Aštuonmetė nuolat tempia gumą, kai reikia ką nors daryti, o ypač - skubėti. Ryte prieš einant į mokyklą pusvalandį sėdi tualete, vakare pasiruošimas miegui užtrunka keletą valandų - besitvarkydama kambarį dar suspėja pažaisti, paskaityti ar paspalvinti, po to seka tradicinis pusvalandis tualete, o nuėjusi praustis į vonią praleidžia dar daugiau laiko, per tą laiką išplauna kriauklę, pažaidžia su šampūno buteliukais ir dar velniažin ką nuveikia. Valgydama dar pakarpo popieriukus iš žurnalų, pažaidža su katinu... Nusiųsta ką nors daryti atrandama užsiimanti visai ne tuo. O ir patį nurodymą vykdyti pradeda bent po penkiolikos minučių. Žino, kad bars, bet vis tiek nesikelia nuo televizoriaus, delsia kiek įmanoma, kol kam nors galutinai trūks kantrybė, ir bus užrėkta ant viso namo. Neveikia jokie pabarimai ar pamokymai, neįmanoma nei paskatinti, nei nubausti (pvz., sumažinti rankpinigių sumą ar sudėjus į maišą išnešti į rūsį nesutvarkytus žaislus). Ar susiduriate su kuo nors panašaus, kaip su tuo kovojate, kokių gudrybių galėtumėte patarti?

Paskatinimai ar baudimai turėtų būti veiksmingi, jeigu jie atidžiai parinkti- atsižvelgiant į vaiko pomėgius, jeigu taikomi laiku (kaip galima greičiau po netinkamo elgesio), jeigu nuosekliai laikomasi paskatinimų ir baudimų sistemos bent porą savaičių), jeigu labai aiškiai yra susiejamas vaiko elgesys ir apdovanojimai (tarkime, vonioje- ne daugiau 15 min., nustatome mobilaus telefono žadintuvą, kad tiksliai būtų pamatuotas laikas, tuomet būna akivaizdu tiek vaikui, tiek Jums, ar taisyklės laikomasi).
Jeigu ši problema stipriai apsunkina gyvenimą, tai rekomenduočiau pasikonsultuoti su specialistu, kaip parinkti apdovanojimus, bausmes, t. y. perkelti atsakomybę vaikui už jo elgesį, kad jis tiesiogiai patirtų to elgesio pasekmes.
Pabarimas, paaiškinimai nelabai padeda, nes kartais vaikams patinka gauti bet kokį tėvų dėmesį, net jei ir bara.

Ačiū už patarimą su žadintuvu! Laiku pasižiūrėjau forumą ir gavau progą išbandyti patarimą dar šįvakar (maniškė dabar gripuoja ir į mokyklą neina, tad miegoti gulasi gana vėlai) Taigi, išaiškinau, kokios nuo šiol bus taisyklės: štai žadintuvas, tu gauni lygiai pusvalandį, per kurį privalai nusipraususi, išsivaliusi dantis atsidurti lovoje. Jeigu nespėji - rytoj jokio televizoriaus, jeigu spėji - tą laiką, kuris bus likęs, o gal ir ilgiau, aš pasėdėsiu tavo kambaryje, mes paplepėsime prieš miegą... Keisčiausia, kad manoji "gumatempė" nepaprastai apsidžiaugė nauju žaidimu, net nelabai domėjosi galima nuobauda, nieko nesitikslino, kaip jai įprasta, o iš karto azartiškai puolė į vonią. Paaiškėjo, kad tualete neseniai tupėjo, tad antrąkart ten jau nebereikia (kažkas naujo ). Na ir ką, rezultatas - susisuko vonioj per 12 minučių! Ir buvo baisiai patenkinta savimi Taigi, likusias 18 minučių prabazarinom, jai gulint lovoje, o man sėdint ant krašto. Reiškia, rytoj pelnytai varvins akis į teliką. Žiūrėsim, ar greit nenusibos taip žaisti... Nors yra tikimybė, kad kol nusibos, įprotis greičiau suktis vakare jau bus bent kažkiek susiformavęs

Turbūt nenudžiuginsiu, bet po savaitės ar dviejų vaikams dažniausiai šiek tiek pabosta. Tačiau svarbu nenuleisti rankų, laikytis sutartų taisyklių, net ir tada, kai vaikas nebenorės. Tada taisyklių laikymasis palaipsniui taps įpročiu.

Nujaučiu nelabai gerą tendenciją... Vakar ir užvakar ruoša sutilpo į 15 minučių, šiandien užtruko jau 25... Ir keliskart iškiša galvą iš vonios klausdama, kiek jau laiko praėjo...

O tu pabandyk jai paciai iduoti laikrodi ar koki zadintuva nustatyta pastatyk vonioje, kad ji pati matytu kiek laiko praejo ir kiek liko.

Mums tai pradzioje padejo sachmatu laikrodis, nustatydavom kazkiek minuciu ir jei nespedavo susisukti ir rodiklyte nukrisdavo, tada pasakos pries miega nebudavo

Ačiū, silvva, šįvakar būtinai pabandysiu

Mano penkiametė mergučė taip pat gyvena lyg sulėtintame filme: rengiasi ir aunasi lėtai, neskubėdama, lyg pasimėgaudama tuo, ką daro. Ir nors kiekvieną rytą šalia atsistojusi vis kalbėdavau: "Greičiau", "Skubėk", tačiau jos ausų mano žodžiai taip ir nepasiekdavo. Supratau, jog ji - lėtadarbė. Kad nereikėtų konfliktuoti ar gadinti sau nervų, iš anksto numatau, kad kiekvieną darbelį ji dirbs ilgiau, nes dirbs neskubėdama. Todėl pradėjau ją ryte kelti anksčiau, kad nereikėtų tuščiai raginti. Ir kiekvienam darbeliui atlikti skiriu daugiau laiko - tegu sau krapštosi...

man panasu, kad "gumos tempimas" -- paveldimas reiskinys. vaikystej darydavau tokius pat sposus. bet dabar suprantu, kad paveldejau tai is savu brangiu teveliu. tik jei vaikai guma tampo zaisdami, tai suauge -- kitais budais. pvz. mano mama -- reik iseit i apsipirkinet, o jinai beeinant dar sugalvos pradeti tvarkyti kambarius, arba uzsiplepes telefonu.
todel pries skubant griebtis represiniu priemoniu pries vaika, gal deretu paziuret, ar patys nelinke elgtis panasiai

Dios> kaip pirštu į akį Aš iš tiesų prie tinginio, mano mama taipogi. Nepakartojamas jausmas, kai vėluoji į autobusą, bet vis tiek išeini į balkoną apžvelgti horizonto ir surūkyti cigaretę, ir po to važiuoji su taksi Bet visgi manau, kad įprotis - tai antroji prigimtis, galbūt man asmeniškai jau ir neįmanoma kažką esmingai pakeisti, tačiau vaiko įpročius galima bent kažkiek suformuoti reikiama linkme, kad po to gyvenime būtų mažiau problemų. Jeigu vaikams nebūtų jokių prošvaisčių nekartoti tėvų gyvenimo trajektorijų, tai ir Lomonosovas nebūtų tapęs garsiu mokslininku.

na, tuomet gal reiketu pradet nerodyt vaikui blogo pavyzdio?

Jaunatvišku maksimalizmu pakvipo, norim visko ir iš karto Biškioką per vėlu man, senai tarkai, spręsti vaikystėje neišspręstas problemas. Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai paklausti protingų žmonių ir specialistų patarimo, kad mano vaikui ir tiems, kam teks su juo turėti reikalų, ateityje būtų mažiau problemų.

Pazystamas ir mum tas gumos tempimas Vat ir tenka kovoti..

Štai jaučiu pareigą pasipasakoti, kaip mumi sekasi. Būtų smagu, jeigu ir kitos forumo istorijos turėtų pabaigą, kad temos autorius/ė informuotų žmones, kaip pasikeitė/nepasikeitė gyvenimas po gautų patarimų.

Mes iki šiol naudojam laikrodį. Dukra pati reikalauja, kontroliuoja, ar teisingai nustatyta. Bėda, kad "prižpažįsta" laikrodį tik tuo atveju, jeigu jis nustatytas su jos žinia. Buvo pora atvejų, kai vonioje persuko rodykles. Apskritai, nemažai ginčų kyla dėl laiko nustatymo, skaičiavimo pradžios. Kita vertus, yra toks faktorius, kaip močiutė. Būna dienų savaitėje, kai mes su vyru grįžtam namo vėlai, ir vaiką guldo ji. Ir ji kažkodėl nepalaiko mūsų laikrodinės sistemos. Tas biesina. Bet faktas, kad per visą šį laiką tik VIENAS kartas buvo, kai nesuspėjo. Buvo ašarų. O šiaip likusį laiką pastaruoju metu skiria knygos skaitymui - maždaug 15 minučių prieš miegą, lovoje. Leidžiam ir daugiau, pati skaito, galvos nuo to neskauda. Suprantu, kad istorija dar nesibaigė. Gal bus "tarpinių" patarimų?

Dieve,nu nesuprantamas man tas vėlavimas...Bet mano vyras - grynai toks,kaip aprašei save.Vėluoja,o sumąsto dar nueit į tuliką patupėt,kavos išgert ar parūkyt...Aš tuomet tiesiog verdu Jis pavėluoti tiesiog PRIVALO,niekaip kitaip jam nesigauna.Niekada.Todėl dabar,jei noriu,kad jis laiku kur nors suspėtų,pasuku laikrodį pusvalandžiui į priekį. jau susitaikiau,kad kitaip nebus.Dukra irgi rodos,kad bus tokia pati...Vargšas mano būsimas žentas...