Mano mazyliui 21 sav. jis dar negimes, bet
jauciu, kad jaucia ji ir mane supanti pasauli.
Su teciu gyvensim atskirai, tai buvo mano sprendimas.
Manau, kad esu nepasirengusi seimai su juo.
Ar nedarau klaidos, gal tik baiminuosi, nes pati augau nuo gimimo su mama ir nelabai isivaizduoju, ka reiskia- SEIMA.
Ar pajegsiu ji aukleti juo rupintis viena, kasdien buti uz du?
Ar pakaks mazyliui susitikti teti tik pora trejeta kartu per metus, ar bus imanomi mazam vaikui 2000km atstumai norint dazniau aplankyti teti?
Daug klausimu, baimes ir mazokai aiskumos, o gal tai tik isikalbeti prietarai ir baime nepakartoti savo istorijos.
Noreciau, kad turincios(-tys), patirties pasidalytu ja ir patarimais, dekoju is anksto,
bet auginantiems vaikus normalioje seimoje ir nieko panasaus neisgyvenusiems
prasyciau neterpti savo nuomoniu ir moraliniu poziuriu.
Aciu,jusu naujoke Tessa

jei tevai sutaria, tai savaime aisku, vaikui yra geriausia tureti juos abu.
Bet daugybe vaiku isaugo ir tik su vienu is tevu.
Bet velgi - tu manai, kad seimos nenori, nes jos neturejai vaikystei - pagalvok gerai ,ar to linketum ir savo uzaugusiam vaikui

Man dabar 15 metu ir mano mama yra vienisa motina. Tecio nemaciau niekada gyvenime. Zinoma, su teciu butu gal ir geriau, bet neisivaizduoju, ka reiskia tureti teva, tai nezinau, geriau nuo to, ar blogiau. Vis delto esu labai labai laiminga, neisivaizduoju saves laimingesnes, nors ir tureciau teva...

Nemanau, kad reikia stengtis būti už du žmones. Geriau būk vienas - rūpestinga ir mylinti mama. Aš niekada nesistengiu būti dukrai už tėvą, nes tai ne mano jėgoms. Bet už tai esu vienintelis garbinimo objektas

Visa nestuma buvau viena, o kai pagimdziau tevas "staiga" atsirado. Man gime dvynukai: berniukas ir mergyte. Kai buvau nescia, tai ne as, o jis mane paliko likimo valiai. Negalvojau apie tai kaip atstoti abu tevus, galvojau apie tai kaip buti gera mama. Tetis yra tetis. Mes negyvenam kartu ir, greiciausiai, kad negyvensim. Jis mus aplanko, retai, bet aplanko. Padeda materialiai. Kaip bus toliau su juo - nezinau, bet zinau, kad bandysiu rasti savo vaikams patevi. Taip ir man bu geriau, ir vaikams. Noriu, kad jie uzaugtu pilnoje seimoje, bet jei ne su biologiniu, tai jau bent su kitu, bet geru tevu.

jei, tik yra nos maza viltis, kad su teciu bus geriau, reiketu pabandyti. per ziauru butu vienai priimti toki sprendima. taciua , jei tevas,nevertas tevo vardo, tai geriau viena mama, o gal veliau ir geras patevis.
tai, kad pati augai viena, tave galejo paveikti psichologiskai. nepilna seima, daro tokia itaka, taigi , jei tarp jusu viskas gerai ir cia tik tavo apmastymai : buti, ar nebuti kartu su mumis ir teciui, tada galbut pasikonsultuok su geru psichologu, seimos konsultantu.

As auginu savo maziu viena. Tetis aplanko. Zinoma, noreciau dazniau. Kol kas dar mazius nelabai supranta, kas yra tureti ar netureti tecio. Dabar svarbiausia jam mama.
Labai norejau, kad butume kartu, bet todel, kad myliu. O nesam kartu, nes jis nemyli manes.
Juk negalim buti kartu tik del vaiko. Bet nemanau, kad galiu is vaiko atimti teise matytis su teciu, juolab, kad tetis to nori. Jam svarbus jo vaikas. Ir mudu puikiai sutariam, nes pasikalbejom ir viska issiaiskinom.
Nezinau su kuo gyveni, su tevukais ar kaip. Bet pradzia bus labai sunki, jei esi viena. Tada labai noresis to artimo zmogaus, kuriam butu svarbus tavo vaikas, tavo bedos, rupesciai ir nerimas.

Aciu, mielosios
Ypac aciu toms kurios isgyveno ta pati ir pasidalino tuo.
Manau jus teisios, turbut rizikuoju padaryti ta pacia klaida kaip ir mano mama-
atstoti abu ir prarasti galimybe buti tiesiog gera mama.
Pagaliauman pasiseke, nes mano vaikelis zinos, kad jo tevelis ji labai myli atvirksciai nei maniskis kuris driso isrezti mano mamai, kad as ne jo vaikas, jau pirmaisiais menesiais."as nieko nezinau"- jo zodziu citata.
Zinau, kad didelis atstumas neleis teciui daznai matytis su maziuku, bet is patirties
zinau, kad visgi ne tai svarbiausia.
O kai mazylis paaugs manau istengsiu jam paaiskinti priezastis kodel as ir tevelis negyvename kartu.
Pastojau netiketai, su juo buvom pazystami vos menesi ir net ne trupucio nepagyvene kartu. Negaliu viens du ir tapti gera zmona.
Ir visgi man "nuskilo". Tevelis pripazista savo vaika ir labai jo nori bei laukia.
Ir tai vos po menesio pazinties, o mano tevai buvo jau karta vede, na ir kas kad as gimiau jau metai po skirybu.
Dar karta aciu jums. Manau man pavyks juk-KIEKVIENA MAMA SAVO VAIKUI SUPER! [FONT=Times][SIZE=7][COLOR=green]

Dar turi daug laiko (iki vaiko gimimo) suprasti ar galetum tapti jo zmona. Jei jis geras zmogus, manau, kad verta. Jau bent mano kelyje ne taip daznai buvo pasitaike geru vyru, gal net ir visai nebuvo

Ka gi,kaip sako laikas viska parodo.
Stai ir parode. Manau su tikruoju tėveliu nebelabai kas beišeis,
bet yra kitas zmogus kuris visada mane palaiko ir yra mano petys išsiverkti.
O vaikutis rodos jį jau įsimylėjo, jam tereikia uždeti ranka ant pilvuko ir mažylis ima džiugiai spardytis.
Tėtis pareiskė, kad yra pernelyg išdidus, arba, jis arba nieko,žodžiu spaudė mane visą laiką ir neleido man oro ikvėpti. Visada mėgau laisve ir todėl manau jei tikrai mane mylėtu duotu man laiko.
Ka gi, o mano buves x kaip ne keista mane labiau palaiko ir guodžia.
Si zmogu bent pažystu ir žinau, kad joks išdidumas neiskaudins manęs iš jo pusės.
Aišku kol kas pasilieku laiko tiesiog sau ir mažyliui.
Bet kokiu atvėju žinau, kad tėtis savo mažiuko nepaliks ir kad visuomet turėsiu draugą, kad ir kas benutiktu.
Taigi gali buti, kad mano mažylis vietoi nieko dabar turės du tėvelius ,
Hmmmm...
Aciu dar karta Tessa
P.s.
Vikute skaičiau tavo istorija ir manau man tikrai neturiu ko žlimbti, reikia mokytis
iš tokių dydvyriškumo kaip tu, va tau tai sunku, o as cia bliaunu.
O dėl gero vyro manau, tavo gyvenime butinai atsiras tas vienintelis, nors tam prireiktu nors ir 10 pagimdyti. Tik nepaliauk tikėti stebuklais ir žinok, kad yra žmonių kurie širdy tave palaiko.

Dziugu, kad yra zmogus, kuris tave palaiko ir tave GERBIA. Sekmes!

mastau mastau ir vis nesiryztu... esu 36 metu... nesiseka su vyrais, o biologinis laiktodukas tiksi... mastau apie vienisa motinyste, tycine, samoninga vienisa... Jus jau turite patirties... ar ryztumetes samoningai?

niekados gyvenime
Tai yra vaiko teisė turėti abu tėvus, jei jau taip nutinka, kad neturi, tai vienas dalykas,bet sąmoningai būt vienai, tai tikrai ne. Ir pačiai sunku be galo, ir vaikui nelengva.
Visos mes šiame skyrelyje skaičiuojame vienišės gyvenimo privalumu ir jais džiaugiamės. Bet......Daugelis laukia princo...... ir teisingai, nes žmogui būt vienam visą laiką negerai. ir patikėk, vaikas tos erdvės, kurią moteryje turi užpildyti vyras, niekad negalės užpildyti. Jai pildysi tą laisvą erdvę vaiku, traumuosi vaiką, jei paliksi laisvą - bus sunku visą gyvenimą. Turiu keturis vaikus, rūpinuosi jais ir myliu, bet vaikai nėra lygiaverčiai partneriai. Tu tik mama. tu net mama. Bet norisi, kas šaliabūtų kažkas, kam mama nebūtum

o as pastociau, tikrai pastociau. buvau nusprendusi, kad jei nepagimdysiu iki kokiu 35-riu, tai bandysiu isivaikinti, jei tai butu imanoma. bet 30-ties pagimdziau visa kolektyva
manau, kad moteris gali gimdyti vaika ir be tecio, jei ji nesuranda gero vyro savo kelyje, manau, kad tikrai gali, jei sitas vaikelis bus laukiamas ir daug demesio bus skirta jam, manau, kad jis bus net laimingesnis negu galetu buti pilnoje seimoje, kur yra nesutarimai.
visada sakiau, kad mums moterims lengviau negu vyrams - vyras, jei jam nepasiseks taip ir liks vienisas, o mes sau jau bent vaikeli pasigimdyt galim. juk gimdome mes sau, o ne bet kam kitam.

Aš manau, kad ne sau . Juk tai ne pėdkelnės ar kavos puodelis, kuriuos perkam tikrai tik sau. Tai - žmogus (žmonės tavo atveju ) ir mes tik padedam jiems ateiti.
Be abejo tikimės, kad jie bus mūsų pagalbininkai, užvadėliai, draugai ir bičiuliai, parama senatvėje ir širdies džiaugsmas, bet juk savintis mes jų negalime. Jei mąstysim, kad vaikus gimdom sau, gali kilti daug problemų, kai jie užaugs ir nori nenori teks paleisti juos iš po sparnelio, suprasti, kad jie atėjo gyventi savo gyvenimą. O juk tikrai teks
O gimdyti sąmoningai vaiką be tėčio ar negimdyti, tiesą sakant nežinau. Noras truputį egoistiškas, be abejo, bet, kartu ir suprantamas. Gal, jei ilgai svarstant širdis vis kužda tą patį ( o ir gyvenimo sąlygos leidžia) , vertėtų?

Pritariu blondinei, kad vaikai - ne sau. Jie-jems patiems. Tai nelengva, ypač kai jie auga, renkasi gyvenimo kelia. Aš vis dėl to lieku prie savo nuomonės ir manau, kad šalia moters turi būti vyras. Brandūs santykiai daro gyvenimą pilnavertį.

kai parasiau, kad gimdom sau, tai tikrai neturejau omeny to, kad vaikas dabar tures rupintis manimi iki senatves, tikrai ne tai, tos, kurios ilga laika buvo vienisos tikrai supras apie ka as kalbu

Suprantu ir aš, tikiuosi . Kalbi apie tai, kad šalia nėra vyro su kuriuo galėtum pasidalinti ir džiaugsmu ir rūpestėliu, tad viskas tenka tik tau. Kad vaikiukas liks su tavim, kokie uraganai tavo gyvenime beprasisuktų, ar teisingai suprantu?
O kas dėl senatvės , tai juk vaikai turės rūpintis mumis, jei prireiks. Žinoma, geriau niekada netapti našta kitiems. Bet taip jau gyvenimas surėdytas.

nelabai supratai
noreciau paklausti o kaip su moters noru "buti mama", to ant svarstykliu nestatote? juk ji apie tai svajoja net nebudama nescia arba net neturedama vyro salia. gal apie tai rimtai susimastyti neteko toms, kurios laiku istekejo, laiku pasigimde pirmagimi, bet patarimo klausia ne tokia moteris. juk norisi ne tik sulaukti pagalbos senatveje, bet ir... kaip tai neskambetu banaliai - kamnors DUOTI savo meile, rupintis kazkuom, lepinti. na tikiuosi gerai paaiskinau dabar savo teigini "gimdyti vaika sau". o dar norejau paklausti, o tai kaip su tom seimom, kurios darosi dirbtinius apvaisinimus arba skatina ovuliacijas ir pan., juk vaikelis pats tuo metu nesipraso i pasauli?? del ko jos tai daro?

Na, galėjau ir nesuprasti
O dėl noro duoti meilę tai pilnai sutinku. Toks noras, kitaip vadinamas motinystės instinktu, tikrai egzistuoja ir visos mes jį daugiau ar mažiau jautėm. Bet vis dėlto vien instinktais vadovautis negalime, ne gyvuliukai juk esame. Manau šios temos esmė ir yra tokia: kuo pasikliauti, protu ar instinktu? Trokštame būti mamomis, duoti meilę, bet kartu galvojame, ar neatimsime iš vaiko per daug, pasmerkdamos jį augti be tėčio.

o tai ka man daryti, kai nusprendziau gimdyti jau zinodama, kad busiu viena? buvau tam pasiruosusi, o tai svarbiausia, nemanau, kad mano vaikai, gyvendami tik su manim praranda galimybe dziaugtis mano meile ir demesiu, nemanau, kad del to jie jausis blogai. juk kiek daug seimu, pilnu seimu, kur vaikai nesijaucia laimingi
svarbiausia, manau, yra tai ka tu jau pasakei "duoti meile".

Dabar tu manęs nesupratai, matyt abi jau pavargusios po dienos darbų esam .
Ginkdie nesakiau, kad vaikai praranda galimybę džiaugtis tavo meile. Jos jie gauna tikrai apsčiai. Ir turėjau omeny net ne tave, o temos kaltininkę (sorry, niko neatsimenu), kuri svarsto ar gimdyti vaiką tiesiog sau, nes norisi.

Aš - taip. Manau, taip daug geriau, nei turėti mylintį ir mylimą vyrą, lauktis planuoto vaiko, o jam atsiradus - VISUS rūpesčius gauti ant savo pečių. Geriau iškart nieko nesitikėti, tiksliau, sąmoningai tikėtis vienišos motinystės, nei ją gauti staiga, netikėtai ir neplanuotai.
Kitas klausimas - ar aš tokiu atveju nenorėčiau įsivaikinti vaiko. Bet čia ne ta tema.

Dabar galite mane užmėtyti akmenimis. Aš tai padariau. Sąmoningumo procentas buvo gerokai didesnis. Prieš pastojant žinojau, kad būsiu viena. Ir ką??? Esu labai laiminga.

manau, kad ir tavo sunelis jauciasi pilnavertis ir laimingas, juk ne tame esme, kad yra ar nera vyras salia, vaika ne tai vercia jaustis laimingu.

as manau, kad butent tada ir reikia gimdyti kai to nori, tai geriau negu gimdyti tiek kiek "dievulis duoda" arba pan.

pasakysiu trumpai: sąmoningai aš taip niekada nedaryčiau...kad prasmingai gyventi nebūtinai reikia auginti vaikus..

Va čia tai žmogus iš patirties rašo, o mes... būti ar nebūti , tik teoriškai. Jei kieno nuomonės ir paisyčiau, tai tik žmonių, jau tai išgyvenusių.

Aš tikrai gimdyčiau, viena - neviena. Net neabejočiau. Čia taip sakau teoriškai
O praktiškai vaikui tėčio reikia. Bent jau mano vaikui jo reikia. Nežinau, gal jei būtų jo nepažinojęs, nematęs viskas būtų kitaip.
Mano vaikas niekada nešneka apie tėtį, net jei bandau apie tai su juo pasikalbėti jis tuoj sako noriu miego (jei vakaras) arba kuo greičiau prisimena pamokas, ar dar kitais būdais nukreipia pokalbį. Bet aš matau, kaip ištysta jo ausytės jei kokiame pokalbyje paminiu tėčio vardą. Matau, kaip laukia kol tėtis atsiųs jam pažadėtajį laišką. Ai, tai jau kita tema

azalija


norėčiau, kad mano vaikis kada taip pasakytų ...


taip. ir labai džiaugiuosi už tave
žinau, kad tai labai egoistiška, kad vaikis neturės tikrojo tėvo... bet... paklusau laikrodukui ir didžiuliam norui... auginu sau, nes be vaiko nematau jokios prasmės. užtenka, pagyvenau sau. užtenka ir laukti to princo ant balto žirgo, kuris atjos arba ne. o ar galės tada dar mažas atsirasti?...


nashle, abejoju, ar neturėdama vaikučių galėtum taip pasakyti...

Taip, be abejo, neturėdamao vaikų mes negalėtume pasakyti, kad gyvename prasmingą gyvenimą. tačiau, aš gyvenau santuokoj ir išsiskyriau, nes vyras man buvo blogas. ir aš mačiau skirtumą, kaip vaikams su tėvu,ir kaip be. Taip, vyras man buvo blogas. Jis buvo labai blogas ir vaikams. bet jie jo pasiilgsta. jie jį myli. Nesvarbu, koks jis buvo , jie nori būti su juo. Vaikams tėčio reikia. nesakau, kad be tėčio jie užaugs nepilnaverčiai ar kokie nors dar, tačiau trūkumas visada bus. ir klausimas" kodėl???" kils visada. ir ne tas čia svarstymas, kad geriau jokios šeimos, nei blogi santykiai tarp tėčio ir mamos. Žinoma, kad geriau. bet geriausia..... Aš visuomet mąstau apie geriausią

Žinai, yra absoliučiai skirtingos situacijos kada vaikai augę su tėčiu jo netenka vienaip ar kitaip ir kai vaikas net nežino kas tai yra gyvenimas su tėčiu.
Dėl pilnavertiškumo: čia mes jį vaikuose sukursim arba ne. Viskas priklauso nuo mūsų, nuo gebėjimo išaiškinti, kad tai visiškai normalus dalykas.

taigi, aišku, stengtis, kaip geriausiai reikia. manau, visos stengiamės. ir darom, ką galim, kad tik būtų geriausia - toj situacijoj, kurią turim.

panašiai ir aš mąstau... nemanau, kad šeimoje negalima "užauginti vaiko sau"... to pasėkmes juntu iki šiol nors augau pilnoje šeimoje , ir ne vienturtė...
mąstau apie vaiko gimdymą nes jaučiuosi tikrai vieniša, ypač po paskutinių meilių.. nemąstau "ant karštųjų" - praėjo beveik 9 mėn, jeigu... dabar būčiau netoli gimdymo...
prisibijau ne klausimų, prisibijau iškreipto charakterio ir šeimos suvokimo... kurį laiką diebau mokykloje, teko susidurti su vaikais, nepilnų šeimų - kitokie, gal nėra dviejų charakterių-auklėtojų pusiausvyros ar pan...
o gyvenimo prasmės be - nu nelabai randu... ko norejau profesijoje - pasiekiau, kitose gyvenimo sritysse - irgi, išskyrus šeimą...

ar gimdyri vaika be tevo?? - oj kaip skiriasi issiskyrusiu ir pagimdziusiu nesantokoje nuomones, idomu kodel

pirmiausia todėl, kad vienos tai turi, o kitos sako, kas būtų, jei būtų aš pati prieš porą metų nebūčiau patikėjusi, kad pati taip pasielgsiu...
antra, išsiskyrusios žino, kaip vaikams reikia tėvų, kaip jiems jų trūksta.

tikrai tiki tuom ka parasei?

bet juk ir vienišų mamų vaikams gali reikti tėvo... kaip kad mano puskės dukra (8 metelių) motinai pareiškė, kad jai geriau, kai tėvas išėjo kitur...

kai kurios išsiskyrusios turi šiek tiek jau paaugusius vaikus (leliukus irgi), todel ta nuomonė ir yra kitokia. Visų pirma todėl, kad jau atsiveria platesnis vaizdas kaip, kas ir kodėl atrodo be tėvo. Jau matai tas problemas, kurios iškyla augant be tėvo. Pvz, aš auginu tris bernus, du jau yra tokie, kuriems žiauriai reikia tėvo autoriteto, ir nors tu ką, bet neužtenka savaitgaliais matyt tėvą. Kasdienis dalykas, tarkim pamokas ruošt. Mamos galima ir neklausyt(ji juk gera). Tėvui taip nepasakysi Ir taip toliau ir panašiai. Su dukra lygiai taip pat. mano dukrai tuoj penki metai. jai laaabai reikia tėvo. ir dar kartą pasikartosiu, jie kažkaip "pamiršo", kad tėtis juos mušdavo santuokoj gyvendamas, žemino ir panašiai. Vaikai myli vis tiek, jiems reikia, jie pasiilgsta. vaikai dažnai man sako, kad aš jiems gera. Bet.....tėtis irig geras. Dalinai todėl, kad jo nėra. Lengva mylėt iš tolo. tėtis nepavargęs, turiu daug daugiau pinigų visko nupirkti gali.... bet čia ne apie tai
Mano ketvirtas vaikiukas nežino, kas yra tėtis. Kai paaugs, parašysiu, koks skirtumas tarp tų, kurie neteko, ir tarp to, kuris neturėjo visai po penkių metų.
Nieko aš nenoriu mokyt nei moralizuot, bet labai dažnai mes matom situaciją šiandien, dabar.O gyvenimas ilgas. ir problemų auginant be tėvo aibės.

aišku. turėjau minty, kai kurie vaikai tėvo nematę/nebendrauja. užtat ir negalim įvertint to, kas būtų, jei tėvas būtų...
brangute, ir nesakom, kad vaikams tėvo nereikia... bet...

Aš ryžčiausi ir galima sakyti ryžausi, nes kai pastojau, nujaučiau, kad su draugu būsiu nebeilgai... Aš labai norėjau būti mama, nepriklausomai nuo to ar su vyru ar be, gal kiti tai pavadins egoizmu, bet kokia laiminga buvau besilaukdama savo mažylio ir dabar, kai jau jį turiu, kiek daug meilės ir šilumos jam galiu duoti.

Viktute, labai gerai paaiškinai , būtent taip ir aš jaučiausi prieš pastojant, jau kokius 6 metus apie tai mąsčiau, ruošiausi, manyje l.stiprus motinystės instinktas.
Nesutinku su Brangute, kad moterims reikia vyro šalia. Nebūtinai. ir vaikai be tėvo tikrai gali užaugti pilnaverčiai, viskas priklauso nuo mamos ir vaiko santykių. Ir dar... turiu savo šiemoje pavyzdį - savo močiūtę, kuri gimdė viena - ji laiminga, kad turi mamą, o mano mamai niekad to biologinio tėvo neprireikė, o vėliau ji turėjo patėvį, kurį vadino tikruoju tėčiu.
Aišku, berniukų auklėjime tvirtas tėčio žodis neretai yra didesnis autoritetas, nei mamos, bet tai dar nereiškia, kad vaikai, gyvendami pilnose šeimose yra laimingi. Mano tėtis žuvo kai man buvo 8, sesei - 1,5m bet abi išaugom pilnavertės asmenybės

Mano nuomonė nesiskiria nuo tavo. Aš gimdyčiau.
Kitas klausimas, ar sąmoningai siekčiau nėštumo (manau, Azalijos toks klausimas buvo). Turbūt ne. Kaip gali taip imti ir nuspręsti, kuris vyras geriausias tėvas tavo vaikui, ir kaip su tėvu sutarti vaiko auginimo klausimus. Aidar nuomonei nepritariu (tipo, mano vaikas - mano sprendimas, o tėvas net neturi žinoti apie tai) dėl paprastos priežasties (be visų kitų niuansų, tokių, kaip žmogaus teisės)- niekada nežinai, ar tavo vaikui neprisireiks biologinio tėvo ar jo vaikų pagalbos (turiu omeny, kaulų čiulpų persodinimą, organų donorystę, kitą medicininę pagalbą). Aš greičiausiai įsivaikinčiau ar pasiimčiau globoti. Tačiau jei Azalija turi kandidatą į savo vaiko tėvus ir žino kaip išspręs tuos moralinius klausimus, kodėl negimdyti vaiko vienai? Vaikas nebus pilnavertis? Vaikas nebus pilnavertis, jei jį durnai auklėsi, o koks skirtumas, viena ar ne. Azalija, aš už - nors pati gimdžiau ir 'legaliai', bet vis tiek už

kadangi draugo neturiu, jei stengciausi pastoti, nemanau, kad ieskociau super rimto zmogaus... tiesiog grazaus ir protingo.... ir tokiu atveju jis nesuzinotu kad turi vaika...

Taip vaikas mano, bet aš NIEKUR IR NIEKADA nesakiau, kad neturi tėvas žinoti. Čia aš taip pasirinkau, nes man senio šalčio nereikia. Kiekvienas vaikas yra tik mūsų pačių sprendimas, o tėvelio nuomonė yra tik pritariančioji, laiminančioji ir pan. Taigi bet koks vaiko atėjimas į pasaulį yra tik egoizmas. Ir kaip ten bebūtų mes- MOTERYS-tai nusprenžiam. Juk neprivers nė vienos išnešioti kūdikį, jeigu pati moteris nenorės.
O mano vaikas - jis turės tėtuką, taippat manau, kad turiu pakankamą kiekį smegenų, kad sugebėčiau vaikui paaiškinti kodėl pas mus nėra biologinio tėtuko. Jis žinos visą tiesą kai tam ateis laikas, o tada pats nuspręs.

Aš tai manau, kad vaikas pilnavertiškesnis bus augdamas tik su mama, nei šeimoje, kur vyrauja nesantaika... Aš pati užaugau su patėviu, kuris man toli gražu ne autoritetas ir išvis dabar su juo nebendrauju, bet tikrai norėčiau turėti tėtį autoritetą... Labai... Bet taip pat manau, kad jeigu mano mama būtų buvus man pavyzdys, tai tėčio tikrai nebūčiau pasigedus... Bet deja, autoritetų savo gyvenime neturėjau... Vis dėlto smagu būtų, kad mūsų vaikai augtų pilnavertėse ir mylinčiose šeimose, ex tada ir patiems lengviau, kai turi geros šeimos modelį... Bet yra kaip yra... Geriau stipri mamytė šalia, nei koks skystakiaušis ramybės drumstėjas, gadinantis gyvenimą tiek moteriai, tiek vaikui

Bet jeigu mamytė yra pakankamai subrendusi: susitvarkiusi su savuoju AŠ, turinti tvirtą pagrindą po kojom, tada, manau, tėtis ne toks jau ir būtinas

nematatu nieko blogo gimdyme be tevo, tai siek tiek savanaudiska, bet ir dvieju santarveje gyvenanciu zmoniu norastureti vaiku irgi yra savanaudiskas niekada negali zinoti koks vaikas isaugs dabar vis daugiau vaiku auga su vienu is tevu, todel manau, kad ateityje jie jaus vi maziau diskomforto matydami "pilnas"seimas

Atsiprašau, gal aš čia ne į temą...bet norėčiau paklausti tų, kurios ryžtasi pasigimdyti vaiką "sau" (be tėvo): o kaip jūs pasirenkate vyro, kuris taps vaiko biologiniu tėvu, kandidatūrą? Ir ar tam vyrui suteikiate laimę sužinoti, kad turės vaiką, ar slepiate? Man tiesiog įdomu, aš jokiu būdu nesmerkiu tokių moterų. Manau, kad jei man būtų kokie 36-38 metai ir nebūčiau sukūrus šeimos, tai irgi turbūt pasiryžčiau pasigimdyt vaikutį viena

Nu nieko sau, nejaugi manai, kad nusprendziusios pasigimdyti vaika "sau" moterys vaiksto gatvemis ir iesko kandidato, tipo, kad be zalingu iprociu, aukstas, grazus, sveikas ir talentingas, arba per pazistamus apklausas daro, kas galetu atitikti siuos reikalavimus
Nu sorry, tikrai nesitikejau, kad yra taip mananciu zmoniu

Nesistebiu, kad yra zmoniu kurie tokius "naivius" klausimus klausia.
Nezinau, kaip yra LT, bet kol pati buvau studente Vokietijoje, pazhinojau keleta vyr. g. studentu, kurie nueidavo i spermos banka priduoti savo sperma, taip prisdurti prie savo sitpendijos. Is ju pasakojimu susidariau vaizda, kad spemos donoravimas Vokietijoje studentu vyruku tarpe buo normalus reskinys.
Laboratorijoej ar seimos klinikose jiems i rankas iduodamos menzureles, ir palydimi iki WC. WC yra spermos isgavimo procesui vyruko smegenimis reikalingos lengvo turinio zurnalu su aitrinaciomis nuotraukomis. Atlikus spermos isgavimo procedura, ji grazinama gyd.padejejai. Surashoma to vyruko fiziniai duomenys: akiu, plauku spalva, sudejimas ir pan. Kitos tokio pobudzio istaigos dar pasidomi vyruku inteligencija ar sugebejimais. Tiesa, vyrukams pries einant atlikti spermos donoravimo procesa isduodamas popierius, kad ju anonimiskumas garantuoja ir jie netures jokiu pretenziju del seklos/vaisiaus. Tai tiek is bendru ziniu Vokietijoje, kaip ir kur atsiranda spermos donoru.
Kadangi dabar gyvenu JAV, teko pavirsutiniskai susipazinti,kaip vyksta JAV. Populiariausi spermu donoru dalintojai yra gydytojai ir med. m-klu studentai. JAV vyr. g. vyrams parduoti savo sperma - tolygu didvyriskam gestui suteikti kraujo. I tai gydytojai ziuri kaip i pasitarnavima "moxlo ir Tevynes" labui. Kai tai suzinojau, ciupau savo gydytoja -santuokini uz ciupros ir spaudziau prie sienos prispazinti ar jis taip pat donoravo. Jo atsakymas buvo " O kas cia tokio??" tai augiau ir nebesigilinau i jo "nuopelnus" medicinos moxlui ir tevynei.
Nemazai jo kolegu tai daro, nepriklausomai nuo amziaus.
Pazistu tik viena moteri med. sesele, kuri paprase savo buvusio ex-draugo gydytojo donoruoti jai sperma. Taigi, jis med. istaigoje atliko si procesa manualiai; jie nuejo pas notara, jis ir ji pasirase, kad jis netenka visu tevystes teisiu, o ji nepretenduos i is jo reikalauti nei jos neit tu vaiku islaikymo. Sumokejo notarini mokesti ir abi salys issiskyre taikiai kas sau. Tai moteriai gime vyr.g. dvynukai. JI labai laiminga.