Dar nežinodama kad laukiuosi dalyvavau konkurse  vienoje firmoje,mat darbą dabartiniame darbe apkartina finansininkas savo užgauliojimais ir kabinėjimasiais prie aprangos irt.t.Kolektyvo moterys prie jo jau senai pripratė ir nekreipia dėmesio.O aš skystoka būdama aš ir apsižliumdavau [smiley=20.gif].O šiandien dalyvavau intervių galvodama kad nelabai ir tiksiu mat dagiau buvo stipriu konkurentu ir apie nėštumą nutylėjau [smiley=ylinfant.gif].O ką tik paskambino ir pasakė kad esu viena iš 2  kandidačių į šią vietą ir rytoj pakvietė vėl atvykti.
Sakyti ar ne, juolab kad namie jau auga 2 metukų džiaugsmėlis[smiley=bud.gif].Būkit geros patarkit.

As visiskai sutinku su musyte.

Papasakosiu savo patirtį. Savo darbo aš nelabai mėgau dėl didelio fizinio krūvio ir psichologinio spaudimo ir pan. taigi pradėjau ieškoti naujų galimybių tobulėti ir dirbti. Susiruošiau dalyvauti konkurse, padaviau reikiamus dokumentus ir dieną prieš konkurso egzaminavimą sužinojau, jog esu 2 savaitės kaip nėščia. Džiaugsmui nebuvo ribų, bet mintis sakyti ar ne, jei paklaus kilo..Taip ir buvo. Egzaminą išlaikiau ir tada buvo pokalbis. Aišku, kad manęs paklausė ar žadu turėti vaikų ir kada : Ir aš pamelavau. Na, gal nepamelavau, bet nutylėjau : Pasakiau, kad esu jau keli metai ištekėjusi, kad planuoju turėti vaikų, bet kada tai bus aš nežinau..Pamaniau, kad apie 2 sav. nėštumą moteris gali ir nežinoti, taigi apsimečiau, kad ir aš nežinau : Darbą aš gavau ir pradėjau dirbti ir storėti..Visi buvo va tokiom akim , kažkodėl atrodė, kad nuolat skaičiuoja kada pastojau ir ar jų neapgavau, kažkaip žiūrėjo į mane atlaidžiai ir nerimtai..Neskyrė svarbių užduočių, "užkišo" į kampą su popieriais ir viskas. Aš pati stengiausi iš visų jėgų, kas rytą po kelis kartus ir ilgam užimdavau darbovietės tualetą, nes nuolat pykino, dirbau daug, nervinausi, norėjau pateisinti lūkesčius. Mano širdelei ir organizmui norėjosi ramybės, supratimo, draugiško kolektyvo, natūralaus žmogiško bendravimo. Taip iš karto nebūna, vis vien daug kas į naują darbuotoją žiūri su nepasitikėjimu, laukia ką jis gero duos darbovietei ir pan. Streso bus, bet jei nori ir reikia to darbo tai nesakyk, jog laukiesi. Kad ir kaip tie darbdaviai deklaruotų savo žmogiškumą ir supratimą, bet realybė bus tokia, jog darbo negausi pasakiusi apie nėštumą. Jei nepasakysi ir pradėsi dirbti, tai gali viskas susiklostyti palankiai. Gal būsi susidraugavusi su kolektyvu, gal tave brangins kaip specialistę ir visiškai nebebus svarbus tas tavo nėštumas. Paauginsi mažylį, grįši į darbą ir toliau sau ramiai dirbsi. Šiais laikais geri darbai nesimėto, taigi gal nūtų neblogai išbandyti savo šansą ir apie džiaugsmingą įvykį nutylėti Bet stiprybės tokiam sprendimui keisti darbą reikės, gerai apgalvok už ir prieš ir elkis taip, kaip sako tavo širdis. Kartais nuojauta būna galingas ginklas kažką planuojant. Dėl darbdavių pergyventi nereikia, nes ir jie dažnai linkę žiūrėti tik naudos ir kuo mažiau galvoti apie pavaldinį. Musytė irgi pasiūlė labai neblogą variantą (tiesiog labai gerą variantą netgi, aš jai būčiau dėkinga, jei ji man būtų patarusi nesivelti į pokyčius susijusius su darbu nėštumo metu ), ypač jei tu sakai, kad esi jautrus žmogus (pagal tave "skystoka"). O finansininką galima sutramdyti, nemanau, kad jis toliau užgaulios matydamas, jog laukiesi. O jei ir užgaulios, tai tokį mužiką galima greit griežtesne replika jo atžvilgiu nuraminti. Linkiu tau Jauna mamyte pasirinkti teisingai, likti patenkintai dėl pasirinkimo ir sulaukti sveiko, gražaus vaikiuko. Sėkmės.

manau, kad apgaudineti darbdavio nederetu. Pirmiausia pagalvok, ar tu noretum buti jo vietoje? Man tokia darbuotoja pasirodytu daugiau nei nerimta. Be to, sazines grauzatis, itampa ir bandymai persokti per galva, norint atlikti viska kuo geriau, tikrai nereikalingi busimam vaikeliui. Sekmes priimant sprendima

QUOTE

manau, kad apgaudineti darbdavio nederetu. Pirmiausia pagalvok, ar tu noretum buti jo vietoje? Man tokia darbuotoja pasirodytu daugiau nei nerimta.

Jūs manot, kad darbdavys labai pergyvena dėl savo darbuotojų, kad jis neapgaus savo darbuotojo, jei jam tai bus palanku? Tik vienetai tokių darbdavių yra ir jei jūs tokį turite tai gerbkite ir mylėkite. Man sąžiningas atrodytų tik toks darbdavys, kuris žinodamas apie nėštumą priimtų būsimą mamą į darbą. Parodykite man tokį ar bent pasakykite kur tokių ieškoti O kodėl jau ta darbuotoja būtų nerimta, nepasakiusi jog laukiasi? Gal jos nėštumas dar labai mažas, tai kodėl ji turėtų skelbti tai visiems..Juk visko būna, tpfu tpfu tpfu per kairį petį..Visiškai nejaučiu sąžinės graužaties, man matyt tokia sąžinė neduota ;D O kartais pagalvodavau, kad gal ir negerai padariau nutylėdama, bet kai bandžiau grįžti po metų į darbą ir mane norėjo "išdurti", tai sąžinė nurimo... Gyvename vilkų visuomenėje, taigi nereikia lįsti į avies kailį ir galvoti apie kitus.Suės iš karto ;D o po to skundžiamės, kad visi blogi..man geriausia taisyklė "mylėk save ir kiti tave mylės"

Pritariu Rasmai. mamyte, kuo maziau galvok apie darbdavi, galvok tik apie save, savo vaikeli, kas tau butu naudingiau, i kuria darboviete labiau noretum gryzt po atostogu, is kurios darbovietes isejus i dekreta gausi didesnes pasalpas ir apie  panasius egoistiskus dalykus. Daznai mes mamos bunam per "skystos" todel per daug daznai mumis paprasciausiai naudojasi (ir tie patys darbdaviai) ir mus diskriminuoja tie patys vyrai dardaviai kuriems gimdom vaikus.
pati as darba pakeiciau jau budama keliu savaiciu nescia, tik tiek kad as nezinojau, o jei buciau zinojus tai dar labiau buciau norejus ji keist, vien jau del klimato darbe ir  i vokeli mokamo atlyginimo.
taip kad mesk visus sazines priekaistus del savo nestumo, tu nieko blogo nedarai, tik nesioji maza stebukla pilvely ir tuo paciu stengiesi susikurti savo profesini (ar kitoki gyvenima). Sito darbo atsisakius(ypac jei jo labai nori) kito per tuos metus gali nerasti, juk nesimeto jie.
Sekmes sprendziant  ;) .

QUOTE

Siaip jau pagal visa darbine etika ir pan. darbdavys net neturi teises klaust, ar tu istekejus, ar turi vaiku, savaime aisku ir to, ar esi nescia ar planuoji ja tapti..

Cia tai tikrai taip. Kazkur net patarimuose einant i pokalbi skaiciau, jog darbdaviui paklausus apie seimyninius reikalus (istekejus/netekejus/kada tekesi ir t.t.) drasiai galima atsakyti: tai neturi nieko bendro su mano profesiniais sugebejimais. Ir asilas yra toks darbdavys, kuris del to isizeis ir palaikys tave nemandagia. Is vienos puses nestumas - jau kitokia situacija. Tai reiskia, kad po keliu menesiu tu iseisi, ir vel reikes naujos darbuotojos. Is kitos puses - kaip jau sakiau, neturi teises jis to klausineti. O ar nutyleti tau, tai tikrai sunku patarti... Aura, sakai ka darbdavys gali padarti? O ar negali jis atleisti jos po bandomojo laikotarpio, jeigu tik suuos nestuma?
Is savo patirties galiu papasakoti kiek kitokia situacija. Iskojau naujo darbo, ir buvau viena is kandidaciu. Kai pakviete i pokalbi, CV buvo mergautine pavarde, o vestuves- uz 3 savaiciu. Dar buvau istojus i magitrantura neakivaizdziai ir zinojau, kad kelis kartus per pusmeti reiks savaitei isvaziuotii paskaitas ir sesijas. Ir stai per pokalbi paklausia ar nesiruosiu isteketi. Jau buvau pasiruosus atsikirsti, kad ne jusu reikalas, bet kazkaip pasakiau, kad ruosiuosi. Apie mokslus net nebesakiau, nes galvojau AMEN, jau to darbo tikrai negausiu. Juk darbdaviui is karto vaizdelis: aha, istekes, pastos ir t.t. Pasiseke, ta darba gavau. Vadinasi atvirumas man nepakenke. Baisiai bijojau pasakyti apie tai, kad reiks vazineti i mokslus, pirma karta - po menesio. Ilgai svarsciau: sakyti-nesakyti. Apsisprendziau, kas bus tas, jei darbdaviui reikia tobulejancio ir kazko siekiancio zmogaus - supras ir priims. Taigi drebancia sirdim pasakiua ir apie tai. Ir ka jus manot? Sako - jokiu problemu. Taigi mano atveju manau saziningumas man isejo i nauda. Bet, kaip jau sakiau, nestumas - kita situacija...

Kaip tik šiandien norėjau parašyti tai, ką jau taip gražiai išdėstė AuraS ir Jamaika. Šaunuolės Taip, jei darbdavys pažįstamas su etika, tai niekada neklausinės apie žmogaus asmeninį, intymų, šeimyninį gyvenimą, politines ir religines pažiūras. Tai nėra susiję su darbu ir pokalbio metu darbuotojas turi pilną teisę atsisakyti atsakyti į pateiktus klausimus. Bet gyvenime reikia šiek tiek ir diplomatijos, taigi ir atsakinėji Normalioje kompanijoje, firmoje, įmonėje, tai sąžiningumas tikrai dažnai vertinamas ir nei nėštumai, nei šeimyninis statusas darbdavio sprendimams įtakos nedaro. Bet ne tiek ir daug mūsų Lietuvoje tokių darbdavių..dar ilgai čia lietūs lis

Jauna_mama, ne tu pirma, ne tu paskutinė. Turiu krūvą draugių, kurioms irgi panašiai nutiko. Kaip beja ir man. Tik praėjau konkursą, tik priėmė bandomąjam- beveik tuo pat metu sužinojau, kad laukiuosi. Pagal paskaičiavimus išeina taip- šeštą mėnesio dieną pastojau, septintą įsidarbinau.Tikrai dar nežinojau, kad laukiuos. Pilvelio nesimatė iki pat šešto mėnesio, tad galėjau ir į dekretą išeit niekam dar nespėjus suuosti, kad laukiuosi, bet vat teko į komandiruotę vykti, tai sustresavau ir pati prasiitariau. Komandiruotės žinoma neišvengiau, bet visi tik tada sužinojo.

As ko gero daryciau taip: pasakyciau busimam darbdaviui, kad laukiuosi tik po to, kai jis pasakytu: tvarka, tinki, priimam tave, o ne ta antra. Tada ir pasakyciau: labai dziaugiuosi, aciu uz pasitikejima. Noreciau aptarti viena dalyka: esu nescia, dekretines atostogos nusimato tada ir tada, planuoju su vaiku buti tiek ir tiek (na, cia jau reikia planuoti trumpa laika, jei jau tas darbas toks svarbus), viska planuoju sutvarkyt taip ir taip: vaikus priziures mociute, arba - bendravau su aukliu agenturom, ieskome tinkamos aukles, kuri pagelbetu ir vaiku ligu atveju.

Esme tokia: pasakyciau, kad nuo darbo turesiu buti atitrukus tiek tai laiko, taciau viska jau apgalvojau, suplanavau, jokiu netiketumu darbdaviui daugiau nebus. Tikiuosi, mano atvirumas ir mokejimas susitvarkyti gyvenima butu ivertinti .

Jei matyciau, kad darbdavys abejoja, tai ziebciau paskutini argumenta: nors esu jauna ir perspektyvi ;D, bet jau turesiu du vaikus, taigi po to galesiu atsideti darbui. Aisku, jeigu dabar vaiku netureciau, jei nenescia buciau, ta gal buciau labaiu patraukli darbdaviams, bet tuos vaikus vis tiek reiketu kazkada isnesiot ir pagimdyt.  O siuo atveju darbdavys gaus pati geriausia imanoma varijanta: jauna protinga darbuotoja, kurios seimyniniai reikalai jau beveik sutvarkyti.

10 balu AuraS!

aš nesakyčiau, kad laukiuosi, kiekvienas ieško sau asmeninės naudos, tau reikia darbo, pinigų, galų gale, gerai apmokamų dekretinių, o darbdaviui- darbuotojo, gerai atliekančio savo pareigas, tai tu gi jam ir dirbsi, gerai, kaip tik sugebėsi, tik nelabai ilgai, o ir kas tokio, mano ankstesniame darbe ne dėl nėštumo, o dėl kitų priežasčių darbuotojai ištverdavo tik pusmetį  :.O tai tu renkiesi sąžiningumą, bet atauginusi abu vaikus būsi be stažo ir su 93Lt. per mėn. ???Aš irgi taip galvojau, pirma vaikai, po to  bus matyt-ir tai buvo klaida  
...darbai irgi nesimėto, daug kas meluoja, bet pasiekia savo asmeninius užsibrėžtus tikslus  ;), reikia galvoti ne tik apie šią dieną ir dorovę  :...

Lengvute - lazda turi du galus... as pvz, savo reputacija branginu todel meluoti darbdaviui ypac apie toki atveji net nesugalvociau...

Net neisivaizduoju kaip reiketu ziureti darbdaviui i akis ir po to saltai dirbti, kai viskas paaisketu: kad atejau dirbti su nusleptu nestumu. Zinoma, tai neprivaloma afisuoti ir pan., bet yra toks dalykas kaip sazine bei savigarba bei pagarba darbdaviui. Cia kaip kates - peles zaidimas. Va, isdurei, o kas toliau ??? Teisingai, lojalumas yra visako pagrindas, ne be reikalo darbuotojai tik uz nelojaluma firmai yra metami is darbo >:( Yra ir pramoninis spionazas, ir vidiniu firmos paslapciu isdavimas, tai taip pat yra labai  svarbu. Niekas nenori aktyvios svarbiu kadru kaitos, nes kiekvienas iseinantis zmogus issinesa firmos paslaptis, zinias, informacija apskritai, kuri gali buti panaudota pries pacia firma. :-X
V.z. reikia buti zmonemis, ne del to suteikiamas darbas, juolab kad i ta vieta ne vienas ir ne du pretenduoja. Jei jau issirinko butent tave, tai butu gerai, kad pateisintum i tave sudetas viltis bei lukescius

QUOTE

[/color]

jei prisipažins, tikrai netikiu, kad priims į darbą, gi ne labdara užsiima ir ne iš gailesčio priiminėja :, taigi, tenka rinktis  ;)

QUOTE

jei prisipažins, tikrai netikiu, kad priims į darbą, gi ne labdara užsiima ir ne iš gailesčio priiminėja :, taigi, tenka rinktis

apie tai ir eina kalba, kad gal geriau nekeisti dabar darbo, o susirasti ji kol vaikeli augins. O kas jeigu ir priims dabar, bet po bandomojo atleis? Nei atlyginimo, nei darbo, nieko. Manau cia yra sazines reikalas. Nereikia nusileisti iki tokio lygio, kad va, manim naudojasi, tai ir as pasinaudosiu sau naudos ieskodama.

taip, keisti darbą DABAR tikrai nelogiška  , bet iš šios situacijos neaišku, ar darbas keičiamas ar tik ieškomas pirmas darbas  ???

QUOTE

taip, keisti darbą DABAR tikrai nelogiška  , bet iš šios situacijos neaišku, ar darbas keičiamas ar tik ieškomas pirmas darbas  ???

Keiciamas  ;)

Temos autore, butu idomu jei papasakotum, kaip vis tik pasielgei, ir kuom viskas baigesi?

Tiesa, buna juk atveju, kai dekretiniu moterys isviso neima-na tik kelias savaites gimdymui...
Gal ir temos autore taip planuoja ???

Noriu visom padekoti uz patarimus.Savo virsininkui pasakiau kad laukiuosi ir patikinau kad  [smiley=000164.gif] iki pat gimdymo, jei jis bus toks pat kaip ir pirmas.O po gimdymo  vaikuti sutiko priziureti tetis.

Sveikutes, Nestukes,

Bijau, kad prisijungsiu prie jusu... Kodel bijau? Todel, kad mano leliui tik 1,5 m., todel, kad man pries tuos 1,5 m.dare Cezari, todel, kad as vos pries pora menesiu sugrizau i darba, todel, kad man tas darbas labai patinka, todel, kad nebenoriu sedeti namie, todel, kad greitai neplanavau antro leliuko... Baisiausia todel, kad suvokiu, jog jo net nenoriu
Zinau, kad "iskrentu is jusu konteksto" del savo negatyviu nuotaiku. Bet sedziu tokioj depresijoj: rodos, saugojomes, rodos, teoriskai, neturejo nieko buti, bet praktiskai jauciu, kad yra.
Neisivaizduoju, kaip pasakyti darbe tokia naujiena... Ypac slegia tai, kad ka tik grizau i darba ir kaifuoju nuo jo, o savaitgaliais namuose pavargstu. Pirmadieni ryte atsikeliu ir pagaunu save galvojant: "aciu Dievui, pagaliau pirmadienis"... Ir se tau kad nori.
O kaip skaudu, kai pagalvoju, su kokiu dziaugsmu ir malonumu laukeme savo pirmagimio ir su kokiomis nuotaikomis ir mintimis pasitinku antraji Na, bent jau po kokio pusmecio butu atskrides... Viskas butu kitaip. Ir net jei nedirbciau - irgi dziaugciausi siuo "netiketumu". Dabar jaciu, na, net nezinau koki jausma... gal geda?.. kad ir vel nesuvaldziau savojo gyvenimo, kad vos sugrizusi i darba pareiksiu, jog vel iseinu. Zinau, kad tai ne jokia tragedija, nei pasaulio pabaiga, bet jauciuosi paluzusi, tiesiog, nelaiminga...

Nurimk tik.Na ir kas tas darbas,po antro vaikelio dar prisidirbsi ik pensijos i valias,gal net noresi pailseti,bet nebus kaip...Dziaukis tuo,kas gyvena tavo pilvelyje.Nesinervuok,negerai juk.taip turejo buti reikias.Net pavydziu tau (baltu pavydu),kad laukiesi,nes jau virs dvieju metu negaliu pati pastoti..O kai turi tai ir nevertini to dziaugsmo...Padirbsi dar iki dekreto pusmeti juk.Tik nepulks i depresijas,juk vaikai gyvenimo dziaugsmas

Sutinku su Aga. Tik maziau nerimauk. Pagalvok ir apie pati vaikeli. Kiek girdejau, kad dazniausiai mylimi ir buna tokie netyciukai .

As irgi jau antrojo laukiu. Nors pirmajam dabar tik 1 m ir 7 men. Dar ankstoka? As irgi sutinku su tuo. Bet ka padarysi. Dziaugiuos ir tiek. As taip pat pradejau atsigauti isejus i darba. Nors kai pagalvoji, kad namie sededama priziurejau ne viena men du maziuliukus (tokio pat amziaus) vaikucius ir istveriau. O cia juk jau yra skirtumas. Nes antrasis bus ne kieno nors kito, o mano! Tuo labiau, kad ir vyresnelis paauges bus. Kad ir negales dar padeti, bet nors nereiks ir sokineti aplinkui.

Jau dabar pratinam prie minties, kad pilvelyje "gyvena" maziukas. Duodu jam paglostyti . Dziaugiasi tuo. Nors ka jo maza galvele gali suprasti. Pradeda daugiau laiko su juo praleisti jo tetukas (vyras). Kad paskui nesijaustu staigios netekties . Tai tiek is savo puses.


Ir labai labai dziaugiuos del taves . Lengvo tau nestumo ir sveiko leliuko .

Pritariu merginoms, Lea nustok pergyventi, juk istiesu padirbesi dar beveik iki vasaros, o jei gerai jausiesi ir noresi galesi dirbti ir ilgiau.

Gerai suprantu tavo būseną. Nors mano tas(tie?) vaikučiai ir tirai yra laukiami, bet keista ta būsena ir noras- nenoras turėti bei vargti. Gal mano sistuacija kiek kitikia, dukrą pasigimdžiau būdama studentė, po trijų dienų išėjau į paskaitas ir neėmiau akademinių, samdžiau visą laik auklę, tuo metu be galo džiaugiausi, kad nereikia visą dieną sėsdėti namuose. Bet kai dukrai buvo kokie 2-3 metai, pasidarė begalo įdomu. Aš visiems sakau ir sakysiu, kad būtent tada buvo labiausiai galia, kadnegaliu būti namuose ir visą dienąpraleisti su ja. Mažasis žmogutis pasidaro be galo įdomus savo savarankiškumu,filosofijomis. O tau kaip tik ir nusimato tas laikotarpis- gal mažylis neatims viso laiko, jo liks ir vyresniam- tada pajusi kaifą. O darbas... Žinai, jis užima per daug mūsų gyvenimo. Mes įdedame save į jį ir kam? Ar tai išlieka laiko prasme? Tai, ką įdedi į vaikus išlieka visamjų gyvenimui. O darbe esi tik sraigtelis, kuriam sugedus įdedamas kitas...

Viksreli, sveikinu tave ir dziaugiuosi, kad tu laiminga ir patenkinta lauki savo pagranduko. As irgi galvoju, kad galbut gyvenime tas netyciukas bus daug mylimesnis ir rupestingesnis, o gal atvirksciai, nesvarbu... Mane domina konkreti busena: ar tau buvo netiketas antrasis nestumas, ar jus taip ir planavote? Man idomu tavo kolektyvo reakcija: ar tu jau pasakei, kad netrukus vel iseisi i dekreta? Kuo toliau, tuo geriau suvokiu savo emocijas: as bijau pasaipos, savotisko pasmerkimo, poziurio kaip i kokia nevykele, kuri nemoka susiplanuoti savo gyvenimo, kuria negalima pasitiketi kaip darbuotoja.... Viskas koncentruojasi i mane pacia, i savigaila. Tokiais momentais suprantu, kokia egoiste esu ...
Dekui visoms uz siltus zodzius, butent to man dabar labiausiai reikia - psichologines paramos, zvilgsnio kitu kampu i savo problema.

Lea, o aš tik pirmo laukiuosi ir panašius pergyvenimus patyriu (bet visai visai mažyčius . Rugsėjo mėnesį buvau su savo valdžia aptarusi savo karjeros galimybes, suplanavom net sekančius metus - ką dirbsiu, už ką atsakinga būsiu ir t.t....ir vat spalio mėn. paaiškėjo, kad aš laukiuosi.....ir dar NIEKO nepasakiau savo valdžiai....prigalvojau 100+1 variantą kaip čia man dabar elgtis....ir kuo toliau,tuo labiau galvoju- pasiunta tegu visi, o mano gyvenimas yra mano gyvenimas....ir tegu tik pabando papurkštauti, kad aš neatsakinga ir gyvenimo nemoku planuotis
šiaip nebūk toooookia įsipareigojusi darbdaviams, taigi nebe feodalinėj santvarkoj gyvenam ir baudžiava seniai panaikinta būk laisva....
ir ne viską mes galim planuoti gyvenime...yra dar Dievo valia, likimas, stebuklai ir t.t.....

Vikšreli, sveikinu. Stiprybės, ištvermės. Nemanau, kad darbdaviai tai gali žiūrėti neigiamai. Juk Lietuvos demografinę padėtį gerinat. Nors aš niekaip negaliu pasiryžti antram. O ir pimasis netoks jau didelis (bent man atrodo, kad 2 metai - tai labai mažas). Pati bijau atsidurti tokioj situacijoj, nes nežinau kaip reaguočiau. Baisu būtų, nes pirmas buvo netyčiukas, o jei ir antras, tai pradėčiau tikėti, kad tikrai nemoku planuoti savo gyvenimo. Dėl darbdavių tikrai nebūtų jokių problemų. Tik finansiškai būtų labai sunku. Dabartinė alga tik 300Lt. Kai pagalvoju ką gausiu išėjus į dekretą, visai nekyla noras turėti dar vieną mažiuką. O visom linkiu tik stiprybės ir ištvermės. Juk du vaiaki, tai ne vienas.

Na negi tikrai taip buna, kad darbas svarbesnis uz vaika ?

Nu bet tai ten juoda depresija jos zinutese !

Puikia suprantu tas, kurios pastojo netyčia. Aš dar ir dabar kartais save graužiu, kad nesugebėjau apsisaugoti. Kai turi didelių ambicijų ir jos pervieną dieną žlunga, nelabai malonu. Bet nesigailiu, kad turiu tokį nuostabų angeliuką. Tikrai žinau, kad antras netyčiukas visai mane sužlugdytu. Ne darbas mano situacijos turi didelės įtakos. Vien kai pagalvoju, kad vienai tektų būti visą nėštumą, gimdymą ir auginimą( ne vieno vaiko, o dviejų), tai net bloga darosi. Kai su vaiku sėdi 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, tai stogas pradeda važiuoti kas kelios valandos. Nemanau, kad tokios mamos reikia vaikui.

Na, Brooke pagrindine mano depresijos problema buvo ta, kad tai ivyko vos grizus i darba ir kad tai jau antras kudikis. Is tiesu, kaip daugelis pastebejo, su antruoju ir po 30 m. jau viska vertini truputi kitaip. Norisi ir sau dar pasilikti laiko, nes jo byrejima jauti "tarp pirstu"...
Deja, kaip patebejote, rasau butuoju laiku, nes, po geros savaites, kai buvau praradusi paskutines viltis, "parsirado mano pussesere is Krasnojarsko"... Tiesa, pries tai dariausi testa, jis irgi buvo neigiamas - tada perskaiciau visas forumo temas apie testus ir nestumo pozymius. Ten radau kazkurios mamytes minti, kuri pasitvirtino pamacius testo rezultatus. Net jei ir visa savaite zliumbiau ir depresavau del ateities, bet per ta laika suspejau susitaikyti su mintimi , kad tas kudikelis bus. O pamacius neigiama testa apeme lengvas nuovylis, nors, teoriskai, turejau dziaugtis. Aisku, ramiai atsikvepiau, kad nereikes nieko keisti, pries nieka raudonuoti ar izvelgti bendradarbiu akyse pasaipele. Taciau, kazkoks lengvas liudesys aplnke tik mane, tiek vyra, kuris jau net varda buvo sugalvojes busimam leliukui ...
P.S. Beje, del sventos ramybes, noriu pasakyti, kad si tema jokia provokacija ar dirbtinai sukurta problema mamyciu nuomonei issiaiskinti Nors retai uzeinu, bet kartais pastebiu, kad forume siaucia si "manija". Atleisit, tiesiog buvau supanikavusi, norejau issikalbeti, paieskoti paramos. Nes kas gi geriau supras tokia situacija, jei ne mamos ir moterys.

Lea, na net lengviau atsipuciau uz tave-nuosirdziai
Kuo puikiausiai tave suprantu, nors mano vaikas ir buvo "tyciukas", bet veliau yra buve atveju, kai taip neplanuotai (ir nepagristai) isibaimindavau
Vaikus reikia gimdyt, kai ju istiesu nori, o jei dabar tau aktualu kiti dalykai, tai naturalu, kad tu nori atsiduoti jiems

Ir tikrai-sitam forume sunku isipaisyt i "konteksta" su tokia problema, bet pasaulis neapsiriboja tik situo forumu-neabejoju, kad kitoj aplinkoj rastum daugiau palaikymo

griztant prie temos, sutinku, kad pasakyti apie antraji darbe (jei nuo grizimo i darba praejo nedaug laiko) yra sunku. As ir pati noreciau antro, taciau vienas is sulaikanciu faktoriu ( ne pats svarbiausias, bet svarbus) yra ti, kaip tai atrodytu mano naujajame darbe, kuriam dirbu vos 3 menesius ).

Taigi darbas tampa svarbus sprendziant apie antro vaiko planavima, ypac tuomet, kai jis (darbas) yra ne siaip tik pajamu saltinis, o karjera, pomegis, mylimas darbas ir pan.

Man tai idomesnis klausimas butu - kaip pasakyti apie treciaji. Visi tikisi, kad busi statistine mama su 2 sauniais pabiruciais, versi kalnus ir ilgai bei laimingai dirbsi rimtus darbus, o cia trecias ima ir pats save susiplanuoja, nepraejus ne metams, kai grizai i darba. Vot eta vapros.
Ilgai krenksciau ir kaitau, kol siaip ne taip situacijos prispausta isspaudziau.... Nesmagu net prisiminti. Hm.

Apie antraji nestuma labai juokingai kalbejau su virsininku . Jis sako: as girdejau viena toki dalyka, bet jei tai netiesa, tai tu pasakyk. As klausiu: koki dalyka? Jis sako: na, kaip cia pasakius. Sakyk, jei netiesa. As sakau: nezinau, apie ka jus cia? O jis ir susimete: na, eee, gal ir pasnekejo kas nesamoniu, o gal samoniu. As: Kas ka pasnekejo? O jis: na, jei jau tu nesakai, tai gal ir nesamoniu. As :nieko nesuprantu. Tiesiai sakykit. O jis: ai, tai nezinau. (as tai itariau, ka jis suzinoti norejo, bet nebuvau tikra. Tik kolege veliau pasake, kad tikrai apie nestuma norejo iskvosti)Taip ir liko . O po menesio ir sakyti nereikejo . Zodziu, ir virsisninkai (vyrai) kartais nejaukiai jauciasi, kai turi kalbeti apie nestumus .

O kai gime antras vaikas, tai virsininkui issprudo: kaip gerai, kad berniukas! Dabnar tures porele, tai daugiau vaiku nebereikes!

Ha, klaus jo kas .

Teeeip, o be to uz mamos darba pensijos nemoka.... Kol jauni, tai kazkaip nelabai ir pagalvoji, bet kai tau jau kokie 37, o tu vis vaikus dar priziuri, tai tada susimastai.

Gal kam pasitaike tokia situacija, kai kelios bendradarbes pradejo lauktis vienu metu? Kokios galima tiketis darbdavio reakcijos? Ir dar, Jusu nuomone, ar reiketu del tokiu planu tartis tarp bendradarbiu, ar tiesiog planuoti savo gyvenima sau paciai ir tiek?

P.S. gal tokia tema jau ir buvo, esu naujoke, nemaciau:)

pas mus didelė įmonė, dabar beveik vienu metu laukiasi 3 moterys iš 3 skirtingų padalinių, neseniai 2 pagimdė, pas mus į metus po 2-3 vidurkis , niekad nebūna, kad visos iš 1 padalinio, tad jokios panikos, o ir ką darbdavys galėtų padaryt

Priklauso nuo imones dydzio, jei puse darbuotoju laikiasi, tikrai darbdavys nebus laimingas, bet nemanau, kad verta planuoti savo seima, atsizvelgiant i sefo nuomone ir poreikius
Bent jau pas mane del to jokiu problemu