neseniai trulike maciau liudna situacija. vaziavo mama su dviem vaikais-3 metu mergaite ir 1.6 metu berniuku(amziu zinau,nes mergaite pasake kazkokiaia mociutei) taigi,mama sedi su berniuku ant keliu,o mergaite stovi. berniukas pradejo spardyti mergaite,tai sugavo jo koja ir jis pradejo rekti-motinele tuoj per rankas trenkia mergaitei-"ko tu ji tampai" o kai pacia pradejo berniukas dauzyt-tai nesileidzia-sako:"baik skauda"...o mergaitei tipo neskaudejo...paskui prAdejo sakyt mergaitei kokia ji bloga,negera,kaip ji gaus dirzo ir pan...o kai mociute uztare mergaite,tipo,dar maza,pavargo stovet ir pan...(norejo ta mociute leist atsisest tam vaikui,bet motina neleido jai sestis...)motina pradejo pasakot,kokia jos dukra bloga,kokia isdykus, kaip musa broli...o kad brolis ja pesa,spardo tai cia viskas ok...
man taip buvo gaila tos mergaites...svarbiausia,kad tas 1.6 metu berniukas nera kvilas ir puikiai supranta kas galima,kas ne...kodel taip elgiasi tevai? juk taip susilaux tik priesiskumo is savo vaiku...kodel jiems atrodo,kad 3ju metu vaikas jau didelis?

na ir motinele vargse mergaite. As irgi nesuprantu tokio poziurio - va mazesnis jam daugiau reikia, o va ta didele ( visi 3-4 ir t.t metai) ir ta gali pakentet, paduot, paziuret maziu, pagaliau kalta del visko. As panasiai augau, nors amziaus skirtumas buvo 8 metai ir nuoskauda iki siol likusi, todel ir dar vaikysteje prisizadejau kad niekada neteks mano vyresneliui ( -elei) patirti to ka teko man, taigi dabar ziuresim kaip pavyks savo pazada ispildyt

o i temos klausima - gimus antrajam vyresnysis neturi staiga uzaugt, jis turi likti toks koks buvo iki tol.

Bet manau taip ir būna, kad gimus antram, pirmasis iškart tampa dideliu. Tarp mūsų su broliu nepilni 3 metai ir kai aš gimiau, mama pasakė, kad brolis iškart tapo tokiu dideliu ir kai jis ką nors padarydavo, mama sakydavo, kad tu jau toks didelis, o sugebi dar pvz į lovą prisisioti... Dabar tai juokinga prisiminus, nes jei tas mano brolis būtų vienintelis vaikas šeimoje, tai jis ir kokių 10 metų būtų tėvams mažiukas.
Čia kaip man dabar maniškis... Vis dar atrodo, kad na nedidelis, gal dar nesugebės, nepadarys...

Ech, būna visko. Su vyresniuoju lengviau susitarti, sudraustas jis nepuola priešais, nepaleidžia kakarinės. Ir neretai kyla tokia pagunda nesiaiškinti, sudrausti vyresnį ir bus ramu. Kartais imu taip ir padarau , nors pati matau, kad mažė velnių priėdus.
Būna, kad vyresnėliui taip širdį užduodu - jis su ašaromis puola gintis, kad niekuo dėtas, kad sesė kažką pridirbo. Ir gerai, kad puola savo teisybę ginti, susėdam, pašnekam, išsiaisškinam, kas įvyko. Pripažįstu, kad nepastebėjau kai kurių dalykų, sutinku, kad nekaltas jis, atsiprašau, kad be reikalo sesę užstojau, ir eilinį kartą viską nurašom ant to, kad sesė dar maža, užaugs ir tokių dalykų nebus.

Bet užtat nesikišu, kai didysis mažajai duoda pylos. Jis pas mus vaikas sažiningas ir be reikalo sesės neūdija. Jei jau ateina bliaudama, vadinasi kažką prisidirbo. Pasiglausto, pasiguodžia ir dumia atgal pas brolį.

O šiaip tai gerai, kad didysis užauga, mažiukui gimus. Taip ir turi būti. Tik reikia jam suteikti ne tik to užaugimo pareigas, bet ir teises. Tegul jis turi teisę namuose būti pirmu, primas rinktis vietą automobilyje, primas rinktis vietą savo lovelei kambaryje ar kambarį, padalinti saldainius sau ir sesei. Palikite jam teisę būti dideliu, protingu ir pirmu, tada nebus tos atsiradusios pareigos ir staigus užaugimas toks skausmingas. O būti tokiu pat mažu ir meiliu, kai gimęs jis vis tiek negali, todėl neapsaugosit pirmo vaiko nuo to staiga atsiradusio suaugimo.

Klausimas lieka ar tas vyresnysis nori buti dideliu ir protingu, ar verta versti vaika taip staiga uzaugti? nemanau. Gal todel ir buna tie konfliktai ir vyresneliu sindromai, kai jie verciami buti staiga dideliais, protingais ir atsakingais. Kaip turi jaustis vaikas kuris visa laika buvo pirmas ir vienintelis, kuriam nereikejo mamos ir tecio demesio su niekuo dalintis, va taip staiga bum ir yra kas svarbiau negu jis, kad ir todel kad mazesnis ir pan. Vaikas yra vaikas kad ir kokio amziaus ir nemanau kad verta jam daugiau pareigu duot, kai atsiranda antras vaikas seimoje, na tu pareigu siaip naturaliai daugeja su vaiko amzium, bet reikalauti kazko ir 3 metuku vaiko kaip pirmoje zinuteje cia virs visko. Man gaila tos mergytes.
Daug kartu maciau seimose vaizdelius, kai antras vaikas buna labiau islepes, jam daugiau leidziama ir atleidziama. Taip neturi but. Taisykles seimoje turi but viesiems vienodos, nesvarbu, kad amzius skiriasi.

turiu pavyzdį, kai kaimynė augino tokiu skirtumu vaikus kaip aprašytoje situacijoje... du bernus.. vai vai, kai atsimenu, kaip jai stogas važiuodavo, kaip ji iš nervų kaukdavo ir da lupdavo kartais dičkį... dažnai tekdavo man ją tramdyti ir raminti... o pasiutę buvo abu-dičkis tik spėk dabot kiek velnių prišveitęs buvo, o mažąjį be proto mylėjo ir lepino, todėl buvo baisus cypaila ir ožys... Ji taip pavargdavo su jais dviem, kad būdavo baisu iš šalies žiūrint... kai vaikai paaugo-aprimo, o ir patys mažiau ėmė peštis, pavydėti tarpusavyje... Na o maniškiams skirtumas 4,3m tai manau, kad tai pats tas.. tik kai laukiausi buvau žiauriai nervinga, ir dabar kai prisimenu kaip nervai nelaikydavo ir kaip elgdavasi su savo vyresniu-tai pasidaro gėda... o dabar visko būna... ir tikrai kartais pagalvoji, kad dėl šventos ramybės geriau subarti dičkį ir užsileisti mažiui, bet paskui pagalvoji, kad jei taip pastoviai bus-tai mažajam tokie ragai užaugs, kad maža nepasirodys ir imiesi teisėjo vaidmens... nors šiaip turėčiau pastebėti, kad ne tik pirmas užauga staiga, bet ir mažius daug greičiau suauga ir daug daugiau visko išmoksta anksčiau... vat ir dabar klausau ir stebiuosi, kaip mano 4metis skaičiuoja iki 20 laisvai, skaičius pažįsta, kelias raides... o vyresnėlis tokio amžiaus dar spalvų nežinojo.... ką jau kalbėt apie skaičius ir skaičiavimą...

2 vaikai šeimoje gali būti stebuklas arba košmaras - viskas tėvų rankose Pas mus taip per vidurį. Vyras vis pasvarsto apie trečią - įdomu, kur jis pasatūmėtų pusiausvirą, link stebuklo ar link košmaro

nu aifa, stebuklas visi vaikai, tik kartais jie toookiu košmaru pavirsta kad ir patys geriausi tėvai už galvos imasi Juk ir mums suaugusiems visokių dienų būna;) Bet juk be tų košmarų ir stebuklų būtų taip nuobodu...

Jo... sunku surasti ribą tarp to, kad viskas butu teisinga. As ir pati kartais prashau vyreniosios, kad ji nusileistu maziui del sventos ramybes... Bet buna ivairiausiu situaciju. Vis del to manau, kad sunkiausia yra vyresneliui. Cia jis staiga tapo "suaugusiu", is jo daugiau reikalaujama, norima, kad apsitarnautu pats... O jis taip pat nori tokio pacio tevu demesio, kaip ir gauna mazasis... Kaip ishlaviruoti, kad visi liktu patenkinti?..
Cia liudnoji puse...
Bet kaip smagu jiems dukti kartu!!! Kai nesipyksta

Man sios temos klausimas pasirode aktualus, nes neuzilgo tureciau tapti antro leliuko mama. Negaliu 100 proc. garantuoti, kad visada pasielgsiu teisingai vyresneles atzvilgiu, taciau manau, kad pirmagimis visuomet uzima didesne kertele mamos atsiminimuose, mama pradeda i ji ziureti kaip i drauga, pagalbininka, ne tik kaip i mazyli, o tai is kitos puses paziurejus - pranasumas mazesniojo atzvilgiu.
Beja, kas del treciojo. Esu pati vidurine (is triju), nuo pat vaikystes turiu mazute nuoskauda, kad niekuomet nebuvau vyresnele, ir taip trumpai jauniausia. Nesakau, kad truko demesio, tiesiog dazniausiai jis is tevu budavo tarpinis - tarp draugo ir maziuko...

Kai gimė mažoji, pirmąjį mėn visas dėmesys buvo kreipiamas vyresniajam, kad tik nesijaustu nereikalingas, ir, tiesą sakant, nebuvo jokių suvaikėjimų: veblenimų, prašymų maitinti ir tt.
Na o dabar kartais simboliškai pabaru ar net per užpakalį plekšteliu ir mažąjai, kai būna kalta, kad didysis matytų, jog reikalavimai abiems vienodi. Kad nebūtų neapykantos, jog jai galima, o man jau ne. Net keliu mėnesių kartais garsiai subardavau, tokį parodomąjį spektakliuką vyresniajam parodydavau, kad suprastu, jog abu myliu ir abu baru kai nusikalsta.
Na o dabar dažnai pats sesę užstoja, sako, kad ji dar maža, dar nesupranta. Džiaugiuosi klausydama.
O ar vyresnysis užauga gimus antrąjam? Vienareikšmiškai negaliu atsakyti, kartais agalvoju, koks jis jau didelis, o kartais koks jis dar mažutis - tik trys metukai. O kai matau sūnėną kelių mėn, tai irmano mažoji dukrytė jau toookia didelė atrodo.

Aš irgi esu mačiusi situaciją, kad mažesniąjam galima viskas, o vyresniąjam nieko. Tarp jų taip pat 3m skirtumas. Vienam 12m, o kitam 9m. Eina su mama gatve, mažąjam sako pasitrauk vaikeli į pakraštį, kad mašina nesuvažinėtų, o vyresniąjam asile traukis i šoną, kad mašina nepertrėkštų. Vienam liepia valgyt, o kitam ėsti na ir panašiai. Aš jai sakiau, kad taip vaikų išskirti negalime, bet ji man sakė kai turėsi antą vaiką ir tu taip elgsiesi. Dabar jau turiu antrą vaiką, bet nieko panašaus nevyksta. Myliu vienodai ir neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.

Gimus antram vaikui tėvai, deja, kartais pamiršta, kad vyresnis dar nėra suaugęs ir, kad taip pat norėtų ant mamos ar tėčio keliū pasėdėti

Na pasakau dukrai, kad tu jau didelė... būna taip bet jei mušasi abudu, tai vienodai abudu ginu, abudu baru ir guodžiu abudu tenka panešioti, nors didžioji jau sunki

Kokios baisios tos kelios istorijos...

Jungiuosi prie jusu, nes laukiames antro tai galvojam kaip cia reikes daryti, kad nekiltu pavydu scenu ir nebutu neapykantos...

na, tėvai gal ir norėtų įsivaizduot, kad vyresnysis užauga (gera būtų), bet jei rimtai, tai sumažėja ir kūdikiškų žaislų prisireikia, ir šiaip norisi pabūt labiau leliuku už leliuką brolį

Turiu 2 metais vyresni broli. Tai tevai pripasakoje istoriju, kaip jis vel soske pradejo ciulpt ir i kelnes daryt ir papudruot jam ir gi reikia uzpakali... . Pradejo ji i darzeli vest, kitaip sake baisu kas budavo...

sveikos

na del tos pirmos zinutes,tai tikrai ten jau "gera" mamka

o siaip tai mano sunus labai suaugo kai gime sese,o ir po to dukryte pasidare daug didesne kai gime maziausioji
tarp mano pirmu dviejuskirtumas 1metai4men.kai dukryte tai sunus kazkaip turbut per savaite pasidare didelis padedavo sese ziuret,paduodavo pampersus,pats valgydavo.tikrai neskubinom ,bet jis patys isijaute i vyresnio brolio vaidmeni.
su dukryte irgi buvo tas pats tarp antros ir trecios skirtumas 1m11men bet irgi gimus sesei iskart "suaugo",kazkaip pasidare labiau savarankiska,nors tikrai viska darydavom kaip ir iki seses gimimo.

dabar va sunuiu 4m2men,dukrytei 2m10men(beveik),o maziausiai 10men.tai abu vyresnieji priziuri mazaja labai,nors niekada ju to neprasiau sunus bara kai ji daro ko negalima,patraukia ir atnesa i kambari jei bando lipt ant laiptu,o dukryte pagirdo,patikrini ar pampersas nepilnas pagalbininkai mano

dabar tarp maziausios ir kito leliuko bus irgi 1metai 4men skirtumas,tai labai tikiuosi,kad viskas kaip iki siol bus gerai nebus jokiu pavydo sceno ir t.t.

Perskaičius tą pirmą pasakojimą- labai nuoširdžiai pagailo mergaitės, o dėl mamos- pikta pasidarė, kad tokia neišmanėlė Kas mergaitės širdelėje turėjo darytis siaubas. Kaži kaip jai dabar sekasi po tiek metų praėjus, ar tokia pati situacija

Uzauga tikrai bet nei meiles sumazejo, nei rodomo demesio Tiesiog stengies paskirstyti visiems vienodai demesio, nors kartais sulaukiu priekaistu ir as
O siaip toje istorijoje vaikai gal skirtingai mylimi yra Nes kad ir kiek tas vaikas tau atrodytu jau suauges, bet demesio is jo atimti nesinori O ir daryti kazka del broliu neliepiu, jis yra vaikas kaip ir broliai ir turi dziaugtis vaikyste, o nepriziureti, saugoti brolius ar aukotis del ju Va namie pareigu pagal savo jegas turi, bet tai jau atskira tema

Mano manymu, neužauga. Jei tik tėvai deda pastangas, kad jis neužaugtų - elgiasi su juo kaip su tokiu pačiu vaiku, koks jis buvo iki mažesniojo gimimo - labai mylimu, kartais "popinamu" Jei nekartoja jam - dabar tu jau vyresnis, dabar turi elgtis taip ir taip ...

Kartais tėvai skirtingai elgiasi su vaikais ir patys to nesuvokia. Tiesiog tai plaukia iš pasąmonės. Galbūt su tėais vaikystėje kažkaip panašiai elgėsi jų tėvai. Arba iš tiesų nuoširdžiai vieną vaiką myli labiau, nei kitą (tam irgi gali būti priežasčių, tarkim, sunkesnis/lengvesnis gimdymas, lauktas/nelauktas vaikelis ir t.t.). Kad tėvai vaikų nemyli vienodai - tai normalu, tik normalu ir tikėtis, kad, nepaisant meilės ar neapykantos, sugebės abiem (ar didesniu skaičimi vaikų) pasirūpinti, kad neliktų neužgyjančių žaizdų visam gyvenimui.

O kiek teko kalbėtis su pirmais/antrais/trečiais vaikais, pasirodo, visi turi vienokių ar kitokių nuoskaudų. Vyresnieji - dėl to, kad tėvai labiau rūpinosi mažaisiais. Mažieji - dėl to, kad jiems visad mažiau leidžiama, nei vyresniems. Vidurinieji - ir dėl to, ir dėl to . Sunkus darbas visgi yra tėvystė/motinystė... Bet ir malonus .