Gal pagimdžiusioms taip būna, bet galvoju, kad jau nebenormaliai mane persekioja mirties vaizdeliai. Tiesiog keletą kartų per dieną prisigalvoju įvairiausių situacijų, kaip aš, ar vyras, sūnus, miršta.
Pvz- visada beveik einant per gatvę įsivaizduoju avariją. Tikir pagaunu save jau berutuliojančią sceną, kaip mašina užvažiuos, kaip traukiuosi į šoną, gelbėju, bėgu ir pan.
Na, gatvė tai dar pakankamai suprantama, bet kai vagis įsivaizduoju, gaisrą ar lėktuvą ant galvos krentantį, namą griūnantį...ir labai išsamiai, vaizdingai viską tarsi tikrai išgyvenčiau.
Jums taip nėra?

aaaaa...su automobiliu man labai panašiai...fantazija šioj vietoj begalinė. Jau beveik du metai po gimdymo praėjo, o vat vis dar fantazuojasi... Bet, kad šita fobija susijusi su vaiko atsiradimu- tai faktas, nes seniau nieko panašaus nebuvo. Nors iki tol buvau pakliuvus į keliatą nebaisių avarijų, bet po savaitės visa tai pasimiršdavo, nu bet po gimdymo- net gatvę bijau pereit. Vat man irgi keista kodėl taip. Bandau pateisint savo fobiją, kad mūsų mašina maža, sena ir nesaugi, kad vaikas autokėdutėj nesėdi, kad vyras už vairo, o ne aš. Nu bet kelionės man virsta kažkokiu košmaru. Vat vis dar negaliu atsigaut po kalėdinių pasivažinėjimų tamsoje, per lietų ir rūką. Buvau įsitempus visą laiką kaip styga nuo pat nagų iki plaukų galiukų. Jaučiausi kaip žiūrėdama kokį baubiaką dideliam ekrane, o nelaimės modelius makaulėje kūriau vieną po kito. Dairiausi į šalis tris kart daugiau nei vyras ir tikrai išvengėm nelaimės. Autostradoj lenkėm kitą mašiną, tuo tarpu atskriejo pora "skraiduolių" ir pradėjo spaust mirksėdami. Vyras norėjo pasitraukt į pirmą juostą, o tuo tarpu antras lakstytojas jau bandė aplenkt mus iš dešnės. Jau buvo beveik susilyginęs ir vyras jo nepastebėjęs pradėjo rikiuotis į pirmą juostą Gerai, kad aš taip visko bijodama dairiausi už tris Pradėjau staugt ir tik per plauką neprisiplojom...
Lėktuvų, vagių ir kitokių fobijų neturiu...

nu, gal ir man praeis, nes avarijų nepatyriau, tik mirčių šeimoj buvo. Galvojau gal dėt to?

Nu ir mane tos smeklos persekioja Dideliu nelaimiu ir mirciu nepatyriau, bet su maziuko gimimu atsirado tos baimes ir isivaizdavimai.

O man pagimdžius antrąjį vaiką (su pirmuoju taip nebuvo) nuolat vaidendavosi, kad jis numirs. Uždus tiesiog. Net naktį keldavausi žiūrėt ar dar kvėpuoja. Bet taip buvo tik pirmąjį pusmetį, dabar vėl ramu

Pagimdziusi kelis menesius vaziuodama masina isivaizduodavau, kaip trenkiames ir vaikas zusta. Galvojau, kad viena tokia nesveika. Pakalbejus paaiskejo, kad bent kelios mano drauges jaute ta pati. Dabar stengiuosi apie tai negalvoti - tas mintis pakeisti kitom.

O kad ir tevai ta jaucia - puiikiausias irodymas Dz.Irvingo knyga "Pasaulis pagal Garpa".

Tai vadinama nerimu.

Na zinokit su tom masinom ir avarijom tai ir man galvele sukas...
Per gatve einu tik 101 karta apsidairius ir isitikinus, kad nieko ner...ir tai dusele dreba, vezima stengiuos vezt taip, kad pirmas smugis kliutu man . O kai su vaiku vaziuojam masina, visus verciu vos ne 20 km/h vaziuot..
Pastoviai isivaizduoju avarijas, ka as daryciau ir kaip tektu kviestis pagalbos...na vien zo...kazkoks bludas. Viskas prasidejo gimus vaikui, iki tol laksciau per raudonas sviesas be sazines grauzimo, o vazinejom greitai kaip vejas

Nu bet upsiuk, tavo vaikis dar mažas, o mano tai jau greit du metai bus ir dar nepraėjo. Gal sakau pas mane čia ne tiek baimė dėl savo vaiko, kiek sunkaus gimdymo pasekmė(savo gimdymą kažkodėl visą laiką lyginu su autokatastrofa)...
Aš irgi nebegaliu patikėt, kad kažkada iš Klaipėdos per baisų lietų su savo senu opieliūm parpjoviau ant 140

nors mano vaikas jau didelis, bet as vis bijau kad kas nors atsitiks nors anksciau labiau bijodavau, dabar tik retsykiais apie tai pagalvoju

Aha, čia faktas, kad kažkas nutinka po gimdymo. Matyt, tai natūralu, tik kad tas savęs/kito saugojimas turi polinkį išaugti iki pernelyg didelių mastų ir ima trukdyti gyventi. Nors ne tik jaunos mamos, ir nėščiosios fantazuoja - paniška baimė, kad vaikas gimtų sveikas, kad ne apsigimėlis koks, aš pvz. paniškai bijojau siamo dvynių su visais pribumbasais, nors pagimdžiau normaliausią vieną mergiotę. Ir paaugusių vaikų tėvai bijo. Kiekvienąkart, kai išeina į mokyklą, mintyse šmėžuoja sankryžos ir gatvės, kurias reikia pereiti vaikui, fantazuojasi paslydimai lipant iš troleibuso, pasimetęs vaikas prikibus piktai kontrolierei... O jau kai paauglystė prasidės, kas bus... Išprievartavimai, nužudymai, švirkštai su narkotikais... Kai prisimenu savo paauglystę, galvoju, neištverčiau, lydėčiau ją į visus "tūsus"

As taip pat po mazosios gimimo isivaizduoju mirima. Ypac tuomet, kai tenka vaziuot masina. Tiesiog paniskai bijau visa kelia, neatsipalaiduoju nei akimirkai (visai nesvarbu, kas vairuoja). Nusiraminu tik is jos islipus

As maniau kad man visai stogas vaziuoja ir kad as viena tokia. Bijojau net prasiziot kam. Sakiau baigsiu maitint eisiu kokiu raminamuju pirkt Is dalies galvoju del to, kad pries atsirandant sapnavau fantastiska kokiu 4 men dukryte, besisypsancia baznycioj toli lovytej, toli karstely gulincia Brr. Tai pirmus menesius galvojau is proto iseisiu, dabar po biski raminuosi - is to "pavojingo" amziaus isaugom. Zinau kad viskas bus

Sveikutes,
aciu merginos, man jau ramiau, as tp maniau, kad man jau visai stogas ciuozia. Man viskas prasidejo po pirmo gimdymo ir dabar tesiasi ketvirtus metus. Paniskai bijau vaziuoti automobiliu, kai reikia kur toliau pavaziuoti, pries kelione jauciu baisia itampa ir bunu l nervinga, o keliones metu su vyru nuolat pykstames, kad jis vaziuoja per greitai. Cia dar ne viskas: as bijau nakciai palikti pravira balkona, kad kas neiliptu, vyrasvel pyksta, o as jam pasakyti nedristu. Tp issigalvoju ir del savo artimuju ir vaikuciu: del kiekvienos smulkmenos ne tik vaikus pas gyditojus vedzioju, bet ir pati lakstau ir vyra verciu. Ir tt ir pan.
Taip, manau, kad tai susije su vaikeliu atsiradimu, juk dabar atsakingas ne tik uz save. Manau, kad man tai pastiprino tai, kad po pirmagimes gimimo praejus savaitei, maciau, kaip vienu metu nuskendo penki zmones. Be to, maziau nei pries pusmeti netekau savo labai mylimos mociutes. Tp savo daro tos slykscios kriminalines laidos ir ju anonsai.
Buna dienos kai nuo tu siaubingu minciu darosi nebepakelima, tikiuosi psichologe patars kaip tokiais atvejais elgtis, o gal reikia jau individualiai pas psichologa lankytis, jei taip, kur tokio ieskoti Klaipedoje?

Kada tai man prasidejo, jau neatseku. Bet lyg ir po vaiko gimimo. Ir tesiasi jau 4 metus. As manau, kad vienoks, ar kitos nerimas del vaiku ir saves (velgi - del tu paciu vaiku) yra visiskai normalus ir netgi butinas - iki t.t. laipsnio. Bet pvz man, jis jau trukdo - t.y. mirties vaizdai staiga iskyla migdantis - kaip koks zaibas perskrodzia samone ir tada jau apie miega telieka pasvajoti. Dazniausiai tai skendimo scena - visi skesta, as taip pat, ir visgi bandau gelbeti dukra, ji islysta... Ir tai kartojasi gana daznai. Tuo paciu neatsilaikau neperskaiciusi kriminaliniu ziniu, ypac, jei tai susije su vaikais. Kaip to atsikratyti ar bent jau palengvinti "eiga"?

Net nustebau, kad ne man vienai tokios nesamones prisigalvoja. Bet as esu negimdziusi , buna einu ir galvoju, nutrenks ar uzpuls mane, kaip as reaguosiu, iskart matau situacija is sono, kas ka sakys, netgi kaip reaguos artimieji gavia tokia zinia, ligonines ir t.t. I ta padeti (aukos)ne tik save statau, bet ir vyra, seima. Kartais manau kokia as nuciuozus, kokios cia nesamones. Gal cia baime, to kas gali nutikti

as kiekviena karta negaliu atsidziaugti sito forumo egzistavimu....
negimdzius dar esu, bet avariju fobija tai nerealia jauciu... su vyru irgi visalaik pykstames, kad per greit vaziuoja......eidama per gatve paranojiskai dairausi...galvojau gal man pasigydyt reikia jau:)) bet pasirodo ne viena tokia esu:) aciu merginos;)