Labas, mamulia, juk sakiau, kad dar ne viskas prarasta. Juk visos zinom kokie tie vyrai. O kadangi dar zinom, kad mes tos pacios paciausios, tai jie ir bega paskui mus, vis nusukdami apsidairyti. Bet kai apsidairo ir patys pamato, kad mes pacios paciausios, tai ir grizta su staigmenom ir didelem baimes akim: o jeigu pavelavau.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Taip ir turejo baigtis, mamulia. Taip sakant, tak i dalsie dierzat. Dziaugiuosi

Oi, Mamulia, dziaugiuosi uz jus visas tris

Kazkaip norisi, kad visoms mums butu gerai ir nebebutu jokiu skyrybu...

Idomu, kuria mamyte pirma istekinsim?

Sveiki Jėzau, kaip malonu, kad čia radau sau tokią aktualią tema... Nes iš tikrųjų aplink save neturiu jokių žmonių, su tokia patirtim, na išties tarp savo draugužių aš pirmoji ir kol kas vienintelė turiu vaikelį, todėl nėra kas patartų... Mano šeimyninis gyvenimas susiklostė labai nekaip... vyras mane paliko 7 nėštumo mėnesy... Ir išėjo pas kitą... Po to parsirado, kai dukrytei buvo 5mėn, tada apgailestavo ir dievagojosi, kad viskas bus kitaip, jis suprato savo klaidas ir t.t. vienžo, labai gerai pažįstama dainelė... bet geras buvo tik mėnesį... Nei jam vaikas rūpėjo, nei aš, tik jo didelis didelis EGO... Po pusės metų aš padaviau skyryboms... prisiteisiau alimentus... tada jis padavė apeliaciją, atseit per daug priteisiau Na, ačiū dievui, sprendimas buvo mano naudai Bet visų tų įvykių pasekmės tikrai buvo sunkios... pasitikėti vyrais, meilė buvo neįmanoma... Viskas atrodė tik kažkokia buka iliuzija ir savęs apgaudinėjimas... Bet susipažinau su vienu žmogumi... Su kuriuo jau esu 10 mėn, žinau, kad tai tik lašas jūroje... Ir vis sau kartoju, kad reikia gyventi šia dieną, nesvajoti, neplanuoti, nesitikėti, nes kai viltys dužta buna labai labai skauda, o žaizdos velniškai ilgai gyja... Na, apie dukrytę pasakiau jam per pirmąjį pasimatymą... Kalbant apie jo reakciją, na, ką galiu pasakyti, sužavėtas ir laimingas nebuvo... Bet kadangi tuo metu dukrytė buvo Klaipėdoj, tai apie tai galvoti nereikėjo, nes manęs niekas nevaržė, nieko nereikėjo derinti, tas faktas netrukdė jam būti su manim ir leisti laiką... Ka apie jį galiu pasakyti iš pradžių jis man buvo pramoga, geras laisvalaikis, po to prasidejo baimė įsimyleti ir būti įskaudintai... Sesija ėjo į pabaigą ir vis labiau ir labiau artėjo ta diena, kai parsivešiu savo mažylę Vilniun... Ir su kiekviena diena mano veidas niaukėsi, nes aš bijojau, kad tas žmogus išeis, nes jam nebeskirsiu tiek laiko ir jis laiką turės skirti dviem žmonės... O taip norėjosi paklausti, ar tu manęs nepaliksi, bet žinojau, kad šito atsakymo jis neturi... Tagi parsivežiau vaikutį ir tą patį vakarą jis atvažiavo... o reakcija buvo, kaip čia išsireiškus jokia... Buvo šaltas kaip ledas... Na, tada supratau, kad niekada jis su tuo nesusitaikys... Jis juk karjeristas ir šeimos jam tikrai nereikia... Bet jis neišėjo... Aš stengiaus derinti laiką, kad pabučiau su juo ir kad su mano vaiku jis nesusidurtu... Tačiau ir suvokiau, kad tai žema mano vaiko atžvilgiu... Tad nusprendžiau elgtis visiškai priešingai... Bendravimas prasidėjo pamažu... tai trise eidavom į kavinę pasėdėti, tai ką nors šnekėdavau apie ją ir vis daugiau ir daugiau... Tik visada visada širdelę graužė kirminiukas, nes jo šeima apie mane nieko nežinojo, net sesuo, kuri buvo jam labai artima... Na, jaučiaus kaip kokia tuščia vieta, kaip raupsuotoji... tai pykdavau ant jo, reikalaudavau, kad supažindintų su mama, o jis man nieko negalėdavo atsakyti ir pakeisdavo temą, tai stengdavau sau kartoti, kad juk ne jo šeima svarbiausia... o jo elgesys su manimi ir mano dukra... po septynių mėn. bendravimo, kai vėl mano gabytė buvo pas močiutę Klaipėdoj, aš jam pasakiau, kad noriu susipažinti su jo mama, tam kad negalvotų, kad jo draugė paleistuvė, nes kartais jis pasilikdavo nakoti pas mane, kad vedu jį iš kelio, kad čia noriu jį suvystyti ir t.t... Prieš tai meluodavo, kad su draugais buna, bet juk mamų neapgausi... Na, ir supažindino... O jo mama labai miela moteris, labai gražiai mane priėmė... Ir daugiau jokio pikto žodžio apie mane nebuvo, ex, ji jau sieja mūsų gyvenimus, jau planuoja sau anūkus... Bet ji nežino, kad viena mergytė jau pretenduoja į jos anūkę... O mano draugas nenori jai sakyti, nes bijo jos neigiamos reakcijos, priekaištų ir manęs juodinimo... Juk aš jam sugadinsiu gyvenimą... karjerą...O juk, ko gero, taip ir bus... aš turiu vaikelį ir patirtį, kaip nupiešia mūsų visuomenė "uodegą", nešvarią praeitį... Jis nesijaučia prieš ją tvirtas, kol nėra visiškai finansiškai nuo jos priklausomas, na kaip priklausomas, už butą juk nemoka O aš bijau, kad kuo ilgiau temsim, tuo pikčiau ir skaudžiau bus jo mamai... Juk dabar aš jai mielą graži mergaitė... Tik, kas bus, kai paaiškės, kad ta mergaitė turi savo mergaitę... O apie jį galiu pasakyti, kad jis tikrai mane myli, nors to ir nesako, tiesiog jis nieko nenori man žadėti, kol nieko neturi... Jis žmogus, kuris nežada, kol nežino, ar galės ištęsėti... O jam esu dėkinga, kad išgydė mano sielą, ištvėrė mano kreizėjimus ir buvo kantrus... dabar savo laisvalaikį dažniausiai praleidžia pas mus... Bet lieka nakvoti tik 5dieniais, nes jaučiasi skolingas mamai, kad nebuvo namuose... O su dukryte, tai jie gerai sutaria, nelabai jis mėgsta demonstruoti savo jausmų, bet akivaizdu, kox jis laimingas, kai Gabija prie jo prisiglaudžia Ex, na ir pripilsčiau čia ištisą romaną... Bet užtat gerai jaučiuosi išsikalbėjusi Ačiū, Supermama, kad nepablokavai manęs

cia aisku ir musu nuopelnas taip visos norejom, kad tu "pasiduotum" VALIO

Sveika prie musu prisijungusi, Stellcis
perskaiciau tavo istorija, zinai, tip top mano atvejis Skirtumai tik tokie:
- mano dukryte net ir per sesijas visada budavo su manimi (arba darzely). Aisku man buvo lengva tai, kad as vilniete, ir mokslai vietoj
- mano dabartinis draugas mane nuo savo seimos (ir nuo labai artimos sesers) slepe lygiai 2 metus nors pasilikdavo pas mus daznai (ne tik "penktadieniais"). Taigi puikiai isivaizduoju, kaip jauteisi tu, nes man tai reiske, kad as jam nepakankamai svarbi
- taciau apie mano dukryte jis savo seimai papasakojo anksciau, nei mane su jais supazindino. Taigi man atejus susipazint, jie jau zinojo, kad turiu vaika (beje as su dukra ir atejau pas juos). Man nebuvo sunku eit pas juos, nes zinojau, kad jo mama iskart sunui ir pasake: "gyvenime visko buna .... turesi ta vaika mylet kaip savo".
Aisku toks zingsnis (kai manes nepazine, jie suzinojo apie vaika) yra rizikingesnis. bet is kitos puses nera jokiu garantiju, kad pamegus tave, bet tik po kurio laiko suzinojus apie vaika, mama nepersigalvos - ji gali uzpikt arba isizeist, kad jai nebuvo pasakyta tiesa ar pan. bet gali but viskas gerai Juk ji gali kaip tik labiau susizavet tavimi - manyt, kokia tu sauni ir stipri
Vnz., tu tik nepergyvenk. O apie tavo vaikuti draugo mama anksciau ar veliau tures suzinot Tikiu, kad viskas pas jus bus gerai Tiesiog tavo draugas, kaip ir maniskis, yra pernelyg atsargus. Zinai, vyrai, kaip supratau, daznai turi daugiau dvejoniu ir baimiu (but nesuprastam, paliktam), nei mes Galvok, kad jo delsimai - tai tik rimto poziurio (i tave, seima, jusu ateiti) pozymis

Blaimba tiek prirasiau ir dingo....

Stallcis, skaiciau tavo istorija ir kielo klausimi, tik nesupyk, jei ka ne taip paklausiu
1. Jauties kalta, kad turi dukra? Kaip suprantu buvai istekejus ir issiskyrei, anoks cia nusikaltimas .Man patinka Tagulios pasakymas, kad gyvenime visko buna, ir jei myli Tave, tai ir dukra myles kaip savo.
2. Koks tas vyras karjeristas, jei jauciasi finansiskai nesaugus, gyvena su mama, jei atsiskaitinej, jauciasi pries ja kaltas ir dar mama uz buta moka
3. Gal tai ne tavo zmogus, jei turi bijot jo reakcijos i dukryte, laviruoti tarp jo, vaiko, gi Gabyte dalis taves .Jis venge Tave pristatyti savo tevams, nuslepe apie dukra....as tavo vietoj labai susimastyciau.

Bet as cia tik samprotauju

Elena, aš panašiai manau. Vyrui, jei tikrai myli ir nori būti kartu, tėvų nuomonė mažiausiai turėtų rūpėti. Na, o jei jo santykiai su tėvais yra labai artimi, tai jei turi tikrai rimtų ketinimų dėl tavęs informuoti tėvus. Keista, kai suaugę žmonės dar bijo tėvų...

Man tai kitas klausimas pakibo. Kaip matau mūsų skyrelyje yra nemažai mamai, turinčių draugus (man atrodo aš čia viena ar dvi esam tikrai vienos?). Antras klausimas - per kiek laiko po skyrybų jūsų gyvenime atsirado kitas žmogus?

Aš neturiu draugo. O jei ir turėsiu, nesigirsiu, ir neerzinsiu
Šiaip po skyrybų gana greitai atsirado pirmas kadras, gal po mėnesio, jei būčiau nusuprotavusi, gal būčiau ir įklimpus, bet laimei žmogus greitai pasirodė visam gražume. O šiaip tų kadrų vis būna - tai vienas tai kitas. Periodiškai taip sakant Bet tokio kad svaigti, gyvenimą planuotis ir t.t tikrai nebuvo.

Aš irgi draugo neturiu, ir nepasitaiko man periodiškų kadrų, nors kartais tai oi kaip norėtųsi... Man tik įdomu, o kaip tie periodiški ir vaikai, kaip vaikams pristatyti? Ai čia toks vienas, po mėnesio, ai čia toks kitas ir t.t.

Ir as turiu drauga, bet mes negyvenam kartu, taigi mano dukros jo nepazysta. Mano seima esam: jos ir as. Mudu draugai, mes pasitariam, mes meiluziai . Jis man labai padejo ir reme kai man buvo labai sunkus metai.
Viska namuose, buityje, del vaiku ir pan. sprendziu ir tvarkausi as viena .
Karta buvau leidus vienam tokiam zmogui, kuris labai norejo but mano draugu lankytis mano namuose - bet aciu Dievui, kad greit susizgribau padarius klaida, nes vaikams reikia stabilumo ir ramybes seimoje

Tikrai man irgi dažnai susidaro ispūdis kad jei jau yra diedas šalia tai jau nebevieniša. Neatstumkit ir mūsų- turinčių draugus ar net jau ištekėjusių. Kažkaip būna net nedrąsu rašyt. Mes gi nesigiriam. Na pasisekė mums su vaikiais... Problemos vistiek lieka, net ir naujų atsiranda...

Mielosios Munė, Milabra, juk sis skyrelis vadinasi "mamos draugas" Ex, susibalamutinau visai Mano draugas po mano vyro atsirado kazkur po pusantru metu, o tokiu "perodisku"as neturejau, na, ir nenorejau, ir kazkaip atrode, kad tai susitepsiu pries dukra (na, guldamasi su kazkuo i lova )... Todel, kai ir tas zmogus pasirode, as jo negalejau isileisti i sirdi... Juo labiau i savo buitines problemas... tik dabar jauciu, kad pradedu kazkiek atsipalaiduoti... bet tik jo deka... Jis man parode, kad galima save myleti... jis pamazu pamazu gydo mano siela ir vaduoja is kompleksu... Ir jis man duotu daugiau, bet mano savigarba neleidzia to priimti... O seimos as pati dar nenoriu, ne tiek nenoriu, kiek bijau... Bijau skausmo, pykciu... O jis man nieko nezada, kol nieko neturi, o karjeristas del to, kad daug dirba, jis paverkslena, bet tuo paciu ir daro, kad ateity netektu sukt sau galvos... O jo projektai, tai 100% tau netolimoj ateity nes nemazu pinigus Uz tai as ji gerbiu, kad jis ne is tu, kurie tusciau sneka As negaliu sau leist svajot apie ateiti su juo, kad paskui netektu nusivilti O del dukters, as matau, kad ji jam svarbi ir as ne viena karta, jam kartojau, kad jeigu tu jos nepriimsi, gali daugiau negrizti... Ji yra mano dalis, tad jei esi su manim, esi ir su ja... Bet jis yra salia... as suprantu, kad jam yra sunku, bet jis nenuleidzia ranku... O Gabyte manes pavydedama daznai ji ignoruoja, musasi ir t.t., na, bet pasitaiko ir taip, kad sedi ji apsikabinusi ir tada jau manes nereikia... is tikruju asaros kaupiasi, tai matant... Nes jos tevas niekada nebuvo tox nuosirdus... Bet bet, taip mane erzina, kad jis taip i mama linkes, bet jo pagarba jai kartu ir zavi... Ji nevaldo jo, bet ziuri i ji, kaip i maza vaika... Tai tas mane ir erzina... Elena, laviruoti, bet kokiu atveju tenka, juk ir gyvenant su vyru norisi pabuti tik dviese... O man tai labai sudetinga, nes neturiu nei mociuciu, nei mamos salia, o draugai kas sau... todel tenka ir ieskoti ir laviruoti... bet tai nereiskai, kad mes nebunam visi trys ir tai visai nera problema... Jis daugiau begioja paskui ja, nei as O apie meile, mes retai snekam, nes dabar as meile maziausiai pasitikiu... Gal ir gerai... Tik viena dalyka as tikrai zinau, jei jis nuspres savo gyvenima susiet su manimi, jis tai ir pasakyk, ir esu tikra, kad savo sprendimo nekeis niekada, nes jis pastovus zmogus ir yra buvo taip auklejimas... Taigi kam reikalingi tusti zodziai...

teisingai, Tagulia, sakei Tikrai antras vaikas Tipo, sako, kad jam nieko is manes nereikia, o atvaziuoja pietu metu ir sako, as valgyt noriu, tai sakau, ko namie nevalgei pas mama? Juk ji labai gerai gamina ir pyksta, kad tu nevalgai )))) O jis atsako: tai kad pas tave skubejau Juokinga... O juokingiausia, kai demesio prasosi, ex kokie vaikuciai... Pabukim ir mes karteli mazytemis mergaitemis

Stellcis, skaiciau tavo istorija ir ji man pasirode panasi i kazkada man nutikusia - rasiau viename is pirmuju sios rubrikos postu. Mano tuometinis draugas taip pat mane prsitate mamai, nepasakes, kad turiu vaika, labai bijojo tevu reakcijos (nors gyveno atskirai nuo tevu). Vis kartojo, kad dar palaukim... Pats su vaiku susipazines labai stengesi, netgi analizavo situacijas, kas butu, jei vaikas jo nepamiltu ir pan. Zodziu labai rimtai ruosesi tecio vaidmeniui...
Bet, kai suzinojo tevai.... Kaip jau rasiau, ju reakcija buvo zveriska.... O maniskis guode ne mane - sutrikusia ir isgasdinta, o savo tevus. Sis susitikimas buvo paskutinis... Net nesvarsciau galimybes testi tokius santykius.

Nepyk, nelinkiu tau to, bet tas pasakymas - reikia pabut su tevais, nes retai su jais bunu - ar ten kazkaip panasiai - man labai jau nerealiai bauginanciai skamba.

Bet linkiu tau viso, kas geriausia

O tai jei mane tikrai tai erzina ir aš beprotiškai pavydžiu, tai jau ir pasisakyti negalima?

Galima galima Nesierzink Vyras nera privalumas, tai tik priedas... Zinoma, norisi meiles.. norisi apkabinimu... bet vertik tai, ka dabar turi... savo laisve... Ismok buti laiminga viena, tada galesi buti ir su kitu zmogum P jis ateis labai labai netiketai

ir man ir man bauginanciai, todel ir laukiu veiksmu, o ne pazadu tada ar tada... Taip, jei jo tevai taip reaguos, tai faktas, kad su tuo neisitaikysiu, nes tada bus pragaras tiek jam, tiek man... Na, bet kokiu atveju, nebaisu man likt ir be jo... O jei myles, tai ir kovos o dabar tiesiog neleidziu sau isisvaigti... Niu, bet jojo, pripazinsiu, kad noriu, jog viskas butu svaru ir sazininga

Jūs čia mergės rašot apie savo draugų tėvų, giminaičių reakciją į tai, kad gauna su "kraičiu", t. y. su vaiku. Iš savo draugo giminių pusės aš negirdėjau jokių abejonių, viskas buvo matyt išsiaiškinta iki mums susitinkant. Bet noriu aprašyt, gal nelabai į temą savo giminaičių požiūrius. Pirmiausia mano mamukė, kai sužinojo ( ne iš manęs, nes dar nieko rimto neplanavau, o su kiekvienu kadru jos nepažindinsi) su kuo susitikinėju ėmė mane protinti: jis nė karto nevedęs, turi daug panų, tipo tu viena iš jų, argi jis rimtai su tavim prasidės ir t. t. Tai mamytei aš atsakiau, mamuk, ir aš su juo nerimtai, tik dėl smagumo, kad nebūtų vienai taip nuobodu. Nežinau ar mamytę nuramino tie mano žodžiai, bet daugiau nieko nesakė, tik vos iš koto nenukrito, kai pasakėm apie vestuves po gerų metų. O prieš veselę tai iš savo giminėlės sukaukiau tokių "dovanėlių": kai vienus kvietėm į vestuves, ne mums tiesiai, bet atsigirdau:"Ar čia ir eisim kaskart, kai ji (tipo aš) tekės ir tekės, atsieit, kiek galima ženytis". O kitą dėdulę tai žadėjau nuvažiuot ir prikult , gerai, kad vyras neleido. Tai tas "gerasis dėdulė", mano sūnui, jam buvo tada 7 m., pripasakojo, kad dabar tavo mama (čia aš) ištekės ir pagimdys kitą vaiką (net nėščia nebuvau), o tavęs jai nebereikės, tai turėsi pas senelius, t. y. mano mamą ir tėtę gyventi. Jūs neįsivaizduojat kaip jaučiausi, kai išklausiau, ko taip verkia mano vaikas. Jis vargšelis viską man pasipasakojo. Galvojau nuvažiuosiu ir nuplosiu aš jį, kaip musę. O kai sužinojau, kad laukiuosi vėliau, tai nuo pirmpos akimirkos vyresnėliui ėmiau aiškinti, kaip tada bus kai gims . Net po tiekos metų kraujas užvirė prisimenant. Gal todėl aš ir esu atlaidesnė visiems svetimiems, kad turiu tokius "puikius"giminaičius.

hmm o as dar stebiuosi kai man kazka mama prikisa.. o man tik 20
bet svarbiausia neaukot savo laimes del kvailu mamu isitikinimu.. as bent jau tuo vadovaujuosi

Beje dr noreciau paklaut tu mamu kurios turejo ta giminiu pripazinimo/nepripazinimo problema, koks buvo jusu amziau skirtumas su draugu ?

Sveikos
Esu naujokė, ką tik prisijungiau, nors lankausi jau kuris laikas...
Tai va, noriu ir aš pasidalint savo patirtimi
Mano draugas - bendraamžis ir kartu mes jau 4metai su trupučiu
Jis nebuvo vedęs, vaikų neturi ir nė vienos draugės (labai rimtų ir neturėjo) nebuvo su tėvais ar draugais supažindinęs.
Iš pradžių, nors "įklimpom" abu veik iš pirmo žvilgsnio ir iki ausų (o apie vaiką aš jam pasakiau pirmą mūsų pažinties pusvalandį) jis mane slėpė nuo savo tėvų. Na, gal neslėpė, nes jie gyvena kitame mieste, bet nepasakojo, nes yra nepratęs labai pasakotis...
Po kokio mėnesio supažindino mane su savo draugais, broliu (dvyniu). Su tėvais supažindino po 5 mėn., bet nieko apie mano sūnų nesakė ir prašė manęs nesakyt (jo manymu, tėvams reikėjo pirma su manim susipažint, suprast, kad aš puikus žmogus kad nebūtų išankstinės nuostatos)
Dar metus "pratempėm" ir man jau baisu pradėjo darytis - galvojau, kaip čia bus, visi ims mane apgavike laikyti... O, pasirodo, jis laukė kol aš su savo buvusiais uošviais išsiaiškinsiu (buvo tokia nemaloni situacija, jie padėjo man sūnų auginti, nes juo tikras tėvas visai nesirūpino, nors ir buvom vedę, ir seneliai tikėjosi, kad susiradus draugą, aš vaiko nebenorėsiu ir jiems...atiduosiu ko visiškai mano planuose nebuvo)
Taigi, kai pranešė draugas tėvams apie tai, kad aš turiu vaiką, tai buvo labai nekokia reakcija Sakė, geriau likit tik draugais, na ir viską apie tai, kaip sunku bus svetimą vaiką auginti ir t.t. Jie tikėjosi, kad aš po tokios jų reakcijos būsiu gera mergaitė ir jo labui jį paliksiu Bet draugas buvo labai ryžtingas ir pasakė "kaip bus taip, aš ją myliu, noriu bent pabandyti..." Tėvai, pamatę, kad neperkalbės, nusiramino Pagalvojo, atvyko su mano tėvais susipažint ir nusprendė, kad vaikas - ne tokia jau bėda gyvenime. Ir kad jiems irgi reikia anūkų Dabar man linkėjimų, dovanėlių atsiunčia Na, mes labai retai bendraujam.
Bet didžiausia staigmena buvo draugo broliui, kad taip ilgai sugebėjom viską nuo jo nuslėpt -juk jie dvyniai. Bet jis gražiai su mano sūnum sutaria - kaip tikras dėdė

aš jau metai su mano draugu, bendrauju su jo tėvais, su visais draugais, visi mane pažįsta ir mėgsta... Jo mama mane myli... Tačiau jo šeima nežino, kad turiu vaikelį... O aš jaučiuosi didžiausia veidmainė ir melagė, bet jis nenori, kad viską papasakočiau... o vat tavo istorija man suteikia vilties, kad viskas bus gerai

Vakar jau nebeištvėriau... Ir pasakiau savo draugui, kad pavargau nuo melo ir veidmainysčių... Juk visos mano psichozės kyla būtent dėl šitos nežinios... Viskas pernelyg toli nuėjo... Jo mama priima mane kaip savo dukrą, mielą mergaitę, o aš juk esu mama... Ir negaliu prasižioti... Atseit, jis sako, ko tu taip grubiai su manim elgiesi, o juk jis su manim elgiasi nesąžiningai Juk vaikas yra mano dalis ir joks tai ne trūkumas, tad jei jis nori turėti mane, tad tegu pripažįsta ir mano vaiką... Juk mes neplanuojam tuoktis, juk aš neprašau jo būti mano vaiko tėvu... Nežinia, ar po mėnesio mes būsim kartu, tad kam slėpti... Taigi susakiau viska, o jis tyli... Visada ta kvaila tyla... Todėl, kad šneku tiesą... ir jis neturi, ka pasakyti... Tada aš klausiu, ar tu žadi ką nors keisti... Jis ir vėl tyli ir bučiuoja rankas... Pagaliau, klausia, ar jam važiuoti pas mane... O aš sakau, tu neatsakei į mano klausimą... O jis sako: "Nežinau"... Tada aš irgi nežinau...
Viskas! Aš pavargau, nuo šito farso... pavargau jaustis blogai, jaustis kažkokia nepilnavertė Jau geriau aš liksiu viena, bet iškelta galva ir švaria sąžine... Bet vis tiek širdy labai sunku

Stellcis, ir labai teisingai padarei Pati daug geriau jausies, o tai svarbiausia.
Žinau kaip tokia nežinomybė, neapibrėžta situacija slegia... Kokį sprendimą bepriims tavo draugas, bus daug geriau nei melas ir apsimetinėjimas.
Nelūdėk

Stellci, tu esi teisi. Tikrai tikrai teisi. Netgi per ilgai delsei. Aš tai būčiau iškart mamai pasakiusi. Ir nuotraukas parodžiusi, o tas vyrukas turėtų su tuo susitaikyti. Papasakok, kaip jums seksis toliau - manau, kad jei nebedraugausit , tai visai ne dėl to, jog mama sužinojo apie vaiką. Man jis atrodo bailus ir neatsakingas (dėl to, kad gali tiek ilgai apgaudinėti motiną, kurią sakosi gerbiąs, ir leisti tau jaustis taip blogai), bet gal šitas jūsų pokalbis atvers jam akis. Tikrai norisi, kad kuo mažiau būtų tų skyrybų, o tau tai ypač noriu kad gyvenimas susiklostytų kuo puikiausiai

Stellci, būk gera, nesupyk dėl būsimo mano klausimo Aš negyvenu tavo gyvenimo, bet jei tu sakai, kad draugo mama myli tave, jūs sutariate - kodėl tu jai pati nepasakei apie dukrytę? Dar kartą prašau atleisti, jei ko nors nežinau ar praleidau

[quote=Summer,2005 05 05, 15:06]
Stellci, būk gera, nesupyk dėl būsimo mano klausimo Aš negyvenu tavo gyvenimo, bet jei tu sakai, kad draugo mama myli tave, jūs sutariate - kodėl tu jai pati nepasakei apie dukrytę? Dar kartą prašau atleisti, jei ko nors nežinau ar praleidau

[/quot

Visai logiškas ir normalus klausimas na, sutariu aš su jo mama, tiek kiek jai patinku O nesakiau pati todėl, kad tariausi gerbianti jį ir jo apsisprendimą, maniau, jis savarankiškas suaugęs žmogus, o jei būčiau prasižiojus aš, tai būtų tiesiog jo bailumo ir nesubrendiškumo įrodymas (nors tai jau ir taip akivaizdu ... Matai, tokius dalykus "apie savo merginos vaiką" manau, turi pasakyti jis... Bet dabar jau nuėjo per daug toli... Jėzau, kokių tik minčių nekilo : ir nekaltai vartyti Gabijos nuotraukas kompe, vienąkart radau savo striukėj Gabijos kojinę, va aikivaizdžiai reikėjo numesti ant grindų ir šiaip visokių situacijų buvo, kai buvo tikrai gera proga... Bet maniau, kad tame turi dalyvauti ir jis... aš nežaidžiu tokių nešvarių žaidimų... O dabar lieka arba pasakyti tiesą, arba tiesiog išsiskirti... Arba pasakyti tiesą ir išsiskirti...

As irgi manau kad turejo pasakyti vyras. Matyt, jis nebuvo toks drasus.
Nepergyvenk, viskas tik i gera.

Stellcis, atrodo kad tavo draugas yra susikures "idealu" pasauli ir jame gyvena. Deja, ten nera vietos tavo GAbijai, todel jis neprasitaria savo seimai apie ja ir dar reikalauja kad ir tu gyventum pagal jo idealaus pasaulio taisykles. Kas zino, gal tai is tikruju yra jo mamos pasaulis ir nenoredamas jos supykinti, jis stengiasi buti geras berniukas. Ber realybe yra tokia, kad auga su tavimi grazi maza mergyte ir svetimi zmones neturi teises drumsti jusu laimes buti kartu. Tu tikrai sutiksi gyvenime zmogu kuris dievins tavo mazute kaip ir tu, o Gabija atras dar viena zmogu kuris ja myli taip pat kaip ir mamyte. Ir man taip buvo.

Ko gero, tu teisi... Jame yra vietos tik man, bet ne mano Gabijai... O tai neteisinga ir iš viso ABSURDIŠKA !!!! Ir kodėl tiek laiko norėjau būti akla

Nu nežinau... Turbūt nieko naujo nepasakysiu ir pasikartosiu: jei myli moterį, tai myli ir jos vaikus...pagal tai galima padaryti iš vis kitokią išvadą... Bet vistiek: viskas, kas vyksta mūsų gyvenime - tik į gera, net jeigu šiandien mes tai ir nelabai suprantam...

Jis tiesiog dar nepasiruošęs būti tėvu...

Tai va, mamušiukai, mano mažylė jau su manimi labai labai gera dabar, pagaliau vėl būsiu pilnavertė mama
Dėl mano draugo dar neaišku Aiškinomės kas ir kaip meilais dvi dienas, tik ne apie tai, ar jis pasakys mamai, o apskritai kokie mūsų santykiai... Ech... rezultatas, būsim kartu mes ar ne, dar neaiškus Bendraujam dabar ale draugai ir tiek... Na, bet svarbiausia, kad dabar mažylė yra su manimi ir ji yra svarbiausias dalykas mano gyvenime

Stellcis> saunuole, gerai, kad pajudinai, o tai sako, kad stovintis vanduo net suputi gali...

Mamusiukai> Jusu teismui mano istorija. Su eks issiskyriau pries dvejus metus, pries puse metu isimylejau. Nieko nesakiau apie sunu, tylejau kaip zeme, o sirdyje buvo taip skaudu. Maciau kaip zmogus dziaugesi rades mane... Kai pradejo zmona vadinti, susikaupiau ir israsiau visa tiesa... Menesi tylejo, o as kasiau bulves, tikrai, nieko daugiau neatsimenu, tik bulves. Ziogas miega tris valandas, o as kasu tas bulves, tai visos tos bulves mano asaromis sulietos, zeme isgyvenimais uzlyginta. Kalbejau su juo per visa ta kasimo laika, gyniausi, kad nepavyko, kad radau ne ta zmogu, kad vaikas - negali buti klaida, nes jis - mano gyvenimas, mano laime, mano subrendimas, kad jei isimylejo mane - tai ir Ziogas jau tame dalyvavo. Sakiau, kad negalima taip teisti, kad ir jam taip gali nutikti (paskui labai atsiprasiau tokiu savo minciu, nes juk gali ir is karto pavykti, tikrai nelinkiu nieko blogo). Zodziu, visa menesi jis tiesiog gyveno mano sirdyje... Kita menesi atvaziavo viena karta, antra, trecia... Su Ziogu rytais kelesi, pas auklyte nuveza. Dar po poros menesiu vel pasako, kad negali be manes gyventi... Bet nakti priklauso man, o diena vel uzsideda nepasiekiamojo kauke ir retai islenda. Bet mamos, niekada nemaniau, kad sutiksiu toki zmogu, kuris taip patiks, su kiekviena diena matau, kad vis labiau ir labiau patinka ir kai matau be tos nepralauziamos kaukes - fantastiskas ir jautrus zmogus. Bet va sestadienio vaizdelis. Mano aktyvistas visa diena laksto, judruolis nesvietiskas. Zole abu pjauna, kamuoli spardo, reikia vaziuoti su dviraciu, uzsispyre, kad tik su manimi vaziuos. I asaras ir negaliu net perkalbeti. Draugas pastate ta dvirati su Ziogu, atsege maziuka, paleido. Aiskiai susinervino... Labai susinervino. Nuraminau mazi, einu su dickiu kalbeti, sakau, juk vaikas, niekada su niekuo kitu nevaziavo, bijo, tiesiog reikia laiko. Vinis pakale - atsileido... Vel begioja, grebsto, akmenukus meto, dickis mazi graziai aukleja... Mazis uzsispyre, kad nori zaisti krepsini su kamuoliu, bet ir vel su manimi... Susinervino. O be viso kito - visi aplinkui bevaikiai, tik ir stengiasi paaukleti, kad boba isaugs, zodziu, net pagaileti vaiko neleidzia. As jiems irgi sakau, negi, kai uzsigaunate, tai norite, kad neguosciau, o sakyciau, ai, cia ssss, praeis. O jei labai skauda? I vakara kepeme barbekiu, atvaziavo draugo draugas su zmona. Maloni moterele, uzsiima su Ziogu, patys 4 metus nesusilaukia, ziuri kaip i stebukla. Sake, kad tokio judraus niekada nemate, o mano visa diena nusibaiges is mandrumo nebezino, ka daryti, akmenu i burna prisikiso, i sulini prispjaude, baloje pagulejo. Pasiemiau, o is gedos is tikruju neturejau, kur akiu deti. Vos uzmigdziau toki nusidukusi... Mazis priprates su manimi miegoti, dvi valandas numigo ir eina manes ieskoti. Vel uzmigdau... Puse nakties su vienu pramiegu, puse pareinu pas kita... Ryte kava geriame, klausiu, ar toki nori gyvenimo, kai naktimis reikia tiek keltis, kai lakstai visa diena - atistojo ir nueidamas sako: kai del savu, tai ir pasistengti gali... Tai ir likau nesupratusi.
Palinkekite man kantrybes, prasau...

Paulina, nepergyvenk. Juk dar tik puse metu pazistami esat, o su vaiku tavo vyriskis is viso trumpai bendrauja
Mano situacija panasi, tik atvirkscia, t.y. mano vyras yra "su kraiciu". Kad priprasciau prie vaiko ir jis priprastu prie manes, reikejo gal metu. Nebuvo lengva niekam, teko pakeisti per trejeta metu susiformavusi dvieju vyru gyvenima, iskraustyti vaika is tevo lovos, pakeisti dienotvarke, mitybos, laisvalaikio leidimo iprocius ir pan. Buvo pykcio, isteriju, dirzo, vaikas musdavo mano suni... Bet nieko, po truputi susistygavom. Susistyguosit ir jus Tik reikia laiko ir kantrybes. Patikek, tavo vyriskiui yra sunkiau nei tau. Ne tik todel, kad jis turi priimti svetima vaika (apie kuri, beje, nepasakei is pat pradziu), bet ir todel, kad vyriskas isdidumas yra labiau pazeidziamas.

Stellcis, o kaip gailiuosi, kad buvau primiršus šitą temą ir negalėjau Tavęs palaikyti
Labai gerai suprantu, kaip jauteisi. Kaip sunku galvoti, kad kiti manys tave esant gudria intrigante ir slapukavusia... Mano situacija išsisprendė, bet net praėjus gerokam laiko gabalui, mano vaikino draugo žmona paklausė manęs: "o kada tu jam pasakei, nes mes su vyru vis svarstėm, kaip tokia miela ir t.t. mergina gali taip pasielgti, tikriausiai čia tik nuo mūsų buvo slepiama, jis jau žinojo tiesą?" Kai pasakiau, kad mano draugas viską sužinojo jau pirmą mūsų pažinties pusvalandį (perdaug girdėjau istorijų, kaip sunku būna, kai abu jau įsimylėję, pasisakyti), tai mačiau, kaip jiems palengvėjo. O tada jau jį užsipuolė - ko tiek laiko mums nesakei
Aš jau nekalbu apie tėvus... Juk pirmiausia, taip vėlai sužinoję, jie pamano, kad tai ta vargšė moteriškė viską nuo jų sūnaus slėpė arba bent jau tai jos idėja nieko nesakyti tėvams...
Sunku slėpti ne tik nuo tėvų, bet ir nuo artimų draugų, kurie per tiek laiko tampa ir tavo draugais, nuo kitų giminaičių (ačiū Dievui, maniškis jų neturi), mama dar pasigiria kokiai draugei, parodo nuotrauką (žiūrėk, kokią mielą mergytę mano sūnus susirado, gerų tėvų, gabi, graži ir t.t.... tik nežino apie "kraitį").
Manau, kad pasielgei labai tvirtai ir šauniai. Tam tikrai atėjo laikas ir dabar jau lieka laukti jo sprendimo, bet suprantu, kad lauki to nerimo suspausta širdim, su tokia atkaklia viltim...
Kai aš sužinojau jo tėvų neigiamą reakciją ir pamačiau jo liūdną veidą, visą kelią namo į Vilnių pražliumbiau autobuse kruvinom ašarom Nebebuvo gėda nei žmonių, nieko...
Bet dabar viskas gerai Neseniai vėl gavau dovanėlę iš jo mamos - ir aš jai nusiunčiau. Žadu artimiausiu metu sūnų savo nusivežt

Labai labai, visa širdim, linkiu, kad Tau viskas gerai išsispręstų, Tavo draugas pagaliau pasiryžtų, o jo tėvai suprastų ir atleistų tas slėpynes

Ačiū tau, Fire, už palaikymą Taip, tikrai turėjau ilgą apmąstymų savaitgalį, nemiegojau naktimis, tiek išvadų sau pasidariau, apie savo ir jo elgesį...
Tu kaip ir sakei, jo mama giriasi visiems, kokią mielą mergytę jos sūnus turi... Ir jau fantazuoja, kokią dukrytę mes turėsim, o tada man plyšo širdis... Žiūrėjau į kompą nusisukus, o akys buvo pilnos ašarų...
Užvakar turėjau pokalbį su mūsų bendra drauge, na, kuri jam kaip sesuo... Na, ji ir atvėrė man šiek tiek akis... Tik gaila, kad mes abu tokie užsislaptinę savo jausmuose, kartais per mažai vienas kitam pasakom... Aš žinau, kad dėl viso šito nerimo elgiausi dviprasmiškai : vieną dieną būdavau gera, o kitą jį atstumdavau ir niekada nepasakiau, kodėl... Išsiliejau tik tada, kai visko tiek prisikaupė... Pasirodo jis pats nori pasakyti viską mamai, tik matydamas tokį mano elgesį, nežinojo, ar verta... Jis nori būti tikras, kad jei jis pasakys, mes neišsiskirsim... O aš viską supratau taip, kad tai tiesiog jo nesiejimas manęs su savo ateitimi... Aš tylėjau, o iš mano psichų jis negalėjo suprast, dėl kokios tai priežasties... Jis tiesiog suprato, kad aš nebenoriu būti su juo... Dabar jis rašo magistrinį, mintyse jam daviau laiko susitvarkyti su šiais darbais... O tada jau žinau, kad jis pasakys... Jėzau, žinau, kad tai bus didelis išbandymas, bet labai tikiuosi, kad jo tėvai supras ir manęs nesmerks...

O svarbiausia, kad kai jis atėjo užvakar, tai Gabija puolė prie jo ir visą vakarą nepaleido.... Labai bijojau jų susitikimo, vis dėlto 2 mėnesius nesimatė... Bet... Tik jis ir maitino, ir rankytes plovė prieš miegą, ir migdė... Pamačiau, kaip Gabija myli jį ir kaip ji jam rūpi... Tad dabar tik meldžiuosi, kad viskas susitvarkytų...

Nu Stellcis, neblogai čia viskas atrodo... Gal tik va to tokio atviro pasikalbėjimo trūko....
Sėkmės tau, viskas bus gerai

Ačiū ačiū
Na matai, man atrodo, viskas eina į gerąją pusę
Kaip kartais trūksta to atviro pokalbio... Pas mus kažkas panašaus buvo. Ir vienas kankinasi, visko prisigalvoja, ir kitas, savo ruožtu
Vakar su savo draugu kaip tik ryžausi rimtai pasikalbėti, kad man daug nerimo kelia tai, kad mes ėmėme retai matytis. Jau įsikaliau į galvą, kad jam imu nusibost O paaiškėjo, kad jis "stabdo", nes gavo naujas, aukštesnes pareigas ir dabar labai svarbu pateisint pasitikėjimą
Viską išsiaiškinom,
parodžiau jam , kaip man svarbu žinoti jo sprendimus, mintis, nes neaiškios situacijos mane tiesiog žudo... Nes kartais viskas kaip kokiam seriale
Gerai labai,kad pasikalbėjai su jo drauge Mūsų situacija ženkliai pasistūmėjo, kai aš pasikalbėjau su jo brolio mergina - ji buvo pirmoji, kuriai viską papasakojome, ir ji labai mus palaikė, nes jos pačios geriausia draugė buvo išsituokusi ir turėjo dukrytę.
Labai tikiuosi ir linkiu, kad Tavo draugo mama viską jums atleis. Gal iš pradžių bus sunku, gal teks sulaukti ir priekaištų, nenuleisk rankų, juk Tu vis ta pati miela mergytė, tik likimo valia turinti kitą mielą mergytę Galų gale, vaikas tai nekokia bjauri liga, ne yda, ne bėda. Juk vyrai pamilsta ir narkomanes, ir prostitutes - kaip gi tada? Mano pusbrolis taip pat vedė moterį, turinčią sūnų, jau 10 metų jie kartu, turi ir dukrytę, vienas pažįstamas vedė I grupės invalidę, nevaikštančią ir labai laimingi. Visokia buvo tėvų reakcija, o dabar viskas pamiršta ir džiaugiasi. Galima tas mamas ir suprasti - juk pačios esam mamos ir kovotume už savo vaikų laimę. Kaip kas tą laimę supranta Dabar į daug ką ir aš visai kitaip žiūriu, paprasčiau, tolerantiškiau...
Nuoširdžiai linkiu, kad taip būtų ir Tau. Žiūrėk, kiek čia Tave palaikančių spinduliuojama gera energija irgi turi poveikį

Ačiū Jums, Mamytės visoms už palaikymą... Gera apsilankyti čia ir žinoti, kad yra žmonių, kuire supranta mano situaciją ir turi visuose šiuose procesuose patirties Vakar vaikščiojom su draugu po aukso dirbinių pardas (ieškojau dukrai grandinėlės krikštynoms) ir sako jis, davai aš nupirksiu tau auskariukus kokius prabangius, o aš sakau, kaip nereikia, geraiu žiedelį Jis: vestuvinį? Aš juoktis pradėjau sužadėtuvių Juk niekada tokio neturėjau O jis: tai kam tu tada iš viso tekėjai už to žmogaus??? Net liūdna pasidarė, nes iš tikrųjų neatrodo, kad tai buvo: nes mano vestuvės buvo tokios bjaurios, kad jos man net nieko nereiškia... Gaila išvis, kad yra toks faktas mano gyvenime

Tikiuos, kad bent dabar išvengsiu klaidų

Mano draugas mane apgaudinėja.... Žodžiu... Istorija kartojasi... Noriu prasmegt skradžiai į žemę...

Stellci...nu nesikarščiuok...gal vėl ką nors pripainiojai? Kas nutiko? Kodėl tokios išvados?

jaučiuos tikra idiotė, naivi kvaiša... Kad juo pasitikėjau taip besąlygiškai, dabar sedžiu darbe visa užtinusi ir vis kartoju ir kartoju sau, kad daugiau niekada niekada neleisiu sau tikėti ir atsiduot kažkam, nes galutiniu atveju dušią vis tiek lieka apšikta o prasidėjo nuo to, kad gavau iš jo ne man skirtą žinutę... Savo moteriška super logika supratau, kad jis tikrai nebūtų man jos rašęs, nes ką tik šnekėjom telefonu, o po 10 min gavau mazdaug tokio pobūdžio: Mažulka, kaip laikais, ka veiki ir pan... Paklausiau jo, ar kartais ne man čia buvo skirta... Ir pasipylė lavina sms, kad atseit čia meilės priepuolis ir t.t. Bet aš pažįstu jį, jei tai būtų man, jis tik atsakytų, aišku tau, o kam gi kitam... Iš pradžių melavo, bet aš jam vis kartojau, kad aš žinau, kad jis man meluoja ir kad jo akys išduoda... Tada prisipažino... Atseit tai jo draugė, su kuria jam patinka bendrauti, ji -Agnė... Bet sakau, nuo kada tu drauges taip vadini, kaip vadini mane... Tai žodžiu... tuo ir baigės... bet aš nenurimau.... Vakar jis grįžo iš Švedijos, kur buvo kursuose 4dienas... Atvažiavo pas mane su dovanom, kvepalais ir t.t. Kadangi ryte telefonu jį žadinu į darbą, tai turėjau padėt telefoną prie lovos... Paėmiau iš striukės ir nesusilaikiau, žinau, kad niekšiška, bet nesusilaikiau... Ten buvo pilna jo sms ir jam skirtų iš Kazkokios Justes... Ir jos tokio pobūdžio: Labanakt, mažulka, bučkis... Ir visokių visokiausių, visur tik, mažulka... O man tik labanakt, be nieko... Ir ką aš galiu galvoti... tik viena... Kad kažkas tikrai vyksta... Ir ne tik iš jos pusės.... Negaliu patikėti, kad tai tk bendravimas sms'ais... jaučiuosi, kaip daiktas, kaip sekso objektas... O kas ji tada jam? Net nežinau, kaip dabar jam viską išdėti, nes net negaliu pasakyti, kad lindau į jo telefoną... Aš visai pasimetųsi, ko jis lekia pas mane, jei tuo pat metu siekia bendravimo, ir dar kokio su ja...

nu jo...blyn... galiu pasakyt tik tiek: aš irgi svilau ne vieną kartą...stellci, ir vistiek nenustok tikėti (aišku, kai praeis šitas šokas...) kad visi vyrai tokie blogi...

Va o trumpai mano istorija. Mano mergytei buvo tik vos virs pusantru, kai susipazinome. Draugavome jau tris menesius, ir jau buvau su jo tevais vakarienes. Apie maniske aisku niekas ne zodelio neprasitare, nors man is tikruju taip knietejo... Maciau, kad jis lyg ir noretu, bet nedrista, tarsi kazko bijo.. Taigi pagalvojau, kad reikia imti jauti uz ragu, kol dar meile 'neisisiubavo' viska issiaiskinti (nors viskas gavosi spontaniskai..).. Turejom susitikti pas ji namuose kartu pasimokti (sesija). Kadangi ji kelis kartus buvo mane 'nustebines' ir atejes i svecius neispetas (o as susivelus, lova nepaklota..), tai galvoju, padarysiu ir as taip - ateisiu pusvalandziu anksciau. Ir ka, ateinu - o jo namie ner (nors buvau tikra, kad bus). Tik mamyte namie.. nu ka, ner ka daryt, ji aisku mane mielai pakviecia prie arbatos puodelio, kol sunelis grys.. Snekames, kalbames apie 'musu ateiti'.. Tai as ir sakau batc: ai tai va sunelis lygtais pamirso va pamineti, as turiu dukryte.. tai nieko, normaliai suregavo ir 'blogai nepasirode' (tik apskui suzinojau kad visa nakti su vyru miegot negalejo paskui). Tai va, viskas paprastai ir be nervo beveik.. Tai is pradziu viskas fainai buvo, kadangi ji visa gyvenima sau dukrytes norejo, tai su mano mazaja draugavo ir viskuo apipirkdavo. Bet kuo toliau tuo labiau pazinau as ta seima - viena man sako, antra galvoj galvoja, trecia kitiems pasakoja.. Zodziu maisalyne, ten niekuo pasitiket negali.. O kaip i sunaus gyvenima maisosi.. Ir aisku matyt (anskciau ar veliau) atejo tas momentas, kai viskas apsiverte aukstyn kojom (velgi ilga istorija, turejau (na dabar esu) isvaziuot i tolima uzsieni 4 menesiams (kartu su vaikinu), bet be galimybes pasiimt su savim vaikelio, tai jie reikalavo ja palikt su jais (o ne pas tikruosius senelius), nes mat pas juos daug geriau, jie turi daugiau laisvo laiko ir daug daugiau pinigu.. Ir as aisku kategoriskai pasakiau ne, nei as ta seima pasitikiu nei ka). Tai cia buvo baisus izeidimas.. Viskas susivede, kad as ju sunu tik isnaudoju per visus galus, su juo ateities net neplanuoju, vaika uzsitaisysiu (man kaip sakant bus'iprasta') ir nusiplausiu. Uztat visa gyvenima dirbt nereikes, nes is elementu gyvensiu.. (na sunelis geras galimybes turi).. dieve kokia nesamone.. (iki siol tai as jam skalbiu, planau, valgyt darau ir dar uz buto nuoma moku (nes jo tevai jam spyga duoda, sako tai jei ner babkiu tai grysk pas mus gyvent, stoga svirs galvos, valgyt ant lekstes..). Tai man tie nusisnekejimai ir visas tos seimos kompliuotumas per pastaraji pusmeti gyvenima suede.. Reiks matyt kazko paprastesnio ieskoti, nes visa tai atrodo atsiliepia musu santykiams.. ka padarysi, prie gyvenimo smugiu kazkada ipranti , tik va mazyles gaila, uz ka jai.......?

tai va, kazkaip netrumpa istorija gavosi, bet bent issiliejau

Bet kaip man dabar elgtis??? Ar tiesiog imti ir palikti jį? Ar dar kažką aiškintis? Aš dabar net nežinau...

Aš manau, kad nebesiaiškinčiau nieko...viskas ir taip pakankamai aišku: nepatikimas šis žmogus. nėra ką bepridurti...o kad tau skaudu ir sunku, tai faktas...

Aš vakar vaikštinėjau su dukryte po centrą ir taip taip norėjau sutikti jo mama, kad pagaliau viskas būtų aišku, kad man nebeskaudėtų... Aš jau žinau, aš noriu, kad jis mane paliktų, kad jis išeitų, kad manęs nebeskaudintų... Aš matyt niekada nebebūsiu pirmoj vietoj, jis negerbia manęs ir mūsų santykių... Gal aš viską hiperbolizuoju, bet jaučiuos lyg būčiau šūdais apdrėbta...

Stellcis , o tu spjauk į visą tai. Rūpinkis savimi, rūpinkis savo dukrytę, jums prieš akis dar visas gražus gyvenimas, pilnas nuostabių netikėtumų.
Jūs abi su dukrytę esate nuostabios, o jei kas nors to nesupranta lai nusigraužia sau nagus, vat