Kažkada seniai esu pagalvojusi, kad jei nerasčiau savo antrosios pusės, tai norėčiau nors vaiką turėti. Tiesa, tada nesvarsčiau kaip tai padaryčiau. Dabar savo sūnelį auginu viena, bet tai nebuvo planuota, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Manau, planuoti vaiką auginti vienai nėra blogai, bet reikia labai gerai daug ką apgalvoti. Būsimasis tėtis turėtų būti ne pirmas pasitaikęs žmogus, o labai gerai pasirinktas, ir svarbiausia jis turi žinoti apie savo vaidmenį ir pats nuspręsti, ar sutinka būti tėčiu. Taip pat jam pačiam spręsti, ar dalyvauti vaiko gyvenime, ir jei jis to nori, mama turi jam tai leisti. Ir dar manau, svarbu nors retkarčiais su juo palaikyti ryšius, sužinoti, ar pas jį yra daugiau vaikų. Jau vien tam, kad kada nors sesuo ir brolis neįsimylėtų vienas kito. Sakysit taip būna tik filmuose? O aš manau, kad būna ir gyvenime. Žodžiu, toks žingsnis turi būti labai gerai apgalvotas, apsvarstyti visi už ir prieš, įvertintos tiek finansinės, tiek psichologinės galimybės.

Visą savo gyvenimą troškau turėti tėvą, todėl man labai gaila tų vaikučių, kurių mamos pastojo jau žinodamos, kad juos augins vienos.
Mano mama labai norėjo vaiko, todėl susirado vedusį vyrą. Aišku buvo meilė, bet... Jo šeima nieko apie mane nežino. Bent jau taip mums sakė. Tėvą savo mačiau kelis kartus, bet jau kelerius metus apie jį nieko nežinau. Turiu brolį ir seserį, planuoju kada nors pas juos nueiti aplankyti. Tegul žino, kad aš tokia esu!

kaip tau turetu buti sunku sirdy, turi teva,bet neturi, turi broli ir sese,bet neturi... siaubas!

nepyk,bet tu manai,kad jiems bus idomu,ar rupes??as labai abejoju....

O as nedrisciau labai abejoti.
Jei pvz suzinociau, kad kazkur turiu broli arba sese, tikrai kazkas viduje apsiverstu, kirbetu....negaleciau visiskai i tai nereaguoti......

Būna būna, ne per seniausiai šitam pačiam forume viena mamytė tokią savo istoriją rašė

oho tai cia zmones kokia trauma psichologine turejo gauti...

Žinoma, kad bus įdomu. Žinoma, kad bus nerealiai didelė staigmena
Tik, va kaip tai bus tėveliui, neaišku

ko tik nebūna šiam pasauly... aš kai paaugau irgi susžinojaukad tėvas turi iš pirmo santuokos sūnų (man brolį) tai susisiekiau su juo ir iki šiol bendraujam , jau ir mūsų vaikai draugauja

Kaip tik apie tai pastaruoju metu daug mąsčiau ir užmačiau šią temą


Mūsų nuomonės sutampa.

Aš visada galvodavau, kad jei gyvenimas nesusiklostys taip, kad ištekėčiau ir sukurčiau šeimą, norėčiau turėti bent vaiką. Ir norėjau pirmo vaiko susilaukti iki 30. Bet čia bendras pamąstymas toks būdavo.

Dukrytė atsirado neplanuotai ir netikėtai, o susitaikyti su tuo, kad ją auginsiu viena nebuvo sunku. Nors ji galėjo porą metelių palaukti, kol būčiau gyvime įsitvirtinus, bet atėjo kada jai reikėjo
Nors dabar man sunku ją auginti, nes dar ir studijuoju, bet esu įsitikinusi, kad tie sunkumai laikini. Po metų ar po dviejų gyvenimas taps stabilesnis ir bus lengviau, gal ne tiek financiškai, kiek emociškai

Net ir su visais sunkumais esu labai laiminga būdama mama. Dukrelės atsiradimas į mano gyvenimą atnešė pilnatvės jausmą (gal ir todėl, kad šiuo metu niekam kitam laiko nelieka ), be to išmokė mažiau jaudintis dėl smulkmenų ir susitelkti į esmę.

Vienintelis negatyvas mūsų situacijoje, kad dukrytės tėvas su ja nebendrauja. Remia financiškai, atvažiuoja kartu su tėvais per šventes jos aplankyti, bet bendravimo ar domėjimosi 0. Kolkas ji maža, bet norėčiau, kad pažinotų savo tėvą ir su juo bendrautų, juolab, kad aš jokių nuoskaudų dėl iširusių mūsų santykių nelaikau. Bet šio dalyko pakeisti negaliu...

O kaip tik šiuo metu (nžn, gal artėjančių švenčių nuotaika taip veikia) vis dažniau pamąstau, kad norėčiau antro vaiko, net jei abu vaikus tektų auginti vienai.
Čia turiu daug logiškų ir jausminių argumentų, bet kolkas tai nesvarbu, nes tesiog fiziškai negalėčiau spėti pasiruošti naujam žmogučiui savo gyvenime. Ir rimtesnius pamąstymus šia tema nukeliu porai metų į priekį
Kas žino, gal per tą laiką ir savo žmogų sutiksiu, gal net ir šeimą sukursiu...

Dar noriu pridurti, kad esu visom keturiom už pilnas ir darnias šeimas. Bet kartu pasisakau už du mylinčius savo vaiką tėvus, net jei ir tėvai gyvena ne kartu.

O į argumentą "dėl savinaudiškumo"... net ir pačiam, atrodytų, nesavinaudiškiausiam veiksme yra naudos sau (kad ir malonumas atlikus ką gero). Nu, bet į filosofijas nenukrypsiu.

Bet moralė tokiuose dalykuose turėtų būti ir lengvabūdiškai žiūrėti į vaiko pradėjimą negalima. Todėl viską reikia kruopščiai apsvarstyti.

Visoms moterims svajojančioms apie vaikelį (ir ištekėjusioms) patariu pirma gerai suvokti savo svajonę, nes atvesdamos į pasaulį naują žmogų jūs be išlygų esate už jį atsakingos.
Toms, kurioms likimas vaikų nedavė, kurios neturi antros pusės ir/ar yra "rizikingo gimdymui" amžiaus, siūlau pagalvoti ir apie vaikiukus, kuriems likimas nedavė tėvų

Visom kuo geriausios sėkmės