Gal ir lengva man sneket turint gera anyta (nors visi mes turim ,,bajeriu"), bet manau, kad mes anytos mylet tikrai neprivalom, uztenka gerbti.
Nors kai pasiklausau apie kai kurias.........visokiu minciu kyla.

Kažin, kaip čia reikėtų gerbti žmogų, kuris pats tavęs negerbia? Atsimenu, kai pirmą kartą A. atsivedė mane supažindinti su savo tėvais, aš jokių nuostatų jų atžvilgiu neturėjau - juk negali nei mylėti, nei nekęsti žmonių, kurių dar nesi nė mačiusi. Uošvienė ("anyta" man per gražus žodis), nutaisiusi dideliai pasibaisėjusią fizionomiją, iškart sukritikavo mano pačios nunertą megztinį, plaukų spalvą, būsimą profesiją ir apskritai visą mano padermę, tuo padėdama pamatus mūsų dabartiniams santykiams. Beje, ne kartą yra paminėjusi, tipo, "gali manęs nemylėti, bet gerbti privalai". Manyčiau, pagarbos reikia nusipelnyti, o ne reikalauti jos kaip sau priklausančio daikto.
Beje, kaip šauki, taip ir atsiliepia.

Gal ir ne visai į temą, bet atsiminiau viemą nutikimą (čia daugiau iš juodojo jumoro). Mirė mano vyro močiutė (anytos mama). Visi reiškia užuojautas... O mano šešuras pasilenkia prie manęs ir sako : anot tautosakos- dabar turėčiau būti laimingiausias vyras pasaulyje . Vat, pasirodo ne užuojautas jam reikėjo reikšti, o sveikinti

Mano tas pats variantas. Išankstinių nuostatų iš mano pusės jokių, paskui krūva priekaištų ir epitetų sūneliui, kokia esu baisi ir mano tėvai baisūs. Tai dabar tikrai nei mylėt, nei gerbt neišeina. Kaip sakai - paklojo tvirtus pamatus mūsų santykiams, o dabar pati verkia. Nu, krokodilo ašaros, net širdies nesuspaudžia.

Bet taip be bajerio būna. Mano tėvui sugebėjo į laikraštį užuojautą įdėti dėl uošvės mirties, tai kai kas gatvėje paklausdavo - tai čia užjausti ar sveikinti.

As isreiskiau tik savo patirti ir poziuri. Suprantu kaip tu jautiesi, nes turiu drauge, kurios atvejis sakyciau dar slykstesnis nei tavo. Taviske nors i akis deda, o jos i akis tai nuolat sypsosi, labai gera vaidina, drauge, o uz akiu.......Ne per vienus bendrus pazistamus ji suzinojo, kaip ,,melzia" pinigus is jo sunelio, nemoka valgyt padaryt normaliai, kad labai jau jai neaiski jos praeitis, kad jos sunus ir geresne galejo susirast, bet ji ,,uzsikore" jam ant kaklo, kad leidzia didelius pinigus mokslams, kurie visai neperspektyvus, kad uzsinorejo kaip ponia atskiros masinos, o ji tai visa gyvenima neturejo ir nenumire ir t.t. Gerai, kad vyras ja palaiko ir zino savo mamkos charakteri.
O kaip tau sekasi su vyru? Nepavydziu jam: nei su tavimi pyktis nenori, nei su mama.

Oi, kaip pažįstama šita dainelė, maniškė irgi į akis pasakyti neišdrįsta, tai kankina sūnų. Paskui man reikia psichologine reabilitacija užsiimti. Bet va nuėjome neapsikentę pas vieną žmogų patarimo. Vyriškai abu pašnekėjo, išvada viena - arba jis gyvena su mama, arba su žmona. Mamytė darys viską, kol suorganizuos skyrybas, vadinasi, reikia kuriam laikui visiškai apriboti santykius. Iš pradžių pykau ant anytos, verkiau patyliukais, rėžiau porąkart į akis tiesą, o dabar pykčio neliko - tik nemalonios nuosėdos ir atsiribojimas. Žinau, kad už akių deda į šuns dienas, nesakau, kad nubėga viskas kaip nuo žąsies vanduo, bet kartu suprantu, kad čia vyro reikalas apginti savo šeimą nuo ardymo iš šalies. Gerai, kad maniškis supranta su kuo nori gyventi. Sako - atgal pas motiną, tai tas pats kaip atgal į Sovietų sąjungą - jokiais būdais.

Vyras nuo pat pradžių stengėsi išlaviruoti tarp mudviejų, aišku, jam nemalonu. Būna, kad jis susikerta su mano motina, pati žinau tą jausmą, kai negali palaikyti nė vienos pusės, juk abi brangios. Bet ilgainiui, pastebėjau, jis pradėjo susivokti, kad daugeliu atveju jo mamytė vis dėlto neteisi - ypač kai, gimus mažiui, ji elgėsi taip, tarsi tai būtų JOS vaikas, o mes tik aptarnaujantis personalas, skirtas, pvz. nuplauti jam uodegą.
Paskutiniu metu gyvenam palyginus ramiai, nes pradėjau nebevynioti žodžių į vatą ir kalbėti ne tik tai, ką ji norėtų išgirsti, todėl savo išverstų veizolų čia neberodo. O vyras per paskutinį pokalbį su ja telefonu, nugirdau, kaip rėžė "čia MANO gyvenimas". Matyt, uošvienytė vėl kažkokias mano nuodėmes vardijo.
Iš tikrųjų tai pavydžiu toms, kurios gerai sugyvena su anytomis, nes toks karas be pabaigos ir nugalėtojo.

Patarčiau daugiau savim pasitikėti, visada sakyti, ką galvoji ir neimt į galvą, ką ji pasakys. Anyta-ne mama .

Labai is tikruju faina kai sugyveni su anyta, bet as is tikruju ir nelabai noreciau kad ji butu mano drauge(nors pas mano drauge labai faina anyta, ji su anyta geriau sugyvena nei su mama).
O as su savo anyta irgi sugyvendavau labai gerai pradzioje kai buvau jauna ir naivi. O poto irgi kai atsitiko toks su ja nemalonus pabendravimas, as pradejau jos vengti, ta prasme reciau matytis, kuo maziau kalbetis apie viska ir t.t. Nes is tikruju mano anyta irgi yra tokia, jei kazkas atsitinka visur kalta as, nors ir tiksliai zino kad kaltas sunus, bet to pripazinti nenori. Arba jei as su ja susitikusi pradedu su ja bendrauti ir kazka pasakau ant savo vyro, tai ji is pradziu graziai nutyli, o man isejus tada jau pakalba ant manes. Tai nutariau, kad kuo maziau matysiuos as su ja, tuo bus geriau. Bet zinokit nezinau ar as cia gerai dabar elgiuosi ar ne, bet kai labai retai lankausi, tai isvis nenoriu susitikineti, ir tikrai labai seniai jau maciausi. Ir tikrai skaudziausia dar tai, kad kai mano vyras nuvaziuoja pas ja, tai ir kalba, kad as neduodu jai vaiku, niekad neatvezu...o kad pati nors karta paskambintu vaikams ir pasneketu ar pasikviestu pas save-to nebuna niekada. Ir cia skaitosi anyta, vaiku mociute.

As irgi esu viena is tu kurios nesutaria su anyta, mes nesizodziuojame, bet man aiskiai anytos ir vienos is vyro seseru parodoma, kad as ju rate esu, kaip suniui penkta koja. As del to ne labai imu i galva, tiesiog stengiuosi kiek imanoma laikytis atstumo, bet skaudziausia, kad kai dabar vyro nera (uzdarbiauja uzsienyje) nesiteikia prisiminti, kad turi anuka As net pajuokauju vyrui, sakau jei taves kelis metus nebutu, tai tavo mama su seserim gatveje sutike musu sunaus net nebepazintu. Juokinga jei nebutu graudu.....
Ir siaip teko is vyro isgirsti, kad "pavaro" ant manes, kazkodel jaucia reikala mus kirsinti. Pries kelias dienas vyras "sprogo" ir isdejo uosvienei viska, kas ant dusios gulejo, tai dabar turbut mane lygina su liuciferiu nevertu po zeme vaikscioti

jo, jums gerai, kad jie pas jus atvažiuoja, o maniškė pas mus , tiksliau, mes pas ją , gyvanam. Niekam nelinkiu to, geriau kambarėly bendery gyvenu, nei čia...

Va, dabar prisigirsiu: man labai pasisekė su anyta, nes ji nuostabus žmogus, ir uošvis toks pats. Aš 3 metus gyvenau su jų sūnumi (savo vyru) nesusituokusi pas juos (o iš viso beveik 6 metus) ir nė vieno karto neišgirdau jokio priekaišto ar kažko panašaus . Labai tolerantiški žmonės, o anyta-auksinės širdies. Mano visos draugės man pavydi, juo labiau uošviai pagyvenę:jiems po 67 ir 68 m. Tikrai nevadovauja, nesikiša, o jei per daug bando sau leisti, tai vyras labai gražiai viską sutvarko. Mes gyvenam virš uošvių buto, galima sakyti, kad kartu, bet atskirai. Žinau, kad taip retai būna, bet aš myliu savo anytą, tik nevadinu "mama" .

Dabar ir as tau pavydziu

Tfu, tfu, tfu, kad neprisišnekėčiau Bet jei per visus 10 metų buvo gera anyta, tai gal ir liks tokia .

To tau ir linkiu, nuosirdziai Turiu drauge, kuri turejo ir turi nuostabia uosviene, nors ji jau gal 3-4metai, kaip issiskyrusi su jos sunumi ir sukurusi savo seima, jos vis dar puikiai sutaria akivaizdu, nors neitiketina
Taip, kad tikrai nevisos blogos, linkiu, kad ir tu butum ant "gerietes" uzejusi.
Ech.... kad man taip.....

Kazkur perskaiciau, kad forume gali buti isgalbotos istorijos (Mazdaug Kur baigiasi fantazijos ribos" ar kaip ten). Tai va, kai pasiskaitau forumo dalyviu "Mano anyta geras zmogus, mama vadinu ir t.t.", tai va tada man ir atrodo, kad cia tai jau tikrai nerealu. Manyciau, kad dauguma anytu ne myleti reika, o saudyti
Geriausiu atveju ja toleruoti reikia, bet ir tai per atstuma
Kaip gaila, kad maniskis ne is naslaiciu namu

As saviskiui irgi esu sakiusi, atseit, jei nebutu superinio fizinio panasumo ir kitu pozymiu, pagalvociau, kad tu ivaikintas

Patikėk, tikrai ne visas anytas reikia šaudyti. Manoji yra iš geriečių ir, šiaip, ji yra labai geros širdies, kiek tik gali padeda visiems Ji yra pasakojusi, kad labai nesutarė su savo uošviu, tad, visada norėjo būti gera mama, anyta ir uošvė. Ir jai tai pavyko. Vadinasi, man tikrai pasisekė. Ir pasakoti pasakų neketinu, nes nematau reikalo. Turiu gerą anytą ir taškas.

truputi paskaiciau atsiliepimus ir pakraupau, kaip daugelis nemyli savo vyru mama, na ka cia nemyli....
gal tai kad mus skiria 170km ir matomes apie 2 kartus per menesi...gal, bet (beje ji man busima anyta buvo 3metus ir dabar jau 3 metai kaip anyta)- netikesit, niekada negirdejau blogo zodzio, net uzgaulaus. Ji puiki moteris, beje kaip ir sesuras , bet net kai draugavau su busimu vyru priimdavo net pacia viena be jo i svecius (beje ji neturi dukters), ji man ir ilsetis liepia ir net kelionei pinigu dave, pasiule palikt teveli ir mociute su anuke o paciai maut, kai nugara skaudejo be proto- suorganizavo masazus- atrodys kad giriuosi, bet ji is tiesu tokia, miegu kiek telpa pas juos, ilsiuosi, visada ji pades, visada pasirupins, sypsosi, niekada velniu negavau kad kokiu pietu neisviriau o miegojau iki 12val. Jei sergam kuris kiekviena diena skambina ir klausia kas ir kaip, net vaistus atsiunte sestadieni kai jokiu antibiotiku be recepto nenupirkom, nes neimanoma. ji musu laukia net 12nakties, puola daryt valgyt (beje dirba labai daug ir sunkiai), klot patalus, lyg pati nemokeciau
Zodziu as drasiai sakau savo anyta
tfu tfu tfu , begu pabelst i medi.........

Nedraskykit jūs čia mums širdies su tokiais pasakojimais...Patikėkit, kariauju su uošviene ne todėl, kad jausčiau iš to malonumą - priešingai, konfliktai apskritai mane išsekina fiziškai ir psichologiškai. Tačiau gynyba - vienintelis būdas man užsitikrinti daugiau mažiau normalų (t.y. ramų) gyvenimą. Kartais psichologinis teroras būna baisesnis už smūgius. Kad ir paskutinė istorija: pasitelkusi savo snarglianosę dukrelę, ji stengiasi įrodyti, kad turi daugiau teisių į mano vaiką nei aš, jo motina, mol, išsivešim jį, kada patiks, tavo leidimo mums nereikia. Taip elgiasi, puikiai žinodama, kaip sunkiai man sekėsi jo susilaukti - 2 nesėkmingi nėštumai (nesivystantis embrionas), negyvagimis ir pagaliau iš 4to nėštumo gimęs sveikas kūdikėlis, kurį, nesigiriant, maitinau pati iki pusantrų metų. Ir po viso to pasirodo, kad mano indėlis į jį toks nereikšmingas, kad man net nebūtina žinoti, kur ir kada jis bus išvežamas!

P.S. taip gaila savęs pasidarė, kad einu pabliaut...

Nesuprantu, kodel ja turetum mylet, jei zmogus nemielas...Tiesiog bendrauk is reikalo, buk mandagi, kiek tai nuo taves priklauso, o myleti tai vyras turi, juk ji jo mama, o ne tavo, tau tai svetimas zmogus, nori bendauji, nori ne, o vyro santykiu su ja tai neliecia. BRRR, nepavydziu...

Sveikos, kai paskaiciau dauguma zinuciu, tai supratau, kad aisku visokiu tu anytu buna.... taciau nesuprantu vieno: ka galvoja tos mamos, kurios pacios yra busimos anytos t.y. turi sunus, jog ir jos kazkada atsidurs tos blogosios , senosios, neismaneles, ir t.t. anytos vietoje. Aisku suprantu , kurios turi dukras ir sunu galbut netures jos niekada nepajus ka reiskia paciai buti anytai.O dabar su savo paziuriu pvz. nekenciu,noretusi nusauti ir t.t.pagalvokime , jog ateis toks laikas kad suneliu zmoneles ta pati gali pasakyti ir apie jus, juo labiau jei suneliai auga matydami kaip galima nekesti tecio mamos, jie toleruos jei ir ju zmoneles nekes jusu... Na ir primoralizavauū ))) Atleiskit, bet man atrodo, kad nebutina begaline meile anytai, bet pagarba, tolerancija galbut praverstu, juk jos pagimde ir uzaugino ir musu nuostabiuosius vyrelius, kuriu deka ir mes turime vaikelius., jais dziaugiames, o laikui begant bus ir anukeliu..... ir viskas taip tesis toliau .....

Jeigu laikysimės nuostatos, kad tai yra nauja sūnaus šeima, jeigu gerbsime marčią tokią, kokia ji yra, jeigu neapšnekinėsime sūnui jo žmonos už akių, jei nekaltinsime jos nebūtais dalykas, jeigu nekišime per prievartą savo nuomonės ir nelaikysime marčios netikusia ir neverta mūsų auksinio sūnelio, būsime visai ne tokios anytos, kokias turime. Teks pasistengti nugalėti savo gana dažnai egoistišką meilę, o su marčia nėra būtina būti draugėmis ar jausti abipusę meilę. Svarbiausia gerbti viena kitą nuo pat pradžių, nes mylim vieną ir tą patį žmogų. Ir tai turi būti abipusis jausmas. Gaila, bet mano anyta pati sudirbo mūsų santykius - nejaučiu jai nei neapykantos, nei pagarbos

Aš nesuprantu kam aplamai anytą stengtis mylėti ?? Jei natūraliai neišeina, vadinasi ir nereikia

Aš irgi stengiuosi priimti anytą tokią, kokia yra, bent jau iš pagarbos vyrui. Tačiau kartais labai sunku nuslėpti savo tikruosius jausmus ir nepasakyt nereikalingų pastebėjimų. Nors labai erzina jos angeliška būsena ir rūpestingumas, ypač kai aplink daug žiūrovų. Stengiuosi ją toleruoti, nes gerbti jau negaliu.

Nebūtina mylėti anytos, bet iš pagarbos vyrui, reikia tolerantiškai PRIIMTI ją tokią, kokia ji yra. Juk ji pagimdė, išaugino žmogų, kurį pamilai ir už kurio ištekėjai. Vien už tai ir dėl to...
Mano anyta yra keistokas žmogus, užžsispyręs, senamadiškas, ypač vaikų auklėjime, bet ji be galo myli savo sūnų, anūką (dėl savęs tai abejočiau , bet ir blogo nelinki ), labai daug mums padeda, prižiūri vaiką, nes nevedam į daržą . Už tai esu jai dėkinga. Nors ne viskas man patinka, kaip ir ką ji daro, o ypač ką kalba , bet aš ją išklausau, o vėliau vis tiek savo padarau Nematau reikalo jos kritikuoti ir pyktis...
Į mūsų šeimos gyvenimą jai kištis neleidžia pats vyras, labai aiškiai nubrėžia ribas.... Aš vyrui visada išdėstau, kas man nepatinka jo mamos elgesyje (kai anytos nėra), o jis su ja pasikalba (kai aš negirdžiu ) Manau su savo motina tvarkytis turi sūnus...

Idomu kas butu ir kaip kalbetum jei tektu kartu pagyvet ,va tada tai jos ir atsiskleidzia visu grazumu ,as manau kiekviena anyta yra jeigu ji yra per ilga atstuma

geriausia butu islaikyti oficialius santykius. ir nesigilinti i viska, nors man tai neiseina...o i daug prirasyciau, bet siandien nera laiko

as bijau is anytos isgirsti kritikos mano atzvilgiu, kad as kazko nemoku daryt, kazko nespeju. Ir sunkiausia yra tada, kai ji lygina mane su savo dukra, kuri, atseit, viska moka ir visur speja.Nors mes nelygintinos...Ji dirba naktinio klubo vadybininke, o as esu humanitarinio profilio zmogus, darbas susijes su spauda...Kai pagalvoji, kita gal ir nekreiptu demesio, bet as negaliu.
Tiesiog bijau vaziuot i vyro tevu namus, nenoriu, vengiu. O jei ir nuvaziuoju, tai jauciuos blogai, kaip ant adatu. Nezinau, kaip viska ta pakeisti....kaip ziureti i tai neutraliai.
argi gyvenimas tik is to susideda...

Laikui bėgant išmoksi į anytos kritiką nekreipti dėmesio.Pirmus penkis metus aš irgi su siaubu laukdavau pasisvečiavimų uošvių namuose,išklausydavau ilgus moralus,kokia protinga,darbšti ir t.t. jos dukra,o vat man dar reikėtų pasistengti iki jos lygio pakilt.Ir tai ramiai man buvo sakoma į akis.Jaučiaus visiška nevykėlė.
Bet laikui einant tiesiog išmokau atsiriboti nuo tokių kalbų,ir panašių kalbų metu pabūnu mandagia ir mandagiai labai jai pritariu linkčiodama.Ji išsišneka,kiek jai reikia,po minutės pasibaigus pokalbiui aš viską būnu pamiršus,ir visi laimingi ir gyvenimu patenkinti.

Nu nenutyleciau . Vistiek demonstratyviai rasciau kokia dulke

Man rods, čia amžina ir neišsemiama tema. Aš irgi keletą metų išklausydavau, nutylėdavau, aiškinausi, ginčydavaus, atsišaudydavau, ir t.t., ir pan., ir nieko nepasikeitė - uošvienė lojo kaip lojusi... Galiausiai pradėjau savęs klausti, o kam gi man viso to reikia? Juk galima atrasti kur kas įdomesnių užsiėmimų nei diskutuoti su siauražiūre provincijos bobulencija. Dabar jau koks trejetas metų, kaip nesam viena kitos nė akyse matę, užtat kokia palaiminga ramybė namuose ir dūšioje...

oplia...o kaip buvo mano vestuves...ji pasake, kad bus tokie ir tokie sveciai...aisku buvo netgi mano vyro buvusios paneles tevai...na jauciaus tikrai ne kaip....
Bet as vistiek myliu savo anyta....nes su ja issikalbam, issiaiskinam problemas....ir as jai vistiek geresne negu sunus ir tai mane dziugina:)

As su savo anyta taip pat nelabai sutariu Nors per 4 metus buvom susibare tik karta,bet kai susitinkam ore tvyro kazkokia itampa Jinai visada tokia perdetai gera,kad net pykina Gerai,kad bent gyvena uz 170km,nors cia kur gyvenu tai toks atstumas nieko nereiskia.Pradzioje vaziuodavom pas vyro tevus kiekviena savaitgali,nes as nedrisau vyrui pasakyti kad man baisiai ten nuobodu,bet dabar lankausi labai retai,vaziuoja tik vyras su vyresniu sunumi(maziliai tik 7 men.,tai jinai pasilieka su manimi)

Labai puikiai parasyta Galit pulti as-anyta!Tik mane ima nuosirdus juokas is tu mamu,kurios turi sunu 100 procentu,kad ju tas pats laukia ,nes vaikai viska mato ir kopijuoja seimos modeli As pati turejau anyta,gera zmogu,kuri visai nasikisdavo i musu gyvenima,pati irgi stengiuosi visai nesikisti,bet sunus su marcia pas mus gyvena,marti augina nuostabu suneli,sunus dar mokosi-taigi mes juos islaikom.Aisku,tai nereiskia,kad suteikia teise kistis i jaunos seimos gyvenima,bet kai anukas ciut nenumire ir gydytoja pasake:kaip jus,vyresnis zmogus,sitaip leidote jai daryti?Is sono pradejau atidziau ziureti...
Kiek jumyse pykcio,nepykantos!Nors kita vertus-as jusu vietoj netyleciau,jei taip is tikruju yra,graziai ,nepakeltu tonu pasakyciaciau:jei taip elgiates,as su jumis nebenoriu bendrauti

Nu tikrai, jeigu matėt, kad blogai, tai kaip Jūs, vyresnis žmogus, šitaip leidote jai daryti? . Manau, ir nesikišimas turi turėti savo ribas...

Taigi,kad nemaciau,nes nenorejau kistis Jie turi savo atskira kambari ir ten as nelendu Anot tu isiutusiu marciu,jei as buciau pradejus vaikscioti i ju kambari,as buciau ta anyta kuri kisa visur savo nosi,o jei nelindau-tai vis vien bloga anyta.Geriausia tai,kad as neturiu iliuziju,kad mane marti myles...Man svarbiausia,kad ji labai myli savo suneli ir mano sunu myli,nes as tiek prisiziurejus vaiku,kuriuos paliko mamos... Gal pastebejot-as ne tik anyta,bet ir globeja...Man taip grazu ziureti kaip marti myli savo vaikeli,kad man jos meile ar ji mane myli ar ne-visai nesvarbu...
Bet kai cia raso,(gyvendamos pas anyta ),kaip jos nekencia,smaugti ruosiasi ,dar turedamos sunu -graudziai juokinga Gal galima nurasyti jaunam amziui?Nors ir pati esu macius visokiu moteriskiu:speji pasisveikinti,o jos jau pradeda pasakoti,kokia jos marti niekam tikusi,o jau jinai kokia gera Visko gyvenime buna..

Aš buvau visai nebloga marčia, kol nepaprašiau vyro išeiti iš mūsų gyvenimo. Kol jis mane skriaudė, tai ir anyta mane labai suprato ir vis pasipasakodavo apie savo panašų gyvenimą su buvusiu vyru. Bet po išsiskyrimo, patapau , jos nuomone "asocialia motina" , nemokančia vaiko maitinti, gydyti ir pan., o ką jau kalbėti apie mano mentalitetą Nors 3 metus prieš išsiskyrimą viską dariau puikiai ....Staiga patapau durnele ir pan.... Ir nors aš stengiuosi būti tolerantška jos atžvilgiu, ji vistiek kandžiojasi. Stengiuosi kuo mažiau matytis su ja, kad tik visiems būtų ramiau. Bet ilgai nematant manęs, jai labai pritrūksta to pasikandžiojimo ir ji vistiek atranda minimalią progą tai padaryti (savaitgalio dienomis vaikas būna su vyru ir močiute, taigi atsiimant vaiką, kartais tenka pakontaktuoti ir su ja) . Kai ji kandžiojais, dabar aš stengiuosi sukandus dantis patylėti ir tada matau kaip anai užverda kraujas, kad negali su manim pasipešioti Negaliu sakyti, kad manęs neįžeidžia (nes dažnai mane atakuoja ne tik ji , bet ir mano vyras), bet tuo momentu aš to neparodau ir kartais būna pakrapinu porą ašarų už durų.
Va taip.
Buvo Kūčios, nėjau pas ją į svečius (dėl vaiko) nupirkus tiek vyrui , tiek anytai po mažą dovanėlę, nes žinojau, kad ateis tikras Kalėdų senelis ir įteiks dovanas. Dėl atsargos nusipirkau ir sau dovaną ( kad vaikas negalvotų, kad mamai senelis nieko neatnešė) ir deja neapsirikau ........... pasakius eilėraštį nuo senelio gavau savo nusipirktą dovaną.......kažkaip tuo momentu nejaukiai pasijaučiau

Brangi anytų klubo atstove, ar atėjusi į sūnaus namus,( t.y. sūnus gyvena žmonos tėvų namuose), ir be skrupulų pradėtum viską krauti sau į krepšį: sūnelio uošvio rūbus, marčios mergautinius daiktelius, indus, šaukštelius. O į marčios priekaištus ar atsakytum: "jau kas mano sūnaus namuose- tai yra lyg ir jo, tai tas pats kas ir mano, tai jau ką iš sūnaus namų negaliu pasiimti to kas jam t.y. ir man priklauso. Manoji anyta kai tokiais motyvais besivadovaudama išnešė mano tėvo rūbus, man buvo labai gėda prieš tėvus, iki šiol raustu vos prisimenu tą situaciją ir gailiuosi savo neryžtingumo sulaikyti tą entuziastę.

Aisku,negraziai pasakysiu-bet jusu anyta,gal truputi nesveiko proto? As kaip tik,stengiuos ka nors radus nupirkti marciai,kad kai iseis gyventi atskirai, turetu kuo daugiau savo daiktu.Juk taip sunku is pradziu jaunoms seimoms susipirkti viska... O kur tuo metu buvo jusu vyras?As net neturiu komentaru,tokiam jusu anytos elgesiui Labai uzjauciu savo marcia,kad jai tenka gyventi su anyta t.y. su manim,nors mes visai nesipykstam,bet as jai juk svetimas zmogus,o dar reikia dalytis bendra virtuve.Sunui tai kas,o jai sunkiau,o dar juk jaunai seimai ir santykius reikia apslifuoti... Cia nera lengva mums abiems,kas kad as savo namuose,bet apgalvoju zodzius ,kad neizeisti

Is jusu pasakojimo susidare vaizdas, jog esate labai issilavinusi ir nuostabi anyta, marciai reiktu tik dziaugtis. Beja, manoji anyta yra panasus poziurio, nors mes ir gyvenam atskirai bei skyria didelis atstumas, taciau dar nebuvo issikisus i musu gyvenima, jos net neprasom,pati perka daiktus, ji tarsi jaucia ko mums truksta (kaip tik dabar kuriames naujam bute), nepamirsta svenciu progomis pasveikinti, o dovanomis dalija po lygiai- kartais jauciuosi lyg buciau jos vaikas
Linkeciau kiekvienai tokia anyta tureti

Anyta - tai lobis. O lobi reikia giliai uzkasti. Labai giliai

Ziurekit,kad tik nereiktu atkasti, o atkasus-atsiprasyti

aš ištekėjusi jau 10 metų. iš pradžių tikrai visko buvo santykiuose su anyta po to kažkaip "apsitrynėm", o dabar netgi puikiai (gal ne per riebiai pasakiau ) sutariam.
svarbiausia yra abiems pusėms suprasti, kad esam iš skirtingos aplinkos, matę kitokį šeimos pavyzdį ir kad nieko tokio mąstyti ir elgtis kiek kitaip, nei buvom įpratę savo tėvų šeimoj.
vis sakydavau, kad "anyta- velnio pramanyta, o marti-visada karti, kad ir kiek medum teptumeisi". tik reikia išmokti šiek tiek tolerancijos. žinoma, jei naujai iškepta anyta per daug kišasi į jaunos šeimos gyvenimą ar, kaip čia rašė, daiktus iš namų neša-čia gerų norų gali ir neužtekt. jei, nepaisant visų pastangų, situacija santykiuose negerėja-stenkitės kuo rečiau matytis su ja.santykių gerumas tarp anytos ir marčios lygus atstumui tarp jų
naobetačiau pati auginu tris sūnus, tai truputį atlaidžiau žiūriu dabar į savo vyro motiną

Paskaičiusi jūsų moterytės pasakojimus, tiesiog sušukau savyje:" Dieve, tai ne tik man taip yra!"
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau11-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(11 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!

Biski nesupratau... 11 men. nescia?

1-oji mama, auksinės kantrybės tu žmogus belieka džiaugtis, kad vyras tavo pusėje, o ne mamai pritaria. juk iš tikrųjų-jei jos sūnus laimingas, tai ko eit ir išsakinėt savo galbūt nepagrįstas nuoskaudas svetimiems?