Sveikos mamytės, mano penkiametis sūnus labai drovus-net su pažįstamais ne iš karto sveikinasi... Turi praeit geras pusvalandis, kol apsipranta...Pirmas prieina tik prie vaikų. Ir darželyje būna bėda, kai prieš salę reikia kokį eilėraštį sakyt...Nors puikiai moka ne tik savo, bet ir visos grupės eilėraščius. Kai su visa grupe dainuoja prieš salę, tada viskas ok: ir maivosi, ir išsidirbinėja O kai pastato vieną "solo" partijai, tik galvą nuleidžia ir lūpytę patempia Per repeticijas-viskas tvarkoj, nes žiūrovų nėra Gal, sakau, jam tiesiog scenos baimė? Prisimenu save, kai muzikinę lankiau, kai reikdavo lipt ant scenos groti, net silpna darydavosi Kaip manot, ar reiktų nerimauti?

mano leliui 4 bet ir panasiai elgesi
niekada pirmas nesisveikina, ir eilerascio visiem nesako nors ir moka, su vaikais bendrauja bet tyliuoju budu - nesneka, bet kai apsipranta viskas ok ir balsas atsiranda
nezinau ar tai drovumas..gal...

nepazystamas zmogus ar siaip seniai matytas - tikrai neprasnekins
ir kai aplink daugiau zmoniu (pazystamu kuriuos daugiau ar maziau lankom) ir gi nesneka, tik su manim tyliai bendrauja kad kiti negirdetu..bet kai apsipranta tada duksta kaip velniukas

va taip

Tikrai normalu kad vaikas drovisi. As pati maza bijodavau eit ant scenos deklamuoti,dainuoti. o kai visi kartu jausdavausi drasesne,saugesne.Po to ta perioda kazkaip isaugau.

mano sunelis 5 metu irgi drovuolis,bet as pati is prigimties drovi tai gal is cia slypi drovumas

Na taip, as pati irgi nemegstu buti demesio centre Tai gal cia tikrai kazkiek paveldima?

gal ir paveldima, nes as pati save atsimenu kad buvau tylene ir nedrasuole, dabar tik isdrasejus visa bet ir to, man geriau ramiai viska daryti ir akiu nedraskyti

uztat ir leliukai tokie drovus gaunasi...genai

Drovumas- tai jau charakterio savybė. Tokiam vaikui pačiam yra sunku. Ypač, kai pradeda lankyti mokyklą. Jį reikia nuo mažens labai girti ir skatinti. Nes drovumas dažnai susijęs su žemu savęs vertinimu. Tokiam vaikui reikia ypač pabrėžti jo stipriąsias puses ir jokiu būdu per jėga nestatyti prieš auditoriją. Atsiprašau, bet rašau ne tik kaip mamytė, bet ir kaip mokytoja.

o ka daryti kad leliukas butu daugiau drasesnis ir nebijotu...jei darzelyje kas nuskriaudzia,tai kai paklausiu o ka tu tam vaikui darei, sako nieko, as pamirsau mustis (= gintis) va, taip ir kencia tie vaikiukai nes pamirsta

visada ji pagiriu, neverciu darti kazko del ko jis hjauciasi nepatogiai

pvz tokia situacija buvo :
nuejom pas draugo tevus i svecius, o vaikis kaip visad uz manes pasislepes nesisveikina, net kai ji pakalbina jis vistiek

tada sako kad tu toks negeras tai negausi saldainiu, pas ji aisku lupa suvirpa biski, bet neissiduoda, as matau jo reakcija puikiai, kartais paskatinu pasisveikint ar pakalbeti, bet tada jis dar labia uzsisklendzia..tai ir neverciu jo labai, tyliai jam pasakau kad mum ir nereikia tu saldainiu, kitus nusipirksim,,,nezinau ar gerai elgiuosi

Mane tai irgi labai nervina kai visokie dėdės ir tetos pradeda šnekėti - ai, kokia didelė mergaitė, bet kalbėt nemoka ir t.t. Vaikui reikia laiko apsiprasti ir tiek. pati atsimenu, kaip sunku tą „laba diena“ kartais būdavo pasakyti.

tai va butent...as pati ir zinau kaip sunku

nes mano mazius kai ateinu jo paiimt is darzo ir nevisada islemena labas...tik kai mane pamato lekia kiek ikabindamas (Dabar buna lauke) ir pribeges apsikabina, pabuciuoja ir dar kartu apsikabine palinguojam kaip stipriai vienas kito pasiilgom - man tai simta kart geriau nei isdresiruotas - labas - nes taip jauti visa vaiko sirdi ir jausmus ...

Man atrodo, kad visus "labai protingus" dėdes ir tetas reikia pastatyti į vietą. Jei verčia jūsų vaikučius šnekėti, matydami, jog jiems tai sukelia stresą, drąsiai rėžkite, kad mažylis labai išrankus draugams. Todėl pirmiausia jam reikia patikti, o po to tik kalbinti. O dėl darželio, tai tokius vaikus turėtų labiau globoti auklėtojos. Manau, būtina joms sakyti apie savo nerimą. Dabar tikrai yra žinomų įvairių žaidimų ir kitų metodų, kurie padeda vaikui įveikti drovumą. Tik reikia nuolat ir intensyviai ta kryptimi dirbti.

o mum kaip tik siandien iskilo klausimaas, pasisveikint sunku, o kaip buna atsisveikinant?

sian buvom vaiko gimtadienyje, tai vaikai duko, pavargo namo iseidinejom tik apie 11 vakare, tai jau ate ne uz ka nepasake, nors graziai zaide ir visa kita
va

kaip del atsisveikinimo?

paskaitinejau sia temuke ir susimasciau:gerai ar nelabai kai vaikas drovus? Maniskis dar 3-u neturi,bet pas ji ne trupucio drovumo nera,tiesiog kartais net pyktis ima kai ateina svetimas zmogus,o jis net pakalbet neleidzia,nes kibina,isdykauja,nori zaisti.Kartais galvoju,kaip butu gerai,kad jis butu nors kiek drovesnis,nes kartais atrodo vos ne per ``galva`` lipa,nes rodo,kad jam demesio reikia

Manau, jog tai jau ne drovumas, o paprasčiausias pervargimas. Tai būdinga daugeliui vaikų.

Papildyta:
Aktyviam vaikui yra lengviau. Jis puikiai jaučiasi naujoje kompanijoje ir pan. Kol jis dar mažas, viskas normalu. Bet jei mokyklinukas nejaučia, kada ir kaip reikia elgtis, tai gali būti jau hiperaktyvumo požymiai.

O as dar pastebejau, kad su kai kuriais zmonem jis nuo pirmos minutes bendrauja. Savaitgali buvom pas vyro dede su teta, tai buvau labai nustebusi, kai ir pasisveikino, ir varda pasisake, o mate tai juos pirma karta! Tiesa, jie tikrai labai faini ir silti zmones, bet tai tokiu daug yra, bet su kitais pradet bendraut reikia daug laiko...O del atsisveikinimo tai irgi buna, kad net su taip mylimu seneliu neatsisveikina

vaikai jaucia zmones kurie yra geri, as atsimenu kai maziui buvo 3 metukai ir atejo tokios dvi mociutes mamos drauges, tai prie viennos ju vaikas taip prilipo kad nuo keliu vos ne nenulipa, o prie kitos ne per zingsni neina

Sveikinu drovuoli su praejusiu gimtadieniu Mano mergina panasaus budo,tik as manau kad cia visiems avinukams budinga,uzsispireliai O jeigu dar primeni daznokai,kad jis toks,tai tik blogina padeti,tai kad geriau visus,net ir maziausius DRASOS apsireiskimus pastebet,pabrezt kokie jie saunuoliai,tai paskatins drasiau elgtis. Musu vaikiukai jautrus,labai svarbi jiems yra musu nuomone,viduje jie linke vadovauti,tai kad mes turim labai atsargiai komentuot ju veiksmus,visada palaikyt,kad jie zinotu kad jie geriausi ,tada manau ir drovumas po truputi pasitrauks
Papildyta:

Del genu itakos jus teisios,mano vyras taip pat ramus,nekonfliktuojantis,emociskai stabilus ,tai ir dukrele panasi.O vat as tai atvirksciai galiu ir ir ir ir ,ir visa tai beveik be tarpu

Taigi ir vaikai jaucia simpatija vienam ar kitam zmogui, kaip ir visi suauge. Juk ir suaugusiu yra, kurie didelese, nepazystamose situacijose jauciasi nejaukiai- pvz 1 diena darbe, kazkoks viesas pristatymas ir pan. O cia vaikai
Isivaizduokit save ju vietoje- asmenys perpus aukstesni uz tave pati Zino ir moka daugiau uz tave, aiskiai valdo jusu situacija- nori kalbina, nori liecia, glosto, arnet nori paimti ant ranku O jei dar linksmai ir garsiai kalba?

As manau daugelio vaiku drovumas isaugamas, gal tai lemia ir tevu genai. Mes abu esam ramuoliai. As pati gana jautri , vaikysteje abu mes tikrai ne is drasiuju buvom Tai ko noreti is vaiko? Tik kiek galima daugiau skatinu, pagiriu, padrasinu sakau tik eik, nebijok- mes visada su tavim, salia...
Jau vien tai, kad vaikas nepazystamoje aplinkoje apsiprates, ima bendrauti, dometis, zaisti- yra geras zenklas. Tiesiog vaikui reikia pirma istyrineti aplinka, o paskui galima ir pazindintis.

Labai aciu uz sveikinimus

Labai panašiai ir maniškis elgiasi . Darželį nei pasisveikina, nei atsisveikina, o jei kalba tik labai tyliai, arba visai nekalba .

Prieš metus buvo dar blogiau, nuo žmonių slėpdavosi. Dabar irgi jei turim svečių, tai vaikas dingsta iš kambario . Tik dabar aš jau nelabai kreipiu dėmesio, nes vieną kartą kviečiamas prie stalo man pasakė, kad jei jis ateis tada visi atkreips į jį dėmesį . Tada tetos ir dėdės buvo perspėti, kad nereaguoti į vaiką

Pasirodo ne mano vienos vaikas toks

tai va butent vaikas blogai pradeda jaustis kai daug zmoniu o dar blogiau kai visi tik jam pasirodzius ir puola visko klausineti, koks tavo vardas (nors ir taip zino) kiek metuku, kaip darzely sekasi ir ttt tada vaikas visai uzsiraukia ir ne mur mur, arba lipa man ant keliu arba slepiasi uz manes arba pabega zaisti su savo zaislais

o as ir neraginu sakyti jiem visko, ner cia ko zinoti

Vaikas truputi bailiukas..
Vaikas gana daug visko bijo, ir nenori nauju dalyku. Ypac jis nenori ko nors naujo jeigu mama nedalyvauja tame. Kaip daryti, kaip padeti jam iveikti baime? Kartais jis nenori netgi tikrai smagiu dalyku, pavyzdziui eiti i atrakcionu parka. Po kiek laiko nuejus, krykstauja ten, sunku isvesti.
Kaip padeti jam suprasti, kad neverta is karto sakyti ne. Tada taip sunku ka nors planuoti.
Mes esame issiskyre su vaiko mama, gal but tai isdalies yra del to. Bet as kiek galiu stengiuosi buti kantrus ir kartu. Kartais tai padeda ir jis pats uzsinori kazko drasesnio, bet kartais vis tiek ne. Ar tai po truputi praeis? Jam dabar neseniai sukako penki. Jis truputi nedrasus ir darzelyje, gal but del to jam sunkiau ten ir jis nelabai noriai eina.

As pati augau issiskyrusioje seimoje. patikekit, dabar tam vaikui labai sunku, viduj tikra maisalyne, su kuria paciam susitvarkyti yra labai sunku. Tuo labiau, kad tokio amžiaus vaikams yra tas principas, kad viskas arba nieko. Gal nezino, ar gerai yra bendrauti su jumis, ar neiskaudins mamos, jei jam bus su jumis smagu ir pan. Mano manymu, jus abu su jo mama turite dirbti, kalbeti ir grazinti ta pagrinda po kojom, kuris dingo issiskyrus jo tevams. Tik svarbu neissigasti ir neprarasti ryšio siu vaiku. Sėkmės.

Mano vaikas 3 metų irgi labai nedrąsus. Net nežinau, kaip ji padrąsint pakeist. Namuose linksmas, žaidžia, šneka. Bet tik atsiranda svetimoj vietoj tarp nepažystamų žmonių ir iškart pasikeičia. Reikėjo nuvest pas logopedę prašnekint negalėjo, kuo daugiau jį klausinėjo, tuo labiau jis užsisklendžia. Nežinau kaip padėti vaikui pasikeist.
Papildyta:
Gal turit kokių patarimų???

Mano panelė 6 metukų, tik suėjo, bet labai nedrąsi, tik nežinau kas bus toliau. Tas nedrąsumas buvo visada, bet dabar dar labiau nedrąsi, daržėlyje nežaidžia su vaikais, jeigu kalba tai labai tyliai. Nežinau ką su ja daryti. Namuose labai plepi ir judri, svetimoje aplinkoje visiškai pasikeičia.Na su suaugusiais dar daugiau bendrauja, bet su vaikais visiškai nebendrauja. Buvom pas psichiatrę, sakė viskas gerai, jautri, rami mergaitė ir viską išaugs Man tai neramu, nes auklėtoja vis pabrėžia, kad ji negalės eit į mokyklą dėl tokio ramaus būdo Ir kur kreiptis, ką daryt dabar Gal kas esat susidūrę Tiesa, mūsų aplinkoje aplink nėra panašaus amžiaus vaikų, tik lėliukai, gal tas irgi įtakojo tai kad ji nemoka elgtis su vaikais.

Nu bet ir nesamones aukletoja sneka Dar taip negirdejau, kad ramus ir jautrus vaikas negaletu eit i mokykla Gal ji kaip tik ten atsiskleis, ypac jei paklius i geros pedagoges rankas.. Ir siaip, man rodos, su Jusu problema butu geriau buve rinktis Montessori darzeli, jei yra tokia galimybe

Na mano mergiotė irgi ne iš drąsiųjų Nors gal nėra visiška tylenė, žiūrint su kuo palyginsi. Nelaikau to problema, bet ir neignoruoju. Tyčia sudarau situacijas kur reiktų truputį drąsos, prieš tai paaiškinu kaip reiktų elgtis ir taip po žingsniuką drąsėjam
Bet ir sugalvok tu man dėl mokyklos taip pasakyt Pati pradinėse buvau žiauriai tyli ir rami, tai susiradau draugę kuri irgi tokia pati buvo. Viską dviese ir darydavom O vyresnėse kai pasiutau, tai neduok dieve

Gerą temą užtikau







Pas mus situacija kaip ir visų abu vaikai nesisveikina su kitais, nepadėkoja o aš vis kalu ir kalu į tą galvą daryk taip daryk anaip ir naudos vistiek nulis.
dėl drovumo tai didžioji gal drovesnė už mažylį gal dėlto kad mergaitė ir ilgai augo "viena" po mamos sijonu į darželį tik 4 metų išleidau

Paklausiu gal visai ne į temą: o ką daryt kai vaikai tavęs negirdi kai bandai kažką pamokslaut arba paaiškint kaip reikia elgtis o jie abu stovi klauso bet apsisukę tą patį daro arba po to užduoda klausimą visai ne iš tos operos

Jie taip tyčia elgiasi. Tarp negirdi ir nenori girdėt yra didelis skirtumas. Nepersistenkit su pamokslavimais, nes vaikai po to atsiriboja ir nebeklauso. Mano vyras iš to taip ir neišaugo, nuvažiouja pas močiutę, o finale manęs klausia ką ji gero sakė
Man atrodo jau yra tokia tema kažkur. Ir daug psichologijos knygų apie tai rašo

paieškosiu

Mano panelyte iki 6 metuku ( beveik) buvo labai drovi, pas vaikus i gimtadieni eidama daugiausiai laiko praleisdavo uz mano nugaros pasistverusi uz kojos - pyktis toks eme, kad ajajaj
Bet pasirodo vaikui reikejo tik peraugti ta amziu - dabar drovia nepavadinciau

Mano sūneliui jau 4,5 metukai. Kad jis drovus niekada nepagalvojau kol nenuėjom šį rudenį į darželį (pirmą kartą). Žinoma į darželį einam labai nenoriai, verkiam, klausia kiekvieną dieną kada aš jį pasiimsiu, nes darželyje būname tik iki pietų. Nežinau kas bus kai reiks visai dienai palikti Buvo darželyje karnavalas, visi vaikai prie Kalėdų senio veržėsi kas pirmas o jis pačiam gale stovi, net širdį suspaudė Jei kas prieš jį užlenda, jis jokių veiksmų nedaro, stovi, kad ir nieko nemato. Gal auklėdama kur klaidą padariau, gal pas psichologą reik nuvesti, net nežinau ką daryti, kad būtų drąsesnis, laisviau bendrautų su vaikais, nebijotų pirmas prieiti ir t.t.
Kaip dabar prisimenu jis nuo mažens buvo nebendraujantis su vaikais, žaisdavom smėlio dėžėje, ateina koks vaikiukas su mama o jis man sako, einam kitur pažaisti. Jis tik su manim nori būti ir žaisti, na taip pat su jaunesniu broliu. Aš jam visas pasaulis, bet jau turėtų mokėti ir be manęs pabūti juk nemažiukas gal kas galit patarti kur problema

Pas mus ta pati istorija – visai berniukas „neberniukiškas“. Tikiuosi tai praeis savaime, o jei ne, tai kreipsimės į psichologą.

Mano vaikui 5, aplamai nera drovus suaugusius net gatveja pats uzkalbina, apie svecius net nekalbu, as neturiu per ji kada isiterpti, o darzelio sventese visai nenori dalyvauti, kol nera tevu prie aukletojos viska puikiai sako, eilerascius labai grteit ismoksta, na o per pacia svente atsiseda man ant keliu, o jei prasai, kad eitu su vaikais verkia, net nedainuoja, o apie eilerasti net kalbos nera, siemet taip isejo, kad jis nedalyvavo sveteje, tai jis apsidziauge, kad jam nereikejo eiti, ir man tos sventes katastrofa, vaikas jau nemazas ir kaip atrodo, kad ant keliu susiranges

mano berniukas ir buvo labai nedrasus na truputi jau padrasejo bet jam beveik 5 . pradzioj kai iseidavom i lauka jis niekad su svetimo vaiko nepaklabins pradejom leisti i darzeli vien delto kad maziau bijotu na dabar truputi drasesnis bet tikrai nera is drasiuju namie tai labai drasus

Mano nuomone, tai droviems vaikuciams reiketu didinti pasitikejima savimi. Yra ivairiu zaidimu, kurie tai ugdo, bet juos dazniausiai reikia zaisti grupeje. Taip pat angliskoje literaturoje yra tevams daug patarimu sia tema. Jei ka nors domina, turiu keleta nuorodu kazkur uzsirasius, paieskociau.
As pati buvau labai nepasitikintis vaikas, todel niekada nenoreciau savo vaikui tokiu problemu.

Siulau paskaityti knyga Zariana ir Nina Nekrasovos "liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti". Paskaitai ir matai savo klaidas.