Taip mes atvaziuosime, ir mano vyras pades obuoliu sultis isspausti, sakau mamai. Ir jau kita diena lekiame i Kauna, reikia tevams padeti.
Vaziuojame autostrada. As sakau vyrui, kazin kaip po savaites leksime ja, kai reikes vaziuoti i gimdyma? Nors visus butinus daiktus bagazineje veziojames jau pora savaiciu visur su savimi. O jei ka!!
Sestadienio popiete. Sedziu priesais televizoriu ir mezgu. Visi isvaziave. Jauciu skaudena. Penkiolika minuciu, pusvalandi, valanda. Pradedu matuoti laika. Kas 2-3 minutes. Negali buti, dar tik po savaites, tikriausiai netikri saremiai. Skambinu vyrui ir klausiu ar gali buti cia tie tikrieji saremiai. Mes abu juokiames ir nezinome. Sakom, reikia skambinti daktarui. O jo kaip tycia nera Kaune, bet jis nuramina. Sako vaziuokite i ligonine akusere paziures, jei gimdysite as atvaziuosiu. Nuvaziuojame i ligonine. Priimamajame ziuri i mus besijuokiancius ir sako, ne dar negimdot. Apziurejusi akusere pranesa dziugia zinia. Gimdos kaklelis atsidares 1,5 cm, siandien turesime kudiki. As dar pilnai negaliu suvokti, kad jau vyksta gimdymas. Akusere sako, jei norite galite pasilikti ligonineje, o jei norite vaziuokite namo ir vakare apie 19h atvaziuokite. Mes nusprendziame vaziuoti namo. Uzsidarome su vyru kambaryje, kad niekas netrukdytu. Klausomes ramios muzikos, gurksnojame atpalaiduojancia avieciu arbata, ir uzejus saremiui ji mane masazuoja. Skausmas po truputi dideja ir arteja lemtingoji valanda. Jauciu kad reikia skubeti, nes skausmas tuoj gali neleisti pajudeti.
Priemime pasitinka ta pati sesute ir sako, va dabar is veidu matau, kad tikrai jau gimdote. Paruosia mane gimdymui. Letai nueinu i gimdykla. Paguldo uzrasyti saremius ir vaikucio sirdeles darba. Jauciu kaip kazkas siltas teka kojomis. Pasiziuriu kraujas lasa. Gleiviu kamstis iseina, sako akusere. Pradideda saremiai, tikrieji skaismingieji SAREMIAI. Vienas, antras jauciu kad nebegaliu, o akusere: atsipalaiduok, taip tiksliau uzrasysime. As jau vyrui sakau nebegaliu, neiskentesiu, ir kazkur tolumoje girdziu akureses balsa, kad viskas tvarkoje. Klausiu akuseres ar man skaudes labiau, ar cia jau auksciausia skausmo virsune. Ji mane nuramina, labiau neskaudes. As pasakau - pakentesiu. Ir staiga, jauciu noriu stumti. Jau sako. Taip atsakau. Gulgo ant gimdymo stalo. Matau kaip inesa ciuzini, kamuoli. Manau, kaip gerai isbandysiu juos. Ilekia daktaras. Sako aha palauke manes. Apziuri mane. Pasisuku ir negaliu patiketi savo akimis, visus daiktus:ciuzini, kamuoli nesa atgal. As jau vos nerekiu ka daro, kur nesa. Daktaras nusisypso - viskas gimdome. KA as sakau. Jau gimdome, stenkis daryti taip kaip sakysiu, sako gydytojas. Prasideda stumimas. Daktaras aiskina, kas darosi, kur vaikelis, kaip issistato galvyte, leidzia paliesti pakausi. Vyras labai padeda teisingai kvepuoti, stumti, kelia mane stumimo momentu. Jau jau jauciu kaip greitai isvysime savo vaikeli. Ir pagaliau ta lemtinga akimirka. Daktaras ziuri i laikrodi ir skelbia laimingaji laika 21.17, kviecia teti perkirpti virkstele. Vyras perkerpa virkstele.
Isgirstu verksma, bet dar negaliu patiketi, kad jis skirtas mums, kad tai verkia musu vaikelis. Padeda vaikeli man ant krutines, toks mazytis, grazus kaip angeliukas ziuri i mane didelemis melynomis akytemis, plaukuciu kupeta stiro ant galvos, visi slapi, pirsteliai mazuciai. Gaudziasi prie manes visu kuneliu ir praso motiniskos meiles ir silumos. O vyras pabuciuoja ir sako: mums gime mergyte.
Mergyte, as pagalvoju ir taip pasidaro gera..............


