Aš irgi taip jaučiuos!! Kaip smagu nebūt tokia vienintele. O ir vyras mano iš tų, kurie gimę tėčiais...
Prieš kelias dienas niekaip negalėjau užmigti, tai sugalvojau dar 5 vardus vaikams – du mergaitėms ir tris berniukams... Čia tokie mūsų patyliukais puoselėjami ateities planai – turėt septynetuką... Ir baisu kažkiek – tokia didelė atsakomybė, ir norisi be galo. O į tuos, kurie šnairuoja į daugiavaikes kaip į asocialias, esu seniai pasiryžus nekreipt jokio dėmesio . Beje, mes su vyru nė vienas neplanuojam dirbt valstybinio darbo, kad galėtume kuo daugiau laiko praleist su vaikais. O pinigai? Darbo vietas bandysim, kaip sakoma, kurtis patys. Nuo nulio. Juk kai labai nori ir stengies, turėtų pasisekti, ar ne??...

tai aisku turi pasisekt! ten kur du galvoja apie bizni, labai tiketina kad jis bus igyvendintas. vienam kazka kurti yra sunku, ypac jeigu skiriasi nuomones , norai(cia kaip pas mus seimoje , man vienai kazka sunku galvoti, o vyras daug dirba, net mums su mazium laiko beveik neskiria)
taigi sekmes nuverciant kalnus

Bla bla bla. Esu is penkiu asmenu seimos, turiu sese ir broli. Vaikysteje visi trys dalinomes vienu kambariu (gal 12-13 kvadrateliu), gyvenome stanbdartiniame triju kambariu bute. Labai tvarkingame, labai paprastame, neprabangiame, bet jaukiame. Ir man niekad i galva neatejo, jog musu gyvenimo salygos buvo netinkamos. Jog man buvo sunku dalintis tais 60 kvadratu su kitais keturiais seimos nariais- net minties tokios nebuvo. Juk negyveni visa laika ant sofkutes- zaidimai kieme, vasaros stovyklos, iskylos su tevais, draugai, mociute kaime. Na, miegi tryse kambarelyje - ir kas? Na, pamokas darai virtuveje, nes prie rasomojo sesuo su broliu- ir kas cia - tragedija? Cha. Na, Ziguliuke ant galines sedynes sedejom tryse, bet tilpom puikiai (as visada viduryje ir patenkinta). Na, dviratis buvo vienas, vazinejom paeiliui- pasidalinom, nesimusem. Tevas dirbo daug, mama rupinosi namais ir vaikais.

Finale uzaugom visi trys be jokiu moraliniu traumu , grazus ir protingi , su mokslais, "raudonais" diplomais, cacos-lelios, bla bla bla. Visi trys sukurem tvirtas grazias seimas. Beje, musu tevai vede 35 m., ir skaiciuoja bendrus metelius toliau. Turi penkis anukus, pradziai.

Noriu trecio vaiko. Kad seima butu didele, kad namuose butu daug judejimo, daug triuksmo , kad gyvenimas virtu. Kai turi vaiku, tai toks jausmas, kad lygiagreciai gyveni dar keleta gyvenimu- su kazkuo mokaisi vaikscioti, su kazkuo eini i pirma klase, su kazkuo nori suniuko ar isigiji savo pirmaji dvirati... Tas gyvenimas turiningesnis. Kad ir keliones- vaziuoti dviese ar su vaikais- du skirtingi dalykai. Keliones nepalyginamai idomesnes, kai kartu vaikai- jie is visko daro svente, ivyki, is kiekvieno lektuvo pakilimo-leidimosi, ir suniuko prie kokios anglikonu baznycios, is panku Berlyno centre... Jie pamato, pastebi, isgirsta daug daugiau. nei suauge. Tai lyg turetum daugiau aukiu, daugiau girdetum tu pats, sakau- lyg turetum daugiau gyvenimo.

Beje, dabar turiu as to ploto- uztektu po atskira kambari ir treciam, ir ketvirtam... Ir pabuvusi abejose situacijose (60 kvadrateliu ir tris kartus daugiau)- jokio ESMINIO skirtumo tie kvadratai nesudaro. JOKIO. Santykiai seimoje svarbus, o tie kvadratai- simtas penkiasdesimt antroj vietoj.

Teisingai, norge! Pritariu visu šimtu ir dar daugiau procentų. Aplink mane daug žmonių – ir giminių, ir draugų – nuolat kalba apie tai, kad „net ir vienas vaikas yra prabanga“, kad „vaikas turi gauti viską, kas geriausia“, kad „pirma karjera, vaikai paskui“, kad „reikia pagyventi sau“ ir visaip panašiai... Aš klausau, klausau, ir man irgi norisi jiems pasakyti BLA BLA BLA. (Neįsižeisk, Viktute , tavo požiūrį aš puikiai suprantu, tiesiog mano kitoks.) Man gyvenamojo ploto kvadratai svarbūs tik viena prasme – kad nereikėtų gyventi kartu su tėvais. Dabar gyvenam su mano tėvais, išeina šešiese 3 kamb. bute. Iš principo netragiška, bet tėvai pagyvenę, neretai pavargę, nervingi. Na aš irgi ne ramybės ir šventumo įsikūnijimas. Užtai labai laukiam, kada galėsim atsiskirti. Greičiausiai dar apie porą metų teks palaukt... Bet tada būtinai bus daugiau vaikų, jei tik sveikata leis. O kol kas tėvai prašo palaukt su vaikais , nes jiems labai sunku, tai mes sutikom palaukt.

Ačiū, wita! Visada taip – arba su pinigais striuka, arba su visos šeimos drauge praleidžiamu laiku... Kas susitvarko taip, kad turi ir tą, ir tą, tiems gyvenime jau kaip ir nieko neturėtų trūkti, ar ne?..

Ačiū, wita! Visada taip – arba su pinigais striuka, arba su visos šeimos drauge praleidžiamu laiku... Kas susitvarko taip, kad turi ir tą, ir tą, tiems gyvenime jau kaip ir nieko neturėtų trūkti, ar ne?..

[/quote]
manau , kad jei zmogus turi ir demesio is vyro/zmonos, bei jei finansu pakanka, tada viskam dega zalia sviesa. juk dievulis ir sukure vyra/moteri tam, kad viens kitam padetu viskame viskame ...
tada galima sau leisti ir dagiau vaikuciu, nes kai didele seima, buna labai smagu, juk tai taip prideda jaukumo mes su sese esam dviese ir as kartais pagalvoju kaip fainai butu dar turet seseru ar broliu,butu pas ka i svecius atvaziuot, pasikalbet issiverkt ant peties...
todel as pati noreciau 3 vaikuciu, gal kada ir pavyks

O mano istorija buvo tokia... Ištekėjau , po dveju vedybos metų pastojau - įvyko persileidimas. Penkis metus ant ausų stovėjome , kad pastočiau - be rezultatų. Tuo tarpu ivairus gydimas, ašaros ir Dievo prašymas duoti nors vieno sveiko vaikelio. Ir štai per Kaledas netiketas pastojimas . Pirma vaika nešiojau kaip višta auksinį kiaušynį. Dėl antro irgi reikėjo kreiptis pas gyditoją. Pagerem truputį vaistų... . Trečio net ir neplanavom. Galvojau , kad paprastai nepastosių. Visa tą laiką "nežinojome kaip naudotis " prezervatyvais Išleido mus tevai paslidineti į kalnus... Ir štai tau Labai visi palaike ir apsidžiauge. Tik tada aš supratau , kaip netičia atsiranda vaikai. Ketvirto vaiko gimdyti sutikčiau jeigų bučiau jaunesne ir žinočiau kad bus dukra...

KIEK DIEVAS DAVĖ, TIEK GIMDŽIAU. DUOS DAR, DAR GIMDYSIU. O KODĖL? TAI NIEKAD NET NESUSIMAŠČIAU IR NIEKAD NEKILO KLAUSIMAS KODĖL GIMDOME DAUG VAIKŲ.

Smagu gimdyti, jei žinai kad tas vaikas bus pavalgęs, aprengtas ir eis į mokyklą. bet jei gimdoma tik dėl pašalpų, už kurias bus perkamas samagonas ar dar koks pakrūmynų marmalas, tai jau negerai . O tokių pažįstamų turiu ir labai gaila .

Labas,

Kol kas trečiajam pusę metukų, o mes su vyru jau apie ketvirtą sukam galvas Esam nekvaili, sugebam gyvenime pasiimti ko reikia ir vaikai ne maišo, o gyvenimo prasmę suteikia. Kai dukrelė pasibeldė pas mus, mes nusprendėm, gana nuomuotis butą, reikia savo ir sugebėjom rasti gerą išeitį, įsigijom 3 kambarių butą. Pamatė sūnelis, kad čia bus gerai ir pasibeldė po metų Ir šaunu. Dabar antras sūnelis ir trečias piplys, o mes jau nuosavame name gyvename ir jame tils dar ne vienas vaikelis. Viską ką turime, su vyru užsidirbome ir įsigijome be niekeno pagalbos, nes abu buvom išmokinti nelaukti kol ką nors kas duos (tėvai, valdžia, loterijos ...), bet patiems užsidirbti ir turėti. Abu kilę iš daugiavaikių šeimų, abu prisimenam nuostabią vaikystę, nors ne viską gaudavom ko norim, bet užsigrūdinom ir nesam lepšiai. Ir vaikus mokinsime, kad negalima gauti visko gatavo. O vaikai dėl pašalpų bus tol, kol pašalpas dalins neprotingai. Reikia tik paprasto dalyko, mažinti mokesčius gimus vis naujam vaikeliui ir šeimos bus suinteresuotos dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Tuomet ir užmokestis vokeliuose greičiau išnyktų arba bent labai ženkliai sumažėtų.

saunuole ramune, visiskai su tavim sutinku-zmones turi siekti pats, o nelaukti fortunos sekmes. smagu , kai vaikai laukiami, jie gimsta zinodami, kad tures didele mylima seima. as taip pat stengiuosi daryti taip, kad gyventi mum butu geriau. nors dabar kol kas nelabai sekasi ...

saunuolės jūs mamos. as turiu dar tik du vaikus. bet visada vyrui sakiau, kad kol triju nepagimdysiu, tai neapsiraminisiu. tik va kad nelabai jau linksma Lietuvoj darosi gyventi. kaip tuos vaikus islaikyti uz 800 lt. jei nepageres reikalai zadame traukti i uzsieni. nes labai jau noriu daug vaiku, o kaip matau Lietuvoje vaiku nemyli.

AGFA, nepripažįsti jokio šeimos planavimo? Drąsu. Nedažnai šiais laikais dar sutiksi tokių Moterų. Mano promočiutė irgi gimdė kiek dievas davė- 12. Gražus skaičius, bet aš tiek nenorėčiau...

as pati noriu 3-ju vaikiuku skaitau kad jau nemazai bet jei leidzia salygos o kodel gi ne .
taciau nesuprantu ir turbut nesuprasiu moteru kurios gimdo daug 6-7-12 ir tt.juk tai didelis vargas ir rupestis kainuojantis daug jegu kantrybes ir finansu turiu drauge kuri kas 2 metus gimdo vis ir gimdo dabar jau gimdys 12 ta o tiksliau ir 12 ir 13 tai va koks dziaugsmas jos laukia su dvyniais ir dar 11 vaiku .ir niekaip nesuprantu kodel taip gimdosi tie vaikai negi del tu keliu lituku ,juki pati nedirba,vyras kada blaivas dirba (tiesa pasitaise jau puse metu negeria) nesuprantu nesuprantu nesuprantu ,as manau kad visi vaikai turetu buti su protu daromi.

Kodėl gimdome daug? Gal sakau,tas žodžio "daug" supratimas skiriasi Vieniems 1 - labai daug, o kitiems 4,tai tik starto linija...

As nesu is gausios seimos,turiu tik sese o pati noriu turet daug vaiku bent keturis tai tikrai Manau,kad vaikai tai JEGA

Planuojam turet 3-4 (o gal netycia ir 5 iseis ) vaikucius . Mano nuomone tai yra pakankamai daug. O noreciau daug del to, kad ir patiems vaikuciams linksmiau (ir maziems ir kai suaugs), ir mes kai pasensim gal neliksim pamirsti

Pas mane Nemanau, kad tai daug .Bet daugiau ir nebenorėčiau .Ir taip jau linksma .O kai užaugs, pasipils anūkai po trobą, niekada nesijausiu senatvėj vieniša

Tikrai čia turi atsakinėti tie, kas ištikrųjų turi daug vaikų ir jiems nelabai jie rūpi. O kai vaikai yra mylimi jie nėra daug jie yra ir tiek, aišku turi būti bent minimalios galimybės juos auginti.
Aš visada norėjau mažiausiai 2, kad vaikam nebūtų liūdna,tačiau kadangi gavosi 2 berniukai būtinai reikėjo mergaitės ir prašau , tas stebuklas įvyko.Ir mes be galo laimingi
Jigu būtumėm turtingesni tai mielai auginčiau ir daugiau,o dabar užtenka ir šitų

o va aš tik vaikystėje kalbėjau, kad turėsiu 4 vaikus: 2 berniukus ir dvi mergaites (paprasčiausiai dar nežinojau, kad lytis nesuplanuojama). o kad a nuo keturių perėjau prie dviejų nė neužfiksavau. Bet nuo tada visada žinojau, kad turėsiu tikrai ne vieną vaiką ( bet gal ir ne tris ) Nes pati buvau laaabai griežtai auginta vienturtė ir man tai visai nepatiko ., visad pavydėjau draugėms, kurioms visada draugai (broliai, sesės) pašonėje. Taigi, dar ant stalo gulėdama po 1-o aaabai sunkaus ir komplikuoto gimdymo pritrenkiau akušeres ir gydytoją (beje, ilgokai kovojusią del dukrelės gyvybės, tik aš to tada dar nežinojau), pareikšdama "na dar kadanors antrą ir užteks" Bet turiu pripažinti, kadangi mano mergaitė po tokio gimimo augo visai ne taip, kaip buvau susiplanavusi:ax: , ilgokai to antrojo nesiryžom, vis mums rankos nekilo. . kai jos, pagaliau pakilo tam reikalui (na, gal nevisai rankos ), gavosi berniukas. Kaip lengva po tokios pirmagimės jį buvo auginti , nors aplinkiniai ir baisėjosi jo temperamentu ...o trečias , nu niekaip savęs neįsivaizduoju su trim vaikais bet esu girdėjusi, kad būna ir netyčiukų ...niekad nežinai...

Abu su vyru esam iš 2 vaikų šeimų. Vyro sesuo gyvena užsieny, retai susitinkam...Aš netekau savo mylimo brolio prieš keletą metų. Neįsivaizduojat, kaip jautiesi, jei to nesi patyręs. Auginam pametinukus. Abu planuoti netyčiukai, jei taip galima pasakyti. Svajoju apie trečią kada nors vėliau.Nenoriu, kad mano vaikai jaustųsi vieniši, gyvenime visaip atsitinka.Noriu, kad turėtų daugiau sau artimų žmonių, kad turėtų kam pasidžiaugti savo vaikais ir darbais.Gausios, darnios šeimos JĖGA!

Neturiu daug, tik du Nepulsiu berti privalumų. kodėl du vaikučiai geriau nei vienas. Pilnai pritariu mamytėms, kurios augina vieną ir net pagalvot nenori apie kitą. Čia manau neginčytina tema. Kiekvienam pagal poreikius. O jau mamytes, kurios augina daug vaikučių labai gerbiu... baltai pavydžiu joms ryžto.

Nėra ko pavydėti... Kiekvienam savo.
Paskutiniu metu vis pradėjau sapnuoti, kad gimdau ketvirtą...Jis kažkaip netyčia atsiranda. Rūbelių neturiu, sauskelnių irgi...Tokie sapnai rodo baimę pastoti. Nebenoriu ketvirto... Nebeturiu nei sveikatos,nei kantrybės...

na as turiu 2 bachuriukus, o nuo vaikystes svajojau tureti pametinukus berniukus ir po keliu metu mergaite na kol kas mano svajone pildosi- turiu pametinukus tik nebezinau ar pasirysiu treciam, labai sunkus abu nestumai buvo
o vaikiuku noriu triju, nes ir mum smagiau, ir vaikams. ir kai uzaugs tures mylimus, artimus zmones, susirinks per sventes gausus burys, anuku bus daug... tiesiog kai seima darni, tai kuo daugiau seimos nariu-tuo smagiau

Mūsų šeimynoje trys moterys ir vyras - aš, dvi dukrelės ir mūsų tėvelis. Taigi manau kad savo moteriškąją prigimtį patenkinau (kaip skaičiau vienam straipsnyje), dabar reiktų vyrui paramos - sūnelio. Tačiau ne vien dėlto. Aš visuomet norėjau vaikų. Dar ir neištekėjus norėjau. Norėjau kuo greičiau ištekėti, kad galėčiau pagimdyti vaikelį. Augindama vaikus visuomet mąstau, kad tai yra mano gyvenimo pats svarbiausias tikslas. Todėl galvojam ir apie trečiąjį. Nesvarbu: ar tai mergaitė, ar berniukas.

O kiek vaikų jau yra daug Kitam jau ir vienas daug

Mes su vyru dydziaja planavom ir labai dziaugiuosi sia patirtimi,nes pirmas vaikelis pabego" 13 savaiciu...Paskuidukrele vis pazyzdavo,kad nori seses.ir as vyrui zyzdavau,kad mno laikrodis tiksi...Ir viena vakara nutarem pabandyti...rezultatas stulbinantis-dvyniai.Visada norejau 3 vaiku ir kad butu dvyniai...

Na, aš po dvynių sakiau, kad penkto tai jau nebenoriu, viską, kas nuo vaikų buvo likę išdalinau (nors po pirmų dviejų saugojau) ir bac - vienintelis neplanuotas netyčiukas. Nu ir ką - kantrybės ir sveikatos nė kiek ne mažiau, nei prieš 15 metų, kai pirmos laukiausi, o patirtis jau gerokai didesnė. Taigi - gimdau penktą, ne skitaip net neįsivaizduoju. Yr kartais kad ir už mus suplanuoja, nežiūrint į visas apsaugas...

Laukiuosi pemkto ir labai tuo dziaugiuosi Man patinka buti mama. Kur kas labiau, nei istaigos darbuotoja Visada svajoajau, kaip gerai butu vaikuti paauginti namie bent iki kokiu 2 m., o tekdavo metinuka atiduoti i darzeli ir eiti dirbti. O dabar atrodo si svajone issipildys (jei valdzia nieko nepakeis).
Didziuojuos, kad turiu daug vaiku, ir manau visai neprivalau niekam irodineti, kad nesu asociali. O kas del nuomones, kad daugiavaikes seimos dazniausiai neturtingos, tai deja tiesa musu valstybeje. Nesudaromos salygos musu salyje mamoms dirbti joms patogiu grafiku. Taigi iseitys dvi: palieki vaikus ir dirbi, arba augini vaikus ir gyveni is pasalpu. Kas kam svarbiau... Todel ir stokoja daugiavaikes seimos, o visai ne todel kad nenori dirbti

Kai buvau dar paaugle, zinojau, kad turesiu du vaikus tikrai. Kai susipazinau su savo vyru, jam si mintis atrode taip pat priimtina. Pirmoji dukra buvo planuota. Labai dziaugemes, kai pastojau ir labai laukeme savo mazylio. Antroji dukrele taip pat planuota. Iki pastojant su antragime, patyriau persileidima, tuomet laukiausi dvynuku. Na bet kaip Dievo duota, taip ir yra. Gime sveika ir grazi mano vidurinele. Sunu irgi planavome. Netyciuku pas mus nebuvo. Ir dabar noras tureti ketvirta vaikeli yra labai stiprus. Vyras siek tiek stabdo del nestabilios dabartines padeties, bet zinau, kad ketvrita vaikeli bet kuriuo atveju turesime. Jauciuosi pilnai saves nerealizuojanti, man to reikia, todel ir noras yra.

Ir pilnai sutinku su Fasstum nuomone. Daugiavaikes seimos toli grazu ne visos asocialios, bet koks gi tikslas tai irodineti? Tu gyveni ir zinai, kad tau ir tavo vaikams nieko netruksta. Tad kam gi dar sukti galva? O jei kiti su tavimi nesugeba pasidziaugti tavo vaikais ir tavo laime - tai jau ju problemos ir ju mastymas brokuotas...

Pasirašau po kiekvienu žodžiu

Drasios jus moterys

augau viena ir pavydejau draugems kad turi broliu,sesiu.kai man buvo 13 m gime broliukas.faina buvo ,bet skirtumas didokas tuo metu buvo.dabar tai gerai.todel ir turiu keturis kad jiems linksmiau butu.

Labai baltai pavydžiu toms kurio turi 3 vaikus laabai noriu trečio, ir bijau, kad bus....

Baltai pavydžiu toms, kurios ryžtasi 2, 3 vaikeliui . Turiu vieną ir net nenoriu pagalvot, kad reiktų vėl viską nuo pradžių pradėt

Pati esu iš trijų vaikų šeimos. Tai visada norėjau ne mažiau dviejų. Kai didieji paaugo, jiems mūsų rūpinimosi jais nebereikėjo, ir susitvarkė buitis su vyru vis pasvarstydavom apie pagranduką. K0l galiausiai ryžomės ir dabar turiu 2 mėnesių rubuiliuką. Tiesiog kaifuoju subrendusia motinyste ir savo vaikais . Didieji sužinojo, ką reiškia mažas vaikas, kad mamai reikia pagalbos-išmoko daugiau užjausti.

o as vis pasvajoju apie ketvirta. pasiilgau mazylio, mano paneles jau didokos, vis maziau su manim, o taip smagu klausytis ju sukurtu koncertu , prikurtu visokiuasiu istoriju ir visu isdaigu tu vaikisku neklatu tokiu... ech,bet finansine padetis ir seip nzn lyg atrodo jau nebesusitvarkyciau...

As taip pat l.nenoriu antro vaikiuko,. nors reikia, kazkaip man sunku auginti buvo, bet kaip grazu kai 3 maziukai laksto

na,as irgi antro tikrai neplanuoju

Pati esu is triju vaiku seimos Musu pirmagimis buvo labai planuotas - gavosi, antragime taip pat labai planuota, darem puse metu ja. Na ir viskas, galvojom - turim porele, ko dar reikia - idealu Bet Dievas galvojo kitaip, ir dave mums trecia - netyciuka Man buvo sokas tikraja to zodzio prasme, nes nesu labai mamytiska, bet esu grieztai pries gyvybes nutraukima. Ir tas trecias vis tiek labai laukiamas Tik dabar saugosimes labiau Nors jei ir ketvirtas butu netycia per visas apsaugas - ir vel priimciau kaip Dievo valia juk visko buna

pati augau tik su broliu man maža buvo visą gyvenimą svajojau turėt sesę -mama nepasirašė dabar turiu tris ir labai laiminga-čia visas mano turtas galėčiau ir penkis -bet jau sveikata biškį neleidžia sunkūs gimdymai atsiliepia ir vyras jau nepasirašytų gal

Turim dvi mergytes, už nepilno mėnesiuko gims trečia Visi vaikučiai buvo planuoti ir labai laukti O kad bus trys, tai dar net nesusituokę žinojom - nuomonės sutapo

, visada norėjau keturių vaikučių , jau trys mūsiškiai paūgėję, taip norisi dar vieno mažučio , jei Dievas duos, priimsim tai kaip dovaną

Nu as kaip spalvinga asmenybe... Su vyresneles tevu neisgyvenom nei metu..jauni kvaili buvom..su antru vyru 4metus stengemes kol pagaliau pavyko ir susilaukem dvynukiu.galvojau-viskas,gana,taciau gyvenimas toks klaidus...po beveik 10m issiskyre musu keliai...dabar jau 2 metai esu labai laimingai istekejus,dabartinis vyras 40+m "senbernis" tad nusprendem kad istenksim auginti dar viena,tai vat turim 10menesiu tikraja ta zodzio prasme pagranduka.... ir stai vakar suzinojau- Dievulis nusprende kad jei jau vyras suteika tiek daug laimes ir meiles man ir mano mergaitem,tai siuncia jam dar viena palaima jo sirdziai (beje jis noretu futbolo komandos ) ...
nezinau kaip cia gavos taip,negaleciau net atsakyt i toki klausyma,bet esu laiminga galedama but mama,ir tikrai nesijauciu kazkokia valstybes islaikytine,nes papildomu pasalpu is valstybes negaunu apart tai ka uzsidirbus esu.
Tikrai esu laiminga su tiek vaikuciu,o kad irodinet kad 5vaikai ar vienas-geriausia nepradesiu,nes cia kiekvienos sirdele pati geriausia patareja,tik ji pasako kiek mes sau galim leist tu vaikeliu(ai dar ir kisene siais laikais )
Tad dideliausios sekmes visoms Mamytems,ar viena jos turi,ar net ir 12

kai vyresnieji paauga tai labai norisi to mazo zmogucio( as kol auginau viena visad sakiau kad gimdysiu dar).

niekada man net nekilo turėti vieną ar du vaikus, trys minimum, nu o jau max, tai gal penkus būtų...

Pirmas dukra netyčia Antros tai laukiau labai O trečias planuotas

mano abi dukros netyciukes buvo . Po 10 bendro gyvenimo metu su vyru issiskyrem . dabar jau beveik treji metai kaip gyvenu su kitu vyru ir emem planuot bendra leliuka.

Kol turėjom vieną- buvo daug, atsirado antras pasidarė mažokai, kai jau turim ir trečią- visai mažai . Jei sveikata būtų leidusi, pasiryžčiau ir dar vienam