papasakokite, ar jūsų vaikai džiaugėsi, ar buvo pasimetę ar nusivylę, kai pristatėt naują mažylį (ar žinojo, ko tiksliai laukėtės), ar įamžinote pirmą jų susitikimą, padarėte kokią šventę ar pan.Kaip juos ruošėte jūs ar kas kitas šiam įvykiui, ar palikot tai savieigai...
Ar vaikams nesunku prisitaikyt prie dabartinio mažesnio dėmesio jiems, pareigų ir apribojimų padidėjimo.
Mes neseniai grįžom iš ligoninės su trečia dukryte, vyresnėlėms sakėm, kad greičiausiai bus mergaitė...Vyresnėlėms parvežiau kinder kiaušinių, padarėm baliuką-tortas su žvakute (0), vaikiškas šampanas, nufilmavom šį procesą, nufotografavom.Sesėms iš džiaugsmo net tryško ašaros , ryt savaitėlė, o jos kaskart žiūri į sesę su susižavėjimu, įdėmiai klausosi mano instruktažo, kada ir ko sesė verkia, kaip ji prižiūrima ir pan, žodžiu, labai domisi ir dėkoja už sesę

Kai parvežėm sesutę, vyresniajam buvo 2,3m.
Pirmą dieną vis džiaugėsi kaip jis sesutę myli, kaip gerai kad ji yra. O kai atėjo vakaras ir ją pasiguldėme šalia savęs (nes buvom ne namie, o pas senelius, ir vaikiškos lovelės čia nebuvo), labai piktai pasakė, kad jis sesutės nebenori ir tegul ji eina miegoti į lauką.
O kitą rytą atibudo turbūt pamiršęs, kad ji yra. Čia buvo sekundžių žvilgsnis, kurį aš pamačiau: pradžioje toks linksmas žiūri, o paskui žvilgsnis užkliuvo už žinduko ir tada taip staigiai atsisuko pasižiūrėjo į tą vietą, kur sesė miegojo. Matyt prisiminė, ir tiesą sakant, akytės pasidarė liūdnesnės. Tad manau, kad nėra taip lenga būti nukarūnuotam.
Bet dabar viskas gerai: ir labai draugauja, ir labai pešasi, kaip ir priklauso

MANISKIAI TAI NUO PIRMOS AKIMIRKOS LABAI DZIAUGESI BROLIU,NORS KAI LAUKIAUSI ,IR PAKALAUSIAU KO JIE NORETU ,TAI ZYGIMANTAS TVIRTINO KAD NORETU SESES,O PAKALAUSTAS KODEL,ATKIRTO KAD KAIP TU CIA MAMA BUSI VIENA SU KETURIAIS VYRAIS,KAZKOKIA NESAMONE MAZDAUG,
GALVOJAU KAI GIMS MAZIUS TAI JIE PAVYDES KAD JAM SKIRIAMA DAUGIAU DEMESIO,BET KLYDAU,NES DABAR TAI TIESIOG DIEVINA MAZIU,ATSIKELIA IR PIRMIAUSIAI BEGA PAS BROLI,ZAIDZIA SU JUO SOKA,DAINUOJA,IR MAZIUKAS ATSIKELES PRANESA BROLIAMS ,KAD ATEITU PAS JI GREICIAU,KIEKVIENA VAKARA PABUCIUOJA BROLIUKA PRIES MIEGA,KOLKAS TAI TIKRAI LABAI GRAZU ZIURETI I JUOS

mano vyresnioji pamatė echoskopo nuotrauką kai buvo vos 5 sav.. kokia ten nuotrauka... tiesiog taškutis
atlekia į virtuvę pas mus ( su vyru) ir sako- valio turėsim leliuką
mes tik susižvalgėm o norėjom bent iki puses nėštumo nieko nesakyti...
ir prasidėjo smagus laukimas visiems nes naujiena sesės pagalba išplito l.l.greitai
sesutę pamatė dar gimdykloj visą murziną , med. personalas leido (operatyviai sesę atvežė seneliai)
taip ir prasidėjo sesių draugystė....
mažoji tai nuo sesės svaigsta

mūsų trečiasis dar pakeliui, broliai apie jį žino nuo maždaug 8 savaitės. laukia nerealiai, kai pradėjo judėti nepasidalina kuriam rankytę palikyti, ir pyksta jei vienam spyrė, o kitam ne.
kai grįžinėsim namo, manau leliukas "atveš" dovanų iš ligoninės, kad nebūtų įsibrovėlis, o teisėtas giminaitis.manau taip dvynukam bus lengviau priimti konkurentą.

Mano vyresnioji pamačius sesę ligoninėj labai apsidžiaugė, nedrąsiai čiupinėjo, nepatikėdama, kad čia gyvas lėliukas ji laukė, kada tas lėliukas užaugs pilvelyje. o grįžus namo prasidėjo dėmesio reikalavimas Ji nepykdavo, kai aš maitindavau, nešiodavau sesę, bet ji pasidarė labai irzli, pikta.Dabar labai saugo sesę nuo svetimų, ne visiems leidžia pakalbinti, o kai namie būna, tai retai kada dėmesį atkreipia

Kai gimė antras sūnus, tai vyresnysis laukė broliuko. o kai laukiausi trečio vaikelio, tai berniukai norėjo tik sesės. Dar su vyru juokavom, ką darysim, jei gims brolis, reiks pamainyti ligoninėj. Kai laukiausi, tai vaikams pranešdavom, kad turėsim lialiuką. Vidurinysis laukė, kada "bus sniegas, tada turėsim lialiuką". Čia pasnigo, o lialiuko dar nėra!? Dabar nepasidalina, kuris prie sesės gulės, kuris su ja žais.... Bet, kai pradės ropoti ir vaikščioti, tai visa "meilė" dings . Juk niekam nepatinka, kai prie daiktų lenda ir žaisti trukdo . O gal bus kitaip?

Vyresnysis nuo pat pradziu zinojo, kad bus antras vaikutis, kad jis pas mane pilvely dar visai kaip kruopyte, veliau- kaip zuvyte ir t.t.
lauke tik brolio (taip sakydavo)
Isimine vienas pasakymas:"Geriausiai butu is karto du- ir broliukas, ir sesute, bet gimdydi, kiek noresi."- tada jam buvo 4.5m...
Kai atejo aplankyti i ligonine, sake, kad jo brolis labai grazus( koks 1paros kudikio grozis..)
o kai grizome namo- tikrai niekada jokio pavydo priepuolio nebuvo, man net keista buvo klausytis kitu pasakojimu(tiesa, parvaziavimo diena lyg ir bandeme "apsidrausti"- vyresnysis gavo lauktuviu "nuo broliuko" dideli rinkini su lanku, akiniais, policininko zenkleliu ir kt., tai lakste po buta saudydamas-gaudydamas, o tetules galejo dziaugtis naujuoju vaikuciu.
Taip va buvo mums...

Kai vyresnieji (11 ir 8 m.) vaikai suzinojo, kad tures maza sesute, laaaaaabai dziaugesi. Laukdavo spyriu, uzdeje rankas man ant pilvo, kalbedavo su sese. Vyresnysis sunus kiekviena savaite internete ieskodavo nuotrauku ir informacijos apie leliuka mamos pilve (nestumo kalendoriuje), kruopsciai skaiciavo savaites iki gimdymo. Kai sese gime, abu vyresnieji be galo dziaugesi. Dabar mazajai - 1,5 m. Vyresnieji su malonumu zaidzia su ja, kai reikia, valanda kita priziuri. Stengiuosi neuzkraut jiems tos prieziuros per daznai, nes tada reiskia nepasitenkinima. Ir, manau, pagristai - vaikai neturetu imtis tevu vaidmens broliu ir sesiu atzvilgiu. O mes su vyru dziaugiames savo trijule. Vis delto, nuostabu auginti tris vaikus!

Kada berniukams pranešėme, kad jie turės brolį arba sesę, šie labai apsidžiaugė, kad turės sesę, nors jiems ir buvo sakoma, kad gali gimti ir broliukas, jie net į kalbas apie tai nesileido: sakė bus sesė ir viskas. Po to labai mėgdavo pasiklausyti, kaip sesė pilvelyje gyvena. Galų gale pareiškė, kad norės dalyvauti gimdyme, teko su jais susiderėti, kad gal užteks echoskopu pažiūrėti. Tai ir ėjome visa šeima 33savaitę ehoskopuotis. Po to jų tikėjimas, kad bus sesė dar labiau sustiprėjo. Po gimdymo broliai dar tą pačią dieną atskubėjo susipažinti su mažąja ir kol kas labai laimingi turėdami mažą sesytę

Labai norejau tokios temeles
Mes sesei pasakeme kai nestumo tebuvo kelios savaites,visa nestuma tikejausi kad gims berniukas kad ir visad sakydavom Brolis. Musu sesei buvo 9 metai tai ji labai domejosi kaip ten pilvelyje gyvena jos broliukas,ka jis valgo ,kur kakoja ,kaip kvepuoja.... Kiekviena diena iskildavo vis naujas klausimas. Teko ir man paciai daug paskaityneti, kad galeciau atsakyti i visus rupimus klausimus.Tik pati paskutini nestumo menesi pati susimasciau : kas bus jei tarkim gims ne brolis, o sese? Nors echoskopas net kelis kart parode kad bus berniukas. Mes kartu su ja vaziuodavom pas gydytoja . Ji viska matydavo ka daro gydytoja .Tai namie, ji pamatuodavo man pilva,klausydavo visus duomenys uzrasydavo i sasiuvinuka.Ji tarsi buvo mano antra gydytoja.
Rinkom rubelius kartu ,juos skalbem ,lyginom.Ji isrinko patalyne ,vonele , ciuzinuka. Norejom kad ji jaustusi didele . Taip po truputi ruosem ja brolio atejimui.

Kai brolis atkeliavo į namus, Austėjai buvo 2 metukai, per jos gimtadienį, tad brolis, aišku "padovanojo" lėlę , bet ilgainiui suprato, k ad brolis gyvens visą laiką ir kad mama nebe jos vienos, tuo tarpu buvau daugiau Airiaus - maitinimai apvalią parą, norėjimas būt ant rankų, pilvukas Po to Austėja pradėjo reikalaut, kad Airius vaikščiotų, liepė dėt ant grindų, statyt ant kojų, kai paaiškinau, kad broliukas mažas, nieko nemoka, užsinorėjo pati būti jam mama, norėjo nešiot, maudyt ir t.t. Buvo sunku, ypač tada, kai namuose būdavau viena, o dėmesio turėjau skirt abiem, sunku tai daryt, kai leliukas neramus

Papildyta:


Pas mus lygiai taip pat..
Papildyta:

Sūnui (jam 8 metai) pasakėm apie mažiuką kai buvau 3 mėnesiai Reakcija buvo nereali, jis net pašoko iš džiaugsmo. Leidau sudalyvaut echoskope, tai tuomet jau pilnai suvokė, kad turės brolį arba sesę, nes pamatė plakančią širdelę, judančias rankytes, kojytes O dabar vis paprašo padėt rankutę ant pilvo, klausinėja ar dabar broliukas (na jau žinom kad bus berniukas) miega ar juda, visur man padeda, paneša krepšius iš parduotuvės, padeda namų ruošoj. Vienu žodžiu labai laukia, o mes visada kai ką nors sprendžiam dėl vežimuko ar lovytės pasirinkimo, dėl kraitelio pirkimo, stengiamės kad ir jis dalyvautų bei pareikštų savo nuomonę kaip vyriausias brolis Kad matytumėt, kaip jis tuomet pasitempia

Atsimenu kai laukiausi dukrytes sunui dar pilnai nebuvo treju metuku.as jm aiskinau kad pilve gyvena leliukas-brolis arba sese.viena karta paklausiau ka labiau noretu turet broliuka ar sesute?tai jis nutaise toki rimta veida,ilgokai pagalvojo ir atsake-labiausiai tai as noreciau...saldainiu.

mano dukrytės jau seniai prašė sesės - net Kalėdų Seniui kelis kartus rašė . tai, kai sužinojo, kad turėsim leliuką- džiaugsmui nebuvo ribų . labai myli, žaidžia - net sauskelnes vis prašo leisti pakeisti

Labai jau graziai ir sklandziai kazkaip pas viskas vyksta, bijau, kad pas mane taip nebus...Noreciau, kad mamos daugiua pasidalintu problemomis ir ju sprendimais, o ne svaigtu, kaip viskas grazu ir gera..

Vyresnis sūnelis labai mažylio laukė, net knygą apie kūdikių priežiūrą perskaitė O dabar žaidžia su broliu, visaip jį kalbina, juokina, būtinai ateina labanakt pasakyti

Taigi nesvaigstam,tai tiesa.Kodėl,tu galvoji,kad taip negali būti pas tave
Jeigu visą neštumą pratinsi savo vaiką prie to,kad turės sesę arba brolį,aiškinsi ir pasakosi kas vyksta,nemanau,kad kils daug problemų.Žinoma pavydas jis visada bus tam mažesniam,reikės išmokti dalinti dėmesį,skirti laiko vyresniąjam,žaisti su juo,ir svarbiausia daug bendrauti ir niekada nepamiršti pagirti,išgirsti, paguosti ir t.t.
Neįsivaizduoju kokias problemas tau padėti išspręsti,jei jų pas tave dar nėra
Tikiu,kad ir tu galėsi pasidžiaugti su mumis kartu,o ne bėdavoti

atsiradus maziuj buvo daug pavydo net su zaisliuku per galvyte duodavo kai maitinau, .... ir soske atimdavo

Vienas vaikas labai džiugiai,kitas su ašarom.Bet gimus viskas keičiasi.Laikui bėgant labai pamilsta ir priima kaip visą teisi šeimos narį.

o pas mus kai atsirado brolis, dukryte buvo dar per maza suprasti, kad cia jos broliukas jai tai buvo paprasciausia "lialia" bet dabar kai sunui 5men, tai tik dziaugiuosi kaip jie vienas kita myli, kaip dukryte nesa broliui zaisliukus, labai mane megdzioja - maitina savo leles, keicia pampersa, migdo ir pan

Pagranduko mes kaip ir nebegalvojom, bet matyt jis pats pas mus norėjo
reikėjo kažkaip pasakyti mergaitėms, o juk jos jau didelės, reakcija gali būti labai įvairi
Kai pasakėme, kad atsiras mažiulis, vyresnėlė perklausė ar gerai suprato ir nusišypsojus pasakė:"Tai gerai", o mažoji pradėjo verkti. Ilgai su vyru bandėm raminti, klausti, bet ji nieko nesakė. Pasidarė neramu. Tik vakare sugebėjo jos išklausti, tai ji pasakė:"Mama aš pagalvojau, kad tu meluoji, t.y. juokauji, o aš taip noriu brolio ar sesės". Net graudu pasidarė.
Kai atsirado brolis, maniau, greit atsibos šis "žaisliukas", bet ne ir dabar grįžę iš mokyklų pirmiausia su broliu, na ir broliui labai jų reikia

Brolis žiūri į mažiuką ir klausia: "- Ar tu tikras?"
Apkabina jį ir sako: "-Tu - tikras, tu - nelėlinis!"

mes (tiksliau vyras) apie naujiena vyresneliui (12 metu) pasakem anksti ryte, kai dar drybsojo lovoj pries telika aceit "nu va..prisikalbejei, dabar turesi broli arba sese", o tas "a? a nunu..." ir toliau i telika paskui staigiai atsisuko: "nesupratauuuuu! melagiai jus! ne balandzio 1!" visa diena vaiksciojo sau po nosim bambedamas "negaliu atsigaut..jazus jazus" o paskui atejo ir tare rimtu veidu "ciur as sauskelniu tai jau nekeisiu"
dabar nuo broliuko nenuleidzia akiu, cypauja kartu, kalba pauksciu kalba net juokas ima o mes su vyru stengiames, kad meiles ir svelnumo uztektu abiem. tikriausiai dabar dar dazniau vyresniji apkabinu, myluoju ir buciuoju negu anksciau o ir mazasis daugiau niekam (net man!) nesisypso taip ir necypia is laimes kaip pamates broli

Maniskis labai lauke brolio, bet...gime sesute, tai jau ligonineje ir susibiciuliavo dabar labai ja myli