Sveiki,

na gal kai kuriems mano problema pasirodys kiek keista, bet man tai tampa vis didesne problema. Reikalas tas, as kad pavydziu savo dukrytes visiems, isskyrus vyra ir savo mama. Kai kas nors kitas papraso, kad duociau ja palaikyt ant ranku - negaliu. Draugai jau seniai susiprato, nebepraso. Bet as ne tik draugams jos nenoriu duoti, bet pvz. ir su vyro giminemis tas pats. Vyro tevams ji taip pat pirmoji anukele, jie ja be proto myli, visada tik ir laukia, kad atvaziuotumem i svecius. Mano santykiai su jais puikus, bet kiekviena karta kai duodu uosviui arba anytai panesiot dukryte, tai ziurint i ja is tolo, tikra to zodzio prasme plysta sirdis. Taip ir norisi ja pasiimti atgal. Dabar jiems teisinuosi, kad ji dar mazute, dar nelabai gerai galvyte nulaiko, todel nenoriu ja leisti per rankas, bet zinau, kad ir kai ji paaugs, bus tas pats. Todel turiu problema, kai mes einame pas vyro gimines (taip pat dedes ir tetas) i svecius, arba kai jie pas mus ateina. visi nori ja palaikyti ant ranku, o as neduodu, pradedu visaip teisintis, kad laikas ja maitint, arba migdyt. Vienzo, bet ko prigalvoju, kad tik nereiktu kam nors kitam i rankas jos duot. Ir taip kiekviena karta. Labai noreciau patarimo, kaip elgtis tokiu atveju. Siaip jau man paciai atrodo, kad as turiu tam teise, ji juk mano vaikas, bet vyras sako, kad jau visiems atrodo keista, nes visi cia priprate imti kitu vaikus ant ranku. O man atrodo, kad as niekada prie to nepriprasiu.
Aciu is anksto

Germante, mesk iš galvos savo "pavydus" . Tai gi tavo mergytė tokia mažutė dar, tokia kruopytė. Natūralu, jog ją saugai kiek įmanydama. Tai ir gerai, kad neduodi niurkyti visiems. Tegul paauga, sutvirtėja. Čia ne pavydas veikia, o motiniškas instinktas. Tu tikrai žinai, kaip tavo vaikui jaukiausia.

Aš irgi ilgai nedaviau savo vaikų niekam tampyti. Na, vyrui išimtį padariau (nors kartais ir ne) . Seneliai gaudavo, bet su apribojimais. O daugiau- niekas mano vaikų netąsė , na, bent iki pusmečio, tai tikrai. Nors, jei geriau pagalvojus, tai turbūt apskritai nugesinu visus norėjimas panešioti- vaikas ne žaislas, jei jį leisti kam ant rankų, tai tik esant įsitikinus, kad tai tik vaiko labui, o ne moteriškių pasibovinimui- tegul pliušinius meškius tampo. Jei vaikas blogai jaučiasi, reikia jį priglausti, o mano rankos nešvarios, tai prašau- teta, bandyk nuraminti, kol aš nusiplausiu rankas. Bet jei teta sumąsto, jog smagu būtų vaikystę ir lėlių laikus prisiminti, tai gal būkit maloni ir pasieškokit kito žaisliuko.

Vienžo, augink savo mergytę taip, kaip jauti pati. Ir į psichologus kreipkis nebent tada, jei pataptų giliai dzin, kaip jaučiasi tavo vaikas kažkieno rankose.

Gerų švenčių.

Oi, paskaiciau ir prisiminiau save pries siek tiek maziau nei metus.. Iki menesio apskritai man viskas uzvirdavo viduje, jei kas pasikesindavo paimti dukryte... Nors tik keli zmones tai pabande padaryti (o vyras man ta pati aiskino, kad pas mus cia iprasta vaikus ant ranku imti), as budavau pasiruosusi "pulti" tokiose situacijose
O paskui po truputi tas "pavydas" praejo. Sutinku, kad tai greiciau instinktas nei pavydas, noras apsaugoti vaikiuka, siaip jau aplinkiniai turetu ji gerbti. O kai vaikiukas truputi paauga, naturaliai "leidi" jam daugiau kontakto su zmonemis. O paskui jie patys pasirenka eiti pas ka nors ant ranku ar ne
Man atrodo, tavo jausmai pakankamai naturalus ir laikui begant irgi pasikeis.

Merginos, labai aciu.
O jau buvau pradejus galvot, kad cia su manim kazkas ne taip

Kaip tik Kaledas pas uosvius praleidom, o dar vyro sesuo buvo. Irgi viena is "karsciausiu" vaiko "nesiotoju". Tai tiesiog uzsispyriau ir galvojau, kas bus, tas, tampyti vaiko neduosiu, jeigu nori - tegu pyksta. Tai tada visi pradejo nebeprasyt manes, kad duociau ja palaikyt, bet lauke, kol pati susiprasiu. Bet as taip ir nesusipratau .
Taigi, neiskentusi liepiau vyrui paciam su jais pasikalbet ir paaiskint, kad vis delto neduosiu vaiko tampyt ir jie turi su tuo susitaikyt. Savo meile vaikui jie gali ir kitaip isreiksti, nebutina jos per rankas leist.

Dabar isverciau vyrui abi jusu zinutes, tai atrodo, suprato . O pries tai, zmogus niekaip negalejo suprast, mat cia jau kai pagimdai, ta pacia diena i ligonine subega puse gimines ir kiloja is ranku i rankas, fotoaparatu blyksi. O va, as, keistuole, nedariau taip

Bet dabar, atrodo, viskas susitvarke po to vyro pokalbio su jais.

Aciu, dar karta. Nuraminot...

Linksmu svenciu

nu man čia toks perdėtas nedavimas. Aš savo vaikiuką begalo myliu, bet man jo ir kitiems negaila, lai panešioja. Pamatysi kai svers 11 kg ir daugiau pati duosi kad tik panešiotų, nes rankos patrūkti gali

Germante, smagu, kad tavo problema jau sprendžiasi, bet vis tik noriu tave palaikyti. aš savo mažiulio dar tik laukiu, bet jau žinau, kad ir aš tai saugosiu savo vaikutį.

Nežinau kodėl, bet iki šiol man visai nesinorėdavo paimti kitų vaikiukų iki kokių 6 mėn. Kartą draugų mergytei buvo gal kokie trys mėnesiai -visi supuolę ėmė ją visaip "kniapčyti" - liesti, nešioti, mamos veidas nebuvo labai laimingas, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, o aš kažkodėl ją puikiai supratau ir atėjau į pagalbą, kažkaip pusiau juokais nuvijau visus nuo kūdikio, paskui to vaikiuko mama man padėkojo, sakė pati nedrįso nieko sakyti...

Wilmog, būtent... Pažiūrėkit, kada tie nešiotojai užsimano veiklos? Tada, kai vaikas nuramintas, pamaitintas, patenkintas gyvenimu. Ir kas nutinka? O gi pradeda vaiką niurkyti, cypti jam į ausį dirbtinai plonais ir garsiais balsais u-tiu-tiu, glaustytis (na, jau bučinius tai draudžiu kategoriškai, o jei kas sumąstytų bučiuoti į lūpas, tai ilgam atsimintų mano reakciją ). Ir nepaleidžia vaiko tol, kol tas nepradeda niurzgėti ar verkti. Tada jau- oi, vaikutis nori pas mamytę.

Na, nežinau, jau tas savas vaikas tikrai turi būti nei galvoj- nei uodegoj, kad leisti jį per rankas - tokį mažuliuką.

Germante, mesk iš galvos savo baimes. Vat, du ant mano rankų užaugo. Ir nieko- vyresnėlei savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi galima pavydėti, be to- dukra labai meili, santykiai su seneliais puikūs, nors niekas vaiko netampė. (Vat, vakar autobusu mano septynmetė išvyko pas senelius atostogų savo iniciatyva:)) Taip, mažasis vis dar rankinukas, bet kiek čia truks- greit užaugs ir jis . O mano pareiga žiūrėti, kad visų pirma būtų užtikrinta mano vaiko gerovė, poilsis, sveikata, poreikiai, o ne tetų-dėdžių-draugų ir dar kažko dvasiniai pasipergyvenimai.

Apskritai- jums pačioms labai malonu, kai pirmą-antrą kartą matomi žmonės ima glaustytis? O tai kodėl vaikas turi tuo džiaugtis? Kas iš to gero JAM?

P.S. Prisiminiau . Buvo giminės susirinkimas. Man jau virš 20 buvo, brolis keleriais metais jaunesnis. Ėjo voromis viena po kitos tetos, gyvenime nematytos, ir taip nemaloniai lūpas vamzdeliais sudėjusios- oioioi, o kieno čia mergužėlė tokia, aaa, tai aš tavo tokios tai eilės teta, paglamžo, pakšt (pakišu bent jau skruostą, bet vis vien, man toks artumas su nepažįstamais tai nilabai malonus). O brolis, pamatęs, ką su manim tos tetos išdarinėja, surado išeitį- vos tik kas vamzdelinėm lūpom prie jo artėdavo, tuoj paskelbdavo- aš ne prie ko, aš vairuotojas. )))

as iki siol pavydziu savo vaika o jei kas nors pabuciuoja i zanda (pvz. mociute) tai prigalvoju kad vaikuti beria ir nereikia jo buciuoti
Nemanau kad tai kazkokia problema

[quote=norge,2004 12 27, 18:31]
Wilmog, būtent... Pažiūrėkit, kada tie nešiotojai užsimano veiklos? Tada, kai vaikas nuramintas, pamaitintas, patenkintas gyvenimu. Ir kas nutinka? O gi pradeda vaiką niurkyti, cypti jam į ausį dirbtinai plonais ir garsiais balsais u-tiu-tiu, glaustytis (na, jau bučinius tai draudžiu kategoriškai, o jei kas sumąstytų bučiuoti į lūpas, tai ilgam atsimintų mano reakciją ). Ir nepaleidžia vaiko tol, kol tas nepradeda niurzgėti ar verkti. Tada jau- oi, vaikutis nori pas mamytę.

Na, nežinau, jau tas savas vaikas tikrai turi būti nei galvoj- nei uodegoj, kad leisti jį per rankas - tokį mažuliuką.


Teisybe...

Tai dabar iseina, kad duoti dabar man ta vaika kiekvienam, kas tik uzsimanys, o po to tokio nuolankaus sunelio akimis ziuret i tuos nesiotojus ir laukt, kol ju "glamzomas" vaikas verkt ar kitaip muistytis tose ju rankose prades? Ir tada jau se ta savo vaika. Na jau ne...

Ir is viso, as taip pagalvojau, kad dukryte vis delto mano, ir as geriausiai zinau kas jai gerai, o kas blogai. O visi dedes ir tetos turi prie to taikytis, o jeigu nenori taikytis, tai tegu eina velniop...

as irgi nenorejau ir nenoriu, kad mano vaikas "eitu" per rankas. ypac kai buvo mazyte ir bejege, man plysdavo sirdis vien apie minti, kad ja laikys rankose zmogus, kuris jai nejaucia meiles, o tik momentini susidomejima dabar ji pati pasipraso ant ranku, bet tik pas zmones kuriais pasitiki