As bijau savo anytos, jauciu kazkokia itampa, kai susitinku. Kai pagalvoju, taip pat pasidaro nelabai gera. Esu gavusi is jos keleta pastabu, kad to, ir to nemoku, nespeju.
Gal tarp musu abipuse antipatija. Nezinau, kaip ja pamilti ir galvoti tik gerai arba nekreipti demesio i savo jausmus jos atzvilgiu. Reikalas tas, kad as visada bijojau valdingu moteru. Kai su jomis susiduriu, jauciuosi niekam tikus.
Patarkit, ka daryti.

Kad pakritikuoja tai nepergyvenk labai. Retai kam pasiseka:) Maniske ne tik komentuoja, bet bando ir nurodineti..gero noredama. As ja jau kaip ir perpratau, tad del savo ir aplinkiniu ramybes i jos elgesi stengiuosi reaguoti kuo ramiau. Prisibijau, bet jai to neparodau. Ir nevaidmainiauju..tiesiog bandau su ja but tokia, kokio elgesio is jos noreciau. Turiu vilties viena diena tai atsipirks:) O valdingi zmones dazniausiai jaucia savyje pranasuma. Ypac salia silpnesniu.. bet tai nereiskia kad tai tu niekam tikusi. Pvz as savo valdingumu nesididziuoju ir zaviuosi priesingom asmenybem.

O kam ja is viso mylet, ta anyta? Nu nesimyli - ir nemylek. Vyras tegul myli, jo motina, vienok, ne tavo Anytos is viso ne mylejimui skirtos, o liaudies ismintis byloja, kad jos - velnio pramanytos, tai ko tu nori, aniuolelio su sparneliais?

Traktuok ja kaip gyvenimo druska, "shtob sluzba miodom nie kazalas", ir viskas. Juk ir ji gali suteikt tau malonuma. Pvz. kai pasisveciavus isvaziuoooja

Adele,

pirma - isiklausyk i Noa zodzius (sventa teisybe, niekur, isskyrus Sventaji rasta, neparasyta, kad reik mylet anytas)
antra - nepatingek pavartyti forumo temu puslapius. Cia temu apie anytas pakanka. (juk didzioji dauguma -arba jau turincios, arba pacios - busimos anytos).

Teisingai merginos sako, jos nereikia myleti, uztenka minimaliai gerbti.

O ka daryti, jei is vis jos pakesti negali? Ir vien tik ja prisiminus sugenda nuotaika?

Tiesiog turbut reikia tik susitaikyti ir kazkaip nurijineti.o kai jau ka nors gero isgirsti gal net uzsirasyti...

Kaip ja pamatai apsimesk kurcia ir akla

Mane pykina, kai apie anytą pagalvoju. Ne juokais kalbu, rimtai pykina. Net nesiruošiu jos mylėti (liežuvis neapsiverčia net taip kalbėti), jos visai nebijau, tik dažnai noriu įžeidinėt.

O tu tada pasistenk kokiu nors budu ja is viso uzmirst...

Ir as taip noriu! As jos nuotrauka prie saldytuvo duru prisilipinciau. Kaip suploneciau! Ta pati anyta mirtu is pavydo del mano pasakisko grozio...

Na,jeigu dar anr šaldytuvo prisiklijuočiau, tai išvis gyvenimo nebūtų. Net šiurpas eina, kai pagalvoju

O tu mieloji ,jos nuotrauka prisiklijuok,tuolete
Pamegink,gal pades
Ir vyrelis-turetu suprasti
Kas jo mamyte,do paukstelis

labai gaila kad jūs su anytomis taip nesutariate. O mano anyta tai labai nuostabi, mes kaip draugės.

Kaip pamilti bet koki kita svetima zmogu, jei ne kiek nepatinka, jei nurodineja, kritikuoja ir menkina - nu NIEKAIP.
Jau dabar ir as sakau, kad anytos myleti nereikia, reikia tik mandagiai iskenteti tuos momentus (ar tas valandas) kai turi neisvengiama kontakta su ja. Jos nurodymu, pamokslu, manes lyginimo su kuo nors, kad ir su savim, as nebesiklausau, pavyzdziui darau jai arbatele, pjaustau pyrageli, sneku apie geles, apie indu ploviklius ir panasiai. Nu kam konfliktuoti? Niekas nuo to napasikeis.

nieko cia per prievarta nepadarysi.
susitaikyk su tuo ir venk jos. nesistenk nieko pakeisti, o tuo labaiu vytui skustis, manau situacija tik pabloges.
kai nereikia susitikt, tai ir isvenk to, gali gale juk metu svenciu yra tik kelios.

Nu va tau gal neaktualu, o as tik dziaugciausi. Apetitas man praeitu, svorio numesciau... Arba priprasciau, irgi pliusas

Ar ilgai-si meile tesis

Mano anytą paskutinį kartą kaip mačiau pasakė : o kaip tu pasitaisiu ( tipo pastorėjus). O aš tuo metu žinojau,jog 5 kg numečiau Vienžo : da pošla ona jedriona zeliona. Net dėl vyro aš jos mylėti tikrai nesiruošiu O ir kam?

Taigi jom visada kitaip viskas atrodo nei istikruju ,ju tik suneliai patys graziausi ,patys milimiausi,jie juk islinde is auksines ******

bru, nu manau kad mes visada gerai sutarsime, mes jau 7 metai pažįstamos ir mūsų santykiai labai nuostabūs, mes nė karto viena kitai nesame pasakę pikto žodžio. Pabandykite su savo anytomis išeiti dviese į kokią kavinę pasikalbėti, gal tada santykiai pagerės.

Kur ,kur ??Su anyta i kavine iseit? ,tu turbut pajuokavai cia
Isiskaityk,cia daugumai nuo minties apie anyta bloga darosi ,o dar i kavine reiktu eit su ja

taip ir matau save su anyta kavineje...
ash vienok jos foto ant saldytuvo neklijuociau-taip gali dingti noras daryti valgyti ne tik sau gereu karta i ketvirti aciminus gerai prisliuobti, ishsivemti ir toleu ramiai gyventi

Kai pragyvensi -su vyru -24 metelius ir po ju, nueisi i kavine(su anyta ) - -mano galva bus zemai nulenkta-Tavo anytos GARBEI
Bet ga,l as nebesulauksiu
Paskaityk mano -anksciau rasytas zinutes

visas žinutes perskaičiau, bru, man tik gaila Jūsų visų kurios taip nebendraujate su savo anytomis. Gal čia ne anytos kaltos, o jūs pačios kad toki santykiai yra tarp jūsų.
SĖKMĖS !!!!!!!

Mano istorija tokia: anyta buvo gera, maloni, draugiska - kaip mama, kol neatsitiko tam tikras nemalonumas seimoje, vyras padare avarija vezdamas savo meiluze kazkur tai - ir kalta likau as..., mano tevai ir pan. Anyta visada apgins savo sunu, koks blogas jis bebutu, o kaltos liks marcios. Dabar viskas tipo susitvarke - vyrui atleidau, o anytai - ne, kam - juk jos nemyliu? Bendrauju ir toliau, bet jau zinau, ko is jos laukti...

O ka daryti jei Anytos negali pakesti, vien ja pamacius iskart nuotaika sugenda, erzina viskas ka ji daro. O ji kartu gyvena...

Gal yra kokia formulė pagal kuria galima butų pamilti anytą?
Manau kad viska padariau, bet "tolko" jokio.

tokiu atveju man asmenishkai belieka tik tave uzhjausti ... bo ash savishkei analogishkus jausmus jauciu, tik skirtumas tas-mums nereikia kartu gyventi ir man net nereikia jos matyti

blogiausia tai, kad nemegdama tos moteriskes - t. y. anytos, gadinu santykius su vyru.Atsiranda priesiskumas, nesusipratimai. As zinau, kad tai negerai, bet neisivaizduoju, kaip pasikeist. Uzsikist ausis kamstukais, kai jie kalba telefonu?

Tokiu atveju aš stengiuosi savo santykius su anyta apriboti iki minimumo. Vizitai pas ją tik per metines šventes (vyras su dukra gali aplankyti ir dažniau - prašom, juk pas savo mamą važiuoja). Ir šventinių renginių mūsų namuose, kur dalyvautų anyta, stengiuosi neplanuoti. Na, jei žinau, kad nori ateiti į svečius (juk smagu nors retkarčiai anūkę pakalbinti), stengiuosi užsiimti naudinga veikla (tam yra skirtos kirpyklos, grožio salonai ir draugai). Jei kartais tenka neplanuotai susitikti ir bendrauti, stengiuosi kuo mažiau matyti, kuo mažiau girdėti, neapkrauti savo minčių įvairiomis analizėmis, ką ir kaip ji pasakė, pažvelgė... Juk gyvenime yra daugybė žmonių, kurių mes nemylime, bet juk bendraujame su jais, ir tiek.

Aš tai tą padarą vadinu uošviene. Dešimt metų kentėjau (manau, jums nereikia pasakoti, ką) kol vieną dieną nutariau - finita la comedia, atseit, gana. Tuomet pradėjau garsiai ir į akis kalbėti tai, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju jos atžvilgiu. Buvau tikrai maloniai nustebinta, kai pamačiau rezultatus: ištįsęs uošvienės veidas ir gerokai nusileidęs tonas rodė susivokimą, kad valdžios Olimpą teks vis dėlto palikti. Dabar kartas nuo karto pasimėgauju, pakišdama jai į panosę, taip sakant, akmenukų iš jos pačios daržo - labai padeda. Išvada - netylėkit.

Va va pas mane tas pats.

Jo,jo,buvom,buvom. Dar tais laikais,kai aš ją žmogumi laikiau . Tai pasakė : vajezau,kaip brangu,reikėjo namuose kavos pasidaryt ir išgert o paskui gandus paleido,jog aš čia po restoranus vaikščioju ir t.t. ir t.p.
O dabar gandus skleidžia,kad aš kryžium ant slenkščio guliu ir neleidžiu jai su anūke pasimatyti Kai man ji nėra nei karto paskambinus ir pasiprašius

Mylėt pageidautina vyrą. Anytą siūlau traktuot kaip moterį, be kurios įsikišimo to vyro nebūt ant svieto. Už vyrą aš jai labai dėkinga. Už tai, kad randa kartais laiko pabūt su anūku ir leist mums porą-trejetą valandų "pasilakstyt", irgi. O visa kita? Visa kita tiesiog mandagus bendravimas. Receptas patikrintas, rekomenduoju. Pirmoj santuokoj bandžiau "mylėt', nes buvau jauna ir kvaila. Kaip ir kiekviena meilė be atsako, taip ir ta...Vieni nusivylimai...
Tiesa: kad receptas veiktų, reikia būt materialiai (būtinai) ir emociškai(pageidautina) nepriklausoma.

O as anyta gerbiu,o gal net ir myliu Vaje, tik nemuskit! Bet uztai zinau ka reiskia tureti tokia anyta kaip kai kuriu is jusu (mano seserims siuo klausimu "laaabai pasiseke" ). Viena sesuo gyveno gana toli nuo savo uosves ir stengdavosi per daug su ja nedraugauti (visu labui),o kitai pasiseke maziau- gyveno tame paciame miestelyje Tai toji boba (vadinama anyta) pasakodavo (vis dar pasakoja) savo anukams(sesers vaikams),kad ju motina (mano sesuo) paskutine k... ir t.t. (tik irodymu kazkodel tai nepateikia )Nu jau tokios uosves prie geriausiu noru nepamilsi Ir nera reikalo saves prievartauti!
Taip kad jei nera meiles,tai ir nebus!

O,pas mane tokia pati situacija,bet as visgi tikiuosi,kad ne amzinai mes kartu su ja gyvensime.Ir dar vienas pas tebejimas tai jus su anyta gyvenat ar jinai su jumis.Tai dvi skirtingos situacijos,iseitys taip pat.

sia savaite ruosiuosi vykti pas anyta.....Psichologiskai ruosiuosi, kad buciau gera.Tokia vidine itampa, gal cia tik mano problemos...

O man jau nusibodo bandyti būti gera - vis tiek atranda, dėl ko mano vyrą užgraužti (pvz. sugalvoja, kad staltiesę patiesiau dulkėtą). Dabar santykiai ant nutrūkimo ribos. Po viso melo ir apkalbų jai pasiūlyti galiu tik šaltai mandagų bendravimą, bet panašu, kad jai ir tai netinka. Kartais pagalvoju, jei tikrai būčiau tokia, kokią ji mane savo sūnui piešia, tai jai tektų sienom lipti. Trapusavio bendravimo problemos negali būti tik vienos pusės problema, kol abi pusės nebus nusiteikę kompromisams, tol nieko gero nebus. Stiprybės.

Kažkur esu skaičiusi, kad 94% anytų nesutaria su savo marčiomis. Taigi, galima sakyti, čia gamtos dėsnis, o prieš gamtą, kaip žinia, nepapūsi...
Kažkaip juokingai man nuskambėjo pasakymas "būsiu gera": tu vaikas ar ką, kad būtum gera? Jei elgsiesi pagal vaikišką modelį, anyta, be abejo, su malonumu imsis "griežtos mamytės" vaidmens. Elkis taip, kaip iš tikrųjų norėtum, kalbėk, ką galvoji (kritika irgi gali būti mandagi), anyta norom nenorom pradės elgtis su tavim kaip su lygiaverčiu asmeniu. Išbandytas reikalas.

labai noreciau buti pasitikinti savimi ir tokia, kaip jos vaikai.Bet tokia tikrai nebusiu.Mano pasaulis visai kitoks.
liudna, kad tokio pasitikejimo, koki turi jos vaikai - dukra ir sunus, t. y. mano vyras man neisugde tevai, mociutes. Dazniausiai buvo sakoma - darai netaip, blogai..nemoki, ka zmones pasakys.Dabar tas sleifas tesiasi. Ir ypac situose santykiuose - t. y. kitoje gimineje.

Sorry, bet kalbi kaip looser (t.y.) pralaimėtojas. Mesk iš galvos visas fantazijas tipo "mano pasaulis toks ir toks, nebūsiu, blogi tėvai tą ir aną..." Pasaulis yra toks, kokį mes patys jį aplink save susikuriam. Neišsiplėsiu čia, bet patarčiau nusipirkti knygyne "Bendravimo psichologiją", balta tokia už 22Lt. Ui, kokios ten bendravimo strategijos aprašytos...Jokia uošvienė neatsilaikys.

Manęs teėvai irgi neišmokė kovoti už save, bet panašu, kad moko gyvenimas. Būna silpnumo akimirkų, kai pasakau vyrui - "žiūrėk, tai aš tavo konfliktų su tavo motina ir seserim priežastis, gal geriau man išeiti", bet vakar išgirdau štai ką iš jo - "tik tu neatsitrauk ir mes abu laimėsime". Tikiu, kad su laiku padėtis pasikeis, nors dabar santykiai labai sunkūs ir reikalaujantys daug psichinių jėgų. Tau linkiu pasirinkti bendravimo strategiją, nesileisti, kad kas nors užliptų ant galvos, bet jei kita pusė ieško kompromisų, ieškoti ir jų pačiai. O jei ne - tvirtai laikytis savo nuostatos, nes jei jos nebus, tai ir bendravimas taps kažkokiu nesusipratimu.

mano vyras mamos sunelis, jie labai vienas su kitu susije...

Niekada gera nebūsi ir nesivargink, kas čia per nesąmonės. Svarbiausia, kad vyras būtų tavo pusėje, visa kita - nesvarbu. Mano pačios santykiai su anyta ne patys nuoširdžiausi, nors ji labiau stengiasi. Bet kai ji tiek yra man už akių prikliaulinus, kad aš jau stengiausi nebereaguoti į jos kalbas. Ir tu nereaguok, nes noras itikti kartais atstumia labiau nei šaltas elgesys. Pagalvok, gal tu jai dėl to ir kliūni, kad stengiesi būti per daug gera

Na vat ir man panašiai atrodo. Kai pykdavomės su uošviene, ji kaip tik labiau stengdavosi man įtikti, labiau rinkdavosi ką ir kaip sakyti, lyg ir kabinėdavosi mažiau. Kai tik "atsileisdavau", tučtuojau vėl įeidavo į teisuolės - visažinės vaidmenį, o tada jau nedrįsk savo nuodėmingų akių į ją pakelti. Paskutinius pora metų net telefonu nebendraujam - ale koookie taikūs užtat mūsų santykiai.

Galiu tik tave paguosti netu viena turi anyta, beveik visos ja turime ir labai retais atvejai anytos buna normalios. Apie savo net nenoriu sneketi, tik visa laika pagalvoju, kad pati auginu sunu ir tokia tikrai nesiruosiu buti.

O taip- skaudi tema - anyta
Nu mano anyta stengiasi būti tokia gera, tokia saldi, kad net bjauru darosi. Jai gali kalti į galvą ką tik nori, bet jai niekas nesvarbu- svarbi tik jos nuomonė. (pvz. metus laiko aiškinau,kad mes su vyru VISIŠKAI (!!!) negeriame kavos, nes man darosi bloga, o vyras šiaip nenori. Ji įtikinėjo, kad aš PRIVALAU bent kartą ryte gerti kavos (nesvarbu, kad bus bloga).. ir ką jūs manot- kalėdų proga ji man padovanojo kavos virimo aparatą ) Bendraujant su ja mane tiesiog ištinka juoko priepoliai , dėl ko jinai pyksta. Kuo labiau pyksta, tuo daugiau aš šiepiuosi. Ir jeigu man kas nepatinka - rėžiu tiesiai į akis. Savo vyro kartą paklausiau- kodėl tu manęs neapgini prieš ją (tipo ko pats neprieštarauji)? Į ką jis atsakė- tau tai žymiai geriau gaunasi . Ir dar, mano vyras sakė, kad mūsų abiejų negalima kartu palikti .. ir šiaip geriau, jeigu mes bent kokių penkių metrų atstumu stovime viena nuo kitos .. na , dėl visa ko
O šiaip vis tiek esu dėkinga savo anytai, kad ji sugebėjo užauginti nuostabų sūnų- mano vyrą .

Nugi neprivaloma is karto pamilti anytas Aplamai įsimylėjimo į vyra is pirmo zvilgnio netikiu, o ka jau bekalbėt apie senyvo amziaus nepazistama moterele?
Ir is vis beskaitydama padariau isvada, kad vyras naslaitis pats geriausias variantas....

Šiaip tai į viską galima pažiūrėti iš juokingos pusės - tos pačios anytos jaunos būdamos keikė savo anytas, dabar mes keikiam jas, vėliau tokios jaunos (už mus daug jaunesnės), seksualios (kad jas kur galas...) ir neturinčios gyvenimiškos patirties panos suvilios mūsų brangiausius sūnelius ir dar drįs keikti mus