Kai as galvoju vardus savo vaikui, man norisi, kad bent jau is artimuju, seimos draugu nieks tokio neturetu. Turim seimos draugu, kuriems tevai grazius vardus isrinko, bet jau nebeduotume savo vaikui tokio paties. Man jis jau "uzimtas". Na, jei vardas daznas, tai dar pasvarstytume, bet jei retas - tai tikrai ne.
Man ypac nepriimtina, kai, pavyzdziui, tevas ir sunus tuo paciu vardu

Pusseseriu vaiku vardai, jei retai su jomis bendrauju - tai jau ant ribos... turetu labai patikt tas vardas, kad ryciausi kartoti.
O jus turite nusibreze kazkokia riba? ar nesuktumet galvos ir kartotumet varda?

As rinkdama varda ziurejau, kad nebutu tokiu paciu vardu tarp artimu giminaiciu. Yra pakankamai daug vardu ir nera reikalo kartotis. Na nebent jau tas vardas butu labai prie sirdies.

Aš irgi manau, kad vaikas turi turėti savo vardą. Keistai atrodo, kai draugai duoda tuos pačius vardus. Arba tėvo vardą. Tada reiktų ir mamai tą garbę suteikti

As taip pat manau, kad vardai gimineje turetu nesikartoti. Bet kaip kam patinka.
Mano tetis yra Antanas. Mano brolis-taip pat. Anot mamos, ji taip pavadino, nes gime antaniniu isvakarese, be to tetis Antanas. Dabar jam 23 metai. Visa vaikyste, paauglyste jis buvo nepatenkintas savo vardu, dabar jau apsiprato.
Arba kita situacija. Kai brolis jau uzaugo budavo taip: suskamba telefonas, sako ,,laba diena. gal Antana galima?", o mes klausdavome ,,kuri?". Daug kuriozu buvo, kiti net nesupransdavo, galvodavo tyciojames.
As savo vaiko tai nevadinsiu vyro vardu. Nors kai su vyru galvojome vaikams vardus, jis pasiule savo. Tada as sakau, jei bus mergaite, bus Kristina. Galu gale nusprendem, kad vaiku nei savo nei tevu vardais nevadinsime. Nors kiti vaiko pavadinima tevo ar senelio vardu laiko didele pagarba jam.

Mes pirmam vaikui kai rinkom vardą, norėjom, kad iš viso nepažinotume nieko tokiu vardu. Kai jau pavadinom ir įregistravom, vyro močiutė ir sako: "mano pirmojo anūko vardas Robertas, o dabar ir pirmojo proanūkio toks pat." Pasirodo vyro pusbrolis, kurio nepažįstame tokiu vardu. Visiškas atsitiktinumas, bet gyvenime ir taip pasitaiko
O va su antruoju, tai sakėm, jei bus mergaitė- pavadinsim 2-jų mylimų močiučių (vyro ir mano) garbei. Tik vėl problema: mano močiutė Emilija, o šiuo metu tai vienas populiariausių vardų, ir giminėj be močiutės yra dar 2 Emilijos. Todėl, kad nesikartotų pavadinsim Emilena (iš Emilija + Elena).
Na o jei gims berniukas- vėl ieškosim tokio vardo, kuris neasocijuotųsi su niekuo.
Sako, kad jei pavadini vaiką kieno nors vardu, tai jis nešasi su savim ne tik tą vardą, bet ir likimą žmogaus, kurio vardu jis pavadintas. Kažin ar reikia tuo tikėti? O kaip jums atrodo?

As truputuka kitaip girdejau, kad duodamas vaikui kazkieno varda, tai uzkrauni vaikui to zmogaus vargus ir sunkiaja gyvenimo dali.......niu.......ta rpasme uzkrauni viska kas buvo sunku ir blogai .........nors ir netikiu, bet nevadinciau vis tiek vaiko kazkieno vardu

Dėl visokių ten dvasinių naštos paveldėjimų tai dar dar- kas žino kaip ten yra, bet, kad nepatogu- tai tikrai. Grupioko mano ir tėvo vardai buvo vienodi- paskambini būdavo- tai pusvalandį bando išsiaiškinti katram čia kas skambina. Ir giminej mano yra vaikas tėvo vardu pavadintas, tai jaunėlį vadina mažybiniu vardu kad nemaišytų. Taip ir liks ko gero tas vardas mažybiniu. Bus jau diedas, o vis dar mažiukas...

Jokiu būdu neduočiau. Jeigu gyvo žmogaus.
O jei kokio artimo, labai gero, a.a. žmogaus, tai gal ir sutikčiau..Pvz. kažkada svajojau, kad mano dukra turėtų mano močiutės Sofijos vardą. Nors aš močiutės nemačiau, ji jau senai senai buvo mirus, bet labai ją visąlaik mylėjau.

Yra prietaras, kad vaikui negalima duoti vieno iš tėvelių vardo (berniukui - tėvo, o mergytei - mamos), jei dar nesulaukę tėveliai 30 m. Sakoma, kad žmogus, kuriam nėra 30 ir kurio vardas duotas vaikui, tų metų ir nesulauks Aš nesu prietaringa, bet kažkaip savaime to nenorėčiau

na, jei duociau vaikui varda kokio nors draugo ar giminaicio, tai butu del to kad vardas grazus, o ne taip vadinamai kazkieno garbei.

As irgi pries tokius vardu atkartojimus, o mano vyras visai noretu savo varda 'prisegti' sunui, tai mes lyg ir kompromisa radom, kad jo varda vaikuciui duosim kaip antraji.

As irgi neduociau> Juk yra tu vardu, kam kartotis.Nors jei jau labai labai patinka tas vardas, tai gal

As irgi nenorejau duoti kokio nors pazystamo arba giminaicio varduko.. KAzkaip asociacijos:) VArdais kar ir grazus, bet jei zmogus man nepatinka tai ir varduka grazu sugadima )

Na, ka as zinau,

Vaiko negalima vadinti vardu skirtu kazkieno garbei. Ypac jei tas zmogus yra mires, ar labai sunkiai gyvena. Tada uzkraunama dalis to zmogaus karmos vaikui. Ir dar man labai negrazu, jeigu seimoje yra 2 tokie patys vardai. Pvz. vaiko ir tevo.

As tai daviau ne garbei, o tiesiog taip, na sutapo mano jaunelio ir mano senelio vardai, o ir likimas mano senelio visai neblogas.

O klausykit, kas atsimenat, kaip ten tam Donelaiciui gyvenosi O tai vyresnelis kaip tycia ano varda nesioja... Gal dar ne per velu pasidomet?

O nepatiks, gales persikrikstyt i koki ten Cezari... A ne, bendrai, ana nudobe, tai gal i koki Josifa...

Dar manau reiktu atkreipt demesi ir i vardo reiksme. Kai galvojau vardus mergaitei, norejau pavadinti Ligita. Veliau suzinojau, kad tas vardas, latviu kalboj atrodo, reiskia liga.

Man tai labai nepatinka, kai šeimoj berniukai pavadinami tėvo vardu - nesąmonė kažkokia. Mano brolis pavadintas tėvo vardu, tai jau painiavos telefonu būdavo per akis. Kažkaip beveiknepastebėjau, kad mergaitės būtų vadinamos mamos vardu, vis tenkinamas keistas vyro ego...jei jau mergaitė gimė, tai nors jo vardą galima sumoterinti: Viktoras-Viktorija, Jonas-Jonė, Bronius-Bronė.
Pažinojau šeimą, kur tėvas Rimas, mama Rima, sūnūs Rimantas ir Rimvydas. Prašai paskambinus pakviesti Rimą, tai 15 min aiškinasi, kam čia skambina
Kai savo dukrai išrinkau vardą, buvau įsitikinus, kad tokio nėra mano aplinkoj. Bet pasirodo, pusbrolio mergaitė jau tokį turėjo...Nu bet mes su juo nebendraujam, be to jis išvykęs į užsienį, tai nieko baisaus. Tik mano teta džiaugiasi - sako, mano Miglė išvažiavus, kaip gerai kad yra dar viena Miglė

ash savo mazhaji pavadinau augustinu - tiesiog, man tas vardas labai grazhus ir labai patinka. nuo neshtumo pradzhios galvojau, kad berniuka pavadinchiau augustinu, o mergaite - auguste. tai vat, kodel pasakoju - mano brolis augustinas. tik jo varda visuomet trumpinam augis, o mano sunelio - gustas. taip pripratom ir aishku, apie kuri augustina kalba.
o mano brolis savo varda gavo vieno gimines senolio, augustino, garbei. mums tevas pasakojo, kad tas senolis buvo shviesaus atminimo zhmogus.

ish tiesu, nelabai megstu, kai vardai tarp artimu giminaichiu kartojasi. bet kai rinkau sunui varda - pagalvojau, kad jam tas vardas tinka, man jis labai grazhus, kodel turechiau dabar jo atsisakyti...

Jo, painiavos būna nemažai su tais pasikartojančiais vardais. Man irgi sunkumų būdavo kviečiant prie telefono: kurį gi kviesti - senelį ar dėdę (jo sūnų)? Senelio vardas toks pat kaip jo sūnaus, o senelio tėvas ir senelio senelis irgi tokį pat vardą turėjo. Taigi, tęsėsi per 4 kartas! Tai gerai, kad mano pusbroliuką pavadino kitu vardu...

Beje, renkant vaikui vardą tikrai reikia atsižvelgti ir į vardo reikšmę, juk juokinga, kai ramią mergytę pavadina Ugne arba Drąsute, o išdykėlė gauna vardą Ramutė. Nors... Gal rinkdami vardą dar labai ir nematom, koks tas vaikiukas bus?.. Nžn...

Sunu pavadinom vyro tevo garbei, bet is tiesu tai cia jis labiau norejo ir daugiau iniciatyvos rode. O gavosi taip, kad ir mano vardas toks pats, tai maiso su manim. Is esmes ir man nelabai patinka, kai vardai dubliuojasi, bet as nesieju tai su jokiais ezoteriniais- karmos dalykais. Tiesiog vyro tevas buvo neeilinis zmogus (jau mires), sviesaus atminimo ir sviesaus proto, daug pasiekes gyvenime. Visai nepriestarauciau, jei ir mano sunus toks butu.
O, beje, mano tete nesioja savo tevo varda, mama irgi savo tetes varda
jokie cia likimai nesipina
netikiu nors tu ka

Galvociau, kad vaikas turi tureti savo varda.

Ir dar-net nezinau is kur cia as istraukiau, bet galvoju, jei trumpini zmogaus varda, tai trumpini jo ir gyvenima. Bet nepykstu ant tu zmoniu, kurie i mane kreipiasi trumpesniu vardu.O pati stengiuosi vardo trumpiniu nevartoti.

Mano vyro seimoje yra tradicija vadinti sunus tevo vardu, senelis, prosenelis, tevas visi vienodu vardu, savo sunu jis irgi pavadino savo vardu, o maniskiui varda sugalvojau as, gal ir skaudu kad ne mano vaikas yra tevo seimos tradiciju sekejas, bet as irgi esu tos nuomones, kad tevo vardo vaikui negalima duoti, kad taip uzkraunama tam tikra nasta, atsakomybe, nesutersti gimines vardo ir t.t. Mano sunus netiketai gavo mano tevo pusbrolio varda, cia taip iseina mano dedes, bet visiskai ne del dedes budo bruozu, o tiesiog man tas vardas patiko. Cia teisingai kazkas sake, kad jei galvosim, jog uzdedam kito likima ir panasiai, tai juk daug bedziu, nelameleiu turejo vardus, ir tais vardais vadinam savo vaikus, tai kaip tada...visi vardai kazkokie uzkeikti. Man atrodo, kad kiekvienas zmogus yra savo likimo kalvis, tiesiog vardas, saukinys, turi siek tiek atspindeti charakteri. Juk is kur kilo pavardes, ogi is pravardziu, kurios apibudindavo ta zmogu, taip ir vardas. Nesuderinamai atrodo, juodais lyg varno plaukais mergaite saukiama aukse...

Sveikos, as irgi manau, kad negerai duoti vaikui varda kieno nors garbei. Mano saulyte varda atsinese gimdama MEDA. Nors su vyru ilgai gal menesi laiko svarstem koki varda parinkti. Maniskis labai norejo, kad butu Kamile, bet man man labiau norejosi atsinesto vardo. Dabar visi vadina Meduliuku, tikras "skanumelis". Dabar ir vardo dieno ir gimimo diena sutampa sausio 15 d. Kaip manot ar gerai, kad vardadienis su gimtadieniu sutampa?

Dėsiu tik tokius kurie bus gražūs ir "neužimti"

man labai grazu kai gimtadienis sutampa su vardadieniu, tik kad vardas butu bent kiek zmoniskas, o tai kai paskaitau kalendorius , ojojoi...

Nezinau kiek yra teisybes tame,kad nieko gero kartu vardai nezada.Tai isgirdusi is karto pritaikiau zinomus faktus:Mano prosenelis Jonas mire kai mano seneliui Jonukui buvo 7,(jis zuvo miske Jonuko akyse,jam uzkrito medis,kuriuos ta diena pjove)Mano teciui buvo 11 kai mire jau uzauges senelis Jonukas,nebezinau kas nutiko.Mano teciui Jonui sustojo sirdis per Jonines!, kai man buvo 16...

As papasakosiu panasia istorija neminedama vardo. sakykim, Benas. Taigi mano vyras yra penktas Benas gimineje: mano vyras,jo tevas, senelis, prosenelis, proprosenelis. Kai laukiausi pirmojo, tai vyro seima galvojo tik apie berniuka ir mano pilvo gyventoja anyta vadino Benuku. Mane tai siaubingai siutino, supratau, kad jei deciau kita varda kiltu didziulis nepasitenkinimas. Gime mergaite. Problema atkrito (nors as buvau pasiruosusi nesutikti is principo, mano vaikas, koki noriu varda toki duodu).
Pries pusantru metu staiga mire vyro tevas 55m, tai buvo didziulis smugis visiems. per metines vyro mamai praneseme, kad laukiames antrojo. Vyro mama sako, tipo, gali noret ko nori, pamatysi, bus berniukas. Aisku, ji tik apie Beno varda ir tegalvoja, nes juk, savaime suprantama, senelio garbei.
O cia netiketai mano vyras, gana racionalus, labai gerbiantis savo tevo atminima ir mylintis mama, pasake, kad jis bijo deti vel tapati varda, nes ir jo tevas, ir senelis ir prosenelis mire gana jauni. Apie proproseneli niekas nepamena. tik zino kad tas prosenelis nukabino prosenele labai jauna, 16 m. ir ta su juo pabego, nes tevai neleido teketi. Tai mano vyras pastebejo, kad visi vyrai nesioje ta varda ir pavarde mire anksti, o moterys gyveno labai ilgai.
Sako, gal proproseneles tevai prakeike, ta proproseneli, o tas prakeikimas eina is kartos i karta su tuo vardu. Kol buvo gyvas tevas jis visai norejo to vardo tasos, tipo, dinastija. o dabar suabejojo. Juokingiausia, kad anyta kai mire ju suo, naujam suniui seno suns vardo nedave, tipo negerai.
Nezine kaip yra is tikruju, bet as bijau eksperimentuot, o be to gali but, kad gims mergyte. Greit suzinosim

As daviau varda kuris pirmas man sove i galva ir aisku patikko

Mano sūnaus vardas yra toks pats, kaip mano dėdės, mano vyro krikšto ir vyro tėvo krikšto. Žodžiu, gavosi, kad vardas kartojasi tiek mano, tiek vyro giminėj.
Bet taip jau išėjo, kad mes rinkom vardą pagal tai, kad būtų mums gražus, nedažnas, trumpas, derėtų prie pavardės. Ir vienintelis vardas, kuris labai patiko ir man, ir vyrui, buvo šitas. Kurį laiką abejojom dėl vardo, kuris kartojasi giminėje. Bet kadangi dėl kitų vardų variantų nesutarėm, tai tik šis ir liko. O be to, pagalvojom, kad tokį vardą duodam ne dėl artimų žmonių, kad ir kaip juos mylim, bet dėl to, kad būtent šitas vardas yra tinkamas mūsų vaikui. Tik dabar visi vis klausinėja, ar dėl to pavadinom, kad vyro ir jo tėčio toks krikšto vardas, o mes vis aiškinam, kad tiesiog šitas vardas mums buvo pats gražiausias

Kartais man pradeda "prisviest", kodel mama, rinkdama varda suneliui, pagalvoja apie varda zmogaus, kuris buvo artimas, kuri mylejo

Arūnas-Arnas viskas labai paprasta ir nieks nesikartoja

JEI ŽMOGUS BŪTŲ MIRES, TAI NE (MANO TETA, SAVO PILVUKO GYVENTOJUI, NORI MANO MIRUSIO BROLIO VARDĄ DUOT,- SAULIUS). JEI TIK DĖL VARDO, TAI TAIP

Savo dukrai mes davem vyro seneles (gal 20 metu kai mirus) ir mano tecio garbei. Senele - Viktorija, mano tetis - Viktoras. Vyro visa gimine labai patenkinta, nes ju Viktorija buvo labai nuostabus ir geras zmogus. Mano gimine taip pat tuo labai dziaugiasi. O ir man labai grazus sis vardas Viktorija - pergale.

Juk toks didelis vardų pasirinkimas, tai kam kartotis. Po to šneki ir turi aiškinti apie kurį ten Pauių ar Birutę šneki.

nu mano sunus tai gavo vyro varda.as nieko pries.netikiu visokiomis nesamonemis kad negalima duot artimuju vardus savo vaikams

Aš dukrą pavadinau savo močiutės pirmuoju vardu, kuris, vėliau keičiant dokumentus, buvo pakeistas į kitą. Tai tuo pirmuoju ją tik seserys vadina, ne šeimos žmonės net nežino. O pavadinau todėl, kad močiutė yra labai doras ir geras žmogus, noriu kad ir mano dukrytė tokia užaugtų. O kaip močiutė mano mylimiausia apsidžiaugė

Nežinau ar tikėt prietarais, bet prieš mėnesį palaidojom 3m. draugų berniuką, kuriam buvo duotas tėvo vardas. Galbūt tai atsitiktinumas. Norisi tikėt...

O man norejosi senelio garbei pavadinti sunu, deja kazkaip su vyru bendro sutarimo neradome
Bet dabar labai dziaugiuosi isrinktu vardu, nes jis yra labai retas..siaip as tikrai nieko pries jeigu zmonems norisi isrinkti vaikui artimo zmogaus varda.. kuris sektu is kartos i karta, tai butu grazi seimynine tradicija..

neduociau. tikiu karma, nenoreciau kad vaikas gyventu ne savo gyvenima.jam gyvenime butu sunku, ajesku daug kas priklausytu ir nuo kitu aplinkybiu.

nejaugi artimo zmogaus vardas apsunkina vaika.cia tikra nesamone.

As sunui daviau savo senelio varda. Manau, kad tai nera blogai, senelis mane labai mylejo, augino maza. Tikiu, kad is dangaus jis globos ir mano vaika.

Mano brolis mire kai buvo dar visai kudikis ir manes dar nebuvo.Jei tureciau sunu noreciau pvadinti jo vardu,bet nors nesu prietaringa,bet bijau.

Mano tevo sesuo nuskendo dvieju metuku, jos vardas buvo Rima. Kita sesuo po poros metu gime, pavadino Vida ja.Taciau visa gyvenima kazkodel ja visi irgi vadino Rima Zodziu nesiojo mirusios sesers varda, nors tikrasis visai kitas Gal sutapimas, bet irgi mire labai jauna