Gyvenimas tesiasi, tai naturalu. Bet as ilgainiui ipratau buti viena ir man butu sunku susitaikyt su mintim, kad jau nesu vienise, kuri uz viska atsakinga (aisku santuoka ir negarantuos, kad atsakomybes sumazes,vyra vyrui nelygu ), nesu laisva, negaliu gyvent kaip noriu, turiu derintis prie kito zmogaus. Galu gale bijau vel nesekmes.... O jus?

Tikriausiai tai ypatingai svarstyciau, galvociau...
Kai esi jauna, zalia - tai atrodi kitaip, o kai esi to ragavus viskas atrodo daug svarbiau ir sudetingiau. .... kiekvienam turim savu reikalavimu ir vyro nereik tik tam, kad butu-manau sutiks daugelis, ir jei jis nera ta tavo sielos ir kuno pusele - tai tikrai neverta . O kai surasim - gal ir dvejones isgaruos savaime ir problemos spresis lengviau

suprantama, kad poziuris i seima ir santuoka jau yra kitoks. bet as nedrisciau sakyt ne. gal todel, kad vienatve didziausias mano priesas ir man reikia zmogaus salia..... taciau aisku tai nebutinai turi buti santuoka. taciau jei isitikinciau (arba bent jau tuo momentu buciau tikra, nes nieko negali zinoti), kad tai tas zmogus, kurios ieskojau, manau kad ryzciausi antrai santuokai.
galu gale logiska, kad greiciausia tas kitas zmogus jau irgi bus patyres issikyrima ( nes kazkaip senberniai manes tikrai nevilioja), tai manau ta kita puse i santuoka irgi ziuretu daug atsakingiau. ir jei tikrai butu nuosirdus jausmai, abieju noras iteisinti santykius, as manau nepabijociau.
Kaip ten bebutu...as optimiste

Jo, Mamulia, pataikei parašyt mintis. Atrodo, būčiau tau papasakojus, ką jaučiu. Man panašiai taip ir buvo. Gyvenau sau viena bene penkis metelius, o teko atsikraustyti pas žmogų į kitą miestą, į jo namus. Tempiau laiką gal metus, bet... gyvenimas eina tolyn, žmogus tampa brangesnis ir tuomet tenka aukoti pasisėdėjimus vakarais su draugėm, kanalo perjunginėjimo laisvę, nevaržomą judėjimolaisvę ir visa kita, ką galima daryti vienam nesitaikant prie kito žmogaus norų. Tačiau iš kitos pusės - kad ir kokia egoistė galėčiau būti, vistiek norisi to vakarinio apsikabinimo ir problemų išklausymo (bei jų sudarymo ). Nežinau kaip geriau, tačiau šiuo metu esu laiminga
Ir jeigu galėsiu parsigabenti savo meškinų kolekciją iš Kauno - būsiu dar laimingesnė

aš jau... ryžausi...
Na net nežinau. Požiūris į šeimą iš tikrųjų pasikeitęs. Gyvenam sau gyvenam, prie ko prisiknist kaip ir nėra. Nu lyg ir gerai viskas... Tai ko dar tempt... Sutarėm vaikams atrakciją padaryt ir limuzinu pavėžint tai kaip ir progos tik trūko
Tiesą sakant "Po" niekas nepasikeitė, nes šiaip ar taip gyvenom kartu. Nors ne meluoju, vaikai kažkaip labai teigiamai sureagavo, gerokai drąsiau pavadina tėveliu, na tokie smulkūs niuansai bet jaučiu kad būtent vaikai pasijuto stabiliau

as ne vienise, bet turiu drauge- jos likimas kaip jusu na ne likimas, bet padetis- ji viena augina dukrele, jai sausio men sueis 2 metukai
su mergytes tevu buvo atsitikusi labai baisi ir bjauri istorija, daruge net norejo arba vaikeli nuzudyti arba save ir ja kartu

dabar as kartais jai uzduodu klausima, gal ji noretu susirasti vyra, kuris jai butu geras ir geras tevas mazajai Linejai, bet drauge.....slykstisi vyrais ir ju fiziniu artumu ir isvis nenori, kad joks vyras gyventu su jomis.... Sako, as pati viska padarysiu, visma viska viska...
ir tas viskas mane gasdina, ji pe daug uzsitempia savo peciams

O aš net nežinau ar norėčiau Aš ko gero labiau norėčiau turėti rimtą ir patikimą kadrą, kuris yra šalia kai reikia, ir išeina laiku namo. Bet kad rastų pakankamai laiko man, mano rūpesčiams ir džiaugsmams.
Gal santuokai nesiryžčiau vien dėl dukters. Ji turi pavardę tokią kaip mano, kam jai painiava jei mano pavardė pasikeis? O tuoktis ir nekeisti pavardės, tai kam tada tuoktis? Galima ir taip gyventi, vestuvių džiaugsmą aš jau apturėjau

negaliu teigti, kad nenoreciau kada nors uzsivilkti balta suknele
bet kol kas, net bet kokie rimti santykiai mane gazdina..
matyt, dar nepribrendau.. o gal bijau nesekmes?

santuokai nesiryztu tik del vaiko pavardes. Labai bijau, kad mano vaikas jaustusi tada kaip nereikalingas
O gyventi kartu galima tas man visai patinka

После развода, я думала, что не выйду замуж Мой сын, просто сам сказал, что маме нужен муж. Мы с ним выбирали из моих кавалеров
А потом я подумала, почему не могу иметь свадьбу в белом платье с моим любимым. Плюнула на все условности, и сделала свадьбу своей мечты

Man atrodo, kad rizciausi, bet tik atrodo, nes jau 7 metai, kaip viena, o... nesirizau. Nors ir rimtu pasiulymu turejau. Gal niekaip nesutinku to - vienintelio, o gal tai ir vadinasi nesirizimu...
Nors buna momentu, kai labai skaudziai isgyvenu savo vienatve, nes is prigimties esu linkes i siluma zmogus, o vienai ta siluma labai sunku susikurti.
Be to ir sunui reikia vyrisko peties salia. Nenoriu tapti sunui nasta ateityje. Juk jis vienintelis mano istikimasis draugas. Juk ateis laikas, kai reiks ji paleisti. O gal tuomet man jau bus labai sunku tai padaryti... Daug esu istoriju girdejusi apie suaugusius sunus, kuriu gyvenima rikiuoja motinos, nes neturi, kur daugiau deti savo jausmu.
Taigi, manau, kad reikia ta seima kurti, kol dar nevelu

As jau ryzausi. Pries beveik trejus metus. Pries tai dviese su sunum pragyvenom seserius metus. Buvom taip "sulipe, suauge" vienas su kitu, kad, atrode, ir vanduo neperlies. Kai budavo sunku apsikabindavau maza, silta kuneli ir atrodydavo, kad mes lyg maza sala pasaulyje. Tik mes du. Bet is tikruju, kaip sake SimoMama Vilma, pradejau bijoti, kad jis netaptu "mamyciukas", kai be mamos ne zingsnio...
Kai ryzomes su vyru pradeti gyventi kartu, perejau visas "stadijas: nuo euforijos iki didziausio nusivylimo. Nes teko derintis ne tik prie kanalu perjunginejimo , bet ir prie nuolatines "pilnos trobos", nes atsirado dar du vaikai.
Teko derintis ne tik man, bet ir mano sunui. Jam is "beveik suaugusio mano draugo" , teko pereiti i visai kita - "visai vaiko" stadija . Nes visi vaikai tapo vienodi, visiems keliami vienodi reikalavimai. Dingo musu jaukus pasisedejimai vakarais, valgant ka nors skanaus, ziurint telika, ar atsigulus, apsikabinus kalbant "apie meiles reikalus"
Bet atsirado kitos pramogos - keliones i gamta dviraciais (visi penki), vaziavimai i baseina, prie ezero, iskylos pas draugus kaime, vakarienes prie apvalaus stalo, visiems sugrizus is darbu ir mokyklu, kikenimai pasakojant anekdotus, namu laikrascio leidimas, naminiu kadru filmavimas (paslepta kamera) ir t.t.
Zodziu, visai kitas etapas, kitas gyvenimas...
Dabar, kai susibaram su vyru, vaikai puola drausti "baikit, nesipykit.." Jie nieko nebenori keisti...
Manau, jei atsiranda zmogus, su kuriuo gali pasidalinti gyvenimu, reikia ryztis. Nes vaikai uzauga, o mes, deja, nejaunejam...

Išsiskyrus su vyru kurį laiką buvau viena, po to sutikau draugą už kurio atrodė galėčiau ištekėti nors ir tą pačią dieną. Deja, pragyvenom kartu beveik 3 metus ir teko paprašyti jį išeiti. Džiaugiuosi, kad nespėjau ištekėti, jau ir žiedus turėjom. Vis tiek tas gyvenimas kartu tas pats kas susituokus, taigi nežinau kiek turėtų praeiti laiko, kad galėčiau dar kartą ryžtis gyvenimui su kitu vyru. Reikalavimai mano dar labiau sugriežtėjo, o idealių žmonių nėra, taigi labai gerai jaučiuosi viena, o apie ateitį negalvoju.

Na, aš nesu kategoriškai nusiteikusi prieš visus vyrus, kai kurios sako - visi vyrai - kiaulės. Ne, yra daug darnių šeimų pavyzdžių. Kažkada pamenu netgi buvo diskusija apie pirmą ir antrą santuokas. Mintis ta, kad šiais laikais pirma santuoka neretai tampa savęs išbandymu šeimoje, kuriama paskubom, su mintim, kad "jei kas - išsiskirsiu", o antra santuoka dažnai labiau pasiseka, nes jau žinai pirmosios klaidas, savo klaidas ir tai, ko norėtum gauti iš mylimo žmogaus. Yra daug laimingos antrosios santuokos pavyzdžių, ir pastebėjau, kad neretai tai būna jau brandaus amžiaus žmonės. Net jei imtume mūsų garsenybes, nereta gyvena vedę antrą kartą: Kapickienė, Kurienė, Baukutė, Mildažytė ir t.t.

As tikrai ryzciausi, bet paziurekit i mano irasus ir pasakysit, kad tai nerealu. keturis vaikus turiu, o paskutinis visai dar mazas. Naujagimis buvo kai issiskyrem. Bet as gyvenime tikiu meile. Tikiu ir viskas. O vienai gyventi irgi gerai, juo labiau, turint keturis vaikus nelabai ta vienatve ir jauchiasi Kartai tiesiog trokstu is tiesu pabuti vienatiesiogine to zodzio prasme Bet taip nebuna nei diena nei nakti

Oho, Brangute, ne per sunku su keturiais vienai? Taip, jei meilės nėra, gyventi kartu sunku, nebent... tai būtų labai geras žmogus...

BRANGUTE, lenkiu prieš tave galvą

MUNĖ, beje dar nepasveikinau su gimimu
Sveikinu nuoširdžiai. Tikiu, kad dabar esi labai laiminga (neziurint visu sunkumu...)

Sveikos.
Buvau ir aš vienišė. Po to, kai mus su sūnum paliko vyras, sakiau: jokių daugiau įsipareigojimų tretiesiems asmenims.
Sutikau tokį mielą bachūrą. Pradžioj taip ir buvo gerai: jokių įsipareigojimų, abu laisvi daryti, ką norim, būti su kuo norim ir t. t. Bet po kurio laiko abu pajutom, kad to neužtenka. Iškėlėm vestuves, draugai sakė: buvo smagu. Jau penkeri metai mes kartu ir man tai vis dar patinka. Nesakau, kad viskas rožėm klota - tas gyvenimas labai jau painus.
P. S. dėl pavardžių. Turėjau aš jų visokių: -aitė, ienė, vėl -aitė, dabar esu -ienė. Beje sūnaus pavardė kitokia negu visos likusios šeimos (antroje santuokoje gimė dukra), nemanau, kad labai tas turi reikšmės, juolab, kad jis bendrauja su savo tėvo giminėm, retkarčiais susitinka tėvą... Dabar mes esam šeima, nesakau, kad tobula, bet mums kartu smagu.

Brangute, esi be galo stipri moteris! Sekmes tau!

Dėl pavardžių:

Kodėl mamytės pergyvenat, kad ištekėjus ir pakeitus pavardę, vaikas liks su kita pavarde. Aš pvz., norėčiau, kad jei imsiu vyro pavardę, ir vaikui duot tokią pat, t.y. naują pavardę. Aišku, greičiausiai tai užtruks, nes tokiu atveju, kaip suprantu, vyro pavardė duodama įvaikinimo būdu, t.y. bet kokiu atveju per teismą. Tiktai kadangi tai nėra įprasta procedūra (kaip būna, kai įvaikinamas vaikas iš vaikų namų), tai mažiau problemų, mažiau spręstinų klausimų, mažiau vilkinimo.

Aš irgi dėl pavardžių mažiausiai pergyvenčiau. Rodos kažkurioje kitoje temoje išsakiau jau savo nuomonę. Su kokia pavarde gimiau, su tokia ir mirsiu, ir net nesiruošiu keisti nei savo nei vaikų ar tekėsiu kada nors dar ar netekėsiu. Kategoriška??? be abejo. Pabandykit jūs pasiūlyt tuokiantis vyrui keisti pavardę į žmonos. Reakcija tikrai būna kategoriška. Tai vat ir mano tokia. Be to, gi tiek metų nugyvenus su viena pavarde, keisti visus dokumentus, vizitines ir t.t. per daug vargo kaip man, ypač "mėgstančiai" visokias įstabias valstybines įstaigas...

Ne taip paprasta, jei jūsų pirmasis vyras rūpinasi savo vaiku, bendrauja su juo, skiria išlaikymą(bent kokį). Pirmiausia tikras tėvas turi sutikti, kad jo vaikas bus įvaikintas, t. y. atsisakyti savo vaiko. Nemanau, kad bet kuris statistinis vyras lengva ranka brūštels reikiamoj vietoj savo parašą. Kita kalba, jei tėtei viskas "dzin".

Mano atveju, kaip ir daugelio cia rasanciuju, tetis oficialiai niekur nefiguruoja - gimimo liudijime tik bruksneliai. Todel ir jokiu sutikimu nereikia

Nenoriu as nu teketi antra karta ir viskas,kam?...aisku,noreciau sutikt savo zmogu,gyvent su,dalintis dziaugsmais ir vargais,bet tuoktis vel.. nematau prasmes,tai tarpusavio santyliu nekeicia.Juk maciom graziausiom akimirkom seimoje galime ir taip dalintis..
Na,gal po kokia 10 metu pragyvenimo kartu ir ryzsciausi,jei tai noretu vaikai..ar pati,bet laikas parodys

Ir aš tai sakiau, pragyvenau keletą metelių viena, su atsitiktiniais kadrais pasitampydavau epizodiškai ir maniau taip bus visą likusį gyvenimą, jokių įsipareigojimų, jokių jausmų , bet rodos pats aukščiausiasis sujaukė visus mano planus ir va dabar jau 6 meteliai kaip antrąkart ištekėjusi Jei klaustumėt ar ryžčiausi trečiam, sakyčiau: nespjaunu, nes vistiek reiks išgert...

tekėsiu antrąkart tada, kai dūšelėj bus ramu ir dings visos paranojos ir nepasitikėjimas vyrais...

O aš ryžausi Nes atsirado tas, kuris išgainiojo visus praeities vaiduoklius, ištirpdė ledą širdyje ir vėl išmokė pasitikėti Pasakiau "taip" po to, kai į klausimą - o kas bus po dešimties metų, juk aš jau būsiu sena" (jis pas mane gerokai jaunesnis), jis atsakė: "Aš irgi sensiu, kartu su tavim"

P.S. pavardę pasikeičiau, nes man atrodo kvaila nešioti ex pavardę, ištekėjus už kito vyro Dukros pavardė liko ta pati. Su savo tėčiu jie nuostabiai sutaria ir labai myli vienas kitą. Mes su ex taipogi bendraujam, kaip sakoma "normos ribose", kad dukrai būtų paprasčiau gyventi.

http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_women/s....php?id=6605004

Tiesiog kaip pirštu į mano istoriją!!! Skaitau ir lygtai kas rašytų apie mane .......
Po savo skyrybų sutikau irgi po krizės išsiskyrusį vyrą. Gal tokie pat išgyvenimai ir suvedė, nes kalbėdami ir besiguosdami supratome vienas kitą iš pusės žodžio.......... Ištekėjau, pavardę irgi pasikeičiau......... Dukra tikrai nesijaučia kažkokia atstumpta dėl kitokios pavardės........... Ji yra abiejų labai mylima...... Ir savo tečio..........

Taip kad pagal vidinį balsą reikia elgtis - sutikai artimą dūšiai ir .......... Gyvenimas taip lekia į priekį, kad po to per vėlu bus gailėtis.......... O tuo labiau - reikia auginti vaikus, bet gyventi ir dėl savęs....... Vaikai suaugę supras........

oi tikrai nežinau. Ilgai galvočiau.... nu bet visko gyvenime buna, kas žino..........

Šiuo metu tikrai ne... Gyvent kartu - taip... Bet tik neištekėt.
Po skyrybų tapau labai atsargi..

Aš taip pat... net graudu, ar ne? Aš ir gyvent kartu bijočiau pradėt...

Aš dar gyvenu su vyru, bet antrą kartą tai tikrai netekėčiau, nežinau, per daug visko pergyvenau.........dabar neįsivaizduoju kito žmogaus šalia manęs ir mano dukrytės

Man būtų ne nauja santuoka, o dar tik pirma. Tiesą sakant, šeimos norėčiau. Bet pažiūrėjus, kokie vyrai yra aplink ir su kuo tenka taikstytis ištekėjusiom moterim, suprantu, kad turbūt niekada nesiryšiu šiam žingsniui.

O aš tai tik už santuoką, jokių gyvenimų kartu. Nusibodo ta vyrų baimė prisiimti atsakomybę ir delsimas nuspręsti. O santuoka šiame gyvenimo periode man būtent ir reiškia atsakomybę ir apsisprendimą. Tiesa, būsimasis turi irgi taip pat galvoti.

Labai sutinku. Tik abejoju, ar kada sutiksiu žmogų, su kuriuo to norėsiu. Ir pradedu abejoti, ar tikrai įmanoma surasti tokį vyrą, kuris taip galvotų.

o aš manau, kad tikrai sutiksi Ir mes visos sutiksim, jei sau leisim

Vat dėl to leidimo... Kai paskaitau formuose apie ištekėjusių vyrus, tai pradeda atrodyti, kad mano exas niekuo ne blogesnis už kitus. Gal be reikalo pamečiau...?

Turi būti pats pats geriausias. Neblogesnis netinka. Geriausias - ta prasme, kad tau labiausiai tinkamas.

O man atrodo, kad net kartu gyventi jau būtų sunku. Gal per daug ilga laiką esu nebepriklausoma nuo vyro, namuose esu už tėtį ir mamą viename asmenyje. Ko gero galečiau gyvenimą susieti tik su tokiu vyriškiu, kuris būtų už mane pranašesnis ir šalia jausčiausi moterimi. O tokių, deja, dabar labai sunku sutikti.

100% sutinku su tokiu sakiniu,bet taip mes galim likt vienisos iki galo,nes geriausiu man atrodo jau nebeliko o gal ju visai ir nebuvo niekada

Manau, kad yra, tik reikia surasti. Aš jau užvedžiau paiešką visų pažįstamų tarpe Labai rimtą paiešką, ir nebūtinai kad būtų tautiečiai. Sakiau, kad nesiūlytų tokių, kokių pačios neimtų. O vyrų prašiau, kad rekomenduotų savo draugus, už kuriuos patys gali galvą guldyti. Dabar laukiu pasiūlymų. Nemanau, kad jų daug bus, bet man užteks ir vieno, jei tik teisingas bus. Didelių sąlygų nekėliau, svarbiausios - kas nebijotų įsipareigojimų ir atsakomybės. Ir sutiktų pasistengti nugyventi likusį gyvenimą kartu (santuokoje, žinoma) - nebenoriu dar vienerių skyrybų.

Šaunuole, AušraM, gerai Tu čia

Va cia tai geras!!!!!!!!! Tai bent ideja!! Velnias, gal ir man tokia paieska uzvest!! Tik va idomu, ar pripirso tai AusraiM giminaiciai ka nors

Hmmm... Nauja santuoka.. Lyg ir noretųsi rūpintis kažkuo (t.y. vyru), duoti, juo labiau, kad be galo mėgstu gaminti, tik reikia turėti kam gaminti ... Na, norisi tos šeimos. Bet.. Kažkaip atsargiau žiuri į pasiūlymą gyvent kartu. Atrodo, tiek sau leidai grįžt namo po darbo, išsidrėbt ant lovos su kostimėliu ir pagalvoti, uff... kaip gera, ir ta mintis, kad grįžus reiks išklausyti burbanti ir nepatenkintą vyrą, kurie vis tiek bet kokiu atveju labiau nori to išklausymo arba, atvirkščiai, atsiribojimo... Ir tu turi taikytis, nors tau pvz kreizova nuotaika ir norisi šokti, ir isteriškai pasijuokti... Nors... yra ir daug gražių dalykų, vienas kito palaikymas ir parama, diskusijos... Šiluma, jei dar yra noro vienas kitam duot tą šilumą... Brrr... uždaras ratas.. Ko gero, baugina būtent tas momentas, kai būdami kartu du žmonės, jau nebėra kartu širdimi, kai interesų skirtumai (jei jie buvo) pradeda aštrėti, poreikių nesutapimas, kai atsiranda šaltumas ir noras atsiriboti... Turbūt tais analizės momentais ir nusprendi, kad geriau išsidrėbt su kostimėliu ant lovos ir pasakyti tik "ufff"...

Sutinku su stellcis
Is ties manau, kad vienatve vienam yra geriau, nei vienatve dviese. Norisi atrodo tokiu paprastu dalyku, bet pastebejau, kuo paprasciau nori tuo sunkiau tai igyvendinama. Silumos ir supratimo, isklausymo ir palaikymo norisi, bet pagalvojus kai bunant kartu to negauni, tada ir prasideda vidinis griuvimas, kaupiasi nuoskaudos, kurios ir virsta ir santykiu ardyma. O atrodo tiek nedaug norisi

Esu issiskyrus ir gyvenu su kitu,nesituokiam nes nemanom kad tai butina,juk tai tik formalumas,o ir del to kad esu oficialiai viena turi siokiu tokiu pliusu.Na karatis taip norisi but nuo nieko nepriklausomai ir po darbo negalvot ka padaryti valgyt ir kaip spet sutvarkyt namus,bet iskitos puses as jauciuosi saugi zinau kad atsitikus kazkam nebusiu viena,kad MB man visada pades.Jei pagyvenciau viena tai vargu ar besirysciau kitokiam gyvenimui,bet niekada nesakyk niekada,juk yra pasaulyje ir nuostabiu vyru,nu patikekit yra

Bet tai va kad dazniausiai taip ir buna, jei kas rimtai atsitinka, dauguma nesa plunksnas net nesidairydami

Nuoskaudų kaupimasis - tai pats šlykščiausiais, lengviausiai prieinamas dalykas santykiuose... O kodėl visa tai vyksta? Lemia nenoras girdėti, priimti, savo kompleksų vystymas sąmonėje, ir, žinoma, prisigalvojimas to, ko kitas žmogus gal net neturejo omenyje... Ne(su)sikalbėjimas.. Tada ateina užsisklendimas... Nutylėjimas... Atsitraukimas ir savo atskiro vidinio pasaulio kūrimas... Bet kas įdomiausia, kad visų šitų dalykų "Silumos ir supratimo, isklausymo ir palaikymo" mes norim VISI... Norim GAUTI ir kartais paprasčiausiai NEIŠMOKSTAM duoti... Ir galiausiai nebemokam priimti... Manau, tai įgyvendinama, bet tada du žmonės turi pradėti žvelgt viena kryptimi... Skaičiau kažkur, kad meilė yra tada, kai ji yra didesnė nei poreikis, kad tas žmogus būtų šalia... Tai būtent atsikratymas egoizmo ir savininkiškumo... Bet.. galima prieštarauti, negi tada būtinas visiškas altruizmas ir vis tiek vienas žmogus lyg ir lieka auka? Viskam reikia patirties ir subrendimo, kai dingsta jaunatvinis idealizmas, kai išmoksti dėlioti iš karto, kai atsikratai savininkiškumo. Bet kas blogiausia, kad su patirtimi tu tampi vis ciniškesnis ir ieškantis minusų, tampi meilės nihilistu, tad tiesiog numoji ranka ir pagalvoji, kad geriau atsitraukti, kol nepradėjai erzintis.

O as kazkaip nemanau, kad abudu myli vienodai intensyviai. Tai taip ir gaunasi, kai duodi ir negauni atsako. Nors sakoma mylek ne del kazko, o del meiles, bet juk nesinori virsti altruistu. Netgi vienuoles darydamos ir nesitikedamos, nes taip liepia Dievas, tikisi atgalines silumos, o tai jau gaunasi ne meile del meiles bet as nenoriu meiles del meiles, noriu jaustis mylima ir myleti