ar turit, ką lygint, kas turit didesnį skirtumą tarp vaikučių.Kaip skirias, ar skirias jūsų požiūris tada ir dabar į nėštumą, gimdymą, rūpinimąsi vaiku, auklėjimą ir pan.
Aš tai pirmus vaikus gimdžiau 22,23m, paskutinį-29,5, dabar tikiu, kai sako, kad vėlyvesnė motinystė sąmoningesnė, brandesnė, ramesnė, užtikrintesnė ir galbūt dėl to laimingesnė, išmokau daryt viską ramiau, nuosekliau, kantriau, vaikučiui jaučiu ypatingą švelnumą ir šilumą...patarčiau tai patirt kiekvienai

Pirmą gimdžiau 20 metų. Paskutinį- 33 metų. Žinoma, požiūris į vaikelio auginimą, auklėjimą skiriasi. Tačiau kažkodėl laukdama šito vaikelio, o paskui ir susilaukus kažkaip jautriau į viską reaguodavau. Matyt paveikė didesnė patirtis, daugiau prisiskaičiusi buvau, todėl iškart sureaguodavau į bet kokį neigiamą požymį. Aišku, dabar daug daugiau žinojau, žinojau, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Bet nervintis, tai nervindavaus labiau. Vidurinysis vaikas būdamas mažiukas nemažai sirguliavo, 5 mėnesiukų būdamas ir reanimacijoj dvi paras praleido. Tai kažkodėl šitą mažylį vis lyginau su anuo, ir su baime laukiau, kad ir jam gali būti. Ką žinau, o gal čia buvo toji pogimdyvinė depresija.....
Dėl auklėjimo, tai kažkaip pirmi vaikai buvo tarsi bandymas iš jų išspaust viską, kas įmanoma, kad užaugtų geri, protingi ir t.t. Labai užsiiminėjau prie raidžių mokymosi, anksti čiulptukus atėmiau, ant puodelio anksti įpratinau prašytis. Mergaitė būdama 5 metukų laisvai skaitė knygeles.
O su mažiuku visai kitaip. Jis gauna daugiau laisvės, kažkaip lyg ir lepinamas daugiau... Jam kol kas leidžiam viską, kas nekelia problemų jo saugumui ir darom viską, kas mums nesukelia didelių sunkumų. Nu negi gaila?) Man kitaip jau dabar neišeina. Elgiuosi, kaip sako širdis.
Ir vyresnieji visaip jį palepina.
Močiutė su Seneliu sako, kad išlepinsim vaiką. Nu, bet pažiūrėsim. O gal nėra jau taip blogai. Kaip ir lengvute sakė, jaučiu ypatingą šilumą, švelnumą, ir tos kantrybės kažkaip daug daugiau atsirado:)

VA, VA, IR AŠ JAUČIU, KAD TAIP BUS

Man tai baisu prisimint kokia buvau motina 22 ir 24 savo mažiams. gerai dariau,kad jie augo darželyje ir su lėtapėdžiu tėveliu, aš išvariau dirbti. Nieko gero aš jiems nebūčiau davus-tik draskius be proto ir tiek. O va kai pagimdžiau trečią 32- tai visai kas kita. Bet kita medalio pusė- dabar labai gerai suprantu savo paaugliu. Ryšys fantastiškas, dabar- aš gera paauglių mama. Bet kai jie buvo maži- tai baisu pagalvot kad jie gali prisiminti.....

Andro, tokia realybė, aišku, mokomės iš klaidų...bet daugeliui mamų taip nutinka, ypač, jei sulauki mažai pagalbos arba visai jos nesulauki...o kitos tas klaidas kartoja ant visų savo vaikų...aš irgi dėl tam tikrų dalykų bendravime su vaikais kokybės kaip ir abejoju ar graužiuos, ką darysi...bet žinau ir tai, kad dariau taip, kaip tuo metu sugebėjau ir įskiepijau daug ir labai gerų dalykų jiems , daug kur gal nelabai kantriai, bet užsiėmiau su jais ypač kūryba, dabar matosi rezultatai .
Gerai, kad tu gali pasakyt, kad esi gera paauglių mama , ne visos tai gali pasakyt
O kai pasiklausau, pvz. vienos savo draugės, auginančios panašių kaip maniškės metų dukrą, tai ji su ja visai neužsiima, vargšiukė tik prie kompo sėdi , tai pagalvoju, kad aš geresnė, lavinu, mokau, kalbuos, kad nors dėl to nejausčiau sau kada sąžinės priekaišto (bet gi rasiu, jei ne dėl to, tai dėl ano , tokia natūra ) ir padėčiau vaikams orientuotis gyvenime...o mažiukus tikrai irgi mylėjau ne mažiau nei dabar jų sesę, bet gyvenimas nelengvas, dar reiks marių kantrybės, irgi gi bus, kad ir diržiuką teks paimt, ir užrėkt ,ir nubaust , o ką, kiti taip pat augina, ką tėvai mus ne taip augino? Aš dar žymiai dažniau savo vaikams pasakau, kad juos myliu ir leidžiu daugiau reikštis , bet gi turi būti gyvenime paisoma ir taisyklių, ir reikalavimų, ir apribojimų, ką

Pirmąjį gimdžiau 26metų. Dabar , kai pagalvoju atrodo, kad nemokėjau taip mylėti, kaip dabar, o gal užmiršau, kas buvo prieš tiek metų. Dabar džiaugiuosi, augindama dvi pametinukes ir į darbą neskubėsiu (jei tik finansai leis )pabūsiu kol sueis 3 metukai mažąjai (nebent dabar taip galvoju). Kitokios šiuo metu mūsų galimybės: turim erdvų namą, kuriame daug vietos vaikams, savo kiemą, nepalyginsi kai auginom pirmąjį, gyvendami pas uošvius. Džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena akimirka, juk jų nepakartosi Turbūt taip yra , kad ne jaunystė ir į viską kitaip reguoji ir visur matai gyvenimo prasmę, o į smulkmenas nekreipi dėmesio. Aš džiaugiuosi, kad vis tik ryžausi po ilgo laiko tarpo dar gimdyti ir dabar esu laiminga, augindama paauglį ir dvi mažyles. Patarčiau ir kitoms nebijoti, kad ir vyresniame amžiuje gimdyti, jeigu tik svajoji ir labai nori. Viskas bus gerai

aš irgi planuoju 2-3 metus būt namie, nors finansinė padėtis pas mus nėra pavydėtina, tačiau turiu griežtų nuostatų tam tikrais klausimais.O su pirmom tai buvo 3 metai namie-sočiai , stogas važiavo, labai tikiuosi, kad dabar bus kitaip

Kai gimdžiau pirmąją dukrą man buvo 24, antroji, kai buvau 26. Tuo metu atrodė, kad viską suprantu, viską žinau, motinos instinktai... ir t.t. Praėjo "n" metų. Laukiuosi trečio. Jaučiuosi kvailai, lyg tai būtų pirmas vaikas. Artimieji sako: pagimdei ir užauginai du vaikus, tai ko čia pergyveni, pagimdysi ir trečią.
Kvailas jausmas, rodos nebemokėsiu

Pirmąjį gimdžiau 20-ies, antrą 28-ių. Ir ką galiu pasakyt - antrą vaiką man labiau patinka augint. Jau vien dėl to, kad jau sukurtas kažkoks materialinis gerbūvis . O be to, ta pati motinystė tikrai kažkokia kitokia - tikrai brandesnė .

Kai pagimdysiu mažiuką, tikrai niekada nebekreipsiu dėmesio į tokius pasakymus kaip "nelaikyk ilgai ant rankų - pripras", "leisk parėkti - plaučiai vėdinasi", "žiūrėk, kad nebūtų maminukas", "tegul pats (i) viską daro, bus savarankiškesnis (ė) gyvenime" ir viskas pagal dienos rėžimą ir t.t. Absurdas !!! Gal ne be reikalo mus seneliai vadino "tėvais sadistais"?
Jaučiuosi lyg savo mergaitėms neatidaviau tiek, kiek galėjau atiduoti. Bet jos nuostabios, geros, gražios, savarankiškos paaugliukės, geros mano draugės ir pagalbininkės. Tai gal ir nebuvau jau tokia ir bloga mama.

pirmą - 19-likos , antrą - 23-jų, trečią - 32-jų . Net lygint nėra ko. Visai kitas mąstymas, požiūris ir t.t. Ai, ką čia burną aušinti - jūs viską pačios puikiai čia parašėt

O man po dekreto teks grįžti į darbą. Tiesa, sudarys galimybę dirbti namuose (buhalterija). Užtat niekur nereikės atsitraukti nuo mažiuko ir visada galėsiu būti šalia jo. Kažkodėl atrodo, kad turėsim lepūnėlį, kokio dar niekas neturėjo. Kad tik nepersistengti.

Pirmąjį - 25, antrąjį - 27, o pagranduką, mūsų saulytę ir džiaugsmelį - 39 . Laukėm visi su nerimu - dabar negalim ir nespejam pasidžiaugti, kaip greit jis auga - sausio 29d. sukako 4 metukai ! Negalėjau ir įsivaizduoti, kad mažylis tiek laimės gali su savimi atnešti - linkėčiau visoms tai pajusti

Dukra gimė, kai buvau dar studentė - 24, mažylis - pernai, jau būnant 36. Lyginti negalėčiau, Monika augo šeimyniniame bendrabutyje, kur koridoriuose nuolat siautėjo būriai mazgių. Nieko, išgyveno. Mamka lėkė mokytis, tuo pačiu ir dirbti, tėtis irgi pusiau dirbo. Kažkaip užaugome Užteko ir meilės, ir rūpesčio. Ir dabar dalijamės viskuo, kaip tikros padružkės
Antrojo labai norėjau, bet vis kažkaip atidėliojau, laukiau...Tai butą reikia pirkti, tai į keliones važiuoti, tai vėl kas nors... Pagaliau pasakiau - stop, jau laikas. Na ir turime mažylį Igniuką, mūsų visų džiaugsmelį ir rūpestėlį. Ir dar vieno norėčiau
Vėlyva motinystė - puikus dalykas

Džiaugiuosi, Lavida, kad yra daugiau tokio amžiaus gimdančių vaikučius. Man taip pat sausio mėn. suėjo 39 metai. Nusprendžiau, kad tai jau paskutinis šansas, reikia suspėti iki 40. Ir su džiaugsmu laukiu savo mažiuko (bent jau echoskopas "pažadėjo" berniuką) ar mažiukės.

Mano draugė, kuriai dabar 45m,vasarą pagimdė dukrą. Jos du sūnūs- studentai, o dukra- 10 klasėj. Ar ne puiku? Bet ne visi tuo džiaugėsi. kai kurie kreivai žiūrėjo.
Dukra dalyvavo gimdyme ir sesei vardą išrinko. Visi be galo džiaugiasi pagranduke.

Pavydziu, tau Asia, baltu pavydu to, kad pati pradžia tau dar priekyje. Man 37 ir mano pagrandukei jau du mėnesiai.
Sūnui vasarą bus 13 metų, dukrai greitai 8. Visi vaikai buvo labai laukiami ir mylimi, bet dabar aš tiesiog mėgaujuosi. Dedu išaugtus drabužėlius į maišą ir taip gaila, kad tas laikas taip greitai eina... Aš irgi neklausau tų "protingų" patarimų - "nesupk, nelaikyk ant rankų, nemigdyk šalia" ir puikiai jaučiuosi. Kai prisimenu, kaip neduodavau sūnui naktį valgyti, nes "turi praeiti 4 valandos ", dar ir dabar apsižliumbiu. Užtai dabar kada norim miegam, kada norim valgom ir pienuko užtenka, ir nuotaika visai kita. Sūnus sako "aš net neįsivaizdavau, kad kūdikis gali būti toks mielas".

Sita tema man taip pat labai aktuali.Pirmo savo berniuko susilaukiau tik 27 metu,Buvo labai lauktas ,bet vis pas mus neskubejo.Gime ir atnese daug dziaugsmo ir rupesciu su savimi.Nors jau buvau (man taip atrodo)subrendus motinystei,bet vaikutis buvo labai judrus,naktim neissimiegodavou,tai ir antro nelabai skubejom.Kai sunus paaugo pajauciau dideli poreiki antram vaikeliui,tada laimingai susilaukem nuostabios mergytes.Net keista ,kaip skirtingai ziurim i vaiku auklejima.Pirma vaika,net gaila dabar pagalvojus,auginau prisiskaicius knygu,labai griestai,nes seneliu salia neturejom(gyvenam ne Lietuvoj),kas patartu,o gal ir nebuciau labai klausiusi,o antra klausiau savo sirdies.Tai daug daugiau patyriau dziaugsmo,pasitikejimo savimi,kai auginau dukrele.Praejo vel 6 metai ,o as vel laukiuosi vaikelio.Si karta neplanuotai,bet tikiu vel pajusiu dideli dziaugsma,nors jau man 39 suejo.As vis dar jauciuosi kaip 27 ,tik su didesne patirtimi!

Kai gulėjau patologiniam prieš gimdymą, tai buvo dvi moteriškės virš 40, kurios ruopšėsi gimdyti. Jų vaikai jau paaugliai, studentai. Dabar jos laukėsi po trečią vaikelį. Viena buvo nedrąsi, pasimetųsi tarp jaunų mamų, o kita - atsipalaidavusi, be "vyresnės mamos komplekso". Aš pirmą vaiką gimdžiau 22, antrą - 25, trečią - 29 metų. Su kiekvienu vaiku įgauni daugiau patirties, keičiasi požiūris ir pan.

sveikinu mamytes, kad tokios ryžtingos ir gimdote nežiūrėdamos į metus...Perskaičiau knygelę, kur moterys dalinasi išgyvenimais po abortų, net apsiverkiau, kaip joms sunku, po to gyventi su didžiule širtgėla...
O mažulis tikrai džiugina vyresnės mamos atjaunėja.
Aš gimdžiau 26, 30 ir 32. manau pačiu laiku, neisivaizduoju savęs 18 ir su vaiku, tada man dar nerūpėjo nei šeima, nei lialiukai, kartais net pati stebiuosi, kad ir kūdykių nepastebėdavau aplink, o kai ištekėjau 23m. ėmiau pastebėti lialius vežamus vežimukuose ir po truputį apie juos svajoti, tai tikriausia ir reikia gimdyti kai traukia širdis

aš pirmą gimdžiau23,antrą25,trečią35.ir tik dabar supratau kokį didelį džiaugsmą gali suteikti kūdikis.visai kitoks požiūris.ir ant rankų daug nešioju,ir knygeles skaitau,ir daug bendrauju.gal todėl ir dukrytė tokia gera,rami.juk meilės niekada nebus per daug.o ir vyresnės mergaitės sako,kad aš dabar daug ramesnė .

Pirmą gimdžiau 21 metų, paskutinius dvynukus savo 36 gimtadienio proga
Kitąmet gimtadienį švęsim trise

sutinku su tavim....
mano nuomonė tokia pat
tik aš gimdžiau 22 ir 28 metų

Pirmą gimdžiau būdama studentė , teko mest studijas vėliau jas tęsti ir tai buvo nelengvas laikotarpis ir vien tuo ,kad pirmagimis gimęs 1985 m. kai reikėjo plauti vystyklus ir t.t o pagrandukas gimė 1995 m. nepalyginamai lengviau , kai maistelio pilnos parduotuvės , sauskelnės ir .t. palengvina visą moters naštą . Tiesiog be vargo augo ir jį gimdžiau būdama 30 metų . Nors smagu kai vaikas didelis ir mama jauna - į klubus galima nueiti kartu

Kiek mačiau, čia visi atsakinėjo iš mamų pusės į šį klausimą O aš atsakysiu iš vaiko pusės, nes pati esu pirmagimė, mane pagimdė mama, kai jai buvo 25, o vat mano broliuką ji pagimdė budama 36- gan brandus amžius.....Tai žinokit, aš matau,kad skiriasi tėvų požiūris į auklėjimą kai jie brandesnio amžiaus,nei kai jaunesni...

Mano broliukui daug daugiau visko leidžiama, tėvai jau nebereaguoja į jo visą elgesį taip,kaip reagavo į manąjį kai buvau jo amžiaus... Jei mane auklėdami tėvai buvo kategoriški,tai dabar jie pilni tolerancijos, auklėdami brolį Brandesni tėvai-išmintingesni, jų žingsniai ramūs ir apgalvoti, jie nepuls tarkim barti vaiko dėl kažko, o pagalvos iš pradžių "na juk tai normalu, visi vaikai tokie yra".....

Mielosios kaip smagu,kad aš ne viena tokia.O jau maniau ,kad bendraamžių
čia nerasiu.Mano atžalėlių metų skirtumas turbūt didžiausias.Kai gimė Adrytė sūnui buvo septyniolikti ,dukrai šešiolikti.Kol pasiryžau trečiam,dukrai su vyru teko daug mane įkalbinėti.Okai jau pastojau-nerimo ir abejonių buvo per akis.Po tiek metų viską pamiršusi,o irsąlygos pasikeitę.Ar mokėsiu,ar užteks kantrybės?Bet gyvenimas nusistovėjęs,materialinė-užtikrinta.Galiu tvirai pasakyti-nesigailiu
Mano mažiukė nors ir gimė mažytė auga puikiai,visų mylima ir lepinama.Ramesnio vaiko tikriausiai nėra.Tikras žaisliukas mums visiems.Netgi didysis padauža pasikeitė į gerą pusę [surimtėjo].
Kartais atrodo,kad tik dabar pajaučiau vsus motynystės džiaugsmus.Taigi jei kuri abejoja-pirmyn ir daug negalvokit.
Asia nežinau,ar tu jau pagimdei,ar ne,bet linkiu sėkmės

As pirma gimdziua 23m. , o antra - 35 m. Skirtumas didziulis. Laukiantis pirmo daug ko nezinojau, o kartu ir buvo gerai, kad nezinai. Laukiantis musu dukriuko jauciausi labai ramiai. Daznai su draugem nueidavom i kavine, lankydavau paskaitas nesciosioms. Buvo gera ir ramu ilsetis. Tik pagimdzius jauciaus puikiai, iskart persirengiau is tu chalatu ir naktiniu. Mano jaunesne pussesere sako, kad jai ne tokia nuotaika - tai yra geriau vaiksciot su chalatu. As jauciaus tokia atjaunejus. Tikrai sutinku su visom, kad amzius neriba, o vaikelis atnesa daug daug dziaugsmo.

Šiais laikais tikrai nėra ko bijoti, nei tų vystyklų kalno, nei mistiškų pientraukių( mano vaikų močiutės tais laikais duetu suokė, kad vaiką tik iš butekiuko maitint reikia, nes krūtinę sugadins ir pripras prie krūties ) Dabar gal rūbeliai brangoki, bet jų nereikia tiek kiek ikipampersinėje eroje. Kaip pavydžiu turinčioms mažiukus. Mane riboja sveikata.

Sunu pagimdziau dar studente-21m.,po to seke dukryte-23m.Gyvenom savarankiskai ir zinoma viska darem pirma karta.
Pagranduka pagimdziau 39-eriu. Sunkiausia buvo paciai apsispresti.Kuri laika slepiau nestuma.Vyresneliu reakcija i mano zinia buvo idomi.Dukra apsiverke,sunus nepatikejo.Bet uztai pamilo musu klecka nuo pirmos dienos.

Pirma dukra pagimdziau budama 22 metu, sunu 26 metu, o va trecio vaikelio lauiuosi budama 33 metu.
Manau, kad tas nepakartojamas jausmas visuose metuose skirtingai nuostabus! Tik, kai dabar laukiuosi antros dukrytes, tai lepinama, saugojama ir globojama esu ne tik vyro, bet ir manao vaiku! Tai nuostabu!!!!

Pirmąjį pagimdžiau būdama 25, antrąjį - 30. Man labai skiriasi, esu kur kas ramesnė, labiau pasitikinti savimi, neskubu grįžti į darbą.

Pas mane viskas vyko labai panasiai:25 su puse, 27 su puse ir pagranduke-38 su puse.
Esu labai laiminga, kad pasirizau gimdyti dar karta

tai mes labai panašiai: pirmas - 25kių, antras - 28nių, o trečioji - 38nių. Paskutiniuoju gimdymu įpatingai džiaugiuosiu, nes visiškai kitoks protas ir vaiko auginimas

taip, augindama dabar jaunesnele, kitaip matau pasauli

kadangi jau nusprendėm šiemet pradėt naują kūrinį, tai trečią irgi gimdysiu 33m. Pasijausiu vėl jauna mama.

nugi sveikintinas reikalas

Kiekvienas vaikas ateidamas dovanoja savo tėvams ir jaunystę, ir išmintį, ir gilesnę toleranciją. Ir kaip džiugu, kad tiek daug jaunų mamų čia esama ir kad jos vis jaunėja
Jau dabar svajoju šiek tiek atjaunėti po kokių penkių metų

Pirmą gimdžiau 24, antrą - 33, labai norėčiau dar vieno, bet ilgai delsti nėra laiko.Pirmąjį auginant mačiau tik problemas, ligas, rūpesčius, o antrasis - tikras džiaugsmas, atnešęs į nusistovėjusią namų rutiną daug laimingų akimirkų.

As pirma pagimdziau 33m.,o antra visai neseniai ,pries gera menesi,man jau 37m.nu nera laiko kada senti,dabar su vyru is vis kaip mazvaikiai pasidarem,zaidziam ,o savo mazei tokiu grimasu prirodom ,kad siaubelis,o ir kalba kazkokia darkyta pasidare..gugu gu.lia,lia,lia ir pns.Nors kai buvau jauna i vaikus net paziuret is tolo nenorejau,nu tikrai ne tas galvoi buvo.Bet cia kiekvienai skirtingai,as tik virs trisdesimt subrendau motinystei,jau ir apie trecia pasvajoju paslapcia

Sveikos mamytes
Na skirtumas tarp mano vaiku didelis virs 11 metu ir tuo visai dziaugiuosi, nors vaikams gal didesnis dziaugsmas augti su mazesniu metu skirtumu.
Man tikrai lengviau priziureti antra vaika, ir, atrodo, kad antraji vaika dabar moku labiau myleti, nei myliu pirmaji.
Dar labai didelis pliusas yra tame, kad vyresnis vaikas jau viska supranta ir nera pestyniu del zaislu ar daiktu, nes jis jau sugeba sudominti broli ar sese kitu daiktu, nei rupi mazajam ir jokio riksmo nera, o be to ir pasupti, ir paduoti soskyte, atnesti koki reikalinga daikta ar net nueiti i parduotuve gali vyresnysis, o tai labai palengvina auginant vaika namuose ir neturint nei aukles, nei seneliu pagalbos.
Turiu pavyzdi, kai vaikai jau suauge ir turi savo seimas, o skirtumas tarp ju apie 13 metu ir jie visai neblogai sutaria, o del sutarimo tai nera ko pergyventi, nes kartais ir pametinukai visiskai nebendrauja, arba labai nesutaria uzauge ir nieko cia negali nuspresti
Mano nuomone, tai kaip jau gaunasi taip ir gerai, nes nuo likimo nepabegsi, kartais gali pakoreguoti, nebent pagal susidariusias kazkokias seimynines aplinkybes jei labai reikia ir jei taip gaunasi. Taip, kad nereikia kurti cia kazkokiu grandioziniu planu, as ir pati kuriau juos vienokius, o gavosi visai kitaip

Nu va, paskutinej zinutej lyg mano mintys isskaitytos. Tarp maniskiu ir skirtumas virs 11 m., ir mes del to jauciames puikiai. Ne visada viskas pagal norus gaunasi. O vat tarp musu su broliu tik pusantru metu skirtumas buvo, tai mes taip pliekdavomes, kad kaimynai pakraupe buvo. O dabar mano vyresnelis taip broli myli, kad net apsiverkia is laimes su broliu bebendraudamas. Pries likima kartais nepapusi...

Pirmą gimdžiau 19, antrą 21 ,trečią 31 mažiuką auginant atrodo meilės, kantrybės jau nekalbant apie žinias daugiau. Bet žmogus mokosi gyvendamas, o gal jeigu pirmas vaikelis būtų gimęs brandžiame amžiuje tai apie kitus net nebūtume pagalvoję. O dabar turime puikią šeimynėlę ir nesigailiu. Tėvai dar jauni, vaikučiai jau praaugę .

Sveikutės.Aš pirmą gimdžiau 23m.,antrą 25m.,o dabar man 33metai-laukiam pagranduko gegužį.Skirtumas yra didelis ir supratimo,ir pojūčių nėštumo metu.Atrodo savo dukrytes nėšiojau netaip sunkiai,tik dabar jaučiuosi daugiau subrendusi ir tvirtesnė.Sėkmės visoms auginant vaikučius Smagu,kad yra tiek daug mamyčių pasitikinčių savimi,šaunuolės

Pirmąjį gimdžiau 20. Antrą 31. Aišku viskas visiškai kitaip. Sūnų augint labai padėjo mama ir tada tuo labai džiaugiaus dukrytę tik patys gal ir išlepinom labiau , bet tikrai brandesnė motinystė visiškai kitokia

pirma gimdziau 21 o antra 30 m tai skirtumas didziulis dabar auginu ramiai , svelniai ... zodziu visai kitas poziuris i vaika o ir vyresnele labai lauke mazules ir dabar ja labai rupinasi ir tevelis su mazule kiekviena ryta pasisneka ko nebudavo su pirmaja , taip jis budinasi rytais as net stebiuosi savo elgesiu kaip as ramiai i viska reaguoju ,tvarkausi , suverkia - viska metu , nuraminu ir vel dirbu , po minutes vel tas pats bet kas keisciausia tai visai nesusinervinu o raminu ja meiliai zodziu subrendusioms gimdyti visai kitaip i viska ziuri atsakingiau

Aš gimdžiau 23 ir 27 metų,su pirmąja tai tokia skysta buvau,niekas nepadėjo ir visko bijojau.Su antruoju daug ramiau į viską reagavau.Bet vistiek sakyčiau,geriausi metai vaikų auginimui tai būtų jau po kokių 35,visai kitaip tuos vaikus toleruoji,neberūpi taip nutrūkti iš namų.Gal todėl taip manau,kad mums niekas auginti nepadėjo,vis arba auklę samdyti reikėjo,ar kokią draugę prašyti,kad pabūtų.Man asmeniškai vaikų auginimas buvo didelis vargas.

Smagu skaityt, kaip vyrėlesnės mamos savo pagrandukus augina - ramiai ir išmintingai. Bet, mielosios, argi taip jau prastai buvo su jumis pirmiesiems jūsų mažyliams? Aš augindama antrąjį (skirtumas tarp jų 6 metai) gal ir buvau švelnesnė, tolerantiškesnė ir išmintingesnė, bet su pirmuoju kiek buvo dūkimo, kvailysčių, nuotykių, kelionių (pvz., valtimi upėmis su krūtimi maitinamu kūdikiu - su antruoju jau nebūčiau "pasirašius" tokiai avantiūrai). Neišvengiamai abu vaikus auginom kiek skirtingai, juk pasikeitė ir mūsų amžius, ir pirmas vaikas - vienturtis, o antras nebe, ir kitos sąlygos, bet nemanau, kad vienam kuriam vaikui buvo geriau, o kitam blogiau. Svarbiausia - kad abu buvo (ir tebėra) mylimi. Turbūt ir jūsų vaikučiai - jei jaučia tėvų meilę, visa kita nebe taip svarbu.

Norėčiau ir aš pasidalinti savo įspūdžiais auginant vaikutį brandesniame amžiuje. Pirmasias dukreles gimdžiau būdama 23-ejų ir 24-erių, o trečiąją - 34-erių. Man šie du vaikų auginimo etapai skyrėsi kaip diena ir naktis. Pirmąjį prisimenu kaip ''perpetum mobile'' -nuolatinis skubėjimas, rūpestis, pergyvenimas, sunki buitis ir t.t. ir pan. O antrajame etape jaučiuosi kaip ramybės ir išminties įsikūnijimas Anksčiau klausydavau kitų ''išminties'' arba remdavausi knygomis, o dabar vadovaujuosi posakiu, kad mama visada žino, kas vaikui geriausia.

Super! jauciuosi lygiai taip pat tada, pries 20 metu - santuoka ir pirmagimis, jauciausi kaip muse imest i barscius. ir dabar, kai didziojo brolio mazajam broliukui tik 10 menesiu, sypsausi gyvenimui, ir jis kol kas sypsosi man