Labas mamukai,

Norejau paklausti tu mamyciu patirties, kurios po pirmojo gimdymo turejote pogimdymine depresija , ar nebijojot po to gimdyti antro vaikelio ? Man po gimdymo kokius 3 men. buvo labai negera Turejau ta geri, pogimdymine depresija Dabar jau viskas gerai Begalo myliu savo suneli ir labai dziaugiuosi, kad ji turiu Jau pastebejau, kad kartas nuo karto ateina tokios mintys, kad po poros meteliu noreciau vel mazo leliuko , bet kai pagalvoju, kad vel gali uzpulti ta nelemta depresija, tai net nugara pasisiausia Jauciu antra karta tokios baisios busenos nebepakelciau
Taigi, norejau, kad pasidalintumete patirtimi tos, kurios po pirmojo gimdymo turejote tokia problema, ar nebijojot gimdyti antro vaikucio butent del sios priezasties ir kaip buvo po antrojo gimdymo?Ar geriau, ar taip pat kaip ir po pirmojo
Is anksto dekoju uz pasidalinima patirtimi

Sveiki
na as nesusiduriau su depresija, bet noriu pasisakyti , kartais buvo sunku, as ir mokiausi kartu su leliuku, tai nelabai laiko buvo apie depresijas galvot. Bet sunkoka buvo.
Po gimdymo norejau dar leliuko, bet vyras nenorejo ir mokslus baigt reikia.
Vis dar svajoju apie antra, trecia.
Bet kuo toliau musu mergyte auga, protingeja, pati daug ka daro tai kazkaip nebesinori vel prie tu vargeliu gyzti
O seip manau antra leliuka bus lengviau augint, jau patirtis bus, i daug ka parasciau reguosiu. Jau planuojam ir antra po keliu meteliu Ziuresim kaip gyvenimas klostysis toliau, tada ir kviesim broli

Linkiu jums ramaus ir sveiko antro leliuko ir daugiau nesusidurti su depresija

Aciu uz pasisakyma Na, mes irgi tik planuojam....gal po keliu meteliu...., bet va bijau vel tos dvasines busenos kokia turejau po pirmojo gimdymo

Mane pogimdyvinė depresija kamavo labai trumpai- max savaitę. Greitai gimdysiu antrą ir depresijos nebijau, nes po antro gimdymo ji būna daug rečiau.
Vieną mano draugę po pirmojo gimdymo depresija vargino kelis mėnesius, o po antrojo viskas buvo

Aciu Linkiu tau lengvo gimdymo, ramaus ir sveiko vaikelio ir, kad nebutu jokios depresijos, o tik geros ir siltos emocijos

Sveika,
pagimdziau antra vaikuti ir nors nebuvo labai dideliu rupesciu su pirmaja, galiu pasakyt, kad su antru vaikiuku man lengviau Kai pagimdziau pirma vaikuti, tai susiduriau su statuso pasikeitimu , niekaip negalejau priprast, kad esu mama, jau ne panelyte, fifulyte, o moteris ir t.t. Viskas buvo pirma kart ir nors atrodo, kad neblogai tvarkiausi, bet kai gime antras, tai jo auginimas buvo daug lengvesnis, nes, matyt, patirtis tur daug reiksmes. Zinojau, kas yra gimdymas, zinojau, ka reiskia tureti neramu vaikuti, zinojau, kaip pasikeicia figura (ne teoriskai), zodziu, zinojau kas laukia ir tam buvau jau psichologiskai nusiteikus . Nepykau, kad reik keltis naktimis, kad reik anksti keltis ir t.t. Zodziu, dar turejo itakos ir tai, kad jau esu pripratus nuo pirmojo, kad pasikeites gyvenimo ritmas. Antro auginimas man primena daugiau malonuma, man norisi kuo ilgiau ta maza trupinuka lepint, o su pirmaja dukryte buvo daugiau mokykla ir atradimai
Jei bus salygos, gal kada sugalvosiu ir trecia turet

Labuka:)

po pirmosios gimimo susiduriau su siaubingai sunkia depresija galima sakyt is karto po gimdymo, bloviau del visko pvz. kad sutemo jauciausia viena, nieko nemokanti vargsele
ta depresija truko pora menesiu. buvo tokiu momentu, kai norejau atsikratyti vaiko mintyse ''kuriau'' planus kaip as ja nuvesiu prie parduotuves ir paliksiu, kraupau nuo savo minciu ir jauciausi dar blogiau...dabar prisiminus, suprantu, kad jau gimdymo namuose reikalingas psichologas, kuris pastebejes depresijos pozymius lankytu gimdyve namuose...

kai gime antroji, viska zinojau ir psichologiskai buvau nusiteikus, bet...depresijos nebuvo, todel, kad tai antras vaikas, viskas praeita, viskas zinoma, viska moku. i kiekviena vaiko ''kiurkt'' jau zinau atsakyma. zinios nebuvo tik teorines, kaip pirmosios atveju. namie buvo didzioji, kuri noriai mokesi, stebejo ir padejo. patikek, jokios depresijos. nors labiausiai jos bijojau. jauciausia ramiai ir uztikrintai. vskas lengviau...netgi ligas kitaip isgyvenu, nei su pirmaja
jokio blaskymosi, panikos, zinau ka daryti vaikui sukarsciavus, apsinuodijus, paspringus, susizeidus, persalus, todel esu rami ir labiau atsipalaidavus. visas antrosios auginimas labiau atpalaiduotas...
todel nebijok antro vaikiuko, pamatysi ka is tikruju reiskia auginti vaika

Aciu visoms mamytems, kurios dalinates savo patirtimi Tikrai galvoju, kad po poros meteliu jau noresiu vel maziuko, ir nieko taip nebijau kaip pogimdyvines depresijos Atrodo, jei dar kata reiketu ja isgyventi, tai turbut tikrai "stogelis" neatlaikytu ir pavaziuotu Todel ir klausineju, ar butinai jei po pirmojo vaikelio buvo blogai, taip atsitiks ir po anrojo......, bet matau, kad cia pasisakiusioms atvirksciai buvo....su anru jau ne taip sunku ir daugiau malonumo is vaikucio auginimo Tikrai, jei zinociau, kad nebus tos baisiosios depresijos, po kokiu meteliu ar poros laisvai ryzciausi antrajam leliukui

gal ir turėjau trumpam Tą "gėrį", bet taip trumpai kad neužfiksavau
Antro mažylio gal jau ir norėčiau. Bet kadangi 1moji per cezarį atėjo, o 2trą tikrai pati gimdyt noriu. Tai teks 3-4 metelius palukėt

Po pirmojo isgyvenau depresija. Matyt ja pastumejo tai, kad mano gyvenimas apsiverte 180 laipsniu kampu. Padedi astrino tai, kad vyras praejus kelioms savaitems po gimdimo isvaziavo is Lietuvos. Likau viena name su mazu vaiku. Nakti laukdavau kada patekes saule, nes tik tada galejau kiek lengviau atsipusti, o dienai baigiantis ir vel artejant sutemoms norejosi pradeti kaukt vilku. Drebejau del menkiausio garso, kuriau planus kaip reikes pabegt jei kas uzpuls Mane kauste tokia baime, kad nemoku apsakyti. Man palengvejo kai tevai pamate kas man darosi prieme pas save. Visskai atsigavau kai sunus pradejo sliauzti. Dabar suprantu tai, kad man nereikejo tiek kenteti, as tureau nueiti pas psichologa ir nugaleti savo baimes, bet to nepadariau. Siuo metu esu vel nescia. Jei ir bus depresija as jau prasau savo artimuju, kad mane tuomet nukreiptu pas psichologa, kuris padedu daug greiciau tamsuju perioda pereiti, nes tai ka patyriau buvo labai baisu.

Na, aš nežinau ar tai depresija, bet pirmagimio atsiradimas pakeitė mano gyvenimą ir prie tų pokyčių prisitaikyti tikrai buvo sunku .

Bet dabar praėjus beveik 2 m. po gimdymo vis dažniau pagalvoju apie antrą vaikiuką ir manau, kad su antru tikrai nebus taip sunku, nes:
1. jau esu pripratusi prie tokio gyvenimo ritmo;
2. jau žinau kaip auginti ir prižiūrėti kūdikį;
3. vienas vaikiukas jau ir taip apribopja mano laisvę, tai dar vienam vietos tikrai atsiras

O kad būtų lengviau apsispręsti dėl antro tiesiog galima susidėlioti pliusus ir minusus, o man tų pliusų atsirado daugaiu

ketti, na jei jau apsisprendei, tai linkiu tai greito pastojimo, sklandaus nestumo ir pacio lengviausio gimdymo, bei sveiko grazaus vaikelio!!!!!!!!!

Sveikos mamyte,
Mes su vyru turim dukryte, geguzes 4d. jai jau bus 4m. tad norim antro leliuko. ir nors sirdimi be galo laukiu dar vieno kudikelio , bet kartu jauciu ir baime gimdymui (o ir nestumas nebuvo lengvas). Ar Jusu nekankina tokia baime ir kaip su ja kovojate?

Sveika,
pogimdyvinė depresija buvo labai trumpai, gal kokias 2 sav, tada nieko nenorėjau, buvau labai jautri, greit pravirkdavau, nesinorėjo svetimų žmonių, o kaip tyčia visi lankyti važiavo, norėjosi tik būti su mažyle, net vyro nelabai norėjau matyti, praguledavau vaiką apsikabinusi didžiąją dalį dienos
bet paskui viskas stojo į savo vėžes
tikrai norėsiu antro, gal net ir trečio

La, kai pagalvoju apie antrą neštumą, tai ne tiek bijau to nuovargio, kai laiko turi tik vienam dalykui - arba pamiegoti, arba pavalgyti (abiejų niekada nespėdavau padaryti, bent iki mažylei sukako 6 mėn.)
kiek mastito, kuri turėjau, kai pupai sukako 1 mėnuo. Iki šiol nesuprantu, kur padariau klaidą Po to nutraukinėjau pieną beveik iki 11 mėn, kas 4 val.,kad jis nedingtų, nes mano princesė atsisakė krūties
Tai labai pasistengsiu su antru leliuku tokios pramogos sau nepasidaryti

sveikos,na as dar nesilaukiu,bet labai jau noreciau antro vaikelio, tik yra labai daug dvejoniu,po gimdymo likes svoris,ar nebus sunku lauktis antro,ar sugebeciau abu vaikelius auginti,bijau kad antras gali but neramus kaip pirma dukra ,ar neziures i mane kreivai tevai,labai noriu vaikelio,ir tuo metu labai bijau
pasidalintik su manim savo patirtimi.

na po gimdymo depresijos,kaip ir nepastebejau.ir planavom po metu antra vaikeli.ir vis su baime,o gal dar ne labai bijojau vel tu skausmu,nes su pirmu labai ilgas gimdymas buvo ir skausmingas.na bet pasiryzau.ir buvo labai siuo kartu lengvas gimdymas ir aplmai labai viskas greit, ir tuo dziaugiuos

man buvo viskas kitaip

kaip?

Mes planuojam antraji. Tarp vaiku gautusi 4m skirtumas. Pas tas Su pirmagymiu nedirbau beveik 3m. Paskui ilseidom i darzeli, as padirbesiu ir planuosim antraji. Noreciau ir ji kuo ilgiau pati auginti namie, o ne patiketi auklei.
Gimus vaika isgyvenau depresija. Verkiau del mazmozio, turejau mazai pieno, vaikas buvo sumaises diena su naktim. Vyras dirbo nuo ryto iki vakaro. As po cezario operacijos.....Tai juodziausias mano gyvenimo periodas.....
Po menesio reikalai pasitaise, vyras galejo paimti atsostogu nors pora savaiteliu, vaiko rezimas susideliojo, pradejau maitinti misineliu ir supratau motinystes dziaugsma
Apie 2m vel uzejo liudnumo banga. Vaikui buvo matyt amziaus krize, baisus oziukas buvo , maniau uzsisedejau juodai- vien namai ir vaikas (aisku prasiblaskydavau bet veiklos norejosi). O kai jau isejau i darba, ir liudejau nes gaila buvo su vaiku isikirt (diena is dienos kartu) ir savim didziavausi, kad taip ilgai su vaiku buvau, ir i darba norejosi.
Iki pirmagymio visada galvojom turet 2 vaikelius. Gimus sunui, per pirma men, del tos juodos depresijos- abu sakem - jokiu vaiku daugiau nebus O po keliu men jau abu svaigom kaip gera turet toki mazyli Paskui vel atrode, kad daugiau vaiku nenoriu (vyras norejo). Maniau jei dar viena augiunsiu iki 3m - nuprotesiu. O auklei palikt zinau irgi negaleciau- pirma auginau, kuom antras blogesnis? Bet kai vaikui sukako 3m, kazkaip pajauciau kad galiu, noriu ir turesiu antraji
Depresijos nebijau, gimdymo nebijau, o problemas su zindymu isspresime. Kaip uzauginau 1, uzauginsiu ir 2. Nes seima yra didele vertybe.

As irgi niekaip negaliu pasiryzti antram vaikuciui. Nors vyras labai nori ir tiesiog remia mane prie sienos. O as net sau negaliu paaiskinti kodel vis delsiu?
Skaitineju jusu pasisakymus - pasirodo ne as viena tokia.

As tai nezinau ar man pogimdymine depresija buvo ar koks galas. Bet tai tesesi astuonis menesius. Atsirado baime viena, po to antra ir t.t. Prisiminus, juokas ima. Apie antra vaikeli ir minties nebuvo,viso sito dar karta patirti nenorejau.
Tik sakyciau keistai man tos baimes isnyko;,
Nors dukryte gime sveika ir stipri,bet sazine neramino mintis,kad as labiau mergytes norejau. Tad emaiu bijoti,kad galiu jos netekt. Jau emiau ir ligu ieskoti (sau aisku).Gerai kad viskas gerai baigiasi. Pakrikstijom dukryte ir baimes praejo
Kol kas aisku vaikelio neplanuoju,bet esu isitikinusi kad antra kart sito nepatirsiu. O buti nescia ir gimdyti tikrai noriu dar bent pora kartu
Nebijokit tapti mamytemis dar karteli,juk tai pasiteisina

Is draugiu patireties, tai padariau isvada, kad iki 3 m. ( pirmajam) apie antra geriau nesvojot, tiklsiau pasvojot galima, bet realybėje labai sunku. Nes pirmajam ypac siuo metu rekia daug demesio, o jei butu antrasis, tai zinoma, labiausiai priklausytai jam, o pirmasis liktų, kaip ir atstumtas, o tada ir kyla mintys, kad esi bloga mama, kad nevienodai dalini demesi vaikams, ir t.t.
Manau idealiausiai , kai pirmajaam sueina 3m. ,o tada jei yra noras noras tureti antra - tai pirmyn

O as manau kad nera idealaus laiko susilaukti antrojo. Ir vyresni vaikai pavyduliauja ir kencia. bet zinoma jie jau gali padeti mamytei priziureti mazaji.gal tokiu budu galima isvengti nesutarimu.
Manau reiketu labai gerai pasiruosti tapti mama antra karta. As pati nesugebeciau priziureti pametinukus vaikus.

Aš tai bijojau antro gimdymo labai, bet kur pabėgsi... Sunkus buvo ir pogimdyvinis periodas, jau taip stogas važiavo, kad draugėm skambindavau ir sakydavau, jog tuoj eisiu nuo tilto šokt, bet išgyvenau ir dabar viskas OK
Kaipn bus taip, jei jau lauki antro leliuko, tai ir sulauksi, o paskui kaip likimo lemta

tai va visai norėčiau antro leliuko, pirmagimiui tuoj bus 4 metukai, taip kaip ir laikas būtų. Bet... randu begale bet, dėl ko jo šiuo metu gimdyti man nevertėtų.
Pirmiausia gyvename nedideliame 2 kambarių bute, pajamos mūsų nėra itin didelės. Tiesa su vyru santykiai nekokie, ne kartą prakalbom apie skirybas , be to auginant pirmagimį iš vyros realios pagalbos nesulaukiau, mano mama irgi ne iš tų močiučių kurioms itin rūpi anūkai ar jos dukra
Todėl žinau kad jei ryžčiausi antram viskas gultų ant mano pečių Be to pirmagimis nebuvo itin ramus vaikas, ir šiaip daug ligų turėjome, ir charakteris pas jį ne iš lengvųjų, todėl kartais jis man ir du atstoja , bet visgi norisi kad jis nebūtų vienas, o ir aš be proto noriu mergytės
Tai va mamos pasidalinkit asmenine patirtimi, ar verta gimdyti antrą, ir tikėtis kad šeimoje viskas susitvarkys?

su pirmu gimdymu bėdų nebuvo, nors jis nebuvo lengvas, bet stengiuosi pasiruošti viskam ir dėl pačio gimdymo net nesuku galvos, suku galvą kaip čia greičiau tapt nėščia vėl, kad tie 9mėnesiai taip greitai nepraskrietų ir dar suku galvą dėl to, kad mažas mano sūniukas užaugo pernelyg greitai, nors ir džiaugiausi kiekviena jo diena, bet jos tik bėgo bėgo ir dabar vaikas jau nuo manęs bėga taigi, noriu vėl mažo pypliuko ar pypliukės.


sindirela sunku kalbėt, nes kiekviena šeima,situacija skiriasi, bet šiaip jau vaikai santykių netaiso.

o aš labai noriu leliaus ir jau pradedam planuoti, bet kas keisčiausia, kad nors su pirmąja didesnių bėdų nebuvo, nerealiai bijau pirmųjų 16 nėštumo savaičių, nes tada laaabai blogai jaučiausi ir daugiau nieko nebijau, tik nėštumo pradžios



aš irgi ilgą laiką mąsčiau ar nežiūrės kreivai tėvai, bet mano mama mane palaiko, žinau kad anyta gero žodžio tokiu atveju nepasakys ir nepasveikins, bet ir su pirma to nebuvo, tai ir nebijau

Prisibijojau šiek tiek pirmo gimdymo. Dėl nežinomybės. Antro nebebijau ir kaip tik noriu gimdyti

kad ir sunkokas buvo pirmas gimdymas bet noriu gimdyt ir antra kart ir visa tai is naujo patirt tas jausmas neapsakomas kai pamatai savo katik gimusi stebukleli ir pasimirsta visi sunkumai, skausmai

Mes ir jau planuojam antrą leliuką.Bijot gimdymo nebijau, sunkiausia yra išnešioti ir poto auginti.Buvo sunkus nėštumas pirmas gimdymas ir ne iš lengvųjų. bet reikia sūniukui broliuko ar sesytės.O kai pamatai, kad jis mažus leliukus taip gražiai supa ir aaa daro už širdies griebia
Ir iš kart pagimdžius žinojau, kad noriu antro leliuko.Gal aš nusiteikus kitaip, bet ir pirmo nebijojau gimdyti.O antro tuo labiau.
Man baisiausia yra, kad užtektų jėgų išnešioti Bet kaip sako su antru jau lengviau būna.

Oi, aš tai gimdymo labai bijau. Manau laukčiausi 4-o leliuko, tai dar labiau bijočiau.
O dėl amžiaus skirtumo, tai kokio amžiaus bebūtų vaikai,jie vistiek truputuką pavyduliaus pagrandukui. Maniškės jau didelės (22 ir 16), ir tai klausia ar aš jas mylėsiu, kai pasigymdysiu 3-iąjį

Na, matau, kad mano uzvesta temele jau truputi i "sona" nuvaziavo , tai noreciau , kad prisimintumem esmini uzvestos temeles klausima ir diskutuotumem toliau

Klausimas buvo ne apie tai ar apskritai bijome gimdyti antro ar trecio leliuko, bet ar nebijojote gimdyti antro kai po pirmojo kankino pogimdymine depresija(cia toms, kurias ji kankino). Nes as tai po pirmojo net apie puse metu tikrai turejau pogimdymine depresija....dabar jau viskas gerai, ir jau galvoju, kad po kokiu meteliu butu gerai ir antra leliuka tureti, bet labai bijau, kad ir vel ta nelemtoji depresija po gimdymo neuzpultu, nes net nezinau kaip antra karta visa tai reiketu istverti

Taigi, noriu, kad patirtim pasidalintu tos mamytes, kurios po pirmojo vaikelio turejo pogimdymine depresija..., po to ryzosi antram leliukui...ir ar nepasikartojo ta depresija po antrojo gimdymo? Gal kam ji buvo lengvesne, o gal kam ir atvirksciai - stipresne ?

Manau mano atsakymas būtų ties viduriuku
Kadangi laukiausi pirmagimio, viskas nauja, nepatirta, tuo pačiu ir baugu
Visas nėštumas buvo puikus išskyrus pirmą pykinimo mėnesiuką. Tačiau pakenčiama, kadangi žinai, kad tavyje užsimezgė gyvybė
Devyni mėnesiai pralėkė akimirksniu
O dabar atsakysiu į temos autorės klausimuką
Net nebuvo minties, kad gali mane aplankyti ta baisioji depresija, nes visą nėštumą skrajojau ant sparnų Bet depresijos priežastis mano atveju buvo komplikuotas gimdymas Manau ta baisioji depresija šeip sau be priežasties neužeina
Tad po gimdymo iš jos kapščiausi irgi maždaug pusę metų Man gydytojo diagnozė nebuvo nustatyta, kad man depresija Bet iš savo būsenos ir taip buvo galima suprasti
Pirmas dienas vergdavau nė iš šio nė iš to Nuo visko, nuo ne taip pasakyto man žodžio arba minties Kas tai išgyveno tai tikrai nereikia aiškinti Jau atrodo tūrėjau būt laiminga, kad susilaukiau taip ilgai laukto ir išsvajoto sunyčio bet,,,,
Esu dėkinga vyrui, šeimai ir artimiesiems, kad man neleido palūžti
O gimdyti antrą tikrai žiaurei bijau, bet ne dėl depresijos, nes ją iškęsti galima žinoma dabar taip galvoju, kai viskas jau praaitį
o vėl dėl komplikuoto gimdymo
Tad linkiu mamytės, kad aplenktų Jūs šios negandos ir augtumėt sveikučiai

Antrojo gimdymo nebijojau, nebijojau skausmo, bijojau po gimdyvinio periodo, nes gimdydama pirma karta laaabai plysau ir labai ilgai gijau, siaubingai skaudejo, tai vat sito bijojau.

man antras gimdymas pries akis, bet viskas kolkas kitaip nei su pirmuoju pirmojo labai bijojau, naktim kosmarai, drebulys is baimes krete ir siaip kazkokia paranoja...buvo baisiau nei isivaizdavau ir pasirodo ne pats gimdymas, o saremiai ir pogimdyminis laikotarpis dabar nebijau visiskai (gal kiek bijojau pagimdyt neisnesiojus kaip pirmaji), zinau, kad saremiai man baubas, bet patirtis parode, kad iskenciami (jei svies kitaip galvoj ir dar laiku spesiu, tai prasysiu epiduro), po gimdymo nebeliksiu viena-visa menesi vyras pades su abiem mazyliais tvarkytis (tada mama padejo, bet....) ir pacios poziuris pasikeites o svarbiausia maitinimo problemos nebegazdina

Ir mane laukia antras gymdymas nežinau kodėl, bet visiškai nebijau, nebijojau kai 1 vaiką gimdžiau, labai norėjau ji greičiau pamatyti, labai laukiau ji, todėl kažkodėl jokios baimės nebuvo, o tik begalinis noras kuo greičiau pamatyti savo aukselį, ir dabar visiškai nebijau .........net nežinau kodėl, labai laukiu savo leliuko .....ir tas didžiulis noras kažkaip net nesukelia jokios baimės

Aš antrą kartą pačio gimdymo jau nebebijojau. Bijojau tik galimų neigiamų jo pasekmių - kad nebūtų gimdymo traumos, kad vaikas būtų sveikas ir t.t.

As antro gimdymo visiskai nebijojau...o reikejo... Pasirodo antras gimdymas buvo daaaug kartu baisesnis uz pirmaji...

Aš visai nebijau Pas mane pametinukai, pirmas natūralus gimdymas, visi mane tikina, kad bus ir aš pati tikiu

na, o as atvirksciai, su pirmaja visai nebijojau, nes nzn kas tai yra, na o dabar laukiuosi antro, ir jau dabar yra kazkokia baime.. tik jau del auginimo turiu patirti, tai manau, kad bus lengviau nors sako, kad antra karta gimdyti yra langviau..

bijojau tik skausmingu saremiu, bet pamacius mazyli viskas pasimirso. o antrojo gimdymo visai nebijojau, dabar treciojo gimdymo tiesiog laukiu, nes zinau,nes jauciu, kad viskas bus gerai ir jus nebijokit ir vis sau kartokit VISKAS BUS GERAI, NER CIA KO BIJOT

Po kol kas dar nebijau.... kadangi su pirmaja viskas buvo labai grazu ir gera, tai labai tikiuosi viskas taip pat bus ir su antruoju

Antro išvis negimdysiu.. Jau pasakiau kategorišką NE.. Nesu viena daugiavaikių

Tai kad su dviem vaikais seima dar nesiskaito daugiavaike

Man asmeniškai tai jau daugiavaikystė...

Fainulkina, nenusišnekam

Ne vienoje temoje pastebėjus tavo postus Galima ir mandagiau savo nuomonę reikšti

nebijau esu nusiteikusi pagimdyt lengvai ir greitai kaip ir pirmą. O ko ten bijoti?

Nepatinka mano postai - neskaityk... Kiekvienas savaip savo laimę mato.. Ar aš kalta, kad man du vaikai jau minia? O mandagumo pačiai kaip matau didžiulis trūkumas..

labai keista, bet nebijojau. o galvojau bus kaip tik atvirsciai - kai jau zinosiu koks yra skausmas bus ziauriai baisu