramogai kur nors pasivaikščioti išeisi. Bet aš vis tiek noriu nešioti savo mažylę , kol dar galiu.

As kaip irgi nebuciau pries vaiko nesiojima ant ranku, aisku, nugara luzta, rankos skauda, bet vis tiek malonu, nes tu jam rodai pasauli, jis daug daugiau pamato ir greiciau pazysta aplinka, bet va galvoju, ar tik nedarau meskos paslaugos savo vaikui? Ar priprates visa laika buti arti mamos, paskui sugebes tapti savarankiskas? As pries vaiko zvyginima ir to padaryti mano nervai tikrai neleis, bet ar jis ismoks pats pasistengti ir pasiekti, kad ir norima zaisla be mamos pagalvos? Maniskis net miega su manim, nes jis taip blogai miega naktim, kad tureciau istisa nakti sedeti prie loveles.

visi maiai užauginti ant rankų, tik vieni mažiau, kiti daugiau

Aš praktiškai niekada nesiginčinu su mamomis, kurios mato privalumus tame, kad jų vaikai yra neva savarankiški ir nesiprašo ant rankų. Kas pasakys, ką tie vaikai jaučia Gal žiūri į savo mamą ir jau padarę išvadą seniausiai - jau šita tai tikrai nepaims, kad ir kiek verksiu...
Man tai atrodo, kad netiesa, jog mažą vaiką išmokysim savarankiškumo neduodami šilumos, artumo, mamos kvapo tiek, kiek jam reikia...
Skauda rankas, nugarą, bet spindi akys... ir po kruopelytę, po sekundę stiprėja mūsų ryšys.
Kiek bendrauju su žmonėmis, užauginusiais vaikus, tai beveik visi prisipažįsta, kad per mažai nešiojo, bučiavo, mylavo sako vaikus. Kad kažkur skubėjo, taupė jėgas ir laiką. Ir liko prisiminimai, jog turi "skolų" savo vaikams...

esi teisi,labai megstu prisiliesti,pamyluoti pabuciuoti paglamzyti,mano mergyte irgi ta megsta.Bet nesiojima riboju,nes negaliu,nezinau gal epiduras kaltas gal ne bet baisiai nugara skauda .Iduodu daznai teveliui nesioti.Vaikas su laiku ismoksta savarankiskumo,daznas prisiglaudimas tikrai neislepina vaiko

Man pačiai norisi paimt savo lėlytę ant rankų, kai tik ji nori ir paimu, panešioju, pašnekinu ir vėl žiūriu kuom ją užimt, vėl biski viena pabūna. Taip ir slenka dienelės. Niekad negalėčiau vaiko leisti šaukt vien dėl to, kad noriu kad būtų savarankiškas.

as mielai tampausi ant ranku savo maziuka,kai kurie net stebejosi ar nesunku...ne,nuo pat giimo ant ranku tai mano rankos jau uch net raumenuku turiu

nezinau,man patinka,kad jis budamas aant ranku,mane apkabina,su rankytem rodo kur nesti,ka parodyti..tai toks mazas dziaugsmas.beto negi malonu kai vaikas nuo mazens tipo auginamas savarankiskesniu,jis tik atotolsta nuo tevu,nuo mazens mokosi uzsisklesti savyje.

Mano mergaitei dabar 3,5 men. bet ant ranku ji buna tik tada kai reikia nunesti is vieno tasko i kita, arba pati noriu pasidziaugt biski ir dar vakare pamiluoju pries miega pora min. Mes geriau salia sugulusios pasidziaugiam. Nuo pat gimimo nepratinau ant ranku jei jau nesiojausi tai ant pagalves, pacios svarbiausios yra pirmos savaites , kaip prisipratinsi taip ir turesi, nors ir siaubingai norejau visada laikyt ant ranku , bet stengiausi atsidziaukti kitais budais uztat dabar labai jau savarankiska ji pas mane,net naktinio miego paguldau jos kambary, pabucioju ,isjungiu sviesa ir palieku pacia uzsimigdyti . Ir niekada neturim jokiu proglemu O jei vaikelis prasosi ant ranku tai pirma isbandykit visus kitus ymanomus budus ji pralinksminti, ant ranku imkit tik tada jei jau matysit kad tikrai nieks nepadeda,o necypinkit tikrai nemanau kad tai galetu padeti Sekmes visom auginant mazuosius neklauzadas

3men maniskis irgi pats migdydavosi,kol jam nepabodo ir neatrado ivairiu budu ka galima veikti kol miegas ateis...dabar baisu viena palikti.

Na kol kas didesnių problemų nėra. Kai verkia, imu ant rankų. O šiaip ir vienas lovytėj kartais paguli, dairosi, su rankytėm žaidžia

maniskis 7men,nuo mazumes imu ant ranku,bet nepripratinau,pabuna ir vienas zaidzia ir siaip netrugdo,stebi daznai mane kai darau valgyti ar plaunu indus ir nepasakyciau,kad priprato

kai dantys dygo, tai beveik nuolat, nes puko lialia ant viso pasaulio, bet šiaip stengiamės ant rankučių būti kuo mažiau

As irgi taip manau, del to stengiuosi kuo maziau nesioti maziuke ant ranku ir niekam neleidziau tai daryti Dabar mums 7 men ir viskas gerai gali zaisti viena ir ant grindu, ir lovyteje ir t.t. Aisku, kai dabar nori sedeti, stoveti tai padedu prilaikoma, jai patinka Po to kai guldau tai pradeda rodyti harakteri, bet greitai supranta kad niekas anr ranku nepaims

as irgi nematau cia problemos, verkia - paimu ant ranku, o siaip ir viena graziausiai buna

reikia nešiot kol galim ant rankų ir kuo dažniau.kai vaikas nori kad jį imtume ant rankų,tai mes dažniausiai to nelabai norim,bet va sueis vaikam 16-18 metų,norėsis juos paimt, priglaust,tik neaišku ar tada vaikai norės

Mano mažylė norėtų ant rankų, kaip ir visi mažyliai, tačiau iki šiol mes su ja susitariame, nors mums ir 7 mėnesiai . Paimu ant rankų ir viena pabūna, jei jau labai bando verkšlianti, bandau nukreipti dėmesį žaisliuku ar kuom nors kitu. Kažkaip išsisuku su tuo nešiojimu , nors daug ir negalėčiau nešioti turiu problemu su stuburu . Bet kiek galiu tai panešioju, norisi pasidžiaugti

kažkaip nepastebėjau, kad mano vaikas būtų rankinuku patapęs. kai verkdavo paimdavau ant rankų, nurimdavo, tada vėl į lovytę ar vežimuką ar kėdutę. O kai paaugo, tai iš viso ant rankų nebenori būti

mano irgi nuo rankų nenulipa, gerai, kad bent jau mažai sveria, tik 6 kg., bet tuoj pradės ropot, vaikščiot, tikiuosi bus idomiau nei ant mamos rankų...

Mano mažiulis nebuvo rankinukas,kol nesusirgo Va dabar tai nė žingsnio į šoną negaliu žengt.Jei jau ne ant rankų,tai būtinai matyt turi.
Tikiuosi,kad tai praeis

Nepajutęs ką reiškia tikrai būti priklausomu nelabai galės tikrą savarankiškumą pasiekti.


Tikrai nieko blogo nepadarysi, tyrimai rodo, kad vaikai, naujagimystėje ir kūdikystėje nešioti, užauga savarankiškesni ir geriau prisitaikę, labiau pasitikintys savimi, tėvais ir aplinka Nešiojimas nekenkia, nešiojimas padeda augti. O dėl žaidimų - tai jau kita tema


Taip, tu teisi, pačios svarbiausios yra pirmos savaitės. Tai ką reiškia kūno kontaktas, netgi plikos odos kontaktas mamai ir vaikui pirmomis savaitėmis po gimimo - sunku pervertinti. Kokią stiprią teigimą įtaką duoda vaiko augimui ir vystymuisi, motinos organizmui ir jųdviejų psichologiniam ryšiui nešiojimas, lietimas vienas kito. Gaila, kad judvi su dukryte to atsisakėte. Vaikai gimsta būti nešiojami


Vaikai, kuriais būna pasirūpinta fiziškai (pavalgydinti, švarūs), bet negauna nuolatinio emocinio ir fizinio kontakto su besirūpinančiu žmogumi - prastai auga ir netgi miršta...

Paskaitykit mamos http://www.epjournal.net/filestore/ep05102183.pdf
Prieš apsispręsdamos neimti ir kitoms patarti neimti savo naujagimių ir kūdikių ant rankų

Manau čia griežtai kiekvienos asmeninis reikalas
O aš asmeniškai savo mažylę labai mėgstu nešioti Taip smagu prisispaust ją prie savęs
O mano mama beje manęs nenešiojo, nes neturėjo laiko. Dirbo, po darbo gryžus pervargus. Ir užaugau labai gerai, ir nemiriau

atleiskit, mamos, bet ziureti i savo vaika, kurio skruostukais rieda asareles, ir itikineti save, kad NE, NEIMSIU ANT RANKU, NES IPRAS, as negaliu. taigi jie kudikiai, pripratinti buti mylimais - neimanoma. tuos mazus padarelius reikia MYLETI, o meile juk ir isreiskiame apkabinimu, priglaudimu, nuraminimu kai verkai. tie, kurie vadovaujasi pries kelius desimtmecius aprasytu "salto kalakuto principu" ( neva reikia vaikui duoti issiverkti ir, kad vaikas gali iprasti buti ant ranku) - tegu vadovaujasi. as savo vaika glausiu prie saves kada jam reikes. uz ta as gaunu nuosirdzia bedante sypsena

As ir visada galvodavau, kad reikia neipratinti vaikucio ant ranku, bet kai jau dabar turiu savo maziuka, tai darau visai kitaip. na kaip nepaimsi, kaip nepamyluosi vaiko, gal jam negera, gal skauda ka, gi kaip kitaip zmogutis pasiskus, jei neparaudos, sirdis neleidzia man. tuo labiau toks mazutis yra. jei neverkia, paguldau ant lovos, pati salia atsigulu ir ,,snekames"tada abu