Mano entuziazmas liejasi per kraštus ir dar juokauju, kad galėčiau šiandien pagimdyti. Ir prisijuokavau... Apie šeštą vakaro pajutau pirmus nestiprius sąrėmius, į kuriuos nekreipiau dėmesio. Buvau įsitikinus, kad čia paruošiamieji. Ir taip įsitikinus buvau iki 21 val. Ir nors viskas vyko kaip knygose rašo, nenorėjau patikėti, kad jau. Daugiau nebelaukėm. Atvažiuojam į ligoninę, vyra į chalatą, mane marškinius. Apžiūri, o gi kalelis jau iki 7 cm atsidaręs. Tada mane ir suėmė baimė... Pradėjo lysti visokios mintys apie skausmingą gimdymą ir panašios baisybės. Gerai, kad šalia vyras. Prisiminė viską, ką mamų mokyklėlėj išmoko. Ir kaip kvėpuoti ir kaip masažuoti. Tik kad man tai mažai padėjo. Gelbėjo žinojimas, kad tuoj susitiksim su savo mažyle, o dėl jos pakentėsiu. Ir gydytojos žodžiai na, lipk ant stalo buvo tikra palaima. Pagaliau, 1 val. nakties,18 min. išgirdau verksmą. O kai tą mažą gumulėlį padėjo ant krūtinės pamiršau visus sąrėmius. Tą naktį negalėjom užmigti. Niekaip neatsižiūrėjom į mūsų mažylę (tik 3121 g
)Žinau, kad ir antrą vaikiuką gimdysiu be nuskausminamųjų. Geriausi vaistai man - vaikelis ant krutinės
saunuole esi, kda nieko nepabijojai 
Jau laikas tartis su gandrais dėl lizingo 
Jau pats laikas ir ją papasakoti 
