Šiandien jis jau guli šalia mūsų, žaidžia ant tetuko rankų, valgo mamytės pienuką, juo džiaugamės ne tik mes su tečiu, bet ir seneliai, draugai – visi. O ir vaikas jis atrodo stebuklingas: angeliško grožio, nuostabių žibuoklės mėlynumo akių, šviesių plaukučių.. Nors viskas dar keisis, nes vakar mum suėjo dar tik dvi savaitėlės, negaliu atsidžiaugti kiekviena minute, praleista su šiuo mažyliu, su savo sūnum.
O viskas prasidėjo beprotiškai gražiai. Visiško atsitiktinumo dėka susipažinom su mažiuko tetuku, beprotiškai įsimylėjom ir nedarėm nieko, kad vaikiuko neatsirastų.. : ), nors tuomet teturėjau 22 metus, o tėvelis – 28. Vaikutis pas mus pasibeldė nei per anksti, nei per vėlai – 9 mūsų draugystės mėnesį. Nors vaikutis buvo labiau planuotas, nei neplanuotas, vadinu jį „planuotu netyčiuku“.
Sužinojus, jog sukūrėme savo meilės vaisių, pirmosiomis minutėmis apėmė euforija. Po to pradėjau galvoti, kaip viskas bus toliau ir labai išsigandau – nebaigtos magistro studijos, neturiu darbo, karjera, apie kurią mums nuolat kartojo mokyklos suole, universitete.. o ir su mažiuko tetuku mes nė nebuvom susituokę.. Tačiau abejones buvo labai laikinos ir mažiuko tetukas jas akimirksniu išsklaidė..
Toliau viskas klostėsi kaip sapne. Tik sužinoję, kad laukiamės, iškeliavome į dviejų savaičių kelionę po Europą: aplankėm Italiją, Kroatiją, Vengriją, Bosniją ir Herzogoviną. Nėštumo metu taip pat buvo aplankyta Varšuva, Londonas, o galiausiai septintą mėnesį nėštūs, po gražių savo vestuvių, iškeliavom medaus kopinėti į Maroką. Juokavom, kad mažiukas gims tikras keliauninkas. Atsirado ir darbas ir studijos ėjo į priekį.
Nuo aštunto mėnesio teko aprimti, dažniau pasėdėti namuose ir laukti – o kada gi jis ateis? Kadangi nėštumas buvo pavyzdingai tvarkingas ir sklandus (nė karto mūsų nepykino, neskaudėjo pilvuko, o į baseiną vaikščiojau iki pat 37 nėštumo savaitės), labai bijojau, kad nepastebėsiu, kada prasidės gimdymas. Paskutinius du mėnesius kiekvieną sekmadienio vakarą vis prisėsdavau prie supermamos forumo ir skaitydavau atitinkamos savaitės nėštukių komentarus – kaip jos jaučiasi, kas su jomis dedasi, kiek iš jų jau pagimdė ir pan., nepraleisdavau ir kelių gimdymo istorijų, kurias skaitydama dažnai pati apsiverkdavau ir nejučiomis svajodavau – o kaip gi bus man? Ar viskas bus gerai? Gimdymo nebijojau, bijojau tik nepastebėti, kaip viskas prasidės.
Kovo 26 dieną nuvykau pas daktarą, pas kurį buvau susiruošusi gimdyti. Jis man pasakė, kad vaikutis pilnai išnešiotas ir gali bet kada gimti. Savaitės begyje neprasidėjus sarėmiams, prašė vėl pas jį pasirodyti. Beje, pranešė, kad kaklelis jau 2-3 cm prasivėręs. Laukimas. Lygiai po savaitės, antradienį, dar nusiploviau mašiną, gerokai apsipirkau parduotuvėj, vakare dar ruošiausi į universitetą, kur turėjau dalyvauti projekto pristatyme, tačiau pradėjau jausti keistus pasikartojančius skausmus pilvo srity. Su vyru nusprendėm, kad geriau man į universitetą nevažiuot, o jei sąrėmiai nepasibaigs, vakare nulėksim į ligoninę pasižiūrėt, kas mums. Sąrėmiai nesibaigė, tačiau ir nelabai stiprėjo. Vis tik nuvažiavom į ligoninę. Kaip nekeista, vos tik atsidūriau prie Antakalnio ligoninės durų – sąręmių kaip nebūta. Ligoninėj mus apžiūrėjo, patikrino spaudimą, mažiuko širdies ritmą, kaklelio atsivėrimą ir liepė važiuot namo bei pasirodyt sekantį rytą.
Sąrėmiai praėjo, naktis kuo ramiausiai išmiegota, rytą važiuojam su vyru į ligoninę, nepasiėmėm net fotoaparato, nes buvom tikri, kad neguldys, o jei ir guldys, tai gimdymas juk tęsiasi ne valandą ir ne dvi – vyras nuvažiuos namo ir viską paims, kas pamiršta.
Daktaras apžiūri ir konstatuota, kad mano gimdos kaklelis jau 5 cm prasivėręs – keista, nes jokio aštraus skausmo nejaučiau, tik menką nepatogumą – mane guldys, skatins gimdymą ir šiandien jau savo vaikelį laikysiu rankose.
Toliau viskas kaip sapne: 9 val. ryto mane paguldo į gimdyklą, vyras visą laiką šalia, už keliolikos minučių man į veną suleidžią gimdymą skatinančių vaistų, sąrėmiai stiprėja, tačiau nepasakyčiau, kad nepakeliami, beprotiškai nuoširdi ir gera akušerė man viską aiškina ir labai padeda, nuramina, po kiek laiko sąrėmiai darosi labai stiprūs, pagaliau suvokiu, kad tikrai šiandien gimdysiu ir čia visai nežaidimai, kai sąrėmiai tampa labai dažni ir skaudūs, akušerė man sulašina vietinį nuskausminimą – sąrėmiai tampa lengviau pakeliami, per tas kelių minučių pertraukėles net pavyksta kiek nustūsti.. Dar prieš 12 valandą pasirodo daktaras ir praneša, kad tuoj gimdysim, tuoj galėsiu stangintis ir bandyt stumt mažiuką.. Skausmas tampa labai savotiškas, norisi stumti, bet dar negalima, vyras mane stipriai laiko už rankos.. Galiu stumti. Jaučiu, kaip mažiukas keliauja pas mane. Stumiu iš visų jėgų, man sunku, bet, suprantu, kaip sunku mano mažiukui, tad nesiskundžiu, tvardausi, nespiegiu, kenčiu ir gailiu savo mažylio.. Vyras vis sušnabžda – dar truputį zuiki.. Stumiu iš visų jėgų.. Girdžiu, kaip daktaras sako, kad mato tamsius mažiuko plaukučius.. Negaliu patikėt, kad jis jau pasiekiamas ranka! Man tai suteikia jėgų.. Nujaučiu, kad jau tuoj tuoj.. ir iš tiesų, vyro akys nušvinta, kai jis pamato galvutę, aš taip pat ją jau matau.. belieka išstumt petukus ir bus baigta! Ir iš tiesų, pasigirsta pliumptelėjimas ir mažiuko verksmas – mūsų sūnelis gimė..12 val. 18 min. 3,92 kg, 55 cm.. Jis toks rausvas, matau virkštelę, man jį padeda ant pilvo, jis toks neapsakomai gražus, daug gražesnis, nei galėjau įsivaizduoti ir jis toks visas…žmogutis.. Jis atėjo, kaip koks pavasarinis vėjo gūsis jis įlėkė į mūsų gyvenimus, taip išsvajotas ir tiek apgalvotas..
Be vyro, be savo vaiko tetuko niekada nebučiau to padariusi.. Ir dar be daktaro ir akušerės. Esu be galo jiems dėkinga.
Gimdyti skauda, bet tas skausmas visai ne toks kaip kiti skausmai – šitas skausmas turi didžiulę prasmę.. savyje jis laiko gimimo stebuklą..

Labai grazi tavo istorija Sveikinam susilaukus issvajotojo kudikelio. Aukit sveiki,stiprus ir laimingi

žavi istorija...

Sveikinu grazi istorija, aukite sveiki ir bukite laimingi

grazu net labai... ir kad daug kartu pakartojai 'mes, mums...' ypac patiko naujadaras 'nėštūs' Linkiu, kad gyvenimo rutina nenugesintu siu graziu santykiu seimoje !

Nerealus pasakojimas. Taip švelniai ir gražiai apie tokius skausmingus dalykus papasakoti gali tik kūrybiškos sielos ir beprotiškai mylintis gyvenimą ir vertinantis gyvybę žmogus.

Aukite sveiki ir laimingi.

Labai graži istorija - sveikinu su sūneliu

Sveikinimai, labai daug meiles ir silumos, aciu uz tai!
Na jau reikia pakeisti jusu "profili": pirmas vaikas: jau yra!!!
Saunuole mamyte!

Kaip garžu Net ašaros pabiro perskaičius

net sirdele suspaude sveikinu mamyte ir seimyna

Sveikinu labai gražus pasakojimas, vos neapsiverkiau. Bukit laimingi

Jaudinanti, grazi, istorija, aukite laimingi ir sveiki.

GRAŽU
aukit laimingi

Ot dabar tvarkele. Dar karta sveikiname!!!

Aukite sveiki ir grazus

Labai graziai, jausmingai ir su meile aprasyta. Iskart galima suprasti, kad esate labai grazi seima. Sekmes auginant mazaji keliauninka, ramiu nakteliu ir daug daug dziaugsmo jusu seimai

labai grazi istorija, sveikinu susilaukus sunelio

gražu, šilta ir miela

Tikrai graziai papasakojai.. Linkiu kad augtumete sveiki

Taip gražiai papasakota! Su tokia didele meile! Laimės jūsų šeimynėlei.

Šauni istorija.

Graziai papasakojai ,sirdele suspurdejo,nes manes bet kuria minute laukia gimdymas,
Aukit sveikuciai ir grazuciai

Labai graži ir jaudinanti istorija, net ašarėlė išbėgo Sveikinu sulaukus sūnelio Augink sveiką savo mažiuką, kaip ridikėlį

labai grazi ir svelniai papasakota istorija,matosi,kad esi ikvepta didziules meiles.Tegul jusu meiles trikampis kada nors dar taps ir keturkampiu-"isigysit"antra mazyli.Aukit,didekit,stiprekit

jau laikas antram, t.y. antrai mažylei juk mažylis jau didelis

Labai gražu... Patiko pabaiga labai