na,atsiprašau,jei kartojuosi.
Tarp mano vaikų skirtumas 1m 3mėn.Pirma rodės,jog viskas visai neblogai nematėm didelių pavydo apraiškų,bet štai aš dabar peržiūrėjau ir senas video kasetes..Vyresnėlis iki sesei gimstant buvo visai kitoks vaikas it angelas,žmonės nuolat stebėdavosi,jog vaikas tiek daug šypsosi,toks savarankiškas ,visad geros nuotaikos. O dabar jam 2m.Pasidarė irzlus,dažnai zyzia be priežasties,įsilipa į sesės vežimą,ima jos "tūtę",geria jos pieną.Aš jo nežindžiau,bet porą dienų iki savo antrojo gimtadienio jis ėmė iš manęs reikalauti krūties.Jis pyksta ant sesės,lipa į jos lovą,užgauna ją.Nežinau ką daryti .
Ką derėtų daryti ? Ar nusileisti jam,jei jis tarkim nenori dalintis žaislais,jei viską atima iš jos,vos tik pamato? Tada jis dar labiau supyksta tikrai labai liūdna,nes ,rodos,nebeatpažįstu vaiko.
Kadangi tėtis dirba toli,dažniausiai su jais abiem būnu viena.Nėra kas galėtų jam kompensuoti dėmesio trūkumą.Aišku ir barti dažniau jį pradėjau,ir pan,bet tiesiog nesuspėju abejais pasirūpinti veinodu kiekiu laiko..tad jo pavydas gal net ir teisėtas

net neitariau,kad pavydas ne vien musu seima taip slegia.Jusu forume isties nemazai zinuciu sia tema.Bent jau suprantu,jog tai-normalu...

mes su savo pametinukais elgiames kaip su dvynukais, nera didesnio ar mazesnio, kas galima vienam galima ir kitam. ir sokolado mazylis paragavo 10men, nes kai per Kaledas valge didesnis, ir tas norejo, juk negalima vienam duoti, kitam ne... ir mazyliui pas senelius lipti laiptais paciam galima- einu is paskos pasiruosus gaudyti bet kuria minute- juk mazius paskui broli nori visur lipti... dickis dar su soske (tiesa tik nakties miegeliui, diena nereikai nei vienam) ir i kelnes dar buna kad padaro- juk maziukas visad i pamperi daro ir mes toleruojam,tai didesnis nesuvokia kodel broliui galima o jam ne...o aiskinimai kad jis didesnis mums nepasiteisina, tik klausimu bereikalingu ir sumaisties vaikam kyla. tai vat pas mus tokios problemos isvis nera. ramiai palieku vaikus zaisti savarankiskai ir kai abu nemiega dirbu ka man reikia, jie ir 3 val prazaidzia kartu isvis neispesdami. susimuse isvis nera nei karto. yra buve keli kartais kai susipese del sluotos ar dulkiu siurblio o kai susipesa isvis nekreipiu demesio, nieko nesakau ir leidziu jiem patiems issiaiskinti, kazkada viena karta didesnis pastume mazyli, tada jau isikisau, bet nesureiksminau to ivykio, nebariau, o pasakiau abiem: vaikai, zaiskit taip kad neuzgautumet viens kito. tai buvo pastaba abiem, todel dickis neturi kaip is to issireikalauti demesio. o tavo atveju vaikas nesamoningai nori buti subartas, nes nes tokiu budu jis gauna is taves demesio, o barimas yra geriau negu nieko...

labai teisingai elgiesi

aciu,tikrai geras pastebejimas.Tiesiog...kai isvaziavau i ligonine gimdyt mazosios,grizusi radau jau visai kita vaika,jam buvo tik 1m i 3men,bet man atrode,jog jau visai didelis bachuras ir turi viska suprast..Is pirmo jis elgesi vien tik svelniai su sese,bet su laiku eme pavydet,nes mazaja nuolat saugojau,kas 5min zindziau ir tt..

Oi, man jau baisu. Rugseji sulauksime antro leliuko, tai nezinau kaip dukryte elgsis - jau dabar labai mane savinasi, neleidzia svetimu vaiku ant ranku imti. bandysiu samdyti aukle, kad su mazuoju pabutu, kol as su ja zaisiu, arba isvestu ja i lauka, kol as mazyli maitinsiu, migdysiu arba tiesiog pati ilsesiuos. Gal kaip nors pavyks susigyventi. Nors zinau, kad pavydo scenu bus

vat is karto labai blogas tavo pacios poziuris i sita siruacija. pakliuvusi i pirma kritinine situacija pasimesi, nebezinosi ka daryti, begiosi nuo vieno prie kito is to su... gausis. tu juk jau dabar netiki kad imanoma susitvarkyti su dviem maziais...
siulau nusiraminti ir blaiviai ivertinti situacija, nebijoti tureti tuos du lelius... ir atitinkamai paruosti dukryte kad ji gerai sutiktu nauja seimos nari....
kai pasakiau artimiesiems kad laukiuosi antro (pirmajam buvo 6men) visi gasdino visais pasaulio baisumais, guode, uzjaute... man buvo ir pikta ant ju ir gaila ju paciu del tokio neismanelisko poziurio. as buvau rami ir buvau apgalvojus kaip su jais elgsiuos, kaip maitinsiu maziuka, ka didesnis tuo metu veiks... nuolat svajodavau kaip bus gera myluoti du mazutelius, kaip mano vaikuciams bus gera kartu augti, zaisti, kaip didesniam bus idomu kalbinti ir juokinti mazyli... o gera atmosfera namuose ir tavo pacios teigiamas poziuris tikrai daug reiskia ka tau galiu patarti daryti ir nedaryti, jau dabar ir veliau, jau gimus antrajam:
1) vyresnele turi tureti pastovu ritma, kazkokia dienotvarke, ka kada ir kur daro. tuomet vaikas buna ramesnis, jis jauciasi saugus kai zino kad pavalges eis i lauka, o gryzes is lauko eis miegoti i savo lovyte, atsikeles valgys, paskui zais ir .t.t pries miega nusipraus, mama pamyluos ir eis miegoti i savo lovyte. kad valgys butent savo keduteje ir pan. cia kaip pvz. bet vaikui nekyla klausimu kas kodel, jis maziau spiriojasi ir oziuojasi kad kazko nenori daryti, nes jis turi ritma ir veliau tai vaikui tampa iprasta ir jis net nesuvokia kad gali buti kitaip. tai vat tavo pareiga yra taip padaryti kad gimus maziukui sitas ritmas nepasikeistu. jokiu budu nesugalvok gimus maziukui iskeldinti dukrytes is lovytes, nes ji jausis atstumta, istumta is lovytes, ir suprask dabar kazkas kitas miegos jos lovytej... tas pats ir apie vezimeli, auto kedute, ir t.t. jei nori lovyte perleisti mazyliui, ta padaryk likus 2-3men iki maziuko gimimo arba 4-6men po gimimo, kad dukra nesusietu to su brolio/seses gimimu.
2) ipratink dukryte kazkuo uzsismti vienai. as pvz pasodindavau saviski i kedute, mokindavau visokias puzles, deliones delioti, knygutes vartydavau, pasakodavau. paskui jau gimus mazyliui, jei reikedavo maziukui keisti sauskelnes, uzmigdyti ar pamatinti, pasodindavau didesni i kedute, taj jis ramiai pazaisdavo ar kokia knygele pavartydavo. arba paberdavau ant stalo kokiu dribsniu ar kukuruzu, tai kol po viena surinkdavao turedavau bent 20min.
3) nedrausk dukrytei prieiti prie maziuko tiek kiek ji pati nores, perdetai nesaugok kad neuzgautu.. juk nedramblys ta dukryte ir ne suo, juk nieko nepadarys. galima pasakyti kad negalima durti i akyte, bet galima paglostyti galvyte. leisk dukrytei tau padeti. mano Benukas su malonumu paduodavo verkianciam broliukui soske, pabarskindavo barskuciu... ir mes jam leidom nuo pat pradziu ta broliuka apciupineti, labai patikdavo pyp nosytei padaryti. paskui jis labai mus kopijuodavo: jei mes mazyli raminma glostom, taj ir jis is paskos. taip pat vyresniui vaikui reikia formuoti teigiama poziuri i broli ar sese. as aiskindavau, kad cia brolis, kad jis mazas ir nieko nemoka, kad mes visi turim jam padeti, pasakodavau kad broliukas neturi dantuku, uztaj pienuka is papulio geria. sakydavau kad broliukas veliau paauks ir bus toks kaip ir jis, kad jie gales kartu zaisti. kai matindavau ir didesni salia pasisodindavau, skatindavau paglostyti broliuka, palaikyti uz rankytes. as pati apkabindavau ir didesni, kad jis nesijaustu atstumtas. ir nuolat aiskinau: mes seima, mes visi vienas kita mylim ir t.t. kazkaip musu Benukui lyg ir nuo pradziu viskas aisku buvo. niekad nepasireiske jokiu pavydo ar streso scenu. Benukas buvo ipratintas savarankiskai uzmigti savo kambaryje, savo lovytej, tas ir liko gimus maziui. kol as paguldydavau Benuka, taj vyras Noju numaudydavo arba atvirksciai.
man neprireike jokios pasaliniu pagalbos, nepadejo man nei mama, nei jokios aukles. visko buvo, visokiu situaciju, bet kazko labai baisaus tikrai ne.... ir niekada neisgailejau del tokio savo pasirinkimo. aisku vyro pagalba ir palaikymas yra butini. o aukle, jei leidzia finansai irgi ne pro sali butu, tau paciai atsikvept , pailseti reikes.
sekmes

stai kaip gera pametinukams augti

na tu cia super aprasei ir isvardinai visas mano darytas kalidas kokia as nesusipratele ypac del to rezimo labai gerai,nes apie antrus metukus jau toks ozys islenda,amziaus krize ,tai tikrai labai sunku buvo,dabar jau kazkiek rimsta,ne del mano dekos,super,aciu uz toki issamu pamokyma

aciu Gajka uz saunius patarimus.. as esu , gimdysiu rugseji ir tarp mazyliu bus 1,3men skirtumas..svarsciau kaip cia kas bus, kaip dukryte reaguos i nauja seimos nari...bet paskaicius sia temele, nusiraminau..viskas imanoma, tik reikia truputi pastangu ir supratimo... sekmes visoms mamytems

Aciu Gajka uz saunius patarimus. Is tiesu kai tik pastojau, buvau visai rami, bet aplinkiniai kazkaip ivare baimes - vis sakydavo: paziurek, kokia dukryte prie taves prisirisusi, ka tu darysi, kai antras gims - oi, vargelio turesi. Tai ir svarstau visokius variantus kaip organizuotis gyvenima reikes, kai atsiras ketvirtas seimos narys. Dukryte jau pratinu prie tos minties, kad turesim leliuka, nors ji nelabai supranta, bet mano pilveli paglosto, pabuciuoja - pasako, kad cia lelia gyvena.
kadangi vasaros vidury kelsimes i antra auksta gyventi (miegamaji iskeliam), tai planuojam dukrytei is karto pirkti nauja didesne lovyte ir ipratinti ten miegoti. Siaip jau nemazas pasiekimas, kad atpratinau su mumis lovoje miegoti. Is tiesu tikiu, kad susitvarkysiu, o ateinanti aukle bus kaip atsarginis variantas - ji kokias 2-3 val. su mumis bus ir tai ne kiekviena diena. bet man ramiau zinoti, kad kazkas pades, kai busiu nemiegojusi nakti, kai reikes kazkur iseiti ar tiesiog pamiegoti.

Gajka, saunuole kad taip puikiai tvarkaisi Man tai ne visada taip iseina, nors daug ka darau labai panasiai kaip aprasei...
Tarp mano mergyciu 1,5 metu skirtumas. Pirmus pora menesiu po to kai gime mazoji nebuvo jokiu problemu, nes ji buvo labai rami - valge ir miegojo. Vyresnioji ejo i lopseli tai turejau daug laisvo laiko diena sau ir vakare pabuti su ja. Bet po tu poros menesiu Emma visiskai pasikeite - valge, miegojo ir visa kita laika leido tik pas mane ant ranku Tada prasidejo Erikos pavydo ppriepuoliai - apsidraskydavo visa, pastoviai noredavo eiti pas seneli (kuris gyvena salia), buvo apskritai nervuota... Suprantu ja, nes kelis menesius galejau jai skirti praktiskai 0 demesio Dabar jau blogiausia praeiti ir labai smagu matyti kartu zaidziancias sesutes Pavydo daugiau pastebiu is mazosios puses, nes vos tik Erika pasipraso ant ranku ji meta ta kuo buna uzsiemusi ir bega zirzdama pas mane... Jei pykstasi del zaislu dazniausiai nesikisu, issiaiskina tarpusavyje, nors mazoji niekad nenori nusileisti Dar labai grazu ziureti kaip Erika globoja sesute - neleidzia kitiems vaikams prisiartinti, kad nenuverstu, neuzgautu, kai verkia visada pirma pribega ir bando paimti ant ranku, glosto, apkabina Tiesa Erika siuo metu pasidare labai pavydi savo daiktams, bet ne tik sesei ju nenori duoti, visiems...
Ir dar kaip Gajka rase ismokinti mazyli uzsiimti kuo nors - knyguciu skaitymu, puzle... Mano vaikams tokie dalykai, kur reikia daryti sedint patinka ne daugiau 5 minuciu

Sveikutės,

tarp maniškių irgi 1,3mėn. nebuvo jokių pavydo apraiškų, juk ir pirmasis būvo dar mažza(o gal padėjo tai kad mažė buvo sumaišius dieną su naktim, tai vyresnėlis nepajuto dėmesio trūkumo, tik man tai teko pasikankint) Kiek sunkiau buvo kai mažė šiek tiek paaugo ir vyresnėliui teko pradėti žaislais dalintis, bet po truputi suprato, kad dviese daug linksmiau žaisti

tie 1.3metu ziuriu labai "populiaru"tarp pametinuku

Na pas mane skirtumas tik 11 men.irgi kai pasakiau, kad laukiuosi visi kele tragedijas, bet nieko isgyvenom, ir nepasakyciau, kad vyresnele pavydetu, atvirksciai padeda ir pamperi isnesa, o juk dar pati mazute tik metai ir 4 men.

Austėja Landsbergienė | Alfa.lt



Nežinau kaip jus, bet mane vaikų peštynės visada išbalansuoja. Dažniausiai jos būna dėl ko nors tikrai labai svarbaus: pavyzdžiui, paskutinės peštynės buvo dėl to, kas rankose laikys Mazda puodelį. Atrodo, jau nebėra jėgų klausytis viso to, kas vyksta tarp jų. Ką jau ten jie – pačiai susibodo pykti, kelti balsą ir jiems grasinti (kad neteks malonumo, bus nubausti ir t. t.). Pažįstama situacija?

Žinoma, kai parsivežate iš ligoninės antrąjį kūdikį, atrodo, kad štai juodu su vyresnėliu taps pačiais geriausiais draugais visam gyvenimui. Taigi vaikų peštynės ne tik gadina nervus, bet ir skaudina širdį. Geriausia, ką tėvai gali padaryti: nusiraminti ir atsipalaiduoti. Vaikai pešasi dėl milijono priežasčių: nes nenori dalytis, nes nori dėmesio, nes abu kitaip įsivaizduoja, kas būtų „teisinga“, nes jiems galų gale... nusibodo diena iš dienos būti kartu. Vaikų peštynės – ne pasaulio pabaiga.
Reklama

1. Pasitraukite. Vaikai pešasi ilgiau, garsiau ir su didesniu vėjeliu, jei yra publikos. Dažniausiai jie tikisi, kad įsikišite ir išspręsite problemą (kiekvienas tikisi, kad jo naudai, žinoma). Jeigu jūsų nebus – spręsti problemą teks patiems. Pastebėta, kad apsižodžiavimai labai greitai liaunasi, jei tėvai visiškai nesikiša. Pagalvokite – juk šis sprendimas tikrai jūsų naudai

2. Nustatykite ir spręskite problemas. Jei pešasi dėl to, kurį filmuką žiūrėti – vieną dieną leiskite rinktis vienam, o kitą – kitam. Jei pešasi, kai jūs kalbate telefonu arba gaminate vakarienę – patupdykite į atskirus kambarius arba duokite veiklos (tegul padengia stalą, gamina salotas, ruošia namų darbus ir pan.). Jei pešasi dėl sėdėjimo vietos prie stalo arba automobilyje – paskirkite vietą ir kas savaitę ją keiskite ir t. t.

3. Mokykite. Pasodinkite vaikus vieną priešais kitą ir paprašykite, kad susitartų. Iš pradžių nepavyks, bet su laiku vaikai išmoks spręsti problemas be jūsų pagalbos.

4. Atitraukite dėmesį. Jei vis dėlto esate šalia, kai įvyksta konfliktas, pagalvokite, ar verta jį aštrinti. Galbūt viską galima nuleisti juokais? Galbūt galima sudominti vaikus kažkuo kitu? Jeigu vienas vaikas rėkia, kad kitas į jį „ne taip“ žiūri, nėra jokio reikalo apie tai kalbėti. Apsimeskite, kad negirdėjote, bet pasiūlykite eiti pažaisti, paprašykite, kad jums padėtų ir t. t. O galbūt vertėtų pasijuokti: „O, siaube! Ką dabar darysime?“ (Aišku, jei vaikas supranta humorą.)

5. Pagirkite už gerą elgesį. Juk būna ir taip. Nemanykite, kad tai savaime suprantama (dažnai tokiomis akimirkomis puolame tvarkyti namų, pildyti sąskaitų ir pan.). Parodykite vaikams, kad pastebėjote, jog jie gražiai žaidžia drauge. Tokios akimirkos – pats tinkamiausias laikas pritūpti šalia jų su kokiu gardėsiu ir juos pagirti. Jei apdovanosite vaikus (kad ir geru žodžiu) už gerą elgesį, jie bus motyvuoti ir toliau taip elgtis.

6. Vaikai negimė mokėdami tartis. Deja, kai supyksta, jie dažnai trenkia. Jei nemokysite, kad tokį elgesį reikia kontroliuoti, jei nemokysite susitarti žodeliais, tai jie vis griebsis fizinės jėgos.

7. Jei vaikai susimušė, būtinai juos išskirkite (bent jau kuriam laikui). Kai nusiramins, pakvieskite pasikalbėti. Kalbėkitės tol, kol problema bus išspręsta (ar bent jau susitarta dėl jos sprendimo). Tada vėl vaikus išskirkite į atskiras erdves (tuo metu negalima žiūrėti TV ir pan.) Žinoma, tikriausiai iš pradžių jie sakys: „Ir gerai! Aš visai nenorėjau su juo žaisti!“, bet jau po keliolikos minučių jie ims prašyti, kad leistumėte vėl žaisti drauge.

8. Prieš pradėdami žaisti drauge tegul „agresorius“ atsiprašo „aukos“. Be to, nepatingėkite ir nubausti. Pavyzdžiui, tegul „agresorius“ praranda vieną dieną, kai jis renkasi filmuką ir pan. Beje, tokią bausmę galite skirti tik tokiu atveju, jei SAVO AKIMIS matėte, kaip vaikas trenkė kitam.

9. Net ikimokyklinukai jau gali pasakyti, kokios taisyklės ir kokios pasekmės jiems priimtinos. Jei bus iš anksto susitarta dėl taisyklių ir jų laužymo pasekmių – mažiaus kils bėdų.

10. Jokiu būdu nemanykite, kad visada kaltas yra tas, kuris trenkia. Dažnai tariamoji „auka“ prieš tai erzino, įžeidinėjo, kalbėjo nesąmones ir... brolis / sesuo pratrūko. Nors turite duoti suprasti, kad neleisite muštis ir vaikas visada bus už tai baudžiamas, įsižiūrėkite, ar jis nėra privedamas iki tokios situacijos. Jei pastebėsite, kad tikrai kalti abu (kaip dažniausiai ir būna), bauskite abu.

11. Natūralu, kad pastebite, jei vienas vaikas daro tai, ko norite jūs, bet vaikų lyginimas tik sunkina situaciją: vaikai labiau pavydi ir labiau pyksta. Stenkitės dėmesį sutelkti (pykčio akimirką) į tai, kas konkrečiai jums nepatiko vaiko elgesyje, o ne į tai, ką brolis / sesuo padarė geriau.

12. Labai dažnai tėvai, norėdami išvengti konfliktų, stengiasi, kad vaikams visko būtų po lygiai. Toks elgesys tik skatina vaikų tarpusavio konkurenciją. Kuo labiau tėvai stengiasi, tuo labiau vaikai mano, kad jie yra jiems „neteisingi“. Geriausia yra sakyti: tau darau taip, nes tu esi tu, o broliui – nes jis brolis. Ir viskas. Dėmesį kreipkite į individo poreikius.

13. Nesitikėkite, kad peštynės liausis it mostelėjus burtų lazdele – tam reikia laiko ir nuoseklumo. Visų pirma turite išmokti kitaip elgtis su vaikais, bet, antra vertus, vaikai turi išmokti naujo bendravimo. Nepasiduokite. Juk mokote vaikus bendrauti, o to jiems reikės visą gyvenimą.

14. Jei vaikai mušasi ir pešasi be jokio perstojo, galbūt verta kreiptis į psichologą. Nebijokite kreiptis pagalbos. Juk tai jūs darytumėte tik todėl, kad jūsų vaikai ir jų santykiai jums rūpi.
Papildyta:
na,maniskiams jau 1.4 ir 2.7m.Situacija labai pagerejo.Brolis su sese atrado vienas kitame zaidimu draugus.Dazniau abu krecia isdaigas mamai,negu pesasi tarpusavy :-) o tai labai dziugu.Beje,senos vaizdajuostes vis gi leido isitikint,jod "vyresneli" nepelnytai skriausdavom-nuvydavom nuo seses,i jo lovele perkelem ja ir t.t.Bet veliau samoningai pasistengem jam kompensuot tiek demesio stoka,tiek prarasta objektyvuma abieju vaiku atzvilgiu.Tfu tfu tfu,kad jie taip gerai visada sutartu

Paskutine Eleneles Raganeles zinute ir parode,kad is tiesu pametinukus auginti nuostabu man pats didziausias dziaugsmas, kai aplik matau kartu augancius mazu skirtumu vaikiukus, kai matau kaip mano mergaites bendrauja kartu, kai matau, kaip vaikam yra nuostabu

o tevu elgesyje as taip pat manau, kaip gajka,kad jie tarsi pametinukai, kad ji juos, kaip i lygiau, nei amzius, nei dydis ar supratingumas cia niekuo detas. aisku, buna isimciu, bet, vaduovautis tuom, kad abu lygus yra super

na taip,tikrai smagu-daug juoko buna.Pvz Jornas tevisku balsu sako "Amalja negalima!!!" arba maitina ja ir girdo ,mamke po to namus plauna

O as turiu baimes ne del to, kad mano vaikai nesutars (cia velesne problema), o del pavydo pirmus menesius. KAip isaiskint busimas vyresneliui, kad sese/broli reikia myleti Jis net kai pamato kaip mane vyras apkabina ar pabucioja lekia ir patraukia ji nuo manes... O tai kas bus kai gims antras? Jei net savo mylima teveli nuo manes stumia. Atsiradus naujam zmogeliukui bijau visai bus sunku. Skirtumas bus 2,3m.
Pazystami pries kelias dienas parveze antra ir vyresnioji kelia pavydo scenas nuo visu smulkmenu: ir kad mama maitina krutimi ir kad laiko ant ranku migdydama...kaip isaiskint 2,5 m. vaikui kad nereikia pavydeti?????

na,mes per tai jau perejom.Siaip musu taktika nebuvo teisinga,daug klaidu darem.Galejom elgtis ir geriau.Yra komentaras auksciau vienos pametinuku mamytes,ji kaip pirstu i aki aprase ivairias imanomas situacijas.Pvz,kad vyresnelio negalima pekraustyt is jo lovos uzleidziant vieta mazajam.Amziaus skirtumas jau ne toks ir mazas -2.5m vaikas daug ka supranta.Maniskiui "vyresneliui" tebuvo 1.3m.Isvaziuodama gimdyt i ligonine palikau ji toki maza,o grizusi radau staiga uzaugusi.Tai buvo pirmoji mano klaida.
Kalbekis su juo,pasakok,kad va,pilve sdi broliukas ar sesute.Reikes ji myleti, dainuot daineles,kartu juo rupintis. Gal del to,kad maniskiai kartu auga,abu moka rupintis kitais "leliukais".Svelniai juos liecia,paduoda ciulptuka ir t.t

oi didelis pavydas ,tiek is vyresniosios puses tiek is mazosios,kartais ir erzina ,taip ir pagalvoji greiciau nors kiek uzaugtu gal kas pasikeistu

Maniškiai irgi kaip dvyniai .Labiausiai einu iš proto , kad jie plakasi kaip kokie karatistai viens su kitu , baisu vienus palikt viename kambaryje, ka jau kalbėt , jei reikia nors trumpam i parduotuvę išlekt .

Papildyta:


Tai kištis į tas peštynes ar ne?

Elenele Raganele, ačiū už straipsnį

o pas mane mazylis skriaudzia didiji. is niekur nieko seria i veiduka, per galva. jie kartu zaidzia, tada mazylis sugalvoja uzserti vyresneliui. bandziau ir barti, r vyresneli mokinti duoti atga, nepadeda gal ka patarsit? mazylis ir taip gauna daugiau demesio, bet vistiek toks pagiezingas vaikas...

As manau, kadangi mazylis gauna daugiau demesio, kaip pati sakai, jis tuo naudojasi. Jis jauciasi saugesnis (tevu atzvilgiu) ir gal todel skriaudzia vyresni broli. Juk jie yra protingi, tik dar nemoka daug kalbet ir isreikst to kalba, todel tai daro savo elgiasiu.
As auginu irgi pametinukus tikrai demesi bandau skirt abiem vienodai, kad jie zinotu, kad abu yra vienodai mylimi, vienodai is ju reikalaujama ir t.t. Todel tarp vaiku nematau jokios konkurencijos, jokio pavydo, jie patys geriausi draugai. Todel vaikams reikia demesi vienodai Taip, mes galim mazesniam skirt demesio daugiau, nes jis mazesnis... BET... ju is didesnio vaiko mes atimam tai, ka gauna mazesnis, demesi, o jiems tai yra svarbiausia is tevu puses.