Anytą,kaip ir savo tėvus,reikia gerbti,o ne mylėti O pagarba geriausiai jaučiama per atstumą

Pataisysiu: reikia myleti savo vyra ir jam is pagarbos, nors truputi bandyti sutarti su anyta. Vis gi jo mama.
Mano anyta tiek slykstiniu prisnekejus, tiek visokiu nesamoniu prigalvojus, visai gyminei aplojus kokia as negera. O as gimines susitikimuose visiems gera kaip silkas, sypsaus su visais geranoriskai bendrauju, isskyrus anyta. Su ja tik pasisveikinu ir tiek.
Neverta su vyru gincitis del jo mamos, tuo labiau kazka sakyti bloga ant jos. Ir is vis, neverta del jos gadinti savo seimininius santykius.

Auksinis pastebejimas. Butent vienisos anytos (tokios gali jaustis ir santuokoje) liguistai kabinasi i savo vaikus.

O kaip suprasti,kad anyta,kaip ir savo tevus reikia gerbti,o ne myleti

O prisiskaičiau siabybių...
Man keista, kai į anytos namus atsikrausčiusi "naujamartė" reiškia nepasitenkinimą. Pačios įsivaizduokit atvirkštinį variantą - atvaro pas jus gyventi vyro mama su lagaminais. Okupuoja dalį spintų, vonios kambario, palikinėja neišplautus puodelius, arba atvirkščiai - laksto nuo pat ryto įjungusi siurblį ir visu garsu kaukiančią CD su liaudiška muzika. Kaip ten yra sakoma, žuvis ir svečias pasmirsta trečią dieną
Dar keletas pastebėjimų...kažkuri skundėsi, kad anyta nuolat maitina sūnų, o gal šiaip savo valgius siūlo (nepamenu tiksliai). Na tai ir džiaukitės, girkit anytą ir į akis, ir už akių, jums MAŽIAU vargo. Tą laiką skirkit sau. Ir apskritai, PROTINGA marti APGALVOTAI elgdamasi, o ne švaistydama laiką dėl samčio ir kočėlo, turės atsidavusią sąjungininkę, o ir tą patį kočėlą su samčiu
Sėkmės
P.s. nesu anyta (per anksti man dar) ir matyt nebus ja lemta patapti

O kam ją mylėti? Tegul sūnus myli, o marčiai užtenka gerbti

Ogi paprastai Kelintas ten Dievo įsakymas sako:Gerbk savo tėvą ir motiną Nesako mylėk,nes mylėti gali vyrą,vaiką,o tėvams jausti pagarbą turi...Kadangi anyta vyro mama,taip pat kaip ir privalai jausti pagarbą,o ne meilę

Nebezinau ka ir daryti kaip gyventi toliau.pas mus su vyru viskas buvo gerai kol neatsikrauste jo motina pas mus ir tada prasidejo pykciai asaros ir t..Ji pries sunu man tokia gera,o kai tik liekam dviese prasideda tylus karas.As stengiausi su ja susidraugauti,ir dovanos dovanojau ir valgyti dariau ir net atnesdavau vos ne po nosim pakisdavau.Vistiek ka bedaryciau viskas blogai.Visos visos jos drauges ir netik drauges zino kokia as bloga,kaip ji manes nemegsta ispasakoja visas musu gyvenimo smulkmenas,ir rezga planus kaip mus iskirti su vyru,kad ji liktu gyventi su sunum.Ji pasake jei kas iseis is namu tai ne ji , o as.O jei sunus sugalvos nupirkt ar isnuomot jai buta ji susirgs.Mano vyras ja labai myli,todel ir daro viska kad tik jai butu gerai,o i mano asaras ir prasymus isnuomot jai buta sako,o ka as mama i gatve ismesiu? Ji pasakoja kaip man padeda augint vaika,nors ji auginu pati,ir pagalbos neprasau,man jos ir nereikia.Kaip man vyrui paaiskinti ka rezga jo mama,jis nepatikes nes pries ji ji silkine ir vargse.Ji grizta namo man pradeda drebeti rankos ir krest drebulys,negaliu nei valgyti nei miegoti,rakinamu duru garsas man varo panikos priepuolius.Myliu savo vyra todel ir kenciu visa tai,nenoriu iseit is namu su 2 vaikais,nes ji to ir siekia.Kaip su ja kovot, prasau moterys patarkit..

Och,tos vyru mamos ..kaip is kokio kino filmo Skaitant baisu darosi
Lisiuk,jeigu vyras tave myli turi tiketi tavimi.Negi gali likti abejingas tavo tokiai emocinei busenai.Pasikalbekit.Kaip supratau mama sveciuojasi jusu namuose,tad tu turi pilna teise grieztai pareiksti savo nuomone kas ir kaip gali turi vykti jusu seimoje.Vyro tikrai taip neprarasi,gi nepasirinks jis likti su mama,o jus su vaiku prarasti,tuo labiau,kad iki tol gerai sutaret.Stiprybes

aciu, bet vyras pasake mamos nepaliks jokiu budu

Baisiausia ir yra kai problema slypi ne tik pacioje uosvieneje,o dar ir vyre.Suzalotas poziuris i daugeli dalyku..


O galbut tai tik spontaniskas atsakymas.Ilgainiui jeigu tektu rinktis-zmona ir vaikai turetu tapti svarbesniais. .Jis gi turbut gerai suvokia,kad mamos niekas ir nepraso palikti,tiesiog atskirai gyventi.Gi normalios sveikos seimos taip ir kuriamos,jeigu yra tik tam galimybes.
As bent kuriam laikui tikrai pabegciau jeigu tik butu kur is tokios nepakeliamos aplinkos.Vaikai gi turi matyti ramia mama.O ir vyras galbut teisingiau sudeliotu prioritetus Dar karta stiprybes

dekui jums ,as irgi apie pabegima jau galvoju

Lisiuk,ar tu turi darbą?Jei ne,skubėk dirbt,palik "brangiai"uošvienytei rūpestį vaikais,namais,valgiu ir t.tGal tada pati išsinešdins?

Kad ner uz ka
Zinoma,pabegimas isprestu tik dali bedos...Dar yra variantas -psichologo konsultacija.Gal vyrui padetu susivokti,o ir tave galbut nukreiptu tinkama linkme.
Svarbiausia neparast optimizmo

nieko nebus,ponia pati dirba ,o as isejus motinytes atostogu

Nu jo, nekas su tom anytom...
Man vyras prasitare dar musus draugystes pradzioje, kad nepatinku jo mamai nors i akis man sypsodavosi. ji issilavinus labai, o as tik paprasta mergaite, be aukstojo, o jos sunus tai poltechnikuma baige. nors mokslam manau niekad nevelu, ir tos minties laikaus. taigi, jau kartu mes su vyru 4,5m su santuoka paemus. taciau jauciu , kad nemegstama esu iki siol, be to taip bus visada neabejoju. ne, as normali, ne akiplesa ar dar kokia chame. as isaukleta gerai. tik va pati neisauklejo savo sunelio kad nors pavalges indus i kriaukle susidetu, apie isplovima net tyliu. jauciu, kad esu apsnekama negerai. ir vyrui mano priekaisto gaidele laiko, kad ne ta vede. dar pries vestuves abi su vyro sese klausia jo,prie manes, tai ar neapsigalvojai ? graziausiai pamaniau
o del to pamaitinimo kazkas prasneko, man negaila, tegu maitina ji ta mano vyra, tik kad neatsizvelgia i tai kad as namie laukiu su maistu taip pat, jau ne karta esu apie tai uzsiminus.
o dar kai karta isejo kalba, kad ruosiuoskudintis, tai vos ne pikta kam man to reik( as per nestuma priaugau 15+ kg)o pati sveikuole, smulki. maitina namiskius savo sveikais patiekalais, o tie valgo atbulais dantimis ir sako kaip skanu, o po to dar saldytuva siaubia, kai anyta nemato

tai va pas mus tokie santykiai

Ačiū, ačiū, tik, deja, autorystė ne mano... Tai vieno psichologo mintys iš straipsnio apie anytų-marčių ( o gal tėvų-vaikų ) santykius. Per tuos visus nesutarimus jau buvau bepradėjus Internetą taršyt, ieškot savo nenormalumo apraiškų
Pasirodo, ne aš čia nenormali. O tuos straipsnius laikau atsispaudinusi - kai juoda diena ateina, dar kartą perskaitau ir... tyliai sau mintyse kartoju "Ji nekalta. Tiesiog jos požiūris pasenęs ir neprivalo sutapti su manuoju".

Panašu, kad kitoms tokių problemų nepasiaiko... Tema rūdija neatnaujinama

oi kaip pasitaiko reiks psichologo pagalbos ieskot, nes nzn kaip toliau gyvent

o kam ja myleti,as net draugauti su ja nenoriu.
Nesuprantu tokiu egoist zmoniu,kurie viesai demonstruoja kaip myli viena savo vaika ir kiti jai ne motais .
Va viena is jos paskutiniu issidirbinejimu jei galima taip pavadinti.
Mes persikeleme gyventi i UK ,metai jau gyvename cia ir namo i LT nebuvom grize dar .Nuolat kalbant su ja,ji pabrezia kaip pasiilgo anukeliu,taip seniai nemate,taip liudi be ju.Pasitareme su MB ir nusprendeme pasikviesti ja kelioms dienoms i svecius ,aplankys ir mus ir su anukeliais pasibus,miesta apziures...
Uzsakeme bilietuka,ji atskrido...
Kadangi nevieni is jos vaiku,mes gyvename cia,zinoma atvaziavo ir brolis su seima(jie vaikuciu neturi dar).Pasibuvo,pasisveciavo,pasedejome paplepejome(kaip grazi didele seima),kita diena visiems i darbus,brolis MB sako na ka susimatysim rytoi iki.O mylimoji motynele irgi keliasi ir sako tai as pas juos vaziuoju... Na gerai manau jei jau taip nori vaziuok,kita diena taipogi isvaziavo ir dar sekancia,atvaziuoja pora valandu pasedi ir isvazuoja....
Truko zodziu,verke sirdis ,kai mano sunus verke ir klause,o kodel mociute nenori su mumis pasilikti,ji gi pas mus atvaziavo i svecius,o isvis nebuna.Gal mociute manes nemyli,o kodel mociute su manim nemiega ji juk zadejo....?
Gaila buvo ziurint ir i MB ,kuris slepe savo nuoskauda,o islydint motinele pas broli akys budavo tokios liudnos.Taip ir isskrido musu viesnia,nepasibuvus nei dienos su anukais
Na kaip toki savanaudi zmogu galima myleti ar gerbti?....ji nesupratinga net anuku atzvilgiu..boba sarmatos isvis neturi,nor gal jai ir nerupi...

..reikejo uzvesti tema ne "kaip myleti savo anyta" o "kaip nudeti savo anyta" ..sorry juokauju zinoma bet manau butu daugiau atsiliepimu
Papildyta:

Super

Nors jau buvau rasiusi kitoje temoje apie anytas, bet noretusi pasipasakoti apie dabartine situacija.
Mano draugo tevai issiskyre kai jis buvo mazas. Tevas susilauke kitu vaiku JAV, o motina taip ir liko viena. Be to ji pati yra vienintelis vaikas, tai galit isivaizduoti ka seneliams reiskia vienintelis anukas?!
Tai va - motina vaika atidave tevui kai jam buvo 8 metai. Po to jis dar buvo grizes keletui metu i Lietuva, bet mokykla ir universiteta baige JAV.
Taigi motina jo neaugino, nepazista ir ne nezino kaip su juo elgtis. Seneliai pastoviai kalba apie tai, koks jis buvo mazas, nes paprasciausiai neturi kitu prisiminimu!!
O blogiausia tai, kad mes siuo metu su jais gyvename. Nenorejau to ir ne nemaniau, kad taip atsitiks, kad teks gyventi su jo seneliais, nes jau begom nuo jo pakvaisusios, nesubrendusios motinos, o cia dar du seni zmones!!
Kas diena klausau kaip mano draugas mego ta ar ana budamas mazas, dare viena ar kita budamas mazas ir viso kito BUDAMAS MAZAS! Mociute su juo cackinasi kaip su mazium, ji tas baisiai nervina. Mane irgi. Ana diena nesusilaikiau ir jai pasakiau, kad jis jau uzaugo! Be ju! Be to - maisto gaminti, ka megstu, as nebegaliu, nes mociute atakuoja virtuve savai gamybai.
Taip pat su draugu vasara isigijome suni, o senoliai jo nemegsta. Vis vaiksto ir burba kaip suo viena ar kita padare. Buvo ziauru, kai viena diena grizusi is darbo radau prisisiota suns lova. Jis niekad nedaro namie, nebent jis bijo. Tai supratau, kad senoliai ji prilupo. Nuo tos dienos galvoju ka cia daryti, kad tik jo nepalikt su jais per ilgai. Aisku jie dar mane apkaltino tuo, kad priverciau ju vargsa anuka pirkt suni. Bandziau pasakyti, kad tai buvo jo mintis ir pan, bet jie tik papurte galvas netikedami ir viskas.
Liko menuo su jais ir issikelsim. Abu to nekantriai laukiam. As - nes atsibodo kaip senole moko mane gyvent remdamasi tarybiniais laikais ir savo vadovavimo patirtim, o senolis tik burba ant suns, o draugas - nes jis su jais negyvenes, jie jo neaugine ir jis jiems jaucia tik atsakomybe, nes jie jo seneliai.

tikiu jumis, moterytes, yra tokiu bjauriu anytu - nu kam pasakai- nepatiki! galvoja, kad anekdotus kuriu! teko susidurti su tokia uzurpatore....dar mum nesusitikus pas bureja nuvare paburt kas as per moteris, kuri jos sunu "supakavo".buves draugas vilkte nuvilko i supazindinimo su jo motina "vakareli" nors priesinaus tam visa savo vidine esybe - nuojauta neapgavo.... nu ir prasidejo....visokios uzgaulos ir savo sunaus kelimas ant pjedestalo, savo mandrumo demonstravimas, besaikis gyrimasis... zodziu, tik sedi klausai ir dusti nuo tu nesamoniu....po 2h vizito pas ja, jausdavausi kaip buciau viena pati bulviu lauka su kauptuku praarus! net supurto vien jos varda isgirdus! va grynai supykina, kaip kad cia merginos sako!
bet apsaugojo mane likimas - issiskyriau su tuo draugu...ir po daugelio metu pati sau sedziu ir galvoju - vaje, kaip man pasiseke, kad nereik daugiau tureti reikalu su tokiom bobom... ba nezinau....butu paedus man viska-santykius, sveikata, anukus nuteikus....
uztat dabar esu istekejus - gavau anyta puikia...korektiska, taktiska...noras aplankyti ir paskambinti net uzeina!

Tad labai šaunu Turiu dvi pažįstamas kurių su anytom bendravimas skiriasi kaip diena ir naktis. Nežinau kas tą lemią, bet matyt čia įeina jau labai daug dalykų, kuriuos kartis net sunku įvardinti

O as turiu anyta.. .zmogus ir geras ir vyra dora uzaugino..
tik vat su taktu susipykes protas... nesakyk to. .. nedaryk to... nenori blogo - o paslaptis musu seimoje padaryti nori... kai pakomentuoja kartais tai nebezinai ka bedaryti...
del MB noriu kad bendrautume... bet atrodo zmogus pats nusiteikia pries save ir visus... nekenciu tokiu zmoniu...

Pabandyk į tai pažiūrėti kiek kitaip ... Tai tau svetima moteris ir tu, taip pat moteris. Tai būtų keista, jei ją mylėtum... Na, o gerbti ją privalai. Tai skirtingi jausmai. Mano supratimu, reikia jai pasakyti, kad jos tvarka yra jos namuose, o šituose namuose esi šeimininkė tu ir čia tavo tvarka. Tik taktiškai, bet tvirtai. Bus VIENAS, bet PASKUTINIS karas. Aišku, dar priklauso ir nuo tavo MB pozicijos šiuo klausimu.

Gal aš čia jokios naujienos nepasakysiu, ale skaitau dabar E.Frommo knygą "Menas mylėti" ir štai ką radau:

" Pastebėta, kad neurotikai, kenčiantys dėl šio simptomo, lygiai taip pat skundžiasi depresija, nuovargiu, negalia dirbti, nesėkmėmis meilės santykiuose ir panašiais simptomais. Paprastai nesavanaudiškumas nėra suvokiamas kaip "simptomas", dažniausiai tai laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria žmonės linkę puikuotis. "Nesavanaudis" žmogus nieko nenori sau, "jis gyvena dėl kitų", jis didžiuojasi, kad nelaiko savęs reikšmingu. Jis sutrinka suvokęs, kad nepaisant jo nesavanaudiškumo, yra nelaimingas, kad jo santykiai net su artimais žmonėmis nėra patenkinami. Analizė rodo, kad jo nesavanaudiškumas niekuo nesiskiria nuo kitų simptomų, kad yra tik vienas iš jų, bet, tiesą sakant, vienas iš svarbiausių, kad jo galios mylėti ir džiaugtis yra paralyžuotos, kad jis yra apimtas priešiškumo gyvenimui, todėl už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis egocentrizmas. Šis asmuo gali būti išgydytas tik tuo atveju, jei jo nesavanaudiškumas bus įvertintas kaip neurozės požymis, tada galima bus atitaisyti iš jo kylantį neproduktyvumą ir visas kitas problemas.
Nesveika "nesavanaudiškumo" prigimtis atsiskleidžia poveikiu kitiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra "nesavanaudiškų" motinų įtaka jos vaikams. Jos tikisi, kad jų nesavanaudiškumo dėka vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Jos nesavanaudiškumo poveikis, aišku, visiškai neatitinka jos lūkesčių. Jos vaikai nepanašūs į žmones, kurie yra laimingi dėl to, kad yra mylimi; jie yra neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. Paprastai jie yra paveikti užslėpto motinos priešiškumo gyvenimui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia ir, pagaliau, jie patys tuo persiima. "Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo."

Nu žodis žodin, tinka mano anytėlei...

[quote=dovile01,2010 01 27, 15:54]
Gal aš čia jokios naujienos nepasakysiu, ale skaitau dabar E.Frommo knygą "Menas mylėti" ir štai ką radau:


"Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo."[/i]

Gal tai ir paaiškina, kodėl jie taip gina savo mamas, nors akivaizdžiai būname teisios mes?...

Myleti anyta gal tokiu yra bet saviskes...geriau lai buna ji sveika
Busiu pati anyta ir manes mylet nereikia , svarbu gerbtu mane ir mano nuomuone. ir gyventu atskirai
Papildyta:

labai suprantu tave ...as gyvenu pas anyta jau 15 m ir zinai..pavargau ir verkti ir prasyti kad iseitume kazkur atskirai.. uztat igijau neapykantos jausma . Laukiu soc busto nes jau siemet tureciau gauti, bet sapnuoju ir jaulagaminus beveik dedu

tvirtybes tau nes vyrams sunku palikti mamas ypac jei jie vienturciai.

sekmes tau , gal pavyks ikalbeti vyra
Papildyta:

koks nemalonus jausmas yra neapykanta... Paremta daugybe nuoskaudų. Norėčiau, kad ta poniutė man būtų 0 vietoje, nes tas jausmas graužia iš vidaus, nuolat lenda į galvą ir išsiurbia daug energijos. Kaip to atsikratyti??? Nebesilankau net pas ją, bet vargu ar kas bepadės, kai žinau, kad pastoviai verda intrigos :/

[quote=otnesakysiu,2011 03 22, 00:44]
[quote=dovile01,2010 01 27, 15:54]
Gal aš čia jokios naujienos nepasakysiu, ale skaitau dabar E.Frommo knygą "Menas mylėti" ir štai ką radau:
"Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo."[/i]

Gal tai ir paaiškina, kodėl jie taip gina savo mamas, nors akivaizdžiai būname teisios mes?...

[/quote]

"Otnesakysiu", klausei patarimo kitoje temoje apie anytas. Tai štai, įdėmiai pasiskaityk šitą temą, kiek moterų pasisakymuose yra nuoskaudų, nevilties, neapykantos... Kaip aš jas suprantu. Per 7 metus santykių su savo anyta įsivariau vos ne nervinę ligą. Sunku atsiriboti, neimti į galvą, nesinervinti... kai pagalvoju apie ją, vyro seserį, uošvį, tai užverda kraujas, rodos, sudraskyčiau juos visus... Tuomet tarsi jaučiu, kad trumpinu sau gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme. Jau ne viena čia rašė, kad dėl tam tikrų jausmų savo anytoms jaučiasi tarsi nenormalios, norėtų kreiptis net į psichoterapeutą/prischologą pagalbos. Taip ir man kartais atrodo. Bet kai pašneku su kuo nors, pasidalinu savo nuoskaudomis, sulaukiu objektyvaus palaikymo ir suprantu, kad vis tik problema ne manyje. Ne tokios vyro šeimos aš norėjau, aš šiaip nesu konfliktiška, esu šeimyniška, kaip aš norėčiau nuoširdžių, nesumeluotų, šiltų santykių su vyro šeima! Deja, deja to nebuvo ir tikrai nebus. Aš tiesiog negaliu leisti man šikti į dušią, būti neteisingai interpretuojama, be pagrindo kažkuo įtarinėjama. Dabar, su savo turima patirtimi šioje sferoje, dėčiau į kojas nuo savo vyro (kad ir koks jis idealus yra, neskaitant jo šyzikų šeimynėlės) jau per antrą pasimatymą, t.y. tuomet, kai pirmą kartą supratau, kas per paukštis mano tada dar būsima anyta. Progų dėti į kojas per 6 metus iki vestuvių buvo ne viena ir ne dvi, ir dievaži, tikrai bandžiau ir, jei ne mano vyro pastangos klijuoti mūsų santykius, tikrai mano ir pėdos toje šeimoje jau seniai būtų ataušusios. Turbūt posakis meilė akla yra ne iš piršto laužtas, nes nepaisant visko, ėmiau ir ištekėjau už jo.
Jei ketinat kurti šeimą ir įsigyti akivaizdžiai konfliktišką anytą, turit turėti absoliučiai šaltus nervus ir būti stipri asmenybė. Antraip daug, oi daug jums tai kainuos... ir aš čia ne apie pinigus. Ir kas baisiausia, tai niekada nesibaigs, kiekviename gyvenimo etape spręsit atitinkamas problemas - vienokios jos prieš vedybas, kitokios gimus vaikams, kuriantis/tvarkantis savam būste ir t.t. Tokie žmonės visuomet ras nišą pagadint gyvenimą.

Logiškai pagalvojus, tai tiesa, anyta gi nepasikeis. Bet vis norisi naiviai tikėti, kad dėl vaikino yra vilties... Paskaičius Jūsų patirtį ir ne tik Jūsų, ima rankos svirti... Tikrai baisu pagalvoti, kad visą gyvenimą reikės gyventi ant nervų pakrikimo ar skyrybų ribos... Niekad anksčiau nepagalvojau, kad vienas žmogus gali taip apkartinti gyvenimą!!!

Oj, kaip aš Jus visas suprantu. Mano anyta irgi ne iš geriausių.. Aš esu tyli, kenčiu, bet sykį kad rėžiau.. Pusmetis, kai jos nematau Bet pas mus tokia situacija, kad ne tik žodžiais ji savo "meilę" man parodo, apkalba, moko gyventi, vyrui pasakoja, kad mane paliktų, nes esą aš "tokia/anokia".. Ji specialiai kiršina mus.. girdydama mano vyrą Kai tik nuvažiuodavom į svečius savaitgalį, ji tik šast - vakarienę ant stalo, bonkelę.. Ir ką, stikliukas vienas, du - vairuot jau B negali. Trūko kantrybė. Ir ačiu D, maniškis irgi atėjo į protą, nes ten nesilanko.. Gindavo jis mane, gina ir dabar, nes mamelė vis paskambina ir pakolioja, paprotina kaip įprasta..
Suprantu, vyrui irgi sunku, bet visą gyvenimą kentėt mums, jo šeimai.. Ne.

Aš irgi manau, kad tokie žmonės visada ras būdų, kaip kištis, kol jų nepastatysi į vietą. Sėkmės, merginos, aš su Jumis

o uz ka ja gerbti reikia? Kuo ji ta pagarba jau nusipelne?

Myleti nemyliu, gerbti negerbiu ( ta prasme, kaip gerbciau kaip konkretu asmeni uz konkrecius darbus, savybes, isitikinimus). I jos gyvenima nesikiso ir lygiai to paties reikalauju is jos - kad nesikistu.
O toliau, na yra jinai tai yra - kaip tam tikras priedas prie sanykiu ir viskas.
pasirupinti, kad vyras per sventes ( pvz kaledas) veztusi ir dovana, man nesunku - na buna sudarytas sarasas, kam "reikia" dovaneles nupirkti ale vaiku mokytojos, gydytojos, tai va tame ir anyta su vyro sesemis buna ir viskas.

Suprantu. Ir tikrai nėra teisūs tie žmonės, kurie sako, kad nieko čia tokio, gi ne su anyta gyventi reiks, o su vyru, atseit nesvarbu, kokia yra anyta. Gal ir ne kartu gyvensi, bet ji ir kartu visa jo šeima kaip kokia šmėkla jūsų gyvenime bus visada. bendrausi- nebendrausi, susitikimų skaičių sumažinsi iki minimaliausio, vis tiek juk atsiras laiko tavo brangiausiam smegenis praplaut, padaryt įtaką vienaip ar kitaip.
Be abejo, turint vyrą, už kurio jaustumeisi kaip už sienos ir kuris visuomet stotų tavo pusėn, galima surizikuoti. Bet ar taviškis toks? Nežinau, ar ilgai jūs draugaujat ir kiek spėjai jį jau pažinti, bet pabandyk sau atsakyt sąžiningai, ar jis nėra mamūnėlis, kuriam po šiai dienai mamytė vaksuoja batus ir sudėlioja nosinukus į kišenaites? Nuo tokio mamytę bus labai sunku atmušt, kaip, beje, ir jį patį nuo mamytės.

As su savo anyta sutariu saltai, bet kartu ir mandagiai. Mandagiai bendrauju tik del to, nes ji zymiai vyresne uz mane. Jei galeciau tai isvis nebendrauciau ir pamirsciau apie ta egzistuojanti zmogu ji tiek yra prisakiusi skaudziu dalyku, bet viena syki pasiunciau ja na... po to santykia laikinai nutruko , tai dabar tokie salti ir abejingi...

dar ir kaip ras
Jos gi kaip gyvates gelia ..

Oi, merginos, ir aš turiu tą gėrį... Jau 12 metų. Ji gyvena ne Lietuvoje, bet taip sugeba nervus patampyti, kad oi oi. Buvau visokia: gera, bloga, dovanojau dovanas, pasitikdavau šiltai kai atvažiuodavo, atsikirsdavau, neleidau lipt ant galvos, ir taip pat šalta ir abejinga. Visokia, niekas nepadėjo, visada buvau pati blogiausia. Dabar yra tokia situacija, kad mes iš vis nebendraujam, įvyko konfliktas ne dėl mūsų kaltės, ji savo sūnų pasiuntė na... (bet jos akimis, tai dėl to konflikto aš kalta) Dabar tyla, ji pasisavino mano daiktus, maždaug už 500 lt, ir nesiruošia man grąžinti, nes taip keršija. Mėgina prieš mus nuteikti visą giminę. Tos istorijos nepasakosiu, nes net nenoriu. O maža ką, dar ji paskaitys. Per tuos 12 metų supratau vieną, kad nepasikeis niekas, kad ir ką aš bedaryčiau, vienintelė mano užduotis yra pakeisti požiūrį jos sūnaus, t.y. mano vyro į ją ir kad jis pradėtų užstoti mane prieš ją. Ir per 12 metų darbo jaučiu, kad man po truputį pavyksta. Ir kad ir kas beatsitiktų aš būsiu mandagi, kaip sakoma duok durniui kelią. Dirbu šiuo klausimu su savim labai stipriai, nes greitai laukia susitikimas su ja. Žiauriai sunku, kažkada atrodė neįmanoma, bet padarysiu viską, kad ji galvotų, kad man viskas dzin. O tada aš ir nugalėsiu. Nes, mamos, 100 proc jūsų anytos gyvena gerai, kol mato, kad gali jums gadinti gyvenimą, kai pamatys, kad ji jūsų nebejaudina, tada bus jūsų pergalė Tada džiaugsitės jūs, bet tai padaryti laaaabai sunku, aš nežinau ar man pavyks, bet pasistengsiu iš visų jėgų. To linkiu visoms

stiprybės tau! ir užuojauta. Kaip baisu, kad tik po 12 metų pasiekei rezultatų... Bet svarbu, kad pasiekei, sveikinu!!! Kaip pavyko nors kiek vyrui atmerkti akis???

Mielosios,
reikai tik suprasti kad kiekvienas is musu turime tik SAVO poziuri i gyvenima, visi mes manome kad musu vienu poziuris yra geriausias.
Su anytom kyla problemu todel, kad ji vienas is artimu- svetimu zmoniu uzauginusiu ir issauklejusiu jusu vyra/drauga. Gerbkite jos buda, taciau atraskite savo BUDA taip pat.
Kuo daugiau laiko praleisite atskirai - tuo geriau. Kai anyta pazins jus ir jusu buda - maziau kritikuos nes matys kad jos sunus sveikas ir gyvas:)
O jei nenustos kritikuoti - ziurekite kaip jusu vyras reaguoja i tai - jei palaiko jus - valio! jei ne - taip ir gyvensite vargdamos:(

Ačiū Na ką, pasakodavau jam viską kaip elgiasi jo mama. Visada parodydavau, kad dėl to labai blogai jaučiuosi. Kalbėjau, kalbėjau ir kalbėjau, bet didžiausią darbą vis dėl to padarė ji pati, pradėjo nebesivaldyti ir jam matant. O po paskutinio skandalo, ji mano vyrui mane išvadino visokiais žodžiais. Jis labai greitai atsimerkė
Papildyta:


Matyt pas jus visai gerai su anyta, kad taip rašote. Drįsčiau nesutikti, kad nedaug laiko būnant kartu galima išspręsti problemas. Mano atveju mes matomės vieną kart per metus, su metais padėtis tik blogėjo. Ji vis labiau degė pykčiu ir pavydu, kad ji gyvena toliau ir kad mes laimingai gyvenam. Nesakau, kad visos anytos yra blogos. Bet yra psichinių, tokia kaip mano ir nieko nepadarysi. Žinoma, būna psichinių ir marčių. Bet čia tema apie anytas

Sveika,
rasau tai todel kad dirbu su porom, kurios pykstasi del anytu.
Anytos visais budais bando atmerkti sunui akis, todel elgesys tik blogeja, jei vyras neisikisa - nepasako mamai, kokia vieta ji uzims seimos gyvenime po santuokos.

www.loretafuller.co.uk

Labai idomu Gaila, kad jūs ne Lietuvoj, iš tiesų būtų idomu pašnekėti. Kad anyta bando atmerkti vyrui akis tai tikrai teisybė. Ir gaila, kad vyras tik po tiek metų sugebėjo savo motinai parodyti koks jos vaidmuo turi būti, Bet džiugu, kad apskritai tai įvyko

Kaip mylėti anytą? Prisiminti, jog ji pagimdė ir išauklėjo jūsų nuostabų, šaunų, patį geriausią vyrą Na nebent, jis toks nėra